Lingvistika

6 KALBOTYRA ROMOS LAIKAIS

Romėnai daugelį dalykų (mene, literatūroje.)perėmė iš graikų, tą galima pasakyti ir apie kalbotyrą. Graikų dėka atsiranda ir graik. kūrinių lotyniški vertimai (“Odisėja”). Romai užkariavus Graikiją, graikų kalba labai greitai įsisavinama, išplinta dvikalbystė. Greitai atsiranda ir lotyniškos gramatikos – graikiškųjų perdirbiniai: romėnai pasisavina graik terminus ir juos išsiverčia.

Marcus Terentius Varro (116-27 pr.m.e) – pirmasis ryškus tokios gramatikos autorius. “De lingua latina”: išsamūs ir nemaži 25 skyriai-knygos, iš kurių išliko apie 6. ▪Kalbos dalis Varro abibūdino ir morfologiškai, iir semantiškai. Morfologiniai kriterijai: žodžiai skirstomi į 1)kaitomus linksniais ir laikais; 2)tik linksniais; 3)tik laikais; 4)nekaitomus. Pagal žodžio prasmę išskiriami: 1)kažką pavadinantys, įvardinantys; 2)nusakantys veiksmą; 3)pagalbiniai, nustatantys 1 ir 2 ryšį; 4)griežtai sujungiantys. Jis įžiūrėjo 6 kalbos dalis (ne 8): 1)vardažodis, 2)veiksmaž, 3)dalyvis, 4)priev, 5)priel, 6)jungtukas. Varono klasifikacija nėra patogi. ▪Varonas išskiria pirmines (tiesiogines) ir atrines (netiesg) žod formas, pasitelkdamas semantinį kriterijų: pirminės – tos kurios skiriasi savo prasme; antrinės – kurios nei tarpusavyje nesiskiria, nei nuo pirminių žodžių (homo –– piminė; hominis, hominem.- antrinės). Tokiu būdu V. įžiūri tai, ką mes dabar vadiname paradigma – asmenuojamų formų visumą ir linksniuojamų. Jis tai vadina žodžių šeima. ▪V. išskiria 6-ąjį linksnį – abliatyvą. ▪Etimologizacijos pradmenys: šiame darbe V. bando aiškinti lot žžodžių kilmę. Tačiau jo aiškinimai mažai pagrįsti. Nesugebėjimas rasti šaknį jį nuveda ne į tą pusę. V. gramatika buvo populiari iki iki mūsų eros pradžios. 1ame a. atsiranda ir kitos gramatikos. Palemono gramatika: P. išskyrė 8 k. dalis, imdamas pavyzdžiu Dionizo gramatiką vietoj graik artikelio sugalvojo lot jaustuką. Ši gramatika buvo svarbiausia iki 4a., kai Aelius Donatus parašė dviejų dalių “Ars Donati grammatici urbis Romae”: 1)Ars minor (mokyklinė gram); 2)Ars major (gram pažengusiems, skaičiusiems 1ąją). Ši gramatika buvo vartojama net per visus viduramžius. 5-6a. Priscianus “Institutiones grammaticae”: nemažas dėmesys sintaksei.

Be visų šių aprašomųjų praktinių gramatikų buvo parašytas ir enciklopedinio pob 2d. rinkinys – vyskupo Aurelijaus Augustino (~4-5a) “Disciplinarum libri”: 1d. De doctrina Christiana – mintys apie kalbą – bendrosios kalbotyros ppradmenys. Čia jis remiasi Aristoteliu: žodžiai yra tikrovėje egzistuojančių daiktų ar reiškinių simboliai; kalba – ženklinės prigimties reišk. Žodžiai yra daiktų ženklai, bet jie taip pat yra daiktai, nes kitaip negalėtų egzistuoti. Tikrovėje esantis daiktas ir daiktas-žodis labai skiriasi. ▪Yra 2 sudedamosios dakto-žodžio dalys, t.y. ženklas (signus) susideda iš 1)garsinio, matomo apvalkalo signans ir 2)signatum – jo prasminės, semantinės pusės. ▪Ženklus, kurie gali būti atsitiktinai arba tikslingai atsiradę, skirsto į 1)natūraliusius (dūmai reiškia, kad yra ugnis) ir 2)sutartinius (kalba), kurie aatsirado iš žmog išmonės. Šv.Augustinas smulkiai analizuoja abu ženklus. ▪Kalbos sukūrimo priežastis išskyrė 2: 1)ekspresijos poreikis – žmogui reikėjo išreikšti savo emocijas; 2)protiniai sugebėjimai, kurių reikėjo kalbos sukūrimui. Augustiną galima laikyti europinės kalbot teoretiku, kurį vėliau atrado F. de Saussure. Šie Augustino teorizavimai – priartėjimas prie semiotikos.

29 F. DE SAUSSURE – INDOEUROPEISTAS

Tai viena iš pačių ryškiausių figūrų kalbotyros istorijoje. Jis padarė milžinišką įtaką savo meto ir vėlesniam mokslui.

FdeS. (1857-1973) buvo Šveicarijos prancūzas, kilęs iš garsios šeimos, tarp kurių nemažai mokslininkų. Matyt jau tėvas turėjo įtakos formuojantis jaunojo FdeS. lingvistiniams polinkiams. Jau gimnazijoje linko į kalbotyrą, bet Ženevos univ įstojo į fiziką ir chemiją. Po metų, 1876m negalėdamas Ženevoje atsidėti rimtoms indoeuropeistikos studijoms, FdeS. Išvyko į Leipcigą. Ten kaip tik prasidėjo jaunagramatikių sąjūdis. Ir šiaip studijų metai jam buvo lemtingi. 1878m dar studentas išspausdino savo 1ąjį darbą “Mémoire sur le système primitif des voyelles dans les langues indoeuropéennes”. Leipc un-tetą baigė daktaro disertacija “Apie sanskrito genityvo linksnį”. Po to 10 metų dėstė Paryžiuje, daugiausia įvairius indoeuropistikos kursus: lyginamąją graik ir lot gramatiką, gotų ir sen vok aukštaičių kalbų istoriją, 1888-89 liet k. kursą. Jo paskaitas klausė daug būsimų žymių pranc kalbininkų, vėliau davusių pradžią sociologizmo krypčiai istor-lyg. ir bendrojoje kalbotyroje. Tarp jjų buvo ir A.Meillet, pakeitęs FdeS., šiam išvykus dėstyti į Ženevą. Čia pačios reikšmingiausios buvo bendrosios kalbotyros paskaitos.

Jo darbų buvo nedaug išleista. Jie pagrinde nagrinėjo indoeurop prokalbės problemas. Reikšmingiausias tarp jų “Indoeurop kalbų pirmykštės balsių sistemos tyrinėjimas” (parašė 21m). Šis darbas sukėlė šiokį tokį skandalą (jis buvo neteisingai jaunagramatikių apkaltintas plagijavimu), l įskaudinusį FdeS., dėl ko ateityje jis vengė spausdinti savo darbus. “Memuaras”buvo ne iš karto įvertintas, tačiau vėliau pripažintas genialiu veikalu. Čia be skandalingo atradimo (FdeS. teigė, kad prokalbėje buvęs semantas* n kai kuriose ide kalbose tam tikrose k. galėjo vokalizuotis), pateiktas dar vienas l svarbus, net pralenkiantis savo laiką atradimas: ide prokalbės balsių sistemoje, be paprastai rekostruojamų trumpų balsių, turėjęs egzistuoti dar vienas redukuotas balsis, FdeS. pavadintas “sonantiniu koeficientu A”. šią hipotizę jis priėjo remdamasis sistemine turimų negausių faktų analize.

Galutinai šis FdeS. atradimas įvertintas ir iš naujo atgimė tik po maždaug 50m., kai 1927m J.Kurylovičius paskelbė, kad prieš I Pasaul.karą atrastų ir iššifruotų hetitų dantiraštinių tekstų fonema h tam tikrais atvejais atitinka “semantinį koeficientą A”. nuo tada FdeS. hipotezė tampa laringalinės teorijos pagrindu ir mokslinio įžvalgumo simboliu.

Tarp vėlesnių indoeuropeistikai svarbių FdeS. darbų 2 jo straipsniai skirti liet k. kirčiavimo istorijai: “Lietuvių akcentuacijos klausimu” (1889) ir “Lietuvių akcentuacija” (1896). 11ame str pateikiama hipotezė, vėliau pavadinta “Sosiūro-Fortunatovo dėsniu”, kuri išplėtojama sekančiame str.

3.KALBOTYRA SENOVĖS INDIJOJE

Indijoje susidomėjimą kalba skatino indiškoji visuomenė, jos susiskaidymas į 4-ias kąstas. Tą susiskaidymą sąlygojo labai tolima praeitis, kada arėjai atėjo iki Indonezijos ir nukariavo vietinius gyventojus. Tai buvo visai kitos kalbos, kitos fizinės sudėties žmonės – dravidai. Jie arijų buvo nustumti į antrą vietą. Taip pradėjo klostytis arijų kalbinė padėtis. Jie stengėsi savo kalbą apsaugoti nuo dravidų kalbos. Arėjai turėjo savo kalbą labai gerai pažinoti, kad galėtų išsaugoti ją. Tuo ir paremtas domėjimasis kalba. Kita priežastis skatinanti domėjimąsi arijų(indoeuropiečių) kalba – tam tikras koncervatyvumas: kalba vartojama religinėse apeigose buvo užsikonservavusi, stabili; bendravimo lygyje kalba kito, toks kitimas yra dėsningas. Religinė kalba buvo saugojama, puoselėjama, kad į ją neįsiskverbtų kasdienės kalbos žodžiai. Ypatingą dėmesį religinei kalbai skatino įsitikinimas, kad ši kalba yra šventa ir nieko negalima joje keisti. Senovės indai buvo įsitikinę, kad kalba yra dievų dovana. Labai atsargus elgesys su religine kalba buvo sąlygotas indų atsargumo, tradicijų. Šis tikslumas buvo ir indų charakterio bruožas. Senovės indų kalbų tyrinėjimai yra labai preciziški, detalūs. Jie prasideda nuo samhitų-religinių tekstų. Samhitai skirstomi į 4 vedus. Pats seniausias-Rigvedas(himnų rinkinys)16a.p.m.e.Kiti trys vedai buvo sukurti 15a.p.m.e.: Samavedas(giesmių rinkinys), Jadžurvedas(giedojimai, posakiai aukojimo ritualams), Atharvavedas(posakių,

užkeikimų vedas). Visus vedus reikėjo atkartoti nepakitusius. Šie vedai labai ilgą laiką nebuvo užrašomi. Jie buvo perteikiami iš mokytojų savo mokiniams.

Naujesni tekstai buvo kuriami nuo 5a.p.m.e.Jie jau buvo kuriami sanskrito kalba,nebe vedų. Sanskritas-sam-krt-sukurta kalba. Tai buvo nusistovėjusi to meto kalba artima Šiaurės Indijos vedų kalbai. Sanskritas gyvuoja nuo 5a.p.m.e. iki mūsų dienų. Iki šiol jis išliko nepakitęs. Jo išlikimas sąlygotas Paninio gramatikos sukurtos apie 5-4 a.p.m.e.Jis sukūrė labai tikslius gramatikos apibrėžimus. Ši gramatika buvo vadinama aštuonknyge, nes turėjo 8 sskyrius. Tos knygos buvo išdėliotos labai nuosekliai. 1-ame sk.jis pateikia gramatinius terminus(galbūt sukurtus jo paties, galbūt paimtus iš ankstesnio tyrinėtojo.)., po terminų Paninis pradeda sanskrito kalbos tyrinėjimą. 2-ame sk. Jis rašo apie sudėtinius žodžius ir linksnių sistemą. 3-iame sk. – apie žodžių darybą, derivaciją, apsiriboja pirminių priesagų pagalba sudaromais žodžiais. 4 ir 5 sk. Rašo apie išvestines formas padaromas antrinių priesagų pagalba. Po morfologijos aprašymo, 6 ir 7 sk. Paninis pereina prie fonetikos: aprašo kirtį žodžio ir sakinio, garsų tarimą, bbalsių kaitą. 8-ame sk. Rašo apie sakinį: žodžių tvarka sakinyje, jų nagrinėjimas.

Iš Paninio pirmtakų galima paminėti Yaską, nagrinėjusį vedų kalbą. Jis parašė Rigvedo komentarą, vedų kalbos vardažodžių ir veiksmažodžių sinonimų sąrašą.

Tai nėra sisteminė gramatika. Paninis turėjo būti susipažinęs su YYaskos darbais. Pats Paninis savo pratarmėje sako, kad jis rėmėsi tuo, kas buvo padaryta anksčiau, jis perteikia seną patirtį. Galimas daiktas, kad Paninis tokiu būdu norėjo suteikti savo žinioms senumo, šventumo. Jo gramatika labai ilgą laiką išliko kaip kalbai skirto veikalo viršūnė. Po šios gramatikos pasirodo tik jos komentarai, bet ne naujos gramatikos. Labiausiai vykę komentarai buvo 2a.p.m.e. – Katyayanos ir Patandžalio. Nuo 1 a.p.m.e. iki 7 m.e.a. nebuvo nieko vertingo indų kalboje. 7m.e.a. jau yra trys kalbos tyrinėtojai: Bharthari, Yayaditya ir Vamana. Pirmasis paliko įdomų veikalą fonetinėje srityje-sphota-tai, ką mes vadiname fonema.

Maždaug nuo 5,6,ų m.e.a. egzistuoja savotiškų žodynų sudarymai. Tai leksikografijos pradžia. Tai panašaus tipo kaip Yaskos sąrašai: žodžių šaknų registravimas, sinonimų ar homonimų sąrašai. Šie ankstyvieji rinkinukai dažniausiai bbuvo surimuoti.

Apie 10 m.e.a. sanskritas labai ryškiai atsiskiria nuo prakrito. Sanskritas-literatūrinė, mokslinė kalba, prakritas-buitinė, kasdienė kalba. Iš prakrito tarmių išsivystė dabartinėje Indijoje vartojamos 15 valstybinių kalbų: hindi, urdu, pendžabų, gudžaratų, nepalų ir t.t. Tai centrinės kalbos. Einant į rytus stambiau atstovauja: bengalų, orijų. Iš pietinių kalbų paplitusios marathų, singalų. Indijos šiaurės vakaruose vartojamos lahudų, sindhų kalbos.

15. Natūralistų įnašas komparatyvistikon. Natūralizmo pagrindėjas A. Šleicheris savo darbais yra svarbus ir lyginamajai-istorinei kalbotyrai. Jo darbai apie “Lietuvių kalbos gramatiką” 1852m., “Senovės slavų kkalbos morfologija” 1852m., “Indoeuropiečių kalbų lyginamosios gramatikos kompendiumas” 1861-1862m. buvo didelis įnašas į komparatyvistiką. “Indoeuropiečių kalbų lyginamosios gramatikos kompendiumas” buvo santrauka visų komparatyvistinių žinių apie IDE kalbas. Jis susistemino dar F. Boppo surinktas žinias. Šiame darbe jis pateikė IDE kalbų schemą – genealoginį kalbų medį. Visas kalbas jis kildina iš vienos prokalbės. Jis įsivaizdavo, kad visos tos kalbos susidaro ir vystosi tolygiai. Vėliau ši teorija susilaukė kritikos. Šis kompendiumas buvo svarbus savo pagrindinėmis žiniomis, bet buvo daug minčių, kurios šiuo metu yra atmestinos. Jo teorija apie kalbos archaiškumo nustatymą pagal jos geografinę padėtį teigė, kad seniausia kalba yra sanskritas, o kuo toliau į vakarus, tuo kalba naujesnė. Tačiau ši mintis diskutuotina. Dar Šleicheris tvirtino, kad įsigilinus į IDE gyvųjų kalbų fonetinius pakitimus, yra įmanoma atkurti vaizdą apie IDE kalbų prokalbę, t.y. tą šaknį iš kurios kilo IDE kalbos. Jis net sukūrė ta kalba pasakėčią “Avis akvasas hai”(avis ir arkliai). Šioje pasakėčioje formos sunkiai atpažįstamos, pats tekstas buvo labai greitai sukritikuotas. Vienas jaunagramatikių taip pat pabandė atkurti prokalbę, bet jam išėjo beveik visai kitaip “Avis ekvōs qe”. A. Meillet sukritikavo tokį bandymą, laikė jį labai nepatikimu ir pripažino jį tik kaip proto mankštą. Vis dėlto Šleicheris nuveikė didelį darbą sistemingai surinkdamas iir apžvelgdamas IDE kalbų fonetinius pakitimus. Taip pat svarbios buvo kito natūralisto Max Müller mintys apie kalbą ir kalbėjimą ir apie kalbos funkcionavimo idėjas. Kitas Šleicherio mokinys J. Šmidtas, kuris vėliau iškritikavo savo mokytoją, suformulavo du padrindinius teiginius. Jis sako, kad tolygus laipsniškas augimas, genealoginio medžio šakojimasis yra sunkiai įsivaizduojamas dalykas. Jis atmeta genealoginio medžio teoriją ir sukuria bangų teoriją. Jo nuomone, besiformuodamos kalbos praeina daug pakitimų, kurie atsiranda ir plinta netolygiai. Naujovė kalboje gali atsirasti bet kokiame taške, nebūtinai centre, gali būti pasienyje su kita kalba. Ji plinta netolygiai. Šmidtas sako, kad naujovės tai tarsi nuo įmesto į vandenį akmenuko sklindančios bangos, kuo toliau tuo jos silpnesnės. Kita Šmidto mintis buvo siejama su geografiniu kalbų paplitimu. Jis tvitino, kad geografiškai arti esnčios kalbos turi daugiau panašumų, negu iš vienos kalbos kilusios kalbos, bet atsidūrusios toliau viena nuo kitos. Jis įrodo, kad arijų (sen. persų) klb. yra artimesnė slavų kalbai, nei Šleicherio sudėtos graikų ir italikų klb. to priežastis geografinė padėtis. Jis sako, kad surasti kaiminystėje esančių kalbų ribą yra neįmanoma. Jos pamažu pereina viena į kitą. Pereinant iš Italijos į Prancūziją sunku rasti vietą, kur konkrečiai pereinama iš italų kalbos į prancūzų. Tokios mintys davė impulsą lingvistinės geigrafijos atsiradimui. ŠŠmidtu rėmėsi ir Jules Gillieron, sudaręs “L’atlas linguistique de France”.

30 FdeSAUSSURE:“COURS DE LINGUISTIQUE GÉNÉRALE”

Bendrosios lingvistikos kursą FdeS. dėstė Ženevos universitete nuo 1907m iki mirties kas 2 mokslo m. šis kursas l svarbus lingvistinėms FdeS. pažiūroms suprasti. Čia jis pažymėjo ir svarbiausias struktūralizmo tezės. Bendro teorinio veikalo FdeS. nerašė, bet 1916m pagal jo klausytojų užrašus knygą parengė ir išleido jo vardu Š.Baly ir A.Sešė. ši knyga padarė didžiulį perversmą kalbotyroje.

Pagrindinė veikalo idėja, kuria grindžiami visi svarbiausi jo postulatai yra kalbos sistemiškumo idėja. FdeS. žiūri į kalbą kaip į daugialypį reiškinį ir savo “CdeLG” pagrinde aiškina kalbos kilmę. Jis sukuria semiotinės, t.y. “ženklinės” kalbos prigimties teoriją. Jos pagrindas – semiotinis kalbos apibrėžimas: kalba yra tarpusavyje sąlygotų ženklų sistema, logiškai nepriklausanti nuo savo realizacijos (garsinės, grafinės ar kitokio pavidalo). Taigi k. yra tokia pat ženklų sist. Kaip ir kitos, žm sugalvotos susižinojimo tikslams.

FdeS. numato semiotikos atsiradimą – bendroji ženklų sistemų teorija, tyrinėjanti visas ženklų sistemas. Kalbos tyrinėjimas yra sudėtinė semiotikos dalis. FdeS. ne tik vienas iš pirmųjų numatė semiot. Atsiradimą, bet ir nubrėžė jos ribas, paaiškindamas kokie ženklai laikytini semiotiniais, kokie ne. į vienus ženklus žm žiūri kaip į paprastus (natūralius), į kitus kaip dirbtinus (semiotinius). Natūr. Ženklų formą ir turinį

sieja savaiminis ryšys (dūmai – ugnies ženklas); o semiotinis ženklas visada yra dirbtinis: jo turinys niekada tiesiogiai nenulemia išraiškos. Tikrovės dalyko materiali išraiška su turiniu susiejama žmonių kolektyvinio susitarimo pagrindu ir gana atsitiktinai (šviesoforo signalas).

Pasak FdeS. kalbos ženklas yra toks pat dirbtinis kaip ir šviesoforo signalas. Kaip nežinantis nesupras, ką reiškia raudonas signalas, taip nesuprantančiam pvz. vok. kalbos “angst” bus tik žodžių junginys. FdeS. nepritaria, kad kalba yra tik pavadinimų sąrašas. Jo nuomone kalbos ženklas jungia ne daiktą ir pavd, oo sąvoką ir akustinį vaizdą. Dėlto k. ženklas yra dvilypė psichinė esybė. Ją galima atvaizduoti tokia figūra:

K. ženklas yra dvilypis pačia savo prigimtimi, abi jo suded. Pusės yra glaudžiai sutapusios. Jei garsų eilutė jokio turinio neperduoda, nesiejama su jokia sąvoka, ji nėra ženklas. Ryšys jungiantis sąvoką ir akust vaizdą yra arbitralus, nemotyvuotas. Taigi ir kalbos ženklas yra arbitralus. Jokio savaiminio tiesioginio ryšio tarp žyminio ir žymiklio nėra: ta pati sąvoka skirt. Komunikacinėse sistemose gali būti siejama su skirt vaizdu: medis –– arbor – Baum – arbre – дерево. Net įv sušukimai, garsiažodžiai nėra visiškai motyvuoti: au-au ir гав-гав. Pasak FdeS. arbitralumas yra pirma svarbi k. ženklo savybė.

Kalba – raiškos būdas yra priimtas kolektyvo ir remiasi kolektyviniu įpročiu. Kalba perimama iš aankstesnių kartų kaip gatavas derinys, ji paveldima tokia, kokia ji yra. K. ženklas būdamas arbitralus, tuo pačiu yra pastovus, remiasi tradicija. Taigi k. egzistuoja laike, yra tolydi, taigi tam tikra prasme reikia kalbėti apie ženklo kintamumą ir nekintamumą vienu metu. Kadangi k. ženklų sk yra neribotas, todėl pakeisti ją praktiškai neįmanoma. Ir kadangi kalba yra tam tikro kolektyvo reikalas, nuolat susiduriama su kolekt priešinimusi bet kokioms k. inovacijoms. Antra vertus laikas keičia k. ženklus, ne tik akustiniame (žymeklis), bet ir prasminiame lygyje (žyminys): k. ženklo kitimas visada sukelia santykio tarp žyminio ir žymeklio poslinkį. Pasikeitus žymiklio mater pavidalui, pakinta viso žodžio gram forma. Minėto santykio poslinkis leidžia kalbėti apie kalbos asimetriškumą: žyminio ir žymiklio ribų neatitikimą. Štai todėl k. ženklai ggali būti vartojami ir perkeltine reikšme. Vėliau k. ženklo asimetriškumas paaiškintas S.Karcevskio, Prahos strukt. m-klos atstovo.

Iš semiotinės k. prigimtės teorijos išplaukia visi FdeS. postulatai apie kalbos sandaros tyrinėjimą. Formuluodamas tuos postulatus FdeS. laikosi dichotomijų (nuoseklus visumos dalijimas į dvi dalis, po to kiekv. dalies dar į dvi.) principo:

sintagmatika

sinchronija <

langue < paradigmatika

Language < diachronija

parole

vidinė

↓ Linvistika <

išorinė

22. 20A KALBOTYROS TENDENCIJOS, TYRINĖJIMŲ SRITYS, KRYPTYS IR JŲ ATSTOVAI.

19a. kalbotyra buvo daugiau faktų rinkimas. Tuo tarpun20a. jau buvo kitoks. KKasdangi faktinė medžiaga jau buvo surinkta 19a., 20a. prasideda abstraktesnis darbas- surinktos medžiagos apdorojimas.

Nuo 20a. padžios ir matematikoje, ir logikoje, medicinoje, fizikoje labai ima plisti sąvoka- struktūra. Ši sąvoka pereina ir į kalbotyrą. Struktūra tai kelių elementų egzistavimas viename elemente. Buvo pastebėta, kad visuose moksluose elementai yra susiję (jie sulungti arba pliusu, t.y. traukia vienas kitą, arba minusu, t.y. stumia). Paėmus atskirai kokį nors elementą teisingai jo suvokti neįmanoma. 20a. kaip tik ir ima nagrinėti elementus, atsižvelgiant į tarpusavio santykius. Sąvoką ‘elementas’ įvedė F de Sosiūras. Bendra Sosiūro tezė buvo jo garsusi kalbos apibrėžimas: “ Kalba yra sistema, susidedanti iš tam tikrų kalbos vienetų, elementų, kurie yra susiję tapatumo arba skirtumo ryšiais.” Tapatumas gali būti ir labai didelis (beveik sutapatinamas). Kalbos elementų santykiai ir sudaro kalbos sandarą. Taigi, Sosiuras didesnį dėmesį skiria kalbos sistemai, o ne atskiriems elementams. Kalbą, anot jo, reikie studijuoti apskritai ir tik po to pereiti prie smulkesnių faktų. Taigi, iš pradžių reikia susidaryti bendrą kalbos vaizdą. Toks Sosiūro siūlymas vadinamas dedukciniu metodu. Galimas daiktas, kad Sosiūrą paveikė psichologizmas ir jo atstovas W. Wundt. Paskelbuo Sosiūro teoriją (o ją paskelbė jo mokiniai), ji pradėjo daryti didelę įtaką kalbininkams ir susikūrė pirmosios struktūralizmo mokyklos. Struktūralizmo mokyklos atstovai- PPrahos lingvistinis būrelis, Kopenhagos lingvistinė mokykla (jos pagrindinis atstovas- L. Hjelmslew ir jo mokiniai bandė matematizuoti kalbą, iš čia ir kilo ir kitas šios mokyklos pavadinimas- glosematika. Kopenhagiečių teorija buvo pakankamai sudėtinga, nes ji įvedė naują ir sunkią terminologiją, kuri iš esmės buvo nereikalinga, nes beveik visi dalykai jau buvo žinomi kitiems kalbininkams. Šiais laikais glosematikos mokykla prisimenama daugiau kaip įdomybė kalbotyroje), Londono lingvistinė mokykla ir kelios kryptys, susiformavusios Amerikoje, prieš antrąjį pasaulinį karą,- deskriptyvistai ( aprašomoji kalbotyra; tyrinėjo indų genčių klb., kalbos buvo tyrinėjamos kartu su antropologija, etnografija), distribucionistai ( jiems l. rūpėjo kalbos elementų pasiskirstymas).

Po Antrojo pasaulinio karo kalbotyra, tęsdama strūktūralizmą vystėsi toliau. Susiformavo generatyvinė kalbotyra, gramatika. Jos žymiausias atstovas buvo Chomskis. Ši gramatika paveikė europinę kalbotyrą. Bet esant įv. Amerikos ir Europos nesutarimų, nemėgimo vienas kito, amerikiečių lingvistika nepaveikė europinės kalbotyros. Taip pat susiformavo logistika, statistinė lingvistika (kvantitatyvinė), algebrinė lingvistika (savotiškas glosematikos aidas).

Bet 20a. kalbotyra yra ne tik struktūralizmas. Šalia struktūralizmo net ir šiandien egzistuoja savotiškos tradicinės kalbotyros kryptys:

1. Komparatyvistika. Ji gyvuoja dar ir šiandien ir jos darbai yra pakankamai svarūs.

2. Lingvistinė geografija. Atstovas: Žiulis Žiljeronas, Edmond Edmont.

3. Geografinė lingvistika ( M. Bartoli, G. Bertoni, G. Bonfantė, V. Pizani, B Teračini).

4. Psichologizmas. Egzistuoja dar ir dabar.

5. Sociologizmas. Susiformavo Prancūzijoje ((A. Meillet).

6. Estetinis idealizmas. Šiandien šimkrypti jau laikoma atgyvenusi kryptimi.

7. Marizmas. Jis daugiau darė neigimą įtaką kalbotyrai.

Šios tradicinės kalbotyros kryptys domisi daugiau ne tuo, kas yra struktūros viduje, bet ekstralingvistiniais faktoriais. Pvz., estetiniui idealizmui l. rūpėjo žmogaus kūrybiškumas. Taigi, šioms kryptims rūpėjo istoriniai, geografiniai, socialiniai faktoriai, veikiantys kalbą. F de Sosiūras tiksliai išskyrė dvi kalbotyras:

1. Makrolingvistika. Tai išėjimas už kalbos sistemos ribų. Pvz., geografinis/

2. Mikrolingvistika. Tai sistemos viduje.

Visoje 20a. kalbotyroje kalba yra suvokiama kaip sistema. Taip suvokia ir struktūralizmas, ir tradicinės kalbotyros kryptys, bet nagrinėjant kalbos sistemą, skirtingos kryptys pasirenka skirtingus metodus.

12. 19A. KALBOTYROS APŽVALGA: SVARBIAUSIOS LINGVISTINĖS MOKYKLOS IR JŲ ATSTOVAI.

19a. kalbotyros atsiradimą sąlygojo visos kalbotyros raida. Lyginimas tarp kalbų prasideda nuo įvairių kalbų žodžių lyginimo, po to ieškoma bendrų šaknų. Paskutinį stimulą duoda pažintis su sanskritu 18 a. pb. Apie jį europiečiai buvo girdėję anksčiau, bet 18 a. pb. jie susipažįsta su sanskritu artimiau, keliautojo Viljamo Džonso dėka, straipsnyje apie Indiją. Šis paviršutiniškas susipažinimas su sanskritu padeda suvokti, kad kalbos įvairiais istoriniais laikotarpiais egzistuoja įvairiai, kad jos evoliucionuoja. Šie atradimai: kalbų evoliucija, jų lyginimas – tampa labai svarbūs 19 a. kalbotyrai. Tokiu būdu, dėsningai, susiformuoja lyginamasis-istorinis metodas. Prie 19a. mokslinės kalbotyros (lyginamosos-istorinės) susiformavimo labai prisideda vokiečių kalbotyrininkai: Francas Bopp’as (1791-1867). Jis

ir jo bendražygiai daugiausia prisidėjo prie istorinės-lyginamosios kalbotyros susiformavimo ir indoeuropeistikos pradžios. Prie aprašomosios kalbotyros daug prisidėjo V. Humboldtas. Jis labiau domėjosi kalbos vaidmeniu žmogaus gyvenime, jos kilme, atliekamomis funkcijomis (teorinė kalbotyra). Humboldto pasėtą sėklą vėliau labai gerai plėtojo psichologizmo kryptis. Komparatyvistai labai daug nuveikia metodikos srityje: suformuja principus, metodus. Lyginamoji-istorinė kalbotyra vystėsi , komparatyvistų darbus patobulino (~19a. antroje pusėje) natūralistai (Šleicheris). 19a. pb. Lingvistinė mokykla buvo Jaunagramatikiai, dirbantys toje pačioje srityje. Tai trečioji lyginamosios-istorinės kalbotyros vystymosi pakopa.

8 EUROPIETIŠKOJI KKALBOTYRA VIDURAMŽIAIS.

Viduramžiai: 5-6a.-akstyvieji

7-10a.-vidurinieji

11-15a.-vėlyvieji.

Per visus viduramžius kalbos domėjimasis neišnyksta. 5-6-7-a. nusistovi valstybių ribos ir tik po to kalba. Jei kas ir nagrinėjama tai tik antikiniai kūriniai. 6a. Prisciano gramatika, bet dar antikinių tradicijų. 7a. Cenn Faelad buvo parašyta airių kalbos gramatika. Airių kalba buvo keltiškos prigimties. Kadangi viduramžiais vyravo lotynų kalba, todėl airių kalbos nagrinėjimas atrodo gana keistas. Tai būtų paaiškinama aukštu gyvenimo lygiu buvusiu Airijoje, kur anksti įsikuria vienuolynai ir jie tampa mokslo ir kultūros centrais. Iki 10 ar 11 aa. gramatikos srityje nieko naujo neatsiranda, nagrinėjamos Donato gramatikos, Prisciano gramatika. Tradiciškai lotynų kalba įsitvirtina kaip mokslinė-bažnytinė kalba. 12a atsiranda poslinkiai vakarietiškoje kalbotyroje. Tai pasekmė darbo, pradėto 11 a. Susidomima Aristotelio logika.Imama sieti mąstymo struktūrą su kalbos sistema. Pradedant 11a. pprasideda gilinimasis ne į praktinę gramatiką, bet į aiškinamąją. Kaip mąstymo struktūros išreiškiamos žodžio pavidalu. Ši besiformuojanti gramatika kuriama lotynų kalba. Gramatikos išskiriamos į praktinę ir mokslinę. Imant lotynų kalbą aiškinamoji gramatika nagrinėja lotynų kalbos gramatines formas. Mokslinės gramatikos atstovai(12-13a): Petrus Helias, prancūzų kalbininkas, buvo išgarsėjęs darbu “Summa gramaticae”; Tomas Erfurtuetis “ De modis significandi seu gramatica speculativa”(Apie žymėjimo būdus arba spekulatyvinė gramatika).Paskui jis parašė”Tractatus de constructionis gramaticae”. Tai grynai logikos įkvėpti darbai, ypač pirmasis. Tai buvo atsispyrimas nuo logikos ir ėjimas į gramatinę, kalbinę medžiagą. Buvo siekiama išaiškinti, kokios kalbos dalys ir klasės išreiškia gyvą kategoriją., mąstymo dalykus. Iki 12-13a. to nebuvo viduramžiškuose tyrinėjimuose. Dar kai ką galima surasti antikoje(Varono gramatika).tačiau ten semantiniai kriterijai dar buvo vartojami nenuosekliai. Viduramžiuose –– jau nuosekliau, nuodugniau. Susiformuoja įvardijimo, žymėjimo teorija, remiantis prasme, semantiniais dalykais, žymėjimu. Tam nemažai įtakos turėjo labai aktyvi diskusija dėl universalijų. Atskirybės-“namai”, “arklys”.Universalijos(bendrosios sąvokos)- gyvūnas, vaisius(obuolys, kriaušė ir t.t.) Ginčas įsiliepsnoja dėl to, ar tikrovėje egzistuoja bendrų sąvokų išraiška.Pvz.: kaip įsivaizduoti sąvoką “gyvūnas”. Viduramžiais atsirado žmonių, tvirtinančių, kad bendrosios sąvokos yra realios. Realistai sakė, kad tikrovėje egzistuoja tik bendrosios sąvokos, o atskirybės – tai tik tų bendrųjų sąvokų blankios, menkavertės kopijos. Šiai tendencijai atstovavo Anzelmas Canterbury(1033-1109). Į pirmą vietą jjis iškelia subjektyvią realybę. Nominalistai tvirtino, kad bendrosios sąvokos- žmogaus proto kūrinys. Bendrosios sąvokos-tik vardas, pavadinimas, o tikrovėje egzistuoja atskiri reiškiniai. Nominalistų mokyklos vadas- Roscelin Compiegne(1050-1110). Pačioje nominalistų mokykloje nuomonės truputį skyrėsi. Vieni manė(R.C.), kad tos bendrosios sąvokos-labai bendras dalykas, neatspindintis tikrovėje esančių dalykų. Abelard(1079-1142), Roscelino mokinys pripažino, kad universalijos- tik sąmonės sukuriamos sąvokos; jos atspindi konkrečių reiškinių, daiktų ypatybes; jos nėra tuščios. Jis ketino, ragino sukurti universalią filosofinę kalbą, kuri padėtų bendrauti įvairių tautybių mokslininkams. Pats jis jos nesukūrė, bet ta jo idėja neišsisklaidė ir jam mirus. Ją stengėsi įgyvendinti, populiarino vėlesniais laikais gyvenęs filologas Raymond Lulle(Lullius;1234/5-1315). Jis labai uoliai stengėsi įgyvendinti universalios kalbos idėją. Jo garsiausias darbas-“Ars generatis”(1280). Čia jis jau pateikia tokios rašytinių ženklų sistemos pavyzdį. Jis sukuria tokią sistemą, kuri galėtų tarnauti minčių reiškimui. Tik ji išeina labai sudėtinga.Pavyzdžiu laikė klasikinę lotynų kalbą, pasak jo ta konstruojama kalba turi atitikti logikos dėsnius, principus. Tai apsunkinantis dalykas, sunaikinantis kalbos galimybes. Tai praktiškai neįgyvendinama užduotis. Juk bendravimas buvo nepaprastai apsunkintas. Viduramžiais labai trūko platesnio kalbų pažinimo: vienos lotynų kalbos nepakako. Daugiau kalbų nebuvo patyrinėta. Lullio ir Abelaro idėjos nebuvo absoliučiai originalios. Jau antikoje buvo apie tai galvota. Marco Aurelijaus draugas, gydytojas Galenas apie tai jau kalbėjo. Savo filosofija llabai atitiko M.Aurelijų.

Bandymai viduramžiais sukurti universalią kalbą nebuvo sėkmingi, bet jie turi vertę. Tai buvo bandymai sukurti aiškinamąją gramatiką.

16. Jaunagramatikiai. Jaunagramatikiai yra pati reikšmingiausia 19a. kryptis. Ji susiformuoja 19a. 7-8 dešimtmetyje, Leipcigo universitete. Iš pradžių ši lingvistinė mokykla buvo vadinama Leipcigo būreliu. Didelę jaunagramatikių dalį sudaro to universiteto dėstytojai. Jie ėmė maištauti prieš senosios lyginamosios-istorinės kalbotyros principus, kurie buvo labai pasenę. Vienas iš senų dėstytojų juos pašiepiamai vadino “jaunais gramatikais”, taip jie ir pasivadino, tik pakeitė ”jauno” prasmę – tai ne “žali”, bet progresyvūs gramatikai. Tos srovės branduolį sudarė keli dėstytojai: August Leskien (1840-1916), Berthold Delbruck (1842-1922), Karl Brugman (1849-1919), Hermann Osthoff (1847-1909), Hermann Paul (1846-1921). Pagrindines savo pažiūras jie paskelbė 1878m. periodiniame jų žurnale, savo “Morfologiniuose tyrinėjimuose”. 1-ame numeryje jie paskelbė jaunagramatikių manifestą. Tą jų įžangą pasirašė Brugmanas ir Osthoffas, bet tie principai galiojo visiems jaunagramatikiams. Tų principų buvo keturi: 1. istorizmo principas – kai nagrinėjimo pagrindas yra laikymasis istorizmo, nuoseklumo. Pagrindinis teoretikas buvo Paulis ir jo knyga “Kalbos istorijos principai”. Būtent jis iškėlė ir suabsoliutino istorizmo principus. Jis sako, kad jeigu kalbos tyrinėjimuose nesilaikoma istorizmo, tai tai ne tyrinėjimai. Kas ne istoriška, tas ne moksliška. Jie atsiribojo nuo sinchroninės kalbotyros, apsiriboja diachronine. 2. Fonetiniai dėsniai – veikiantys kokioje nnors kalboje, veikia be išimčių. Net gamtos dėsniai neturi dėsnių be išimčių, tuo labiau kalbos srityje tokių nėra, ji randa galimybę aplenkti dėsnį. Toks jų absoliutinimas ėjimas iki kraštutinumo. 3. Analogijos principas – vidiniuose kalbos pakitimuose turi būti panašumų. Fonetinių pakitimų tarpe analogijos labai pastebimos, nes negali atsirasti dalykas visai nepanašus į kokį kitą. Jie mėgino sakyti, kad ten kur nesuveikia fonetiniai dėsniai, suveikia analogija. 4. Raginimas tyrinėti gyvąją, šnekamąją kalbą ir tarmes. Jie sako, kad literatūrinė, rašytinė kalba yra dirbtinė. Betarpiška šnekamoji kalba padeda pažvelgti į patį žmogų. Aplamai kalbą jie įsivaizdavo gana kompleksiškai. Fonetinius pakitimus jie viena vertus priskyrė žmogaus kalbos padargams. Jie sako, kad juos lemia ir psichinė veikla. Kompleksiškas požiūris – fizinė ir psichinė veikla, turinti įtakos kalbai. 19a. dar susiformuoja psichologizmas. Psichologistai tvirtina, kad tautą, žmogų galima pažinti per kalbą. Jaunagramatikių pažiūra į kalbą – tai komparatyvistų, natūralistų, psichologistų principų sintezė. Jų trūkumai: suabsoliutinimas, pirmoj eilėj jie dirbo fonetinėje ir morfologinėje srityje, sintaksė, semantika liko pamirštos. Jų darbai per konkretūs, jie per mažai domėjosi teorinės, bendrosios kalbotyros klausimais. Jiems dar prikaišiojamas jų atomizmas: jie imdavo izoliuotus faktus (pvz., ne IDE kalbų trumpuosius balsius, bet vieną balsį, kurį išnagrinėdavo iki kraštutinumo).

23. LINGVISTINĖS GEOGRAFIJOS MOKYKLA.

Ji susiformuoja 20 a. pradžioje. Labiausiai kalbotyrai ji nusipelniusi tuo, kad iš šios mokyklos išaugo labai svarbi disciplina – dialektologija. Ši kalbotyros kryptis tyrinėjo kalbos pasiskirstymą tam tikroje teritorijoje. Lingvistinės geografijos mokykla sudarė sąlygas tyrinėti tarmių pasiskirstymo ribas. Ji sukūrė įvairius terminus, pvz., izofona-kokio nors garso tarimo ypatybės, žymimos lingvistiniuose žemėlapiuose; izoleksa-žodžių paplitimas, vaizduojamas tam tikra linija lingvistiniuose žemėlapiuose. Lingvistinės geografijos atstovai labai nusipelnė savo pastabomis, teiginiais, kuriais remiasi dialektologija:1. vienoje ar keliose kalbose, lyginant jas tarpusavyje, tarmės gali skirtis aarba fonetika, arba leksika. Kitose kalbose žodyninis skirtumas yra ne toks žymus kaip kad fonetinis (atskiriama izofona). Tuo tarpu vienoje kalboje fonetinis skirtumas yra mažesnis nei leksinis (atskiriama izoleksomis). Pvz., lietuvių klb. nuo kitų slaviškų kalbų yra skiriama izofonomis, o prancūzų klb. tarmės skiriamos izoleksomis. Dialektologijos pradininkų supratimu, tarmės, besiskiriančios savo tarimu ar leksika, yra nesunkiai nustatomos. Sintaksės ir morfologijos atžvilgiu, susiduriama ne su tarmėmis, o su keliomis atskiromis, skirtingomis kalbomis. Didelis sintaksės ar morfologijos skirtumas yra įrodymas, kad tai nne tarmės, o atskiros kalbos. Vienos kalbos tarmės turi bendrą sintaksę. 2. Nuomonė apie kalbos kitimus lemiančius faktorius. Pradeda plisti nuomonė, kad kalbos pakitimus lemia vidinės priežastys. Lingvistinės geografijos atstovai su tuo ne visai sutinka, jie buvo linkę manyti, kad ttai už kalbos sistemos egzistuojantyts faktoriai (extralingvistniai). Jie rėmėsi tomis idėjomis, kurios egzistavo jų laikotarpiu (bangų teorija, žodžių ir daiktų mokykla).

Lingvistinės geografijos atstovai, kalbėdami apie extralingvistinius faktorius turėjo galvoje:- geografinį faktorių (naujovės atsiradusios kažkokioje srityje plinta toliau, priklausomai nuo to, ar tai naujovei trukdo ar netrukdo plisti gamtiniai faktoriai (kalnai, jūros);- istorinių-socialinių faktorių įtaka, jie veikia kalbą tarp socialinių grupių (inteligentai sugalvoja naujovę, kurią perimą visi; konservatyvioje visuomenėje naujadarai plinta lėčiau). Istorinės visuomenės egzistavimo sąlygos taip pat veikia kalbos išsisluoksniavimą. Feodalizmo laikais valstybė yra susiskaldžiusi atskirais vienetais ir kalba tuomet irgi yra susiskaldžiusi į daugybę dialektų (pvz.,Vokietija-daug grafysčių, daug dialektų, bendrinė kalba atsiranda žymiai vėliau). Ir atvirkščiai, suvienijus valstybę, kuo ji labiau centralizuota, tuo greičiau įsitvirtina bendrinė klaba. Kuo ttvirtesnė valstybės vienybė, tuo tvirtesnė bendrinė kalba, tuo labiau nyksta tarmės. Greta bendrinės kalbos, egzistuojanti tarmė, visai nėra blogas dalykas, nes bendrinė kalba išsivysto iš tarmių. Dažnai pasitaiko, kad gimtoji kalba yra tarmė, tik vėliau išmokstama bendrinės kalbos. Šiuos faktorius buvo pastebėjusi ir žodžių ir daiktų mokykla, vėliau jais susidomėjo sociologistų mokykla. Tad jų pažiūros buvo pagrįstos. Lingvistinei goegrafinei mokyklai susiformuoti padėjo jaunagramatikiai, kurie ragino tyrinėti gyvąją kalbą (t.y.tarmes). po šio skatinimo pradėtos nagrinėti tarmės, patys lingvistinės geografijos atstovai nenorėjo ppripažinti jaunagramatikių įtakos. Jie mieliau pripažino bangų teorijos ir žodžių ir daiktų mokyklos įtakas. Lingvistinės geografijos mokykla susiformuoja Prancūzijoje. Pagrindinis jos atstovas – Jules Gilliéron (1854-1926), kuris pagrindinius savo darbus nuveikė 20a. pirmaisiais dešimtmečiais. Gillieronas gana griežtai pasisakė jaunagramatikių atžvilgiu. Jis pradeda nuo jaunagramatikių kritikos, kritikuoja didelį jų kategoriškumą, absoliutinimą. Gillieronas su savo šalininkais negalėjo pripažinti absoliutaus dėsnių veikimo, jam atrodė, kad kalboje atsirandantys pakitimai priklauso nuo įvairiausių dėsnių. Kalbos naujovės atsiranda ne dėl analogijos dėsnio, o jas lemia homonimų konfliktas ir netinkama žodžio forma. Jis domisi leksikos sritimi, čia reikia pabrėžti lingvistinės geografijos mokyklos artumą žodžių ir daiktų mokyklai. Jis labai didelį dėmesį skiria leksikai, jos raidai. Homonimų konfliktas – tai vienodai skambančių, bet skiringų prasmių žodžiai. Jei jie vartojami skiringame kontekste, tai jie nesukelia problemų, bet kai jie pavartojami tam pačiam kontekste – tai tai jau konfliktas. Pvz., Gaskonijoje, iš žodžio cattus→gat(katinas),o iš žodžio gallus→gat(gaidys). Taigi :Le chien a étramblé le gat. (ką katiną ar gaidį?). Tai ir yra homonimų konfliktas. Gaskonai šį konfliktą išsprendžia taip – vietoj gat(gaidys) pradėjo vartoti vicaire. Kiekvienoje kalboje fonetinė evoliucija padaro poveikį žodžio formai, dažnai jis labai sutrumpintas ir žodžio forma tampa netinkama. Pvz., iš lotyniško žodžio bitė: apis→ep═é ; tada nuspręsta vvartoti muoche+ep, bet p galūnė nebūdinga pranc. klb., tad išėjo mouchette, kuri turi dar vieną prasmę(bet jį vistiek vartoja C.Prancūzijoje). Prie Luaros bitė vadinama muoche á miel. Pats didžiausiais Gillierono nuopelnas – prancūzų kalbos atlaso sudarymas. Šis darbas užtruko ne vienerius metus. “L’atlas linguistique de France” yra sudarytas iš 12 tomų žemėlapių. Gillieronas nebuvo žemėlapių sudarymo pradininkas. Pirmasis pabandė sudaryti tokį žemėlapį vokietis Georgas Venkeris (1876-1886). 1886 jis buvo pradėtas spausdinti, bet greitai buvo pastebėta, kad Venkeris nepakankamai stropiai jį sudarinėjo, kad yra daug netikslumų. Gillieronas dirbo labai metodiškai. Jis susidarė planą, kurį vykdė gero pagalbininko padedamas. Tai buvo Edmond Edmont, jis nebuvo klabininkas, bet prekybininkas. Jis pats savarankiškai domėjosi lingvistika. Prancūzijos žemėlapį Gillieronas suskirstė į 639 vietoves, į kurias reikėjo nuvykti ir jas ištyrinėti. Jos buvo išsidėsčiusios labai tankiai, maždaug kas 10-12 km. Taigi tai buvo milžiniškas darbas. Jis paruošė labai smulkią anketą (~2000klausimų). Edmond Edmont daug vietovių aplankė pats. Gillieronui jis siųsdavo anketas atgal. Kiekvienas iš apklausiamų reiškinių turėjo savo žemėlapį, daugiausia viename žemėlapyje buvo 3-5 reiškiniai. Medžiaga atlasui buvo surinkta palyginus greitai nuo1897 iki1901m. Atlasas pradėtas leisti pakankamai greitai, 1912 jo publikacija buvo baigta. Gillierono ir Edmont nuveiktas darbas leido suprasti, kad negalima tiksliai nustatyti tarmių ribos, kkad ribos keičiasi. Jų darbas paskatino sudarinėti kitų šalių kalbos atlasus. Į istoriją jis įėjo, kaip dialektologijos pagrindėjas ir atlaso sudarinėtojas. Sekant jo pavyzdžiu buvo sudaryta ~150 atlasų, ir ne tik Europoje. Vėliau pradėta norėti ne suskaldyti kalbas, o daryti jų sintezę. Buvo pradėti sudarinėti slavų, romanų, germanų kalbų atlasai.

5. APRAROŠOMOJI GRAIKŲ KALBOTYRA.

Graikų aprašomoji kalbotyra atsiranda iškilus poreikiui apsaugoti poetinę kalbą nuo nereikalingų žodžių įtakos. 4-1 a.pr.m.e. kartu su helenizmu. Makedonietis užkariauja daug šalių, tačiau Indijos užkariauti nepavyko. Užkariautojai nešasi savo kalbą ir užkariauti kraštai privalėjo mokytis jos. Taigi reikėjo apsaugoti poetinę kalbą nuo išsikraipiusios graikų kalbos. Filologinio darbo (Homero raštų studijavimo) centras susiformavo Aleksandrijoje. Ten įkuriama biblioteka, kuri sukuria fondus, kur dirba daug filologų . Jie analizavo Homero tekstus ir juos apibendrindavo. Toje bibliotekoje dirbo trys filologai ir visi jie buvo susiję. Filologinis darbas prasideda nuo Aristofano (iš Bizantijaus) tai maždaug 267-180 m.pr.m.e. Jis rūpinosi ir Homero tekstų dauginimu. Jo užsakymu Homero tekstai buvo perrašomi. Buvo supažindinęs publiką su savo pastabomis apie Homero kūrybą. Ši medžiaga buvo naudinga jo mokiniams ir ypač Aristarchui (iš Samotrakijos) (220-143 m.pr.m.e.). Yra manoma, kad jis yra pirmosios graikiškos klasikinės gramatikos autorius. Jis nemažai parašė apie kalbos dalis. Jis iš vardažodžio

išskyrė prieveiksmį. Jis mato 4 kalbos dalis- vardažodį, prieveiksmį, veiksmažodį, jungtuką. Apibrėžė daug gramatinių sąvokų ir terminų. Daug perdavė savo mokiniui Dionisijui Trakui (Trakiečiui),170 gimimo metų.~150m. būtent jis perrašė ir mums paliko pirmąją graikišką gramatiką. Dionisijaus sukurta “Praktinė graikiška gramatika” panaši į Paninio. Jis apibrėžė, į ką reikia lygintis norint mokytis gramatikos. Jo gramatikoje pateikiama suforminta kalba. Joje yra 20 skyrių. Per 20 skyrių jis pateikia gana išsamų graikų kalbos vaizdą. 1-ame skyriuje jis nubrėžia tikslą, kas yra gramatika, sako, kkad reikia lygintis į rašytojų ir poetų kalbą. 2-5-ame skyriuje rašo apie skaitymo taisykles. Jis kalba apie kirtį. Dionisijus aiškina ir skyrybos ženklus. 6-10-as skyriai yra skiraimi fonetikai. Garsus jis aprašo, nagrinėja akustiniu požiūriu (ar garsas siauras, ar platus ir pan.). šiuose skyriuose jis nagrinėja skiemenis. Pati mažiausia kalbos dalis yra žodis, bet žodį jis skaido skiemenimis. Yra ilgi ir trumpi skiemenys. Išskiria ir ambivalentinius skiemenis, kurie gali būti ir ilgi ir trumpi, priklausomai nuo fonetinės paskirties ir nuo padėties žžodyje (pradžioje einantis skiemuo dažnai bus ilgas). Fonetiniuose skyriuose Dionisijus rašo apie raides. Raidė – raštiškas garso atspindėjimas, grafinis garso ženklas. 11-20 skyrius paskirti morfologiniams dalykams. Dionisijus nagrinėja žodžius, skirstomus į kalbos dalis. Kiek yra kalbos dalių, kokios jos yra, ppateikia jų apibrėžimus, jų charakteristikas (vardažodžiai – linksnis, giminė ir t.t.). Atranda 8 kalbos dalis. Jas visas išvardina: vardažodžiai, įvardis, artikelis, veiksmažodis, dalyvis, prieveiksmis, prielinksnis ir jungtukas. Vardažodžiai – tokia kalbos dalis, kuri pavadina daiktą ar veiksmą. Ji yra linksniuojama. Tinka pavadinti būtybei. Skiria bendrinius ir tikrinius vardus. Randa 5 būdingus vardažodžiui požymius, ar kategorijas: linksnis, skaičius, giminė. Dar jį apibūdina struktūra ir veikslas. Kalbėdamas apie struktūrą jis turi omeny morfologinę sandarą. Kalbėdamas apie veikslą jis galvoja apie semantinę pusę, prasmės atspalvį. Eigos veikslas priskiriamas veiksmažodžiui. Dionisijus sako, kad giminės yra trys – moteriška, vyriška, nekatroji. Skaičius randa tris – vienaskaita, daugiskaita, dviskaita. Linksnių Dionisijus priskaičiuoja 5- vardininkas, kilmininkas, naudininkas, galininkas, šauksmininkas. Kalbėdamas apie veiksmažodį jį apibūdina kaip linksniais nekaitomą. JJis reiškia veiksmą, laiką, asmenį ir skaičių. Jis priskaičiuoja 8 veiksmažodžio kategorijas:veikslą, asmenuotę, rūšį, nuosaką, laiką, asmenį, struktūrą ir skaičių. Kad gramatika apimtų ne tik morfologiją, fonetiką, bet ir sintaksę praėjo kiek laiko. Apolonijus Diskolas po Dionisijaus gramatikos pasirodymo nagrinėja žodžių junginius ir sakinius. Paliko 4 –ias ryškesnes knygutes. Jos buvo skirtos įvardžiui, prieveiksmiui, jungtukui ir sintaksei. Sintaksės knygoje yra keturi skyriai. 1-ame sk. jis kalba apie įvardį, aprašo, kaip jis vartojamas, jo savybes, kada jis panaudojamas vietoj vardažodžio ir nnurodo jo ryšį su veiksmažodžiu. 2-as sk., čia Apolonijus įtraukia skyrelį nagrinėjantį vardažodžio ryšį su artikeliu. 3-ias sk. skirtas veiksmažodžio nagrinėjimui. Kai ką jis pavartoja iš Dionisijaus gramatikos. Be šito jis rašo apie žodžių junginius, apie sintaksines struktūras. 4-as sk. rašo apie vardažodžio jungtį su veiksmažodžiu, arba sakinio konstrukcijas. Lyginant Diskolo darbą su Dionisijaus gramatika yra ryškus dėmesys tekstui. Tačiau Diskolo gramatika nesulaukia pasisekimo, bet vyrauja Dionisijaus gramatika, jos principai. Apolonijaus domėjimasis sintakse persiduoda vėlesnėms gramatikų kartoms. Tada gramatikose atsiranda ir sintaksės skyrius. Graikų gramatika žiūrint teoriniu ar metodologiniu požiūriu yra vientisa ir pranoksta praktinę indų gramatiką. Praktinė graikų gramatika panaikina analogistų ir anomalistų ginčo aštrumą. Yra parodoma pavyzdžiais, kad yra teisūs ir anomalistai ir analogistai.

2. KALBOTYROS OBJEKTAS

Ne visos išraiškos sistemos tinka kalbotyros objektui. Kalbotyros objektas- natūralioji kalba, t.y. žmogaus padargų suformuota kalba.Natūralioji kalba tai bet kokios tautos istoriškai susiformavusi bendravimo priemonė. Natūraliąsias kalbas sudaro pagalbinės kalbos. Jos susiformuoja kaip pagalbinė bendravimo priemonė. Tiek natūraliosios, tiek pagalbinės kalbos sudaro kalbotyros objektą.Natūraliosios kalbos turi dvi grupes:1) Gyvosios kalbos yra ęsisamoninamos, lengvai išmokstamos nuo mažens. Jos naudojamos kaip būtinas bendravimo instrumentas. Kai kurios gyvosios kalbos yra plačiai naudojamos, o kai kurios žinomos tik keliems šimtams žmonių. Pvz.: karaimų kalba yra žinoma Lietuvoje ttik apie trim šimtam žmonių, dar truputį Lenkijoje ir Kryme. Tačiau lingvistikos požiūriu ji yra tokia pat svarbi kaip ir anglų ar kinų kalbos, kurios yra plačiai naudojamos. Tikslus gyvųjų kalbų skaičius nėra žinomas. Manoma kad jų yra apie 3000.

2) Mirusios kalbos yra tos kurių vartojimo tradicijos nesiekia mūsų dienų. Jos yra pasitraukusios iš kasdienio vartojimo. Mirusios kalbos skirstomos į tris grupes:1. Vegetuojančios kalbos, kurios kasdieniame bendravime nėra vartojamos, bet išlikusios įvairiuose bendravimo sluoksniuose, humanitarinėse studijose.Pvz.: lotynų kalba. Daugelis jų tarpe turi labai turtingą literatūrinę tradiciją, yra palikusios didelės vertės tekstų. Neretai vegetuojančios kalbos yra vartojamos specifinėse srityse turint specifinį tikslą, ypač profesinį( medicina, religija).

Senovės graikų kalba vartojama siauriau nei lotynų. Renesanso metu graikų kalba buvo tokia pat svarbi kaip ir lotynų.

Senovės slavų kalba ypač reikalinga slavistams. Literatūrinė tradicija, tekstų gausa yra labai didelė. Ji suteikia daug reikalingos informacijos įvairioms sritims.

Sanskritas, senovės Indijos kalba, užima savitą poziciją vegetuojančių kalbų tarpe. Sanskritas yra ir šiandien viena iš valstybinių kalbų. Tai literatūros, istorijos, religijos kalba. Ji išmokstama mokykloje kaip antroji gimtoji kalba.

2. Paliudytos – tai visai mirusios kalbos. Jos yra visiškai pasitraukusios iš vartojimo. Bet jos prieinamos išlikusių tekstų dėka. Vienos iš paliudytų kalbų paliko daug medžiagos, oo kitos tik truputį. Priklausomai nuo paliudijimų gausos galima paminėti: šumerų, akabų, hetitų kalbos. Hetitų kalba rasta ištisa biblioteka. Jos atradimas vertė peržiūrėti daug indoeuropeistikos postulatų. Senovės egiptiečių kalba gausiai paliudyta istoriniuose architektūros paminkluose(piramidės, obeliskai). Senovėsprūsų kalba užfiksuota 15a,bet ji greitai pranyksta.Nuo 18a, ji jau papuola į mirusių kalbų tarpą. Kitos paliudytos kalbos palieka dar mažiau tekstų, nei prūsų kalba.Galų kalbos išliko tik nuotrupos, teksto gabaliukai, atskiri žodžiai. Dakų kalbos paliudijimas toks pat. Frigų kalba yra taip pat mažai paliudyta. Yra kalbų, kurių žodžiai išlikę tik keli kitų tautų metraščiuose. Tai kuršiai, jotvingiai, jų kalbos išlikę tik keli žodžiai.

3. Rekonstruojamos kalbos-tai mokslininkų darbų rezultatas. Pvz.: prokalbė. Jos egzistavimo niekas neneigia, bet kaip ji atrodė, kaip skambėjo niekas net neįsivaizduoja. Mokslininkai jau seniai bando ją rekonstruoti. Rezultatai yra abejotini, nes nėra kuo pasiremti. Ypač prokalbėmis buvo susidomėta 19a.

Pagalbinės kalbos skirstomos į dvi grupes:1. Tarptautinės kalbos yra reikalingos mažiausiai dviejų tautų atstovų bendravimui. Jos atsirado savaime arba ne, bet jos nuo etninių skiriasi tuo, kad neturi ilgos istorijos: a. Dirbtinės kalbos – 1887m. L.Lamenkofas sukūrė esperanto kalbą. Visos iki mto sukurtos kalbos neišliko ir nepaplito. Ji sukurta romanų kalbų pagrindu, yra labai lengvai išmokstama. Esperanto kalba paplitusi 80 valstybių.b. Kreolinės kalbos

– tai kolonizacijos proceso metu susiformavusios kalbos. Tai vietinių gyventojų kalba susimaišiusi su kolonizatorių kalba.

2. Slaptosios kalbos yra gerokai dirbtinės sistemos, sukurtos tam tikrų profesinių grupių(vagių kalba). Tokios kalbos dar vadinamos argo, jas nesunku išmokti. Jas vadiname kalbomis sąlygiškai, nes jos kiekvienąkart remiasi gyvąja kalba.Lingvistiškai šių kalbų nagrinėti nąįmanoma.

Kalbotyros objektui nepriklauso ženklų sistemos. Formaliosios kalbos nesudaro kalbotyros objekto, nes tai yra kodai skirti informacijos paieškoms. Tai simbolių sistema, kurios pagalba galima susišnekėti su savo kompiuteriais. Nagrinėti šias kalbas apsiima ttik semiotika. Nuo gyvųjų jos skiriasi tuo, kad jų ženklai yra sugalvojami tik kažkuriam laikui, o gyvosios kalbos ženklai nyksta, kinta ir t.t.

Kalbotyra atsiriboja nuo tų dalykų kurie tariamai vadinami kalba: gestų kalba, plastikos kalba, muzikos kalba, bičių kalba. Tai-komunikacinės sistemos, o kalbos funkcija yra ne tik komunikacinė.

4.TEORINĖ GRAIKŲ KALBOTYRA IR JOS ATSTOVAI

Graikams buvo svetimas indų konkretizavimo metodas. Jie buvo linkę į abstrakciją. Ji ir sąlygojo graikų mokslą. Nuo bendro pastebėjimo jie eidavo prie reiškinių, galinčių paremti tą apibendrinimą. Tai vvadinama dedukciniu metodu. Laisvesnė graikiškoji visuomenė pradėjo nuo filosofijos, filologija atsiranda vėliau. Ją sąlygojo tekstų nagrinėjimo poreikis. Religinio poreikio nebuvo. Iškilo būtinybė susisteminti Homero poemas. Grupė filologų jas nagrinėjo ir pildė. Iš šių nagrinėjimų ir išaugo graikų kalbotyra. Dėl polinkio aapibendrinimams, o paskui detalizavimui graikai iš pradžių sukūrė teorinę kalbotyrą, o vėliau tik aprašomąją. Susidomėjimas kalba datuojamas 6-5-4-a.p.m.e. Senovės Graikijoje pagrindus kalbotyrai padeda filosofija. Jos abi glaudžiai persipynusios. Prie kalbos nagrinėjimo graikai eina per filosifines pozicijas. Jie ieškojo tikrovės, žmogaus ir kalbos santykio. 6-5a.p.m.e. egzistuoja tik tikrovės ir kalbos santykis, žmogus nelabai dominuoja. Kalba atlieka tam tikrą vaidmenį tikrovės pažinime. Graikus domino kiek kalba atitinka tikrovę, kiek glaudžiai jos susijusios. Kalba graikams buvo visų pirma žodžių rinkinys. Žodžiai – mus supančių daiktų pavadinimai. Dėl žodžio ir daikto ryšio graikų tarpe įsigali dvi nuomonės:1. Tarp žodžio ir daikto betarpiškas, natūralus ryšys. Žodis nusako daikto prigimtį(fusei);2. Natūralaus ryšio tarp žodžio ir daikto įžvelgti neįmanoma, nes daiktas pavadintas tam tikru žodžiu buvo tik žžmonių susitarimo produktas(tesei).

Abiem stovyklom atstovavo žymūs filosofai. Pirmąją poziciją atstovavo 6-5a.p.m.e. Heraklitas(540-480). Jo įsitikinimu viskas keičiasi, niekas nėra pastovu. Tas nuolatinis kintamumas Heraklitui buvo ašis jo filosofijos. Kintamumas vyksta pagal tam tikrą tvarką. Jo supratimu turėjo būti faktorius, kuris kitimus reguliuoja. Tuo faktoriumi jis pripažino pasaulio protą. Kadangi kitimus galima įžiūrėti ir kalboje, vadinasi kalba irgi kinta. Heraklitas suprato, kad kalbos kitimą tvarko vidinis logosas, t.y.vidinis protas. Jį jis ir laikė kalbos ir tikrovės betarpišku ryšiu. Fusei vadinamas daikto ir žžodžio analogija. Jo pasekėjai buvo vadinami analogistais.

Heraklito pažiūras ėmė ardyti vėlesni filosofai. 5,5,4a.p.m.e. formuojasi filosofinė kryptis atstovaujama Parmenido, Zenono ir kt., kuri į 2-jų dalių(kalbos ir tikrovės) sistemą įveda ir trečią narį-žmogų. Tuo metu gimsta subjektyvios ir objektyvios tikrovės suvokimas. Kiekvienas žmogus tikrovę suvokia savaip.

Analogistams save priešpastato tesei atstovai(5-4a.p.m.e.)Vienas iš jų yra Demokritas Jis yra pirmasis atomistas(daiktai sudaryti iš atomų). Jis tvirtino, kad neįmanomas dalykas, kad daiktas ir žodis susiję. Tai yra tik žmonių sutartinis produktas. Anot jo kalba nėra tikrovės pažinimo instrumentas. Jis vadino teoriją anomalija(skirtumas), dėl to pasekėjai vadinami anomalistais.

11-12a. kalbotyrą labai paveikia šių nuomonių priešprieša.

Graikai nagrinėjo tik savo kalbą. Išvados buvo daromos tik remiantis graikų kalba. Tai ne jų nežinojimo išdava, bet jų tiesiog nedomino kitos kalbos. Kitų kalbų kalbėjimas buvo ironiškai vadinamas burbėjimu, atstovai-barbarais. Graikai save suvokė kaip išskirtinius žmones.

Vėliau atsiranda žmogus bandantis sutaikyti dvi priešingas stovyklas, apibendrinti dvi skirtingas nuomones. Tai buvo Platonas(428-348) Į fusei ir tesei Platonas siūlo žiūrėti alternatyvos požiūriu. Platono akimis abi nuomonės yra iš dalies teisingos. Jis sako, kad kažkada žodžiai buvo tikrai duodami tam tikram daiktui. Buvo turima omeny žodžiai pamėgdžiojantys kažkokius garsus, sudaryti onomatopėjos principu. Paskui nuo garsinių asociacijų žmonės pradėjo atitrūkti ir pradėjo susitarimu grįsti savo kkalbą. Tai buvo kolektyvinis susitarimas. Didelę reikšmę Platonas skyrė fonetikai. Savo pažiūras į kalbą jis išdėstė savo dialoge pavadinimu “Kratilas”. Jame yra trys veikėjai: Kratilas-analogistas, Hermogenas-anomalistas, Sokratas-bandantis sutaikyti abu prieštarautojus. Per jį Platonas ir išreiškia savo pažiūras.

Dar vienas žmogus žymus teorinėje graikų kalbotyroje yra Aristotelis(384-322 m.p.m.e.). Jis padeda pagrindus aprašomajai graikiškajai kalbotyrai. Aristotelis yra labiau anomalistas. Jis sako, kad žodis yra daikto simbolis. Žiūrėti į kalbą kaip tik į žodžių rinkinį yra nepakankama. Jis įžvelgia, kad žodžiai vienas su kitu susiję ir reikia žiūrėti tų žodžių sugrupavimo. Jo tyrinėjimo objektu tampa žodžiai ir sakiniai. Tai sąlygoja jo domėjimąsis logika. Jis teigia, kad kalboje viskas turi egzistuoti kaip ir logikoje. Tai, kas logikoje yra sąvoka, kalboje yra žodis. Tik sakinys gali būti vertinamas kaip teisingas ar neteisingas. Tokiu būdu Aristotelis pereina prie teksto nagrinėjimo. Logikoje yra subjektas ir išvada, kalboje yra subjektas-vardažodis arba veiksnys, tai, kas sudaro išvadą yra veiksmažodis. Kadangi logikoje subjektas ir išvada labai susiję, kalboje Aristotelis irgi įžvelgia ryšį tarp vardažodžio ir veiksmažodžio. Tas ryšys yra jungtukas. Aristotelis padeda pagrindus ir sintaksei(žodžiai skirstomi pagal jų funkcionavimą). Aristotelis yra ir stilistas, domisi retorika.

(341-270m.p.m.e.) Epikūras. Apie kalbą pasisakymas taiko abi nuomones. Pradžioje kalba praeina etapą kai žodžiais vadinami daiktai pagal ggarsų mėgdžiojimą, paskui susitarimo principu.

7.ARABŲ IR HEBRAJŲ KALBŲ TYRINĖJIMAI

Rytuose jau ankstyvaisiais viduramžiais, skirtingai nuo vakarų(apie 7 a.) vykdomi gana intensyvūs kalbos tyrinėjimai islamo pasaulyje, arabiškame kalifate. Klesti ne tik kalbos mokslai, bet ir tikslieji. Europiečiai susipažįsta su šiais tyrinėjimais tik kryžiaus žygių dėka.

7a. kuriantis arabiškajam kalifatui situacija panaši kaip ir Indijoje kai arijai nukariavę vietinius gyventojus įsitvirtina su savo kalba. Pagrindinis arabų kūrinys-Koranas., kurį reikėjo labai taisyklingai skaityti, giedoti, ir kurį reikėjo apsaugoti nuo išorinių žodžių įsibrovimo. Atsiranda uždavinys – apsaugoti kalbą. Reikėjo atitinkamos gramatinės sistemos išnagrinėsiančios korano tekstus. Tokio darbo rezultatas buvo pirmoji arabų gramatika. Apie 8a. buvo bent porą korano nagrinėjimo centrų: Basra ir Kufa. Jie tarpusavy konkuravo. Pirmoji gramatika buvo sukurta 8a pabaigoje. Jos autorius Amras iš Basros(750-795). Europiečiams jis buvo žinomas Sibavaihio vardu. Jo gramatika buvo labai vertinama. Kufos kalbininkų atstovas buvo Kisajus. Netgi jis ir jo bendražygiai labai vertino Sibavaihio gramatiką. Ji vadinosi “al-Kitab fi al-nanwi”(knyga apie gramatiką). Labai greitai ji vadinama tiesiog al-kitab. Joje apžvelgiama fonetika, morfologija ir sintaksė. Didelę dalį sudaro skaitymo taisyklės. Aiškiai formuluojami tarimo ir rašybos skirtumai, raidės ir garso atskyrimas. Išskiriamos 3 kalbos dalys: vardažodis, veiksmažodis ir artikelis. Jis apžvelgia žodžio formos pakitimus priklausomus nuo sintaksės. Tokiu būdu

morfologija siejama su sintakse. Gilinasi į sakinio struktūrą. Sibavaihis, jo mokiniai ir kufiečiai jau mokėjo išskirti žodžio šaknį. Arabų kalbininkams atrodė, kad veiksmažodžio galūnės yra įvardinės kilmės. Sibavaihis sukūrė savo gramatiką remdamasis daugiau tradicine arabų kalba- dykumų arabų, nes ji yra archaiškesnė. Miestuose daugiau ir greičiau plito naujovės. Kufos kalbininkai nagrinėjo daugiau miestiečių kalbą. Arabiškąją leksiką tyrinėjantys darbai yra gana gausūs. Žodyninę sudėtį atspindintys darbai pasirodo vėliau. Apie vėlyvuosius viduramžius pasirodo didžiulis arabų žodynas, turėjęs apie 100 tomų. Jis pasirodo aapie 14-15a. Jį sudarė kalbininkas Firuzabadis. Jis dirbo su mokinių grupe. Šio žodyno neišliko. Iki mūsų laikų išliko tik užuominos. Jis buvo pavadintas “al-Kamuš”(okeanas). Vėliau visi pasirodę žodynai buvo vadinami šiuo pavadinimu. Buvo surinkti visi sinonimai, bet nebuvo jokios tvarkos. Žodžiui“kardas” buvo pririnkta apie 500 sinonimų. Nebuvo jokios gradacijos sinonimų tarpe. Žodžiui“nelaimė” buvo rasta net 400 sinonimų. Nebuvo suregistravimo.

Apie 9a. pradeda savo kalbą tyrinėti ir žydai. Tai buvo hebrajų kalbos tyrinėjimai. Jos šaknys siekia 13 a.p.m.e. Žydai tyrinėja hebrajų kkalbą remdamiesi arabišku patyrimu. Dabar Izraelio kalba Ivritas yra hebrajų kalbos atmaina. Labai greit išryškėjo panašumai tarp hebrajų ir arabų kalbų. Ankstyvieji žydų gramatikai teigė, kad hebrajų ir arabų kalbos giminingos. Jos abi yra semitų-chamitų kalbos šeimų atstovės. Žydų nuomone aarabų kalba kilusi iš hebrajų. Tačiau tai klaidingas mąstymas.Nepaisant to žydai yra savotiški giminingumo pradininkai. 10a.suformuluojama mintis apie hebrajų ir arabų giminystę. 11a. pasirodo konkretus darbas Jona’os ibn Gannah’o.

13.KOMPARATYVIZMAS

19a. kalbotyros atsiradimą sąlygojo visos kalbotyros raida nuo 16a. Paskutinį postūmį padarė pažintis su sanskritu baigiantis 18a. Europiečius su sanskritu supažindina Viljamo Džonso straipsnis apie Indiją ir sanskritą. Vėliau pasirodo sanskrito gramatikos spausdiniai. Kada pradedama suprasti, kad kalbos egzistuoja istoriškai, evoliucionuoja, pradedamas išsamus jų tyrinėjimas. Kalbos yra lyginamos. Taip susiformuoja lyginamasis-istorinis metodas. Prie šios kalbotyros susiformavimo prisideda daugiausiai vokiečių lingvistas Francas Bopas(1791-1867) ir jo bendraminčiai. 1816m. išeina Boppo darbas“Apie sanskrito kalbos asmenavimo sistemą, lyginant ją su graikų, lotynų, persų ir germanų kalbomis”. 1830m.-“Sanskrito ir lotynų kalbų žodynas”, “Apie keltų kalbas”,“Apie senovės prūsų kkalbą”. Nuo1833m. iki 1870m.-“Lyginamoji sanskrito, avestos arba zendo, armėnų, graikų, lotynų, senovės slavų, gotų ir vokiečių kalbų gramatika”.

Francas Bopas dirbo apsuptas visos eilės kolegų. Greta jo antras pagal reikšmę buvo Rasmus Raskas. Jis gali būti laikomas germanistikos pradininku kaip ir Jakobas Grimas. Raskas užsiima ir skandinavistika. Fridrichas Diezas svarbus romanistikos srityje. Klasikinės filologijos pradininkas yra Georgas Curtius. Kasparas Zeusas padeda pagrindus keltų kalbų tyrinėjimams. Augustas Potas nusipelnė etimologijos srityje. Slavistikai pradžią duoda Aleksandras Vostokovas.

Komparatyvistai jau daugiau nutuokia apie kalbų lyginimą. JJie tvirtina, kad panaši leksika ne pagrindinis argumentas kalbų panašumui. Turi atitikti morfologija ir gramatika. Jie ieško gramatinių panašumų. F.B. domino 2 dalykai:1.Gramatinių bendrybių nustatymas. Jie išryškino daug fonetinių pakitimų dėsnių, rekonstravo daug archetipinių formų, galėjusių egzistuoti indoeuropietiškoje prokalbėje. 2. Susidomėjimas asmenuojamomis formomis. Stengėsi įspėti galūnių paslaptį. Būtent su galūnių spėjimu buvo susijusi agliutinacinė teorija. Ja jis aiškino veiksmažodinių, vardažodinių formų susidarymą. Ja rėmėsi jau 20a. kalbotyrininkai, Benvenistas aiškino šaknies reikšmę. Bopas irgi tvirtina, kad indoeuropiečių kalbų pagrindinis formantas yra šaknis ir būtent vienskiemenė. Iš pradžių buvo veiksmažodinės ir įvardinės. Iš veiksmažodinių formavosi veiksmažodžiai ir vardažodžiai, iš įvardinių susidarė jungtukai, įvardžiai, prielinksniai, dalelytės. Veiksmažodžių asmenuojamos formos susidarė iį abiejų tipų šaknų. Lygiai taip pat traktuoja ir vardažodžių sudarymą. Skirtumas slypi tik skirtinguose įvardžiuose. Veiksmažodžių galūnėmis tapo asmeniniai įvardžiai, daiktavardžių – parodomieji:dirb/darb ir (t) as- darbas.

1818m.pasirodo Rasmuso Rasko “Senovės Šiaurės kalbos tyrinėjimas arba Islandų kalbos kilmė“. Jis suformulavo ir bendrajai komparatyvistikai rūpimų klausimų. Nepakanka domėtis tik žodžio formos kitimais. Keičiasi ne tik žodžio išorė, bet ir jo turinys, reikšmė. Yra būtina atsižvelgti į žodžio reikšmės kitimus. Tai labai pasitarnavo etimologijai. Jis pasirodo kaip 17-18a. kalbotyros priešininkas: piktinasi šios kalbotyros tendencijomis, sako, kad kalbotyra turi dirbti konstatuojamą darbą. Lingvistas turi pastebėti taisykles, eegzistuojančias visuomenėje ir jas paaiškinti.

Jakobas Grimas į komparatyvistiką įeina keturtome“Vokiečių gramatika”. Tačiau pavadinimas neatitinka turinio. Tai yra germanų kalbų komparatyvistinėgramatika.

Aleksandrui Vostokovui pagrindas buvo išlikusi bažnytinė slavų kalba. Jis parašė“Samprotavimus apie slavų kalbą ir žodyną”. Jis apibrėžia slavų kalbos reikšmę. Slavistikai atspirtis buvo senovinė slavų kalba , nes ji labai anksti gavo raštišką formą tuo savotiškai užsikonservuodama. Tuo tarpu kai žodinė slavų kalba kito.

24.NEOLINGVISTIKA ( GEOGRAFINĖ, AREALINĖ LINGVISTIKA)

Šios kalbotyros atstovai daug dalykų paėmė iš Žiljerono ir pritaikė kalbos istorijai. Paėmė“arealo” sąvoką(teritorija, kur egzistuoja atitinkama kalba ar tarmė). Itališkoji neolingvistika pradėjo formuotis apie 1910m. Pagrindą padėjo keli italų kalbininkai. Pradžia yra Graziado Ascolio(1829-1907). Jo idėjos užveda neolingvistus ant kelio. Jis pirmas suformulavo substrato sąvoką.. Pagrindiniai neolingvistikos atstovai: Matteo Bartoli, Giulio Bertoni, Guliano Bonfanti, Vittorio Pisani ir kt.

Bartolį pastebime 1910m.jo publikuotame straipsnyje“Alle fonti del neolatino”(Prie naujosios lotynų kalbos ištakų).Šis straipsnis yra apie romaniškų kalbų atsiradimą. Jis pirmą kartą pamini“neolingvistikos” terminą. Šiame straipsnyje jis suformuluoja savo neolingvistikos teiginius.

Neolingvistų teorija plečiama maždaug 15 metų. 1925m.pasirodo pora svarbių darbų apie neolingvistiką, kuriuos parašo Bartoli ir Bertoni. Jie išleidžia “Trumpą neolingvistikos teoriją”.Antras darbas yra tik Bartolio“Neolingvistikos įvadas”.

Neolingvistikai susiformuoti padėjo kelios tuo metu buvusios kalbotyros mokyklos, taip pat ir filosofija.Didelę įtaką turėjo Humbolto filosofinės pažiūros(kalba yra ddvasia), labai padėjo ir italų filosofas Benedetto Croce(jis iškėlė žmogaus kurybines galias), daug pasisėmė iš Šucharto(teorija apie kalbų kryžiavimąsi), nemažai pasiėmė ir iš Žiljerono(terminologiją- arealas, izoglosa ir t.t.). Nemažai pasimokė iš C.Vosslerio. Tai estetinio idealizmo atstovas.(daug ką nulemia žmogaus grožio siekimas. Jei žodis neatitinka žmogaus estetinių pažiūrų jis tampa nevartojamu.).

Neolingvistai pradeda nuo jaunagramatikių kritikos ir netgi labai aštrios., ir taip susiformuoja mokykla.

Neolingvistai nesutinka, kad kalbą veikia konkretūs dėsniai. Jie teigia, kad kalbos vystimąsi veikia dėsniai, bet ne tokie absoliutūs.

Neolingvistai žiūri į kalbą kaip į kūrybinę žmogaus veiklą. Žmogus kiekvieną kartą kuria kalbą kaip dvasinę vertybę ir ne tik fonetiškai. Kuriant kalbą dalyvauja emocijos, norai, vaizduotė. Kalboje jie mato estetinį faktorių. Estetinis suvokimas yra labai svarbus. Jie teigia, kad naujadarai gali išlikti jei jie atitinka žmogaus estetinį supratimą. Tai jau ekstralingvistiniai faktoriai, jiem yra sunkiau patikrinami.

Neolingvistai žiūri į kalbą kaip į duotuoju momentu egzistuojančią sistemą. Jie pripažįsta kalbos istorinį vystimąsi. Kiekvienoje kalboje istoriški reiškiniai egzistuoja nuo labai senų laikų(archaizmai).Jei toje kalboje yra ir naujadarai tai verčia į kalbą žiūrėti kaip į duotuoju momentu egzistuojantį reiškinį ir verčia ją analizuoti sinchroniškai. Juos ypatingai domina naujadarų ir archaizmų lyginimas. Jiems įdomu kaip jie atsirado, kaip jie egzistuoja. Šiuos reiškinius jie nagrinėja

arealų atžvilgiu, t.y. naujadarų ir archaizmų egzistavimas tam tikroje teritorijoje. Neolingvistai įveda sąvokas“centrinis arealas”, “periferinis arealas”(kur nauji žodžiai yra nunešami per ilgesnį laiko tarpą), “izoliuoti arealai”(kai vienokia ar kitokia kalba istoriniu atžvilgiu yra nunešama į kitą teritoriją ir ten išlieka. Tai būna toli nuo tos kalbos teritorijos.Pvz.: lietuvių kalba Baltarusijos teritorijoje). Tai su lingvistine geografija susiję dalykai.

Neolingvistai tvirtina, kad naujadarai atsiranda centriniame areale, vėliau išplinta periferiniuose arealuose. Jie plinta izoglosomis. Neolingvisatai įveda“radiacijos” terminą. Ji jiems yra naujo reiškinio plitimas, jo ppersikėlimas į periferinius ar net izoliuotus arealus.

Neolingvistai ne visiškai atitrūksta nuo jaunagramatikių. Tai, ką jie formulavo naujo, pritaikė ir istoriniai kalbotyrai. Kada neolingvistai teigia, kad vienu metu egzistuoja ir archaizmai ir naujadarai, jie turi būti susipažinnę su kalbos istorija.

Prireikė visos jų teorijos norint atpažinti žodžioformos senumą. Norint jį nustatyti reikia pasinaudoti centriniais ir periferiniais arealais. Jie sako, kad jei žodis yra paliudijamas periferiniame areale, tai daugiau tikimybės, kad jis yra senesnis. Tokia pati teorija ir su izoliuotu arealu. JJei žodžio senumo nepatvirtina šių arealų nagrinėjimas, neolingvistai siūlo orientuotis į paplitimo apimtį.

Neolingvistai pasiūlo substrato, superstrato ir adstrato teoriją. Substrato teoriją įveda Ascoli. Kitus du įveda jaunesni neolingvistai. Ta kryptimi eiti juos paskatina ir lingvistinė geografija, ir lingvistiniai kalbų tyrinėjimai. DDaugiausia neolingvistai tyrinėja romanų kalbas(italų, prancūzų, ispanų). Paskatina ir Šucharto teorija apie kalbų kryžiavimąsi. Substratas-kalba, kuri egzistuoja atitinkamoje teritorijoje anksčiau už dabar esamą. Superstratas-atnešama kalba. Substratas ir superstratas suformuoja dvikalbystę. Adstratas-paralelinis dviejų kalbų egzistavimas.Dvikalbystę nugali superstratas su substrato liekanomis.

Neolingvistus labiau domina substratinės kalbos. Jiems atrodė, kad formuojantis naujoms kalboms daugiau įtakos turėjo substratai, o ne superstratai.

Juos labai domino kalbų santykiai imant geografiniu mastu. Jie įvedė terminą>kalbinės sąjungos” – tokia kelių kalbų, egzistuojančių geografiškai viena šalia kitos sąveika, kai pereina fonetiniai ar kokie kiti panašumai. Buvo trys sąjungos:1.germanų, keltų, romanų.2. graikų, romanų, slavų.3.graikų, slavų, serbų ir kt. Balkanų pusiasalio kalbų sąjungos.

10. RENESANSINIAI BANDYMAI SUKLASIFIKUOTI KALBAS IR JŲ TĘSINYS 18 AMŽIUJE

16a. kalbininkai domėjosi ir kalbų klasifikacija. Tuo metu kalbos buvo pradėtos ggrupuoti, remiantis tarpusavio jų panašumais. Orientalistas Guillaume Postel domėjosi rytų kalbomis. Jis mokėjo ne tik arabų, bet ir hebrajų kalbas. Jis palygino europietiškas ir rytietiškas kalbas. Jis parašė pirmąją arabų kalbos gramatiką, skirtą prancūzams. 1538m. išėjo veikalas “Apie kalbų giminystę”. Jis paėmė 12 europietiškų kalbų ir jas palygino su hebrajų kalba. Lygino ir fonetiniu ir gramatiniu atžvilgiu.

Kiti žymūs kalbininkai buvo Giulio Cesare Scaligero (1484-1558) ir jo sūnus Giuseppe Giusto Scaligero. Giulio buvo 17a. susiformavusios racionalistinės gramatikos pirmtakas. Jis nagrinėjo ffilosofiniu aspektu. Kalbų klasifikaciją pateikė Giuseppe (1540-1609). Europoje vartojamas kalbas jis suskirstė į 11 grupių: 4 didžiąsias ir 7 mažąsias. 4-lotynų, graikų, teutonų ir slavų; 7-albanų, airių, britų, suomių, vengrų, totorių, baskų. Grupes jis sudarė pagal žodžio “Dievas” formas. Teutoniškas grupes suskirstė pagal žodį “Godt”: 1.teotonų (vokiečių), 2,saksų (anglų), 3.danų (danų, švedų, norvegų, islandų). Pasak Giuseppe, airių ir britų kalbos yra labai panašios, nes priklauso keltiškai grupei.

9. RENESANSO KALBOTYROS UŽDAVINIAI NACIONALINIŲ KALBOTYRŲ SRITYJE IR TŲ UŽDAVINIŲ ĮGYVENDINIMAS.

15-16a. atsiranda lūžių požiūryje į kalbą. Susilpnėjo lotynų kalbos dominavimas ir ji po truputį buvo stumiama iš bendravimo sričių. Pagrindinio to priežastis buvo knygų spausdinimo pradžia. Norint perduoti informaciją ateinančioms kartoms, ją atnaujinti, buvo patogiau naudotis gimtosiomis kalbomis. Dėl šių priežasčių dėmesio centre pamažu atsiduria nacionalinės kalbos. Kadangi tos kalbos turėjo būti taisyklingos, Renesanso laikotarpiu su jomis daug dirbama. Jas imta norminti, sudaromi žodynai, kuriasi akademijos, kyla diskusijos apie gramatines ir literatūrines problemas. Prancūzų kalbą sukūrė visa visuomenė, kuri labai daug prisidėjo prie jos tobulinimo.

Pagrindiniai renesanso laikotarpio uždaviniai šioje srityje buvo kurti nacionalinę kalbą, ją “tvarkyti”, tobulinti, normalizuoti. Kad būtų galima tai įgyvendinti, reikėjo gramatikų. Vieni pirmųjų gramatikas ėmė sudarinėti italai (Pietro Bembo), ispanų gramatika atsirado anglo R. Percyvallio ir prancūzo C. OOudino dėka. Prancūzų kalbos gramatika pasirodė tik 16 amžiuje – viena pirmųjų buvo lotyniškai Jacques Dubois parašyta 1531-32 metais pasirodžiusi gramatika. 1555m. Louis Meigret parašė gramatiką prancūziškai – “Traité de la grammaire francaise”. Šiek tiek vėliau pasirodė P. de la Ramée, R. Estienne gramatikos. Anglai A. Berclay ir J. Palsgrave taip pat rašė prancūzų kalbos gramatikas, nors pastarojo gramatika patiems prancūzams ilgai buvo nežinoma

dėl įtemptų Prancūzijos ir Anglijos santykių.

Kuriant nacionalinę kalbą taip pat reikėjo stabilizuoti rašybą, o tai taip pat buvo susiję su knygų spausdinimu. 16 a. prancūzų rašyba dar buvo labai netobula (daug nereikalingų raidžių, ryški lotynų kalbos įtaka). Taip pat reikėjo suvienodinti tarimą, o vienodinant tarimą, buvo domimasi artikuliacinėmis ypatybėmis.

Kai ėmė klestėti nacionalinės literatūros, pasidarė svarbu apibūdinti stilistines savo kalbos ypatybės. Iš pradžių buvo gana daug orientuojamasi į lotynų, graikų retoriką, tačiau ilgainiui žvelgiama labiau į nacionalinę kalbą.

Renesanso laikotarpiu buvo susidomėta gimtosios kalbos kilme. Iš pradžių, ieškant kilmės, buvo žiūrima į leksiką (jei dvejose kalbose yra panašių žodžių, tai jos giminingos), tačiau greitai buvo pažengta toliau: Europoje imta suvokti, kad yra bendrašaknių žodžių, nors Renesanso laikais šaknies sąvoka dar nebuvo pakankamai apibrėžta.

Kita Renesanso laikotarpio užduotis buvo kalbų katalogizacija, registravimas. Tai padeda išryškinti kalbų ssantykius. Taip prieinama prie kalbų lyginimo, kuriami didžiuliai žodynai. Renesanso žmonėms tai padėjo nustatyti, kokios yra kaimyninės kalbos.

16 amžiuje domimasi kalbų egzistavimu, kiek ir kokios jos yra, užsimenama apie kalbų giminystę leksikos atžvilgiu. Tuo metu prieinama prie žodžio skaidymo į morfologines dalis. Tuo metu suformuluojama mintis, kad giminingų kalbų žodžiai panašūs ne tik ištisa savo forma, bet ir bendromis šaknimis. Imama domėtis gimtosiomis kalbomis.

Lietuvoje kalba imta nagrinėti 17a., atsiranda teorija, kad ji kilusi iš lotynų kalbos. 1615m. Mykolas Lietuvis supažindina su lietuvių, totorių ir maskvėnų papročiais, ir ten teigia, kad lietuvių kalba kilusi iš lotynų ir kaip įrodymą pateikia apie 100 žodžių, savo forma panašių į lotynų kalbos žodžius (ignis-ugnis, dentes-dantys, vivus-gyvas, primus-pirmas).Tarp jų yra ne vien ištisinių atitikmenų, bet ir bendrašaknių formų (sede-sėdėk, rota-ratas, dies-diena). 18a. lietuvių kalbos kilmės ieškoma kitoje kalboje. Pradedama tvirtinti, kad ji kilusi iš graikų klb. Pilypas Ruigys knygoje “Lietuvių kalbos kilmės, būdo ir savybių tyrinėjimas” pateikia 395 žodžių atitikmenis (tiek žodžius, tiek bendrašaknius žodžius). Tarp jų yra abejonių keliančių: gimnos-nuogas, bei visiškai sutampančių: esmi-esu (esmi-senoji liet.klb.).

Kita labai aktuali 16a. besiformuojančios kalbotyros kryptis-esančių kalbų registravimas, žodynų sudarymas. Kalbininkų dėmesį patraukia kalbų įvairovė. Šioje srityje nebuvo jokios diskriminacijos – į lotynų ir graikų

kalbas žiūrima pagarbiai, bet kitos kalbos taip pat nebuvo nuvertintos.

1542m. buvo išspausdintas pirmasis daugiakalbis žodynas, kuriame buvo 7 kalbos. Iki 1592m. jis buvo pildomas – 1586m. jame jau buvo 10 kalbų. Pirmasis variantas priklauso Ambrogio Calepino. Jį sudarant, buvo atrenkami patys pagrindiniai bendravimui reikalingi žodžiai-viso apie 200.

1555m. Šveicarijoje atspausdintas Conrad Gessner žodynas “Mithridates”. Jame įvairiomis kalbomis buvo pateikta malda “Tėve mūsų”. 1603m. šis žodynas atspindėjo jau 400 kalbų. Jo autorius buvo J. Mégiser. 18a. pasirodė kalbų apimtimi mažesnis ““Mithridates”, kuriame buvo iki 400 kalbų. 1787-1789m. Rusijoje pasirodo du tomai. Keliautojas Peter is … Pallas pirmame tome pateikia 185 žodžius dviem kalbomis. 1791m. jau yra 4 tomai, kuriame yra 272 kalbos ir kuris įtraukia 23 Amerikos indėnų ir 30 Afrikos kalbas.

1806-17m. publikuojamas J. Chr. Adelungo veikalas, kuriame buvo apie 500 kalbų. Jis pateikia maldą “Tėve mūsų” įvairiomis kalbomis, o taip pat rišlius tekstukus įvairiomis kalbomis.

11. 17 IR 18 AMŽIAUS KALBOTYROS TENDENCIJOS.

17 amžius yra daugiau racionalistinių pažiūrų amžius, kuriame aaukštinamas protas. Lingvistikoje stengtasi nagrinėti, kaip bendri logikos dalykai įgauna skirtingą kalbinę išraišką, kokius bendrus principus galima pastebėti, remiantis skirtingomis išraiškomis. Atsiranda racionalioji gramatika – tipologiniai kalbų tyrinėjimai. 1660m. pasirodė “Grammaire de Port-Royal”, kuri gali būti pavadinta “Grammaire générale et rraisonnée”, kurios autoriai yra Antoine Arnauld ir Claude Lancelot. A. Arnauld specializavosi filosofijos srityje, o C. Lancelot – kalbos tyrinėjimo. Gramatika yra loginių kategorijų išraiška kalbos priemonėmis.

Šį kalbos nagrinėjimą 18a. tęsia Etienne Bonnet de Condillac. 1758m. pradėtas ir 1767m. baigtas publikuoti 6 tomų vadovėlis, skirtas Parmos hercogo sūnui mokyti “Cours complet d’ instruction”. Vadovėlyje mokoma žodinės ir rašytinės kalbos. Vadovėlio autorius sutapatino kalbos ir mąstymo srautą, ieško principų, kaip mąstymas, mintis perduodama kalba. Diskursą jis skirsto į periodus, paskui į sakinius, sakinio dalis ir dar į mažesnes dalis.

14. NATŪRALIZMO IŠTAKOS IR JŲ ATSPINDYS KALBININKŲ NATŪRALISTŲ DARBUOSE.

Natūralizmas yra būdinga 19a. kalbotyros kryptis, susiformavusi veikiama Darvino teorijos, sukėlusios daug ginčų. Ryškiausias natūralizmo atstovas-August Schleicher (1821-1868). Jo mokinys, davęs pradžią llingvistinei geografijai buvo Johann Schmidt (1843-1901). Trečias žymiausias šios kryties atstovas buvo Max Müller (1823-1900). Jis suformulavo samprotavimus apie kalbėjimo procesą, apie pačią kalbą ir kalbėjimą.

Natūralizmo pradininku ir įkūrėjo laikomas A. Schleicheris. Įtakotas Darvino teorijos, į kalbą jis žiūrėjo kaip į gyvą organizmą. Natūralistai Darvino teoriją priėmė visiškai tiesmukiškai. Schleicheris ir jo pasekėjai tirtino, kad jei gyvieji organizmai atsirado visiškai natūraliai, be žmogaus pagalbos, jis taip pat negalėjo prisidėti prie kalbos atsiradimo. Kalba atsirado visiškai natūraliai. 19 amžiuje mokslo ssrityje buvo svarbu atskirti tiksliuosius mokslus (kurie nagrinėjo reiškinių atsiradimą be žmogaus įsikišimo)

nuo humanitarinių arba istorinių (nagrinėjo žmogaus veiklos valia atsiradusius reiškinius: literatūra, visuomenė, ekonomika ir t.t). Tokiu būdu kalba atsirado dviprasmiškoje padėtyje-kalba ir jos tyrinėjimas turėjo būti priskirta prie tiksliųjų mokslų kaip objektyviai egzistuojanti, o filologija priklausė humanitariniams mokslams, nes tekstai yra sukurti žmonių. Kalbotyra gali egzistuoti ir be tekstų, jai nereikia fiksuotos raštiškos formos, o filologija yra neatsiejamai susijusi su tekstais.

Tokias plačiai paplitusias pažiūras A. Schleicheris išdėstė savo knygose “Darvino teorija ir kalbos mokslas” (1863), “Kalbos reikšmė natūraliajai žmogaus istorijai” (1868).

Schleicherio teigimu, jei gamtoje egzistuoja kova už būvį, jei išlieka stipriausias, tai lygiai taip pat yra ir su kalbomis. Indoeuropiečių kalbų paplitimą jis aiškino tų kalbų tobulumu, aukščiausiu išsivystymu. Jos išstumia silpnesnes kalbas ir užima jų vietą.

Kalbas jis skirsto kaip ir gyvūnus, augalus ir t.t. (rūšis, porūšis, tipas). Ide kalbos yra rūšis, Porūšį sudaro tų kalbų tarmės. Tipai atitinka patarmes ir šnektas. Visas kalbas gali išvesti iš vienos motininės ląstelės-prokalbės, iš kurios jos vėliau išsišakoja.

Schleicheris taip pat buvo komparatyvistas. Savo darbe “Indoeuropiečių kalbų lyginamosios kalbotyros kompendiumas” jis pateikė ide kalbų medį, kuriuo aiškino ide kalbų atsiradimą. (iš ide prokalbės jis išveda dvi: slavų-germanų ir arijų-graikų-italų kkeltų, toliau kalbos skirstomos smulkiau). Šiame medyje Schleicheris nepaminėjo daug kalbų. Tačiau 19a. šis medis sudomino mokslininkus.

Samprotaudamas apie kalbų evoliuciją, Schleicheris taip pat naudojosi Darvino teorijomis. Kalbos pagrindas yra šaknis, lygiai taip, kaip gamtoje-viena ląstelė. Kiekviena šaknis, turinti garso apvalkalą, turi tam tikrą reikšmę. Tos šaknys įvardina apibendrintus tikrovės įspūdžius. Tačiau tuos pačius dalykus kiekviena kalba įvardina kitaip. Šaknis yra ląstelė, kuri gamina kitas ląsteles – kitas kalbų šaknis.

Naudodamasis šaknimis, Schleicheris sukūrė tipologinę klasifikaciją. Jis išskyrė tris kalbos tipus:1.yra kalbų, kurios, konstruodamos kokį nors sakinį, naudojasi tik šaknimis. Tai šakninis kalbų sudarymo tipas, kuris atspindi gramatinę kalbų sandarą. Taip pat vadinama amorfiniu, izoliaciniu tipu. Čia nėra nei galūnių, nei priesagų, tik šaknis. Norint tokiomis šaknimis perteikti mintį, turi būti griežta žodžių tvarka – griežtas šankų išsidėliojimas, intonacija. Šias kalbas Schleicheris laiko seniausiomis. 2.Agliutacinėse kalbose sakiniai sudaroma priesagų pagalba. Kai kuriose kalbose žodis gali turėti kelis elementus, priklausomai nuo to, ką nori išreikšti (pvz.knygose: knyga+ dgs. Priesaga, išreiškianti kryptį). Agliutacinių kalbų žodžiai Schleicheriui atrodo kaip augalas: šaknis yra stiebas, įvairios priesagos – lapeliai. Šios kalbos yra antra ir tobulesnė pakopa. 3.Fleksinės kalbos. Prie jų Schleicheris priskiria ide kalbas. Tai tobuliausia pakopa. Žodžių santykiai yra reiškiami neatsiejamomis nuo šaknų atitinkamomis ggalūnėmis.

Schleicheris lygina kalbas su gyvu organizmu: kraujotakos, kvėpavimo, artikuliacijos, virškinimo sistemos. Kalboje žodį taip pat galima nagrinėti kaip šaknį, priešdėlį, galūnę ir t.t, bet vienas be kito šie elementai bus niekas. Tokį skirstymą 18 a. pab- 19 a. prad. pradėjo broliai Šlėgeliai. Frydrichas Šlėgelis išskyrė tik agliutacines ir fleksines kalbas. Augustas Šlėgelis pradėjo dar ir šakninį tipą. Tačiau plačiau juo tyrinėjo būtent Schleicheris. Vėliau teorinei kalbotyrai nusipelnęs mokslininkas Vilhelmas fon Humboltas apibrėžė 4-ąjį kalbų tipą – inkorporacinės kalbos. Jos perteikia informaciją ištisa sistema. Pradžioje yra veiksnys, pabaigoje-tarinys, viduryje -visi kiti reikalingi elementai. Humboltas atrado šį tipą nagrinėdamas indėnų bei šiaurės tautų kalbas.

1.KALBOS MOKSLO ATSIRADIMO PRIELAIDOS.ŠIUOLAIKINĖS KALBOTYROS SUDĖTINĖS DALYS.

Jau sen Graikijoje domėtasi kalbos atsiradimu: 5a. pr. Kr.istorikas, geografas, keliautojas Herodotas(graikas) savo veikaluose kalba apie kalbų senumą, jų atsiradimą. Jis rašo, jog jau senovės egiptiečiai domėjosi kalbos senumo klausimais, jog faraonas Psametichas norėjo išsiaiškinti, kokia kalba yra seniausia(jo eksperimentas: įsakė atimti du kudikius iš motinų, tuos vaikus aptarnavo nebyliai-juos maitino, prausė; taip buvo laukiama, koks bus pirmasis vaikų žodis-tokia kalba ir turėjo būti pati seniausia; aplinkiniai išgirdo frigų kalbos žodį “becos”-“duona”.

Vėliau aiškinimų apie kalbos atsiradimą ėmė daugėti, jos prieštaravo viena kitai. Dabar žymios 2 teorijos: poligenezės (daug kalbų) ir

monogenezės (iš 1-os kalbos). Kaip nieks konkr. nežino kaip atsirado žm., taip neaiškus ir kalbos atsiradimas.

Kalbos tyrinėjimai, kaip mokslas,-lingvistika-yra gana vėlyvas dalykas. Daugelis mokslininkų mano, kad šis mokslas susiformavo tik 19a.Labai ilgą laiką kalbos tyrinėjimai sudarė filosofijos mokslo dalį. 19a.-lingvistikos mokslo atsiskyrimas nuo kitų humanitarinių mokslų. 19a, susipažinus su sanskritu, atsiranda istorinė-lyginamoji kalbotyra. Nuo 19a. kalbotyra-mokslas, iki 19a.-tai tik paruošiamasis periodas, etapas. Patys pirmieji kalbą tyrinėjantys veikalai atsirado dar prieš mūsų erą(senovės Indija, Graikija). Taigi parengiamasisi laikotarpis klbt atsirasti truko ll ilgai. Dėl 2-ų tradicijų:

1.Labai ilgai užtrukusi filosofinė (loginė) kalbotyros egzistavimo tradicija. Filosofija- mokslas apie idėjas. Filosofijai buvo labai svarbu įžvelgti ryšį tarp idėjos ir kalbos, logikos ir kalbos.

2.Istorinė kalbos kilmės tradicija (sanskritas, lyginimas kalbų su juo)

20a jau atsiranda kitas, ne istor-lyg, požiūris į kalbą: kaip į sistemą. Atsiranda ryšys tarp logikos ir k. – kalbos sitemos elementų tarpus ryšiai. Taip grįžtama prie ankstesnių laikotarpių tyrinėjimų, bet aukštesniu mąstu.

Dabar klbt-a turi l daug sričių, srovių: sruktūralizmas, matematinė lingv, etnolingvistika.

Kalbos nnagrinėjimus skatino pirmiausia žm smalsumas. Šiaip kalbos tyrinėjimus paskatino tam tikros žm visuomenės vystymosi metu susidariusios sąlygos: religija, ekon, soc, ir daug kitų faktorių.

Šnekamoji kalba vystosi spontaniškai ir labai greitai. Kalbos tyrinėjimai buvo labai susiję su religija. Sen relig tekstai jjie buvo pradėti tyrinėti tam, kad būtų suprantami -nes per amžius šnekamoji kalba labai keitėsi. Taip atsirado pirmasis praktinis kalbos tyrimas, vedantis prie pirmųjų gram kūrinių. Sen graikams šalia prakt domėjimosi, atsirado domėjimasis kitomis problemomis: žod-minties, žod-daikto ir kt ryšiai.

26. PRANCŪZŲ LINGV. MOKYKLA: KITŲ SRIČIŲ TYRINĖTOJAI.

Kitas žymus sociologist. Krypties atstovas Žozefas VANDRIJESAS (Vendryès, 1875-1960). Jis, kaip ir Mejė, buvo indoeuropeistas, vienas iš žymiausių baltistikos specialistų. Pagrindinis jo teorinis darbas yra “Kalba. Lingvistinis įvadas ir istorija”. Jis nuosekliai laikėsi bendros prancūzų sociologizmui būdintos tezės, kad kalba yra socialinis reiškinys. Ja remdamas, jis bandė teoriškai pagrįsti ryšį tarp vidinės kalbos sandaros ir sąlygų, kuriose kalba funkcionuoja (t.y.visuomenės socialinė struktūra, kultūros lygis ir t.t.). Jis pastebėjo ir akcentavo sąlygišką vidinės kalbos sandaros ssavarankiškumą. Jis manė, kad nėra tiesioginio ryšio tarp tautos gyvenimo, jos kultūros raidos, tos tautos kalbos gramatinių kategorijų. Kiekvieno lingvistinio ženklo, pvz. žodžio, forma yra atsitiktinis ir sąlyginis dalykas. Dėl šios priežasties žodžio forma gali būti ir individualios kilmės. Tačiau ne visi individualios kilmės žodžiai tampa visų vartojamais žodžiais. Kad jais taptų, jie turi įgyti savo vietą kalbos sistemoje, atitikti jos tendencijas. Šį Vandrijeso teiginį patvirtina literatūrinių (bendrinių) kalbų istorija: ne kiekvienas kalbininkų ar rašytojų pasiūlytas žodis įsitvirtina bendrinėje kalboje. <

Panašiai kaip Mejė, Vandrijesas manė, kad žodžių reikšmės kitimo priežastis yra socialiniai faktoriai. Kalbos gramatinės sandaros vystimąsi jis aiškino kaip 2 peišingų tendencijų susidūrimą. Pasak jo, kalba nuolatos kinta, nes viena vertus, vyksta jos formų įvairėjimas (diferenciacija), o kita vertus – unifikacija (vienodėjimas, paprastėjimas). Toks gramatinės sandaros kitimo aiškinimas rodo, kad kalbos kitimas yra vidinė pačios kalbos sistemos būtinybė, o ne vien išorinių faktorių sąlygojamas procesas (panašią mintį kėlė ir Kruševskis).

Be šių teorinių dalykų Vandrijesas iškėlė emocinės kalbos problemą. Jo teigimu, kiekvienas šnekos aktas yra emociškai nuspalvintas, šnekoje nėra paprasto konstatavimo-viskas joje yra tam tikros emocinės būsenos, nusiteikimo išraiška. Todėl, jo manymu, vienas ir pats turinys niekada nenusakomas vienodai.

Kitas žymus prancūzų lingvistikos mokyklos atstovas E. BENVENISTAS (1902-1976) – mylimiausias Mejė mokinys, kuriam 1935m. jis paliko savo katedrą Collège de France ir Paryžiaus lingvistų draugijos pirmojo sekretoriaus pareigas.

Benvenistas priklauso jaunesniajai prancūzų lingvistų kartai. Jo požiūriui paveikė 30-aisiais metais išpopuliarėjusios struktūralistinės lingvistikos idėjos. Tačiau jis nepriklauso nei tradicionalistams, nei struktūralistams, nes jo pažiūrose nėra kraštutinumų, kurie būdingi abiejų krypčių atstovams. Jo pažiūros yra labai savarankiškos ir jau pačios savaime gali būti laikomos atskira kalbotyros kryptimi.

Benvenistas yra indoeuropeistas. Sekdamas savo mokytojo pavyzdžiu, vienintele teisinga kalbos analizės metodika laikė kruopštų ddarbą su tiriamąja medžiaga, visišką tiriamosios kalbos mokėjimą. Žymiausias jo darbas yra “Indoeuropietiškų kalbų žodžių darybą” (1935). Čia yra pristatyta jo garsioji ide. šaknies teorija, kuri leidžia rekonstruoti pirmykštės ide šaknis. Jis taip pat paskelbė straipsnių seriją – “Apie lingvistikos ženklo prigimtį”, “Struktūros sąvoka lingvistikoje”. 1974m. rusų kalba išėjo Benvenisto darbų rinktinė “Obščaja lingvistika”, kuri yra 1966 metais Paryžiuje pasirodžiusio veikalo “Bendrosios lingvistikos problemos” vertimas.

Kiti žymūs Prancūzų lingvistinės mokyklos atstovai: Jean-Pierre Rousselot, Michel Bréal, Maurice Grammont, Antoine Meillet, Ferdinand de Saussure ir kiti.

28 MARIZMAS.

Po spalio revoliucijos tarybinėje kalbotyroje buvo įsigalėjusi savita ideologinė ir metodologinė kryptis, kurią įkūrė Nikolajus Jakovlevičius Maras (Mapp, rus.klb., 1864-1934). Marizmo krypties viešpatavimas tarybinėje kalbotyroje ją ilgam izoliavo nuo 3-5 dešimtmečiuose greitai plėtojamo struktūralizmo ir apskirtai nuo likusios Europos tradicinės kalbotyros. Marizmas buvo grindžiamas prieštaringomis teorinėmis prielaidomis, todėl jis greitai pateko į aklavietę, iš kurios išeiti reikėjo daug laiko ir jėgų.

Iki revoliucijos svarbiausia Maro mokslinių tyrinėjimų sritis buvo archeologija. Jis puikiai mokėjo keliolika kaukaziečių šeimos kalbų (daugiausiai pietų kaukaziečių grupės kalbos-gruzinų, zanų, svanų, o taip pat ir šiaurės vakarų gruzinų-abchazų, kabardinų, bei šiaurės rytų grupės-avarų ir kitas).

19 ir 20a. sandūroje istorinės lyginamosios kalbotyros srityje vyravo ide šeimos kalbų tyrinėjimai (Bopo radėta tradicija). Žinant, kkaip paplitusios ide kalbos (šios šeimos kalbos paplitusios visuose žemynuose, jomis kalba beveik pusė Žemės gyventojų), jų tyrinėjimo dominavimas atrodo visiškai suprantamas. Tačiau Marui atrodė, kad tradicinės komparatyvistikos apsiribojimas daugiausia vienos šeimos kalbomis yra buržuazinės lingvistikos ideologinė apraiška. Dėl to jis manė, kad ir visa tradicinė 19 ir 20a. pradžios lyginamoji istorinė kalbotyra yra per daug “imperialistinė”, nes ji apsiriboja tik aristokratiškomis kalbomis ir ignoruoja kitų šeimų kalbas, kuriomis kalba tariamai žemesnės kultūros tautos. Toks nepagrįstas kaltinimas užgavo Vakarų Europos kalbininkus. A.Mejė į šiuos teiginius atsakė: “Jei mokslas yra buržuazinis dėl to, kad mato faktus tokius, kokie jie yra, tai sutinku būti kaltinamas buržuaziškumu”.

Kadangi nutrūko tarybinės kalbotyros ryšiai su tradicine komparatyvistika, reikėjo sukurti savo-maristinę-teoriją, kuri galėtų būti tolesnių ieškojimų išeities tašku. Maras savo kalbos teoriją vadino “jafetine” arba “jafetidologine”, taip pabrėždamas, kad čia apmąstomos iki šiol menkai tirtos kalbos.

Svarbiausi jafetinės teorijos teiginiai:

1.Visos pasaulio kalbos, visi skirtingi kalbų gramatiniai tipai yra išsivystę iš vieno bendro tipo, vienos bendros kalbos. Šis teiginys gali būti vadinamas monogenezės idėja, kuri kalbotyroje nebuvo visai nauja-20a. pradžioje ją iškėlė italas Alfredo Trombetti, kuriam pritarė kai kurie neolingvistai. Kalbų monogenezės idėją Maras grindė savu kalbos kilmės aiškinimu. Jo teigimu, pirmykštė žmogaus kalba buvo gestai, kuriais

buvo perduodama tam tikra informacija. Gestai buvo svarbiausia bendravimo priemonė iki tol, kol susiformavo garsinė kalba. Pirmieji garsų junginiai, Maro manymu, buvo ištarti magijos tikslais, ritualų metu, bendraujant su genties totemais. Suprantama, kad tuos magiško turinio garsus galėjo ištarti ne bet kuris genties narys, o tik vyriausieji, dažniausiai žyniai. Pasak Maro, garsinės kalbos atsiradimas ženklino tam tikro kolektyvo socialinį skaidymąsi. Maras taip pat tvirtino, kad pirmieji magiškieji garsinės kalbos elementai buvo 4 garsų junginiai-sal, ber, jon ir roš. Kai jie ėėmė tarpusavyje jungtis, ėmė formuotis žodžiai, kurie žymėjo atitinkamas sąvokas ir t.t. Tai, kad Maras pripažino kalbų kryžiavimąsi, kalbotyrai nebuvo nauja, nes kryžiavimąsi kaip svarbiausią kalbos kitimo varomąją jėgą tai yra kalbėjęs H. Šuchartas. Maras buvo įsitikinęs, kad tam tikra analizė gali padėti rasti junginius sal, ber, jon ir roš bet kurioje pasaulio kalboje. 2.Kitas jafetinės teorijos teiginys buvo kalbos raidos stadiškumo idėja. Maro teigimu, besivystydamos, kalbos pereina tam tikrus raidos etapus. Pradinėje raidos stadijoje jos visos yra primityvios (turi llabai nesudėtingą sandarą), bet ilgainiui tampa sudėtingesnėmis. Kalbos, neperžengusios savo primityviosios pakopos, lieka kalbų hierarchijos pabaigoje. Šis teiginys taip pat nebuvo originalus, nes apie kalbų vystymosi pakopas ikiistoriniame kalbos raidos etape 19 a. vid. kalbėjo A. Šleicheris. Be to, šis tteiginys yra prieštaringas pačiai jafetinei teorijai, nes Maras reikalavo lygių teisių visoms kalboms, o šiuo teiginiu įveda kalbų hierarchiją. 3.Maždaug 1924m. Maras savo teorija papildė dar vienu teiginiu. Jo nuomone, kalba yra tam tikros visuomeninės formacijos antstatas, kuris turi ryškų klasikinį pobūdį. Taigi, kalba kinta kartu su visuomenės formavimusi ir jos baze. Vadinasi, kalbų perėjimas iš vieno raidos etapo į kitą yra staigus šuolis. Taip suprantant kalbą, genealoginė kalbų klasifikacija bei lyginamoji-istorinė kalbų klasifikacija nebetenka savo prasmės. Be to, jei kalba yra klasinio pobūdžio antstatinis reiškinys, tai kiekviena klasė privalo skirtis nuo kitos savo kalba. Taip marizmas pateko į ydingą savo teiginių ratą, iš kur turėjo ieškoti išeities.

Naujas posūkis tarybinės kalbotyros istorijoje-nuo 1950m., po diskusijų “Pravdoje”, kai marizmas buvo ggalutinai sukritikuotas. Tačiau jafetinės teorijos absurdiškumas buvo pastebėtas dar 4-ojo dešimtmečio pabaigoje, kuomet pasigirdo kritiškų balsų. Vienas pirmųjų, sukritikavusių šią teoriją, buvo Maro mokinys I. I. Meščianinovas.

Marizmas padarė akivaizdžią žalą tarybinei kalbotyrai: apmirė lyginamieji-istoriniai tyrinėjimai, o struktūralizmas buvo ignoruojamas. Tipologiniai tyrinėjimai prasiplėtė savarankiškai mąstančių kalbininkų (Polivanovo, Meščianinovo) dėka, buvo sukaupta daug vertingos faktinės medžiagos iš neidoeuropiečių kalbų.

32. ŽENEVOS LINGVISTINĖ MOKYKLA.

Daugiau ar mažiau visos dabartinės mokyklos ir krytys buvo paveiktos tiesioginių arba netiesioginių Sosiūro idėjų įtakų. Iš Sosiūro mokslo iišaugo ir Ženevos mokykla, kurią galutinai suformavo jo mokiniai Charles Bally (1865-1947) ir Albert Sechehaye (1870-1946).

Ženevos mokyklai būdingi šie teoriniai principai: 1.Kalba yra visuomeninis reiškinys, nes svarbiausioji jos f-ja yra žmonių tarpusavio bendravimas.2.Kalba reiškiasi kaip organizuota visuma-sistema.3.Kalbos tyrimas ir aprašymas turi būti visų pirma sinchroninis ir tuo pačiu sisteminis.4.Svarbiausias šios mokyklos atstovų principas yra orientuotis į emocines kalbos elementų studijas.

Kalbos emocingumo tyrinėjimas kreipė ženeviečius į stiliaus tyrinėjimus. Tirdamas prancūzų kalbos stilistinius resursus ir potencijas, Š.Bally rėmėsi prielaida, kad kiekvienas posakis ar sakinys turi ką nors individualaus, emocingo, kad iš tiesų nėra nei vieno sakinio, kuris nebūtų modalus. Tuo remdamasis, jis nuosekliai taikė Sosiūro suformuluotą kalbos-šnekos (langue-parole) teoriją. Ji teigia, kad kalboje, kaip tam tikroje bendravimui skirtoje sistemoje slypi emocinės išraiškos priemonės, kurios leidžia jomis pasinaudoti kiekvienu konkrečiu atveju. Akcentuodamas šią mintį, Š. Bally pirmą kartą kalbotyros istorijoje atskyrė lingvistinę ir literatūrinę stilistiką, tai reiškia, pagilino stilistikos objekto supratimą. Juo gali būti kasdieninė ir grožinė kalba. Nors meninių ir nemeninių tekstų ribos yra paslankios (pvz. tai kas anksčiau buvo laikoma nemeniniu tekstu, dabar gali tapti meniniu), bendroji stilistika negali išryškinti abiejų tekstų tipų skirtumų. Todėl, Bally teigimu, reikia griežtai skirti neutralios ir meninės kalbos stilistikas – skirti racionaliąją (lingvistinę) sstilistiką ir literatūrinę (meninės kalbos) stilistiką. Nors iki šiol už apibendrintą stilistiką pasisako daug kalbininkų (pvz. Larinas), tačiau praktiškai literatūrinė ir lingvistinė stilistika yra skiriamos. Meninė kalba formuojasi konkrečios neutralios kalbos pagrindu, ji yra antrinė sistema su savo vidiniais dėsningumais. Viena svarbiausių meninės kalbos savybių yra visų jos lygių (morfologinio, fonologinio, sintaksinio ir kitų) aktyvumas. Meninė kalba ne tik perteikia informaciją, bet ir pati yra informacijos objektas.

Nemeninė (neutrali) kalba irgi yra ekspresyvi, emocinga, individualizuota, tačiau joje bet koks individualizuotas pranešimas (posakis, sakinys, tekstas) yra priimamas kaip atitinkantis normas, todėl informacijos apie individą joje neieškoma. Tuo tarpu meninėje kalboje kaip tik svarbūs individualizmo požymiai. Ypač akivaizdūs skirtumai yra tarp poetinės ir kasdieninės kalbos. Todėl literatūrinė stilistika ir skiriasi nuo lingvistinės, nes literatūrinė stilistika negali apsiriboti vien tik teksto aprašymu. Ji negali pasitenkinti tik funkcinio stiliaus nustatymu, ekspresijos išraiškos priemonių nurodymu ir pan. Literatūrinėje stilistikoje visada vertinamas ir aspektas- kaip atitrūkstama nuo kalbinio stereotipo. Šis vertinamasis aspektas ir skiria literatūrinę stilistiką nuo lingvistinės, nors jos abi apima tuos pačius kalbos faktus, bet literatūrinė stilistika yra sudaromoji viso meno kūrinio analizės dalis. Viena ji nepajėgi egzistuoti, nes pačio paprasčiausio stilistinio fakto (pvz. tropo) tikroji reikšmė išryškėja tik iš bendros kūrinio kompozicijos.

Š.Bally yyra žinomas kaip lingvistinės arba racionaliosios stilistikos kūrėjas. Jis siekė ištirti tas kalbos priemonės, kuriomis reiškiamas ekspresyvumas ir emocingumas apskritai, nesigilinant į tai, kokia yra estetinė tų priemonių vertė ir ar kokios yra jų individualizavimo galimybės.

Š.Bally sukūrė aktualizacijos teoriją, kuri yra susijusi su šiais stilistinio kalbos tyrinėjimo tikslais. Žodžiai, kaip kalbos sistemos elementai žymi apibendrintas sąvokas, kurias Š. Bally vadina potencialiomis. Kalbėjimo aktai (tekstas) visada yra susiję su konkrečiais objektais (daiktais, reiškiniais), todėl tekste potencialios sąvokos yra aktualizuojamos (susiejamos su konkrečiu daiktu ar reiškiniu). Pasak Š. Bally, aktualizacija yra perėjimas nuo kalbos sistemos prie kalbėjimo. Po to kai buvo sukurta ši Š.Bally aktualizacijos teorija, atsirado labai įdomūs žodžio funkcijos, žodžių junginių sakinyje tyrinėjimai. Konkrečiame sakinyje pavartotą žodžių junginį Š. Bally vadino sintagma.

17.V. von HUMBOLTO NUOPELNAI K-ROS SRITYJE.

Gimė netoli Berlyno, Postdame(1767m.). V.H. buvo ne tik kalbininkas, jis taip pat buvo ir kultūros teoretikas(domėjosi kultūra, antropologija), literatūros specialistas, neblogai orientavosi filosofijoje, taip pat jį galima pavadinti ir politiku. V.H. nemažai metų dirbo kaip diplomatas.Taip pat dirbo Paryžiuje, Londone, Vienoje.

V.H., atvirkščiai nei pvz.komparatyvistai, lingvistinis “bagažas” buvo įvairiapusiškesnis.Jis mokėjo sanskrito, prancūzų, lotynų, italų, ispanų, anglų, baskų,vengrų, kinų, japonų, totorių, birmiečių, majų, kavių kalbas. V.H. derino visuomeninę bei politinę veiklą su kalbininko

interesais. Lingvistinei sričiai jis atsideda antroje savo gyvenimo pusėje.

Lingvistiniai V.H. nuopelnai:

Keletas darbų buvo skirta baskų kalbai. Keletą darbų paskyrė graikų aksentuacijai, kirčiavimui. Rašė apie kinų klb. Gyvenimo pabaigoje parašė darbą “Apie Javos salos kavių kalbą”. Šis darbas buvo išspausdintas jau po V.H. mirties(mirė 1835), nors rašė jį apie 1830-1832m. Kavių klb. buvo l. turtinga savo rašytiniais paminklais(rašytiniai paminklai iš 9a.). Palaipsniui kavių klb. buvo išstumta iš Javos salos (buvo išstumta apie 13-15a.). Kavių klb. buvo l. ryškiai paveikta sanskrito.

Teoriniai V.H.darbai:

Pirmasis jjo teorinis darbas buvo nedidelis pranešimas, perskaitytas Mokslo Akademijoje (1820m.)- “Apie lyginamąjį kalbų tyrinėjimą pagal skirtingas jų raidos epochas”. Kitas jo darbas buvo skirtas kalbos ir mąstymo problemoms-“Apie kalbų sandaros skirtingumą ir jo ytaką dvasinei žmonijos raidai”. Kalbėdami skirtingomis kalbomis, žmonės ir mąsto skirtingai.

V.H. žiūri į kalbą kaip į tam tikrą sandarą, turinčią visumą.Iš jo samprotavimų galima suprasti, kad jam nesvetimas požiūris į kalbą, kaip į sistemą. Anot jo, kalbą sudarančios dalelės yra susijusios.

V.H. pats sugeba l. gražiai derinti sinchroninį iir diachroninį priėjimą prie kalbos. Jis ragina kalbininkus pasidomėti esama kalba, tai, kas yra duotuoju momentu, o ne tai, kas buvo seniai(istorinė kalbotyra). Anot jo, reikia nagrinėti kalbą tokią, kokia ji yra. V.H. ragino daugiau dirbti indukcinės gramatikos srityje(17-18a. daugiau ddirbo loginių arba dedukcinių gramatikų srityje), iš pradžių reikia į viską pažvelgti bendrai ir tik po to daryti kažkokias išvadas.

Pats didžiausias V.H. nuopelnas-jo pasižymėjimas kalbų klasifikacijos srityje. Tai buvo svarbu ir aprašomajai, ir praktinei kalbotyrai. Kalbas klasifikavo jau broliai Šlėgeliai(natūralizmas)-jie buvo pirmieji, kurie tai padarė. 1808m. Frydrichas Šlėgelis savo darbe išskyrė fleksinius ir nefleksinius kalbų tipus. Augustas Šlėgelis savo darbe apie provansalų kalbą, prie dviejų brolio išskirtų kalbos tipų, pridėjo trečiąjį-izoliacinį tipą(kai “dalyvauja” tik šaknys). Vėliau šią klasifikaciją praturtino V.H., išskirdamas ketvirtąjį-inkorporacinį tipą.Šiam tipui daugiausia priklauso Amerikos indėnų kalbos(Meksikos indėnų klb.,čiukčių).Inkorporacinis tipas tai-žodis = sakinys. Nėra jokių galūnių, jokio kaitymo. V.H.klasifikacija buvo iki Šleicherio(V.H.gyveno anksčiau). Šleicheris nepanoro prisijungti prie V.H. Šiandien V.H. klasifikacija pripažinta visų kalbininkų.

V.H. kreipė nemažą dėmesį ir įį kalbos sinchroniją. 19a. kalbotyrą būtų galima pavadinti kalbos istorijos tyrinėjimu, tuo tarpu toks dalykas kaip kad sinchroninis kalbos tyrinėjimas rūpėjo nebent tik V.H.

V.H. samprotavimai apie kalbą, kaip vidinę formą:

Jis pats sugalvojo šį išsireiškimą(“kalba, kaip vidinė forma”). Kiti kalbininkai nesiryžo imtis šios tyrinėjimo srities, tik vėliau atsirado besidominčių. Samprotaudamas apie vidinę kalbos formą, jis šnekėjo apie kalbos prigimtį ir apie kalbos įtaką žmogui.Kalba jam buvo svarbi kaip tautos kalba ir tautos psichologija. Apibrėždamas kalbą, V.H. ją aiškina kiek filosofiškai iir taip pat dvasiškai (“dvasia”-kalbos ir mąstymo ryšys, nei kalba, nei mąstymas negali būti pirminiai vienas kito atžvilgiu). V.H. suprato kalbą kaip dvasios veiklą (“Kalba yra materiali dvasios veiklos išraiška.”V.H.). Dvasią V.H. supranta kaip materialų dalyką(“Dvasia yra paženklinta materijos antspaudu.”V.H.). Dvasią jis suprato kaip smegenų veiklą. V.H. labai nuosekliai įsivaizduoja dvasios išraiškos ryšį su protu. Kalba yra tarpininkė tarp materialaus, gamtos pasaulio ir žmogaus pasaulio, jo dvasios. Dabar mes sakome, kad kalba atspindi išorinį pasaulį (viena iš trijų kalbos funkcijų ir yra –atspindėti išorinį pasaulį). Apie kalbą, kaip apie žmonių bendravimo priemonę, V.H. nelabai šnekėjo. Jam ši,bene svarbiausia kalbos funkcija, neatrodė tokia svarbi.

V.H.: “Žmogus iš išorinio pasaulio patiria daugybę įspūdžių. Iš pradžių tai yra chaotiški įspūdžiai ir būtent kalba žmogui padeda nepasimesti. Daugybę įspūdžių surikiuoja būtent kalba.”V.H. sako, kad norėdama žmogui padėti susiorientuoti, kalba privalo sutapti su vidinio žmogaus pasaulio proto veikla. Žmogus apsupa save garsų, žodžių pasauliu tam, kad suvoktų išorinį pasaulį. Žmogus pažįsta pasaulį per kalbą. Kalba nutiesia tiltą nuo išorinio pasaulio iki žmogaus dvasios.Žmogus suvokia pasaulį tokį, kokį jį nupiešia gimtoji žmogaus kalba. Kalba riboja žmogų, nes žmogus, mokėdamas tik savo gintąją kalbą, pažįsta tik ribotą išorinį pasaulį. Todėl V.H. siūlo mokytis kitų kalbų-tam, kad pažintų kitus iišorinius pasaulius. V.H. atrodė, kad kalba pati veikia tautos pasaulėžiūrą(su tuo sutikti sunku). “Tautos dvasinis savitumas ir tautos vartojamos kalbos sandara yra taip sutapę dalykai, kad juos galima išvesti vieną iš kito. Kalba yra tartum išorinis tautos dvasios pasireiškimas. Taigi, tautos kalba yra tautos dvasia ir atvirkščiai. Sunku įsivaizduoti vienas kitam ką nors tapatesnio.”(V.H.). Bet kai 19a. pab. buvo pradėta domėtis ne tik atskiru žmogumi, bet ir kolektyvu, tauta, psichologistai nagrinėjo V.H. teiginius. Amerikiečių mentalizmas(20a. pr.) taip pat teigė, kad skirtingos kalbos sandaros sukuria skirtingą pasaulio supratimą. Vis dėlto nors daug teiginių buvo perimta vėlesnių kalbininkų, nemažai V.H. teiginių ir atmetė(pvz.:tai, kad kalba primeta žmogui tam tikrą pasaulio suvokimą).

V.H. teigė, kad jo manymu, kalba yra ne tiek veiklos produktas(tai yra užbaigtas veiklos reiškinys), kiek pati veikla(t.y., neužbaigtas procesas). Tai buvo labai svarbu bendrajai kalbotyrai. V.H. tokiu būdu pripažįsta kalbos nestovėjimą vietoje.Jis mato kalbos lankstumą, o ne stovėjimą vietoje.

V.H. teiginiais pasinaudojo ne viena kalbotyros kryptis(pvz., psichologistai). Nemažą įtaką V.H. teorijos padarė Karl Vossler. Vieni didžiausių V.H. pasiekėjų-neohumboltininkai, 20a. vidurio kalbininkai(J. Trier, W. von Wartburg), paskutinysis Humbolto idėjų atspindys.

18.PSICHOLOGIZMAS

Psichologizmo kryptis susiformavo besiremiant V. von Humboldt pažiūromis. Bet įtakojo jiems ne tik V.H. pažiūros. Buvo imtasi domėtis vidiniu žmogaus pasauliu. Jau V.H. suprato oorganizatorišką mąstymo funkciją, o kadangi mąstymas būdingas ne vienam žmogui, o visiems, galima kalbėti apie tautos, kolektyvo mąstymą. Visiškai akivaizdu, kad mąstymas formuojasi žmonių tarpe bendros veiklos pagrindu, bendrai žmonėms ką nors veikiant. Tam labai padeda bendra kalba(bendra veikla neįsivaizduojama be kalbos). Jei mąstymas susijęs su kalba, tai atsiranda socialiniai faktoriai, kurie veikia ir mąstymą, ir kalbą. O tai jau yra socialinės psicholohijos užuomazgos. Pradėjus kreipti dėmesį į socialinius faktorius, 19 a. antroje pusėje formuojasi socialinė psichologija ir tampa humanitariniu mokslu. Kadangi humanitariniai mokslai veikia vienas kitą, socialinė psichologija veikia lingvistiką, kalbotyrą. Iš čia atsiranda psichologizmo kryptis kalbptyroje.

Žymiausi psichologizmo atstovai: Heymann von Steinthal(betarpiškas V. Humbolto pasiekėjas, mokinys)(1823-1899), Wilhelm Wundt(1832-1920), A.A. Potebnia(1835-1891).

Psichologizmas kaip kryptis buvo nevieninga. Psichologizmo šakos:

– individualus psichologizmas;

– kolektyvinis( socialinis )psichologizmas.

Individualaus psichologizmo atstovai reikalavo tirti kalbą per individualios psichikos, ypatingos veiklos mechanizmą. Kolektyvinis psichol. laikėsi kitokių pažiūrų-žiūrėti į kalbą kaip į specifinį kolektyvo, tautos psichologinę apraišką( kadangi jie labai dažnai vartojo žodį “tauta”, išplatino terminą “tautos psichologija”). Tautos psichologijos, kolektyvinio psichologizmo pradininkai: H. von Steinthal ir Moricas Lacarus. Šie du mokslininkai leido žurnalą “Tautų psichologija ir kalbotyra”. Pirmasis numeris pasirodė 1860m., paskutinis-1890m. Kolektyvinis psichologizmas ir reiškėsi per šį žurnalą. Žurnalas buvo leidžiamas Berlyne. Ir Steinthal, ir M. Lacarus buvo labai gerai

susipažinę su tuometinės psichologijos darbais; jie rėmėsi Herbarto teorija (to meto psichologo).

Herbarto teorija:

Kai žmogus susidaro vaizdinius apie jį supančią tikrovę, tuos vaizdinius valdo dėsniai-Apercepcijos ir Asociacijos (remiantis panašumu arba kontrasto požymiu; rožė-kitos gėlės,pakalnutė, ramunė; rožė-varnalėša, usnis, su ženklu ‘minus’). Aperciapcija-daiktų atpažinimas, nuomonės sudarymas apie tam tikrą daiktą, ankstesne patirtimi. Herbartas šitaip teigė apie individo psichiką, o Steinthal ir Lacarus pabandė pasižiūrėti šituo aspektu į tautos kalbą, bandė pritaikyti Herbarto dėsnius tautų psichologijai. Jie pabandė sukurti, iš tos tautos psichologijos, solidų mmokslą. Jie manė, kad šis tautos psichologijos mokslas gali padėti humanitariniams mokslams-istorijai, filosofijaiir kt. Steinthal ir Lacarus parašė programinį straipsnį savo žurnale, tris uždavinius savo kuriamam tautų psichologizmui (“Mintys apie tautų psichologiją”).

– Tautų psichologija turi išaiškinti tautos dvasios esmę ir jos veiklą.

– Būtinai reikia išaiškinti tautos dvasinės veiklos dėsnius.

– Surasti atskiros tautos dvasios savybių atsiradimo priežastis. Tautos dvasinių kitimų revoliucija. Jie suprato, kad vertybės keičiasi, kartais net išnyksta, todėl svarbu žinoti kaip, kodėl ir kada jos keičiasi.

Formuluodami šiuos uždavinius, jie visiškai neatsižvelgia įį kalbą. Kalba jiems- psichologinio stebėjimo objektas, kalbą jie nagrinėja apskritai. Bet jie įžvelgia keturis aspektus, kuriais remiantis galima nagrinėti kalbą:

1. Kalbą galima patyrinėti kaip kalbėjimą. Turimas omeny kalbėjimo aktas (kas dedasi žmoguje, kai žmogus kalba?).

2. Kalbą galima nagrinėti kaip sugebėjimą kalbėti. FFoziologinis sugebėjimas (kalbos padargai) ir vidiniai sugebėjimai (garsų, žodžių įprasminimas; sugebėjimas išreikšti mintis jausmus).

3. Tyrinėti kalbą kaip kalbinę medžiagą. Tai jau konkretus rezultatas, visi elementai, kuriuos žmogus įformino, išreiškė, sukūrė (tai, ką ‘padarė’ sugebėjimas kalbėti)

4. Jie ragina tyrinėti konkrečią kalbą, kurios nors tautos kalbinę visumą.

Steinthal ir Lacarus tai buvo aiškinamasis mokslas. Tiek kalbotyra, tiek tautų psichologija- jiems tai aiškinamieji mokslai. Jiems atrodė, kad ir kalbotyra, ir tautų psichologija- pagalbinis, dar platesnio mokslo, šakos. O tas “platesnis mokslas” jiems buvo Bendroji psichologija.

Ir Steinthal, ir Lacarus pažiūros savo laiku buvo svarbios, paskatinusios daug darbų. Bet šalia jų pažiūrų buvo dar ir kitokių. Į psichinę veiklą šiek tiek kitaip žiūrėjo Wilhelm Wundt.

Wilhelm Wundt buvo garsus ir kaip filosofas, ir kaip gydytojas. 1875m. Leipcigo Universitete gavo ffilosofijos profesoriaus vietą. W.W. atrodė, kad mokslai skirstomi į dvi grupes: Mokslai apie materialųjį pasaulį (gamtos mokslai) IR Mokslas apie dvasinį pasaulį (humanitariniai mokslai). Tiltas tarp šių dviejųmokslų grupių, jungtis- psichologija. W.W. tvirtino, kad būtent psichologija turi būti filosofijos pamatas. Savo pažiūras išdėstė veikale (dešimties tomų; 1890m. buvo išleistas pirmas tomas, kurį sudarė dvi knygos ) “Tautų psichologija”. Pirmame tome sutilpo pagrindinės W.W. pažiūros į kalbą ir kalbotyrą. Rašydamas apie kalbą, tą pačią reikšmę teikia ir garsinei, ir gestų kalbai. GGestų kalba- tokia pat savarankiška kalbos forma kaip ir garsinė kalba. Paskui jis pradeda nagrinėti garsinę kalbą. Nagrinėja kalbos garsus, jų kitimus, vėliau- žodžių darybą (morfologiją), vėliau- sintaksę, semantiką. W.W. rašo apie kalbos kilmę, sprendžia kalbos filosofines problemas. Jis įsitikinęs, kad kalba ir mąstymas susikūrė kartu, vienu metu. Mąstymo procese kalba yra sudėtinė, neatskiriama dalis. W.W. sako, kad kalba yra, iš vienos pusės, dvasinė veikla (psichikos veikla), iš kitos- kūno veikla (fiziologinė, kalbos padargų veikla). Kalba- psichofiziologinis reiškinys, psichofizinė žmogaus veikla. Kalba- instrumentas, kurio pagalba žmogus reiškia jausmus, mintis, troškimus (saviraiškos, išraiškos priemonė). Aiškindamas kalbos mechanizmą W.W. sako, kad mes tariame išsklaidomus garsų kompleksus. Kalba- visų pirma yra visuma, o po to ji yra skaidoma. Tokį priėjimą prie kalbos būtų galima pavadinti globaliniu. Kai žmogus kažką suvokia, jis suvokia iš karto visumą. W.W. atrodo, kad žmogus operuoja bendrybėm ir tik vėliau skaido į smulkesnius dalykus. Norėdami kažką išreikšti, mes iš karto pateikiame visą informaciją (pvz., sakinį). Svarbiausias kalbos vienetas yra sakinys, nes yra išbaigtas ir turi savo intonaciją. Kiekvienas sakinys yra dvinarė struktūra (veiksnio grupė ir tarinio grupė). Veiksnio grupę galima taip pat išskaidyti- veikiantysis ir jo savybė. Tarinio grupė- veiksmo procesas ir jo objektas (į ką tas veiksmas yra nnukreiptas ). Pvz.: Mažas vaikas ima knygą.

W.W. pažiūros- savotiškos, 20a.antroje pusėje susiformavusios, generatyvinės gramatikos pranašavimas, užuomazgos. W.W. gilinosi ir į logikos dalykus. Nagrinėjo gramatines, logines kategorijas, egzistuojančias kalboje. Gramatinės kategorijos remiasi loginėmis kategorijomis, sąvokomis. Daiktas, savybės, veiksmas (t.y., loginės kategorijos) egzistuoja kiekvieno žmogaus mąstyme, todėl ir kiekvienoje kalboje yra daiktavardis, būdvardis ir veiksmažodis. W.W. buvo svarbus kalbos, kaip socialinio reiškinio, supratimas. Kalba- kolektyvinės, dvasinės veiklos produktas.

21. “ŽODŽIŲ IR DAIKTŲ” MOKYKLA.

Šios lingvistinės mokyklos pavadinimas prigijo nuo žurnalo, pradėto leisti XX a. pr., “Worter und Sachen”. Žurnlą pradėjo leisti Rudolfas Mėringeris (nuo1909 iki 1940). Kitas garsus šios srovės atstovas buvo Hugo Schuchardt. Ši lingvistinė mokykla padarė žymią įtaką Europos lingvistikai. Ir prancūzai, ir italai, ir šveicarai perspektyviai taikė šios lingvistinės mokyklos idėjas.

Ši mokykla pradėjo nuo jaunagramatikių kritikos. Jie pradėjo aštriai ir garsiai kritikuoti jaunagram. Savo idėjoms apie kalbą, žodžių ir daiktų m-la, daugiausiai naudojosi Johano Šmito bangų teorija. J.Šmitas pirmasis suformulavo, kad atsiradusios naujovės kalboje plinta nevienodai ( visiškai priešingai teigė jaunagram. ). J.Šmitui atrodė, kad kalbos naujovės plinta kaip bangos, atsiradusios nuo į vandenį įmesto akmenuko. R. Mėringeris ir H. Schuchardt kiek praplėtė J.Šmito teoriją. Jie sumastė, kad panašiai kaip ir kalbos naujovės, turėtų plisti ir kultūros naujovės, kultūriniai reiškiniai. KKadangi kultūra susijusi su daiktais, vadinasi ir daiktai plinta netolygiai. Kartu su naujai atrastais daiktais, plinta ir nauji žodžiai, tų daiktų pavadinimai. Dažnai tuos pavadinimus “pasisavina” svetimos kalbos. Pvz., šampanas, dyzelis (žodis, kilęs nuo variklio išradėjo vokiečio Diesel), šilkas (liet.klb. skolinys), vėduoklė (epizodiškai vartojamas žodis, lietvių klb. jis nėra aktualus). Būna taip, kad “atėjęs” žodis iš kitos, svetimos kalbos (t.y., skolinys) išstumia nuosavos kalbos žodį. Pvz., rusų klb. žodis “zontik” buvo pasiskolintas iš olandų klb., vėliau, atmetus galūnę IK atsirado kitas žodis “zont”. Tuo tarpu dabar daug kas gali pagalvoti, jog pirma atsirado “zont” (didelis skėtis) ir tik vėliau- “zontik” (mažas skėtis). Liet. klb. žodis “dekoltė” yra nustumtas į periferiją. Tokie skoliniai ir žodžių “perėmimai” yra l. glaudžiai susiję su tautų kontaktais.

Anglų klb.- sportinė terminologija, prancūzų klb.- madų pasaulis, teatro terminai (parteris, ložė, debiutas, baletas), kulinarijos terminai (bulijonas), olandų klb. – jūreivystės terminologija. R. M. ir H.S. labai domėjosi šiais klausimais.

H.S. labiau nusipelnė teorijos atžvilgiu. Domėdamasis semantika, ragindamas ją studijuoti, labai išpopuliarino šį mokslą. Jis taip pat ragino didelį dėmesį skirti etimologijai ir leksikologijai. Taip H.S. paskatino kitus kalbininkus domėtis šiais mokslais. H.S. labai domėjosi semantine sandara. Kad prasmė nestovi vietoje jau buvo visiems aišku, bet jis į tai

išskirtinį dėmesį. Jis išskyrė keturias kryptis, kuriomis reikia tirti daiktą ir žodį:

1. Daikto istorija (iš kur atsirado?).

2. Žodžio istorija (kaip atsirado to daikto žodžio istorija?)

3. Dėmesys, domėjimasis žymėjimo istorija.

Žymėjimu H.S. vadina materialųjį žodžio apvalkalą, raidinę ir garsinę žodžio formą. H.S. žymėjimas jau galėtų asocijuotis su S.de Sosiūro žodžio apvalkalu (“žymeklis”). Reikia tyrinėti, kaip fonetiškai keitėsi žodis.

4. Prasmės (žodžio reikšmės) istorija.

Jeigu keičiasi žodžio forma, labai dažnai keičiasi ir žodžio prasmė. Bendrame kontekste reikia nepamiršti galimų žodžio prasmės pakitimų. Kartais būna, kad fonetinė žodžio išraiška nnesikeičia, o prasmė keičiasi ( pvz., “zuikis”- žvėrelis-važiuojantis be bilieto). Gali būti ir priešingų atvejų- daiktas pasikeičia, o fonetinė išraiška lieka ta pati (“pivo” dabar reiškia “alus”, tuo tarpu anksčiau reiškė “bet kokį gėrimą”).Būna, kad sąvoka nesikeičia, o fonetinė konstrukcija pasikeičia ( “koni”-“lošadi”).

H.S. kalbotyrai nusipelno ir nagrinėdamas bendrosios kalbotyros teorijas. Apie kalbos vystymąsi ir apie pačią kalbą yra pasakęs tris dalykus:

1. Pirmoje eilėje į kalbą jis žiūrįjo kaip į socialinį reiškinį ( tuo pasinaudojo sociologizmo mokykla). Į kalbą H.S. žiūrėjo kkai į su visuomene susijusį dalyką. Kalba funkcionuoja kiekvienoje visuomenėje ir kiekviena visuomenė savaip paženklina kalbą. Kalba taip pat vartojama individuliai ( kiekvienas atskirai įneša į savo kalbą). Net ir paprastas individas turi galimybę kažką pakeisti kalboje. Individai jungiasi į ttam tikras socialines grupes ir kiekviena grupė turi vis kitokią vartojamą kalbą.

2. Kita įdomi H.S. pastaba buvo ta, kad jis nelabai pripažino teiginį, jog kalbos kitimai yra sąlygojami vidinių pakitimų. Jam atrodė, kad kalbos kitimui didesnį poveikį daro išoriniai faktoriai, geografinis faktorius. Šie H.S. apmąstymai paskatino lingvistinės – geografinės mokyklos kūrimąsi.

3. Pagr. Faktorius kalbų vystymęsi buvo kalbų kryžiavimasis (turėjo omeny skolinius). Nėra tokių kalbų, kurios neturėtų nė vieno skolinio. Šia H.S. mintimi pasinaudojo neolingvistai ( italai). Skoliniai būna ir leksikoje ir fonetikoje. Kalbų kryžiavimasis yra neišvengiamas jų egzistavime. Remiantis H.S teorija, buvo pradėta domėtis europinėmis kalbomis. Tokiu būdu neolingvistai suformulavo substrato teoriją. H.S. pats taip pat domėjosi romanų kalbomis, bet daugiau jis domėjosi italikų kalbomis.

25 PRANC.LINGVISTINĖ M-KLA: A.MEILLET

Ši m-kla formavosi 119a pab. Jai priklausė įvairių šakų atstovai: eksperimentinės fonetikos (pradininkas Prancūzijoje J-P Rousselot), semantikos (prad M.Bréal), psichofiziologinės lingvist (M.Grammont), sociologistai ir žinoma F.de Saussure. Šis kalbininkas buvo Antoine Meillet mokytojas. Jo teiginys, kad kalba – kalbinės veiklos soc produktas, ant kelio užvedė nemažai kitų kalbininkų. Antoine Meillet (1866-1936) – pagr pranc lingv m-klos figūra. Mokydamasis Paryžiuje susupažino su ten dėstančiu Fde Saussure. Vėliau pastarasis perleidžia savo vietą A.Meillet, kuris pradeda skaityti indoeurpiečių kalbų lyginamąją gramatiką bei bendr kalbotyrą. A.M. – ddidžiausias 20a lyginamosios-istorinės kalbot indoeuropeistikos srityje autoritetas. Jis yra parašęs 540 straipsnių, 24 knygas, išugdė kelis l gabius kalbininkus: E.Benveniste (kuriam vėliau atiteko iš A.M. ir dėstytojo, ir Paryžiaus lingvistinės draugijos sekretoriaus postai), A.Ernout, R.Gauthiot. A.M. l daug nusipelnė klasikinei fil (istorinės graikų ir lot kalbų gramatikos), germanistikai, slavistikai (lygin slavų kalbų gram), iranistikai (“Senovės prūsų kalbos gramatika”), armėnų ir albanų kalboms (šių kalbų istorinės gram). Domėjosi ir baltistika, bet žymesnių darbų neparašė. Tačiau paliko porą svarbių teiginių: Nepripažino slavų-baltų prokalbės. Manė, kad greičiausiai šių kalbų panašumą nulėmė geografinis artumas. Jos kilusios iš šalia egzistavusio indoeur kalbų dialekto. A.M. paskatino R.Gauthiot domėtis liet k. tarmėmis“Buivydžių tarmės aprašas”(1903). Liet kalbą laikė archaiškiausia iš visų egzistuojančių indoeur kalbų, nes lietuviai l sėslūs. Gerai mokėjo liet k. 3 kartus buvo Lietuvoje, bendravo su liet intiligentais, kalbininkais (K.Būga, J.Jablonskiu).

1908m išleista “Introduction à l’étude comparative des langues indoeuropéennes”. 1925 pasirodė programinis veikalas (Osle jo skaitytų paskatų konspektas) “Lygimamasis metodas istorinėje kalbotyroje”.

Svarbiausi A.M. teiginiai:

• Kalbos faktai negali būti atstatyti, jei jie l pakitę ar išnykę. Taigi indoeur prokalbės neįmanoma atstatyti.

• Kalbų evoliucijos tyrimas įmanomas tik todėl, kad senųjų k. bruožų išlaikymas ir naujų atsiradimas yra dėsningas procesas.

Kalbą suvokia kaip daugiasluoksnį darinį. Tiriant kalbą pirmiausia reikia išaiškinti senąsias formas, jjos daug ką pasako apie kalbą. Lyginant giminingas k. pirmiausia reikia lyginti archaiškas formas. Gimining kalbos pasimato, nes turi daug panašumų. O jie susidaro todėl, kad šios kalbos yra vienos k. vystymosi rezultatas.

• Kalba – socialinis reiškinys, ne tik fiziologinė ir psichinė realybė.

Kalbos ir visuomenės ryšio charakteristikos:

– Kalba yra išmokstamas dalykas, procesas, todėl ji yra veikla. Kalbinės veiklos metu ir yra įsisamoninama kalba. Kalba ir visuomenė – vienas kitą veikiantys vienetai: visuomenėje egzistuoja įv. grupės, tas atsispindi ir kalboje. Tokiu būdu A.M. priartėja prie funkcinio k. stiliaus.

– Kalbos pakitimus A.M. aiškina visuomeniniais faktoriais. Jis mato 3 rūšių visuom prigimties pakitimus, galinčius atsirasti kalboje:

1)Spontaniški pak. – kai naujadarai plinta tam tikrose grupėse iš lūpų į lūpas, ypač per literatūros kūrinius; 2) Skoliniai – l paplitęs reiškinys; 3) Substratiniai pak. – neišvengiamas pakitimas ten, kur susiduria užkariautojų ir nukariautojų kalbos. Atėjūnai vis tiek ką nors perima iš substratinės k.

A.M. domėjosi ir semantika: susiejo semantinius pakitimus su soc faktoriais: sakė, kad žodžio reikšmę apsprendžia sąvokos, kurios su tuo žod asocijuojasi, o tos asociacijos skirtingose soc žm grupėse taip pat yra skirtinos (pvz., “šaukštas” visų pirma valgumo įrankis, o batsiuviams jis turi kitą prasmę.) Iš to A.M. daro l svarbią išvadą: žod reikšmės pakitimas įvyksta tuo pat mmetu, kai žod iš vienos soc grupės vartosenos pereina į kt soc grupės vartioeną. Pagrindinė žod reikšmės kitimo priežastis – soc grupių egzistavimas. A.M. iškelia tezę apie kalbos susiskaldymą į soc dialektus ir tokiu būdu priartėja prie funkcinio šnekos stiliaus supratimo.

31 SOSIŪRIŠKOSIOS DICHOTOMIJOS

Savo “Cours de linguistique générale” FdeS. nagrinėja kalbos kaip sistemos semiotinę prigimtį. Iš šios teorijos išplaukia visi svarbiausi jo postulatai apie kalbos sandaros tyrinėjimą. Juos formuluodamas FdeS. laikosi dichotomijų (nuoseklus visumos dalijimas į dvi dalis, po to kiekv. dalies dar į dvi.) principo. Dichotomiškai aiškindamas kalbą, savo postulatus jis pateikia kaip tam tikras antinomijas (prieštaravimas tarp 2 logišk pagrįstų teiginių, kurių kiekv gali būti įrodomas. Tokį FdeS. pomėgį biografai sieja su Hegelio įtaka, perduotą per jo mokytoją A.Piktą.

Kalba FdeS. yra daugialypis reiškinys, gyvuojantis laike ir visuomenėje, kiekvieno iš jų savaip veikiamas, todėl, ieškodamas šio reiškinio analizės atramos taškų, jis siūlo kalbą apibrėšti kaip arbitralių ženklų sistemą, ir antinomališkai formuluoja tokias dichotomijas:

sintagmatika

sinchronija <

langue < paradigmatika

Language < diachronija

parole

vidinė

↓ Linvistika <

išorinė

“CdeLG” labiausiai išplėtota pirma dichtomija, į ją remiasi ir kitos. Jomis bando apibrėžti struktūrinio k. nagrinėjimo objektą. Vid.-išorinės lingvistikos dichotomiją nušviečia gana fragmentiškai, ja išskiria vid. ir išor. lingvistikos objektą.

1) Langue – parole

Parole – tai,

pasak Sosiūro, kalbos ikūnijimo, individualaus kalbėjinio akto rezultatas. Egzistuoja kiekvieno individo kalbėjimo aktai, t.y. šneka. Parole – Sosiūrui reiškia tiek individo kalbėjimo aktą, tiek tam tikros kalbos kalbėjimo aktų visumą. Parole yra linijinis, individualaus irfizinio pobūdžio reiškinys.

Langue, pasak S., tai tarpusavy susijusi ženklų sistema, egzistuojanti tam tikro kalbinio kolektyvo sąmonėje ir privaloma visiems to kolektyvo nariams, kad jie galėtų bendrauti. Langue yra nelijininė, socialinio ir psichinio pobūdžio reiškinys. Taigi. langue yra sistema ir jos kaip sistemos parole (šneka) neapsprendžia. PParole, kaip linijinio, materialaus pobūdžio gali būti tiesiogiai stebima, bet kadangi ji yra individuali, mokslas negali jos iki galo pažinti. Dėl to lingvistikos, tiriančios kalbą kaip sistemą, dėmesys turi būti nukreiptas į langue, kuri yra abstraktaus pobūdžio, negali būti tiesiogiai stebima, bet dėlto, kad yra bendra visiems, gali būti tyrinėjama. Tokias S. pažiūras matyt lėmė ankstesnių laikų kalbos tyrinėtojų idėjos: Leibnico (17a.) mokymas apie dvi logikas. Jis skyrė bendrąją logiką (abstrakti ir reiškiasi bendrais dėsniais) ir fakto logiką (ji reiškėsi kkonkrečiu faktu). Bendroje logikoje daug svarbiau yra tiesos, o ne faktai, nes jos negalima nuneigti. Faktų logikoje, pasak Leibnico, abstraktūs dėsniai neveikia, nes bet kokį faktą galima nuneigti. Siejant Leibnico mokymą apie dvi logikas su S. dichotomija langue-parole, langue galima bbūtų laikyti bendrąja logika, kurią sudaro abstraktūs dėsniai, kuriuos galima moksliškai išnagrinėti. O parole galima būtų su fakto logika, nes kalbėjimo akto kaip ir fakto iki galo moksliškai ištyrinėti neįmona. Nors Sosiūras supriešina langue ir parole jis visiškai jų neatskiria konkrečioje analizėje, dėl to Sosiūras į šią dichotomiją įveda dar vieną sąvoką- language, kalbinė veikla. Kalba- tam tikra, pati svarbiausia kalbinės veiklos dalis. Iš vienos pusės kalba yra sugebėjimo kalbėti socialinis produktas, iš kitos- visuma būtinų sąlygų, kurių kalbinis kolektyvas turi laikytis, kad atskiri nariai galėtų realizuoti savo sugebėjimą kalbėti. Taigi, pagal S. langue yra kolektyvo nuosavybė, o individas per kalbinę veiklą, t.y. language, ją realizuoja savo šnekoje (parole). Šnekos realizacija neįmanoma jei asmuo kalbėdamas nasilaiko kalbos kaip kolektyvo nuosavybės, nnormų. Bet šneka suteikia galimybę langue normas pažeisti. Individas gali pradėti kokį nors kitimą, kuris paskui įsitvirtina arba ne kalboje.

2)Sinchronija – diachronija

Antrą dichotomiją Sosiūras suformulavo kaip ir pirmą priešpastatydamas kalbą ir šneką. Sinchronija pasak Sosiūro tai kalba kiekvienu duotoju momentu (vienalaikiškumas). Diachronija kalbos būklė pereinant nuo vieno momento prie kito. Taigi sinchronija gali būti lyginama su kalbos statika, o diachronija su kalbos dinamika (pagal B. de Courtenay terminus). Sinchronijos lingvistinis objektas yra vidinės kalbos sandaros tyrimas, nes sandara galima iištirti ir paaiškinti nežinant apie kalbos istoriją. Diachroninės lingvistikos objektas yra kalbos vienetų istorijos tyrimas. Diachronijos faktai nėra tarpusavyje susiję jokiais sisteminiais ryšiais. Sosiūras preišpastato sinchroniją, kuri jam visada yra sistema ir kurios faktai visada reguliarūs susiję tarpusavyje tam tikrais ryšiais(pvz.,tųpačių žodžių vnsk. ir dgsk.) ir diachroniją, kuri nėra sistema ir kurios faktai tarpusavyje susiję ne sisteminiais o nuoseklumo ryšiais(pvz., to paties žodžio, tos pačios formos kitimas: piemenes, piemens, piemenys ). Tai galima palyginti su šachmatais. Kalbos kitimas prasideda individo kalbos akte, jis progresuoja ir plinta kitų individų kalbos aktuose, kol baigiasi ir virsta kalbos faktu (t.y. įsitvirtina visų individų sąmonėje ir kalboje). Supriešindamas sinchroniją ir diachroiją, sosiūras skiria du lingvistinio dėsnio supratimus: 1) sinchroninis dėsnis yra visuotinis, bendras visai sistemai, bet neprivalomas; 2) diachroninis dėsnis yra nevisuotinis bet privalomas. Sosiūro teigimu kalbininkas tirdamas konkrečią kalbą susiduria ir su sinchr ir su diachr. Todėl labai svarbu aiškiai išskirti kuriai iš tų sferų priklauso tiriamasis faktas ir tinkamai pasirinkti tyrimo metodą, nes pvz., pernelyg didelis dėmesys diachr faktams sinchr tyrinėjimuose gali atvesti prie skirtingų dalykų supainiojimo. Pvz .,zont>zontik< zonnedek(olandų klb.).

3)Sintagmatika – paradigmatika

kalbos elementai sistemoje susiję dvejopais santykiais: sintagminiais ir paradigminiais. Sintag – tai linijiniai santykiai, apibūdinantys elementų sugebėjimą jungtis vienas su kkitu. Šių santykių egzistavimą sąlygoja linijinis kalbėjimo pobūdis. Šių santykių visuma vadinama sintagmatika. Elementai, kurie sujungti tarpusavy tam tikra seka sudaro sintagmas. Sintagmos sąvoka labai plati, sintagma gali būti ir fonemų junginiai ir morfema bei morfemų junginiai ir žodis bei žodžių junginiai ir žodžių junginys bei sakiniai. Kalbos elemento riekšmė sintagmos sudėtyje priklauso nuo to, kiek jis sudaro opozicijų su prieš jį arba po jo esančiu elementu arba su abiem drauge. Sintagmatikos dėsniai reguliuoja kalbos elementų jungimąsi tarpusavyje, tačiau kadangi kalbėdami mes to nejaučiame, automatiškai naudojamės vartojamos kalbos sintagmatikos taisyklėmis(pvz., lit. klbt. Neįmanomas morfemų jungimas toks, kaip sušukuotis, o galimas tik susišukuoti, nes pagal aukščiau minėtas taisykles sangražinės dalelytės vieta priešdėliniame veiksmaž. yra po priešdėlio). Kiekviena konkreti kalba turi savo specifines sintagmatikos taisykles.

Paradigminiai santykiai yra asociaaciniai kalbos vienetų santykiai, jungiantys tuos elementus ne į eilutę ( seką, liniją), bet į didesnes ar mažesnes klases – paradigmas. Paradigminių santykių visuma yra paradigmatika. Kiekviena kalba turi specifines paradigmatikos taisykles. Asociacijos kyla dėl žodžių reikšmės, arba dėl žodžiais pažymimų sąvokų panašumo, pvz., eiti, vaikščioti, kėblinti, pėdinti ir t.t. – tai vadinama sinonimais. Asociacijos galimos ir dėl žodžių skambėjimo panašumo, pvz., áušti –aũšti, visos visos(homonimai). Dažniausias asocijacijų atvejis kalboje – žodžių panašumas ir tturiniu ir forma(žuvis, žuvys, žuvies.; žuvauti, žuvingas, žuvininkas, žuvininkystė).asociacijomis paremtos žodžių grup[ės susidaro dėl žodžių tarpusavio santykių, pvz., žodžiai mokyti, mokau, mokai mokome ir t.t. įeina į vienokią paradigmą, žodžiai mokyti, skaityti, rašyti, daryti.- į kitokią; mokyti, mokytojas, mokykla, mokslas- dar į kitokią. Šis Sosiūro mokymas panaikino tradicinį gramatikos skirstymą į morfologiją ir sintaksę: anot Sosiūro morfologija atitinka paradigmų teoriją, o sintaksė atitinka sintagmatikos teoriją.

4)Vidinė lingvistika- išorinė lingvistika

Ši dichotomija Sosiūro BLK beveik neapibūdinama, bet jis jas išskiria. Išorinė lingvistika tiria kalbos egzistavimo sąlygas, t.y. kalbos ryšį su kalbos ir civilizacijos istoriją , su politika ir literatūra, su jos geografiniu paplitimu. Visais šiais atvejais kalba tirima kaip kultūros-istorijos faktas. Vidinė lingvistika tiria kalbos sandarą, jos struktūrą. Sosiūras tvitino, kad tarp vidinės lingvistikos ir išorinės nėra jokio betarpiško, būtino ryšio. Vidinė lingvistika yra lingvistika tikrąja prasme, nes jitiria kalbą kaip sistemą. Tokios kalbotyros šakos kaip psicholingvistika paralingvistika, etnolingvistika yra jau išorinės lingvistikos disciplinos, nes tiria reiškinius esančius už kalbos sistemos ribų.

20. Kazanės lingvistinė mokykla. J. A. Baudouin de Courtenay(1845-1929) laikomas Kazanės lingvistinės mokyklos įkūrėju, nes ten dirbo nuo 1875-1883 m. Jis gimė Lenkijoje, Varšuvoje, kuri tuo metu buvo Rusijos imperijos sudėtyje. Mokydamasis Varšuvoje, jis baigia Varšuvos vyriausiąją mokyklą. Mokydamasis, jis

jau rinko medžiagą apie lenklų klb. istoriją. Jenos universitete turėjo galimybę klausytis Šleicherio paskaitų. Paskui persikėlė į Berlyną, kur uoliai mokėsi sanskrito. Norėdamas pasitobulinti jis išvyksta į Peterburgą, kur parašo didelį darbą apie “Senąją lenkų kalbą iki XIV a.” – tai jo magisro disertacija. 1870 m. Leipcige jis klausosi Leskyno paskaitų, besimokydamas jis toliau dirba kalbotyros srityje. Nuvykęs į PV. Austriją ir Š. Italiją, tyrinėja slaviškas tarmes paveiktas germaniškos įtakos. Jo daktaro disertacija apie “ Š. Italijos ir PV. Austrijos sslavų kalbų fonetiką”. 1875m. apsigynęs šią disertaciją, jis tampa daktaru. Nuo 1875-1883m. B. de Courtenay profesoriauja Kazanės universitete. Jo mokiniai buvo: Nikolajus Kruševskis, Vasilijus Bogorodickis. Iš Kazanės B. de Courtenay persikelia dirbti į Dorpato universitetą (dabartinis Tartu universitetas Estijoje) 1883-1893. Po to dirba Krokuvoje 1894-1899m. 1900-19178m. dirba Peterburgo universitete, kur jo mokiniais buvo būsimi žinomi Rusijos kalbininkai: Ščerba, Vinogradovas, Larikas, Polivanovas. Jo paskaitų taip pat klausėsi Kazimieras Būga. Taip pat B. de Courtenay palaikė artimus ryšius su Kazimieru Jauniumi, Baranausku, broliais JJuškomis, jis redagavo Juškų “Lietuvių liaudies dainų rinkinį”, padėjo jį išleisti lotynišku šriftu. B. de Courtenay dirbdamas Peterburge, Kazanėje, Dorpate, dėstė lietuvių kalbą. B. de Courtenay buvo labai plačių pažiūrų žmogus, dėl to net buvo pasodintas į kalėjimą (parašė brišiūrą ““Nacionalinis ir teritorinis autonomijos požymis, kas tuo metu labai siejosi su Lietuvos padėtimi). Tai įvyko 1913m., kilo didelis triukšmas ir jį paleido.

1918m. po Spalio revoliucijos jis išvažiuoja į Varšuvą ir dirba ten iki pat savo mirties 1929m. Jis parašė 400 mokslinių darbų ir ~200 publicistinių leidinių. Visas jo palikimas dar ir šiandien neišleistas. Tarybiniais metais jo palikimas buvo publikuotas 2 tomų rinkinyje“Избранные труды по общему языкознанию” 1963m. 1903m. pasirodė labai teoretizuotas B. de Courtenay straipsnis “Lingvistinės pastabos ir aforizmai”, kuriame jis išdėstė savo pažiūras susiklosčiusias dar Kazanėje. Prie jo požiūrio formavimosi prisidėjo ir Kazanės studentai Kruševskis ir Bogorodickis. Šis straipsnis atspindėjo Kazanės mokyklos principus. Buvo 4 esminiai principai, tai savotiški reikalavimai, kuriuos turėtų tenkinti kiekvienas kalbininkas. 1 principas – nnepainioti konkretaus kalbėjimo akto (pasisakymo žodžiu ar raštu) ir abstrakčios kalbos sistemos. B. de Courtenay teigė, kad abstrakti kalbos sistema egzistuoja kiekvieno individo sąmonėje kaip vaizdiniai apie viso kolektyvo kalbą. Čia matome aiškų kalbos kaip sistemos supratimą; ir konkretaus reiškinio – šnekos (“parole” pagal Sosiūrą). 2principas – skirti fonetinius kalbos elementus (fiziologiniai klb. elementai) ir psichinius klb. elementus. Tai artima momentiniam garsui ir jo suvokimui. 3 principas – skirti kalbos statiką ir dinamiką. Tyrinėti kalbos statiką ir dinamiką. Tai atitinka SSosiūro sinchroniją ir diachroniją. Statika – sinchronija – kalbos tyrinėjimas duotu momentu. Dinamika – diachronija – kalbos tyrinėjimas istoriškai, jos evoliuciją. 4 principas – tyrinėjant kalbą reikia remtis gyvosios, šnekamosios klb. reiškiniais, faktais ir rašytiniais paminklais, bet nesutapatinti šių dviejų dalykų. B. de Courtenay ir Sosiūro principai dažnai beveik sutampa, greičiausiai tai jų susirašinėjimo pasekmė. 4-as principas padeda pagrindą tolesniems gausiems šnekamosios ir rašytinės kalbos tyrinėjimams. B. de Courtenay dirbo ir fonetikos srityje. Jis suformulavo kelis fonemos apibrėžimus, kurių paskutinis labai priartėjo prie dabartinio. Jo dėmesį patraukė garsų sąveika junginyje. Greta stovintys garsai veikia vienas kitą, tai jį ir sudomino. Jis iš kart pastebėjo, kad susijungdami garsai pasikeičia, patiria modifikacijų. Jis pradeda nagrinėti garsų junginius. Atranda atitinkamus terminus jo pastebėtiems reiškiniams pavadinti. Tą garsų sąveiką pavadina koherencija (ryšys, sąveika). Toliau, nagrinėdamas garsų sąveikas, pastebi, kad ji gali sukelti daug pakitimų rezultatų (briedis – briedžiai). Žodžio forma yra ta pati, bet garsai yra skirtingi. B. de Courtenay juos vadina koreliatais – garsai atspindintys, perteikiantys kalbos istorinę kaitą. Jis pastebėjo, kad yra garsai panašūs, stovintys šalia – divergentai, ir yra to pačio garso variacijos (dirbti-dirba). Poziciniai variantai garsine išraiška priklauso nuo užimamos pozicijos. Toliau jis išskiria dar vieną rūšį – korespondentai (kažką kkažkas atitinka). Tai garsai, kurie keliose kalbose yra kilę iš vieno senojo prototipo (lyginamoji-istorinė kalbotyra). Pvz., primus (lot.klb.)-pirmas (liet.klb.), cept (lot.klb.)-kept (liet.klb.). Korespondentai ir koreliatai sudaro bet kokios kalbos garsinę struktūrą (egzistuoja kiekvienoje klaboje). Korespondentai yra labai gerai nagrinėjami pačio B. de Courtenay. Ir korespondentai, ir koreliatai dėl garsų sąveikos (koherencijos) gali turėti variantų t.y. divergentų, o vėliau tie variantai gali virsti atskiromis fonemomis – t.y. koreliatais. Vadinasi, egzistuojantys divergentai gali pereiti į koreliatų sritį. Jų, koreliatų ir divergentų skaičius yra kintantis. Pradžioje jis apibrėžia fonemą, kaip tam tikros fonetinės žodžių dalies apibendrintų savybių sumą. Tačiau toks apibrėžimas yra labai nekonkretus, pateikdamas šį apibrėžimą B. de Courtenay įsivaizdavo, kad tos savybės nustatomos koreliacinius santykius nagrinėjant vienoje kalboje ir korespondentinius – keliose.

Šis apibrėžimas jam pačiam nepatiko, jis 10 metų kūrė fonemos apibrėžimus. B. de Courtenay sakė, kad fonema – tai mūsų psichikoje egzistuojantis garso vaizdinys. Nagrinėdamas garsus jis skyrė mažesnį dėmesį garsų reikšmei, bet net tiesiogiai užsiminė, kad fonema turi išskirtinę reikšmę. Bet garsas, jam, susijęs su žodžio reikšme. Jis duoda pavyzdžių: stul-stol, dal-žal. Žodžių reikšmės skirtumai priklauso nuo fonemų skirtumo. Fonetikos srityje jis nemažai dėmesio skiria garsų kaitai žodžio viduje, tai vidinė fleksija, ypač kai garsai atlieka morfologinę funkciją. PPvz., vezti-voz,viez – visi jie susiję su vienu semantiniu vienetu. Ši kaita svarbi ne tik morfologijos bet ir semantikos srityje. B. de Courtenay mokiniai. Nikolajus Kruševskis (1851-1887) gimė Baltarusijoje, universitetą baigė Varšuvoje. Po to nuvyko papildomai mokytis į Kazanę, kur norėjo tobulintis kalbotyros srityje. 1883m. jis apsigynė daktaro disertaciją parašęs “Kalbotyros įvado apybraiža”. Apsigynęs šią disertaciją tapo pripažintu kvalifikuotu žmogumi. B. de Courtenay išvažiuodamas iš Kazanės paliko savo studentus buvusiam mokiniui Kruševskiui. Jis dėstė bendrąją kalbotyrą, IDE kalbų lyginamąją fonetiką, lingvistinę paleontologiją. Tai Kruševskiui buvop didelė našta, jis daug dirbo. 1887m. jis mirė nuo smegenų uždegimo. Kaip kalbininkas jis ne daug ką spėjo nuveikti. Po jo mirties buvo išleistas gana didelis jo darbas apie antropofoniką (žmonių vardai, pavadinimai), bet tai daugiau teorinis veikalas. Visi jo darbai yra daugiau teoriniai, jaučiasi jo filosofinis pasiruošimas. Iš jo raštų suprantame, kad kalbą jis suvokia kaip sistemą. Įdomus jo kalbos kitimų aiškinimas. Jis juos aiškina ne tiek išoriniais faktoriais, kiek vidinėmis priežastimis. Kruševskis sako, kad klabos pakitimus nulemia vidinė kiekvienos kalbos sistemos būtinybė. Kiekvienos kalbos sistemoje esantys elementai nuolat persirikiuoja, vyksta jų perintegracija. Kiekvienu atveju gaunama nauja kalbos sistema. Ir tai vyksta nuolat, nes kalba yra judri sistema. Tai labai šiuolaikiška pažiūra. Kruševskis rašė:

“nepaisant visų nukrypimų, kalba yra harmoninga visų elementų visuma”. Joje jis išskiria 3 stambius posistemius: 1)fonetika-garsinė kalbos pusė;2)semantika-visa tai, kas susiję su reikšme (tuo jis aplenkia B. de Courtenay);3)morfologija-tai susiję ir su garsų, ir su semantikos posistemiu. Žodžiuose Kruševskis įžiūri panašias formas (atnešti, atkelti, atlupti), vadinasi, yra žodžių sudarytų pagal vieną modelį, jie jungiasi į tam tikras struktūrines šeimas. Tokiam struktūriniam tipui atitinka taip pat sugrupuoti vaizdiniai. Vienodo modelio žodžiams atitinka taip pat sugrupuoti vaizdiniai apie tikrovės daiktus. Jo pažiūros bbuvo labai įdomios, panašu, kad jo darbai būtų buvę labai vertingi. Vasilijus Bogorodickis (1857-1941) taip pat mokėsi Kazanės universitete. Po studijų jis dirbo rusų kalbos fonetikos srityje. Pirmas jo spausdintas darbas buvo apie rusų kalbos nekirčiuotus balsius, bet jam nebuvo svetimos ir kitos kalbos sistemos (morfologija, kalbos psichologija). Jis į kalbą žiūrėjo kaip į sistemą. Jo manymu, kalboje labai glaudžiai susijusios fonetika, morfologija, leksika. Disertaciją rašė iš rusų kalbos fonetikos, ją apsigynė. Ji buvo pavadinta “Rusų kalbos gramatikos kursas. Fonetika II dalis”. Parašyti antros dalies jis taip ir nespėjo. Ši fonetika buvo pagrindas daugeliui specialistų. Bogorodickis sukūrė eksperimentinės fonetikos laboratoriją Kazanės universitete. Tai Rusijoje buvo naujovė. Tos laboratorijos dėka jis tapo autoritetu fonetikos srityje. Aprašė rusų kalbos tarimą, nagrinėjo aplinkinių ggarsų įtaką centriniam garsui. Čia atranda daug įdomių dalykų. Išvykus B. de Courtenay, Bogorodickiui teko imtis IDE kursų. Lyginamosios istorinės kalbotyros metodai jam atrodo senstelėję, bando juos keisti, taiko tam tikrus naujus pasiūlymus. Jis buvo įsitikinęs, kad remtis tik IDE kalbomis yra neteisinga. Reikalinga kalbų tipologija, reikia imti pavyzdžių ir iš kitų kalbų. Pats rėmėsi kartvelų kalba (Gruzija), japonų, kinų, arabų, totorių, suomių kalbomis. Jo mintis, kad kalbotyroje negalima apsieiti be tipologijos buvo labai svarbi. Iš spausdintų jo darbų reikšmingas “Bendrosios kalbotyros paskaitos” 1913m., kuriame yra labai įdomi mintis : kalbančiojo lingvistika ir klausančiojo lingvistka yra ne tas pats. Tai mes matome vėlesniame kalbotyros etape: kalbantysis turi vieną tikslą – kuo geriau išreikšti mintį ir tam panaudoti visus sugebėjimus, o kklausančiojo užduotis – kuo tiksliau suprasti kalbančiojo mintį. Bogorodickis mano, kad žodis yra ženklas, simbolis – tai sąvokų, bei minčių simbolis, ženklas. Jis žiūri į kalbą, kaip ir į mąstymo priemonę, tai ne tik minčių reiškėja. Kazanės įtaka ryškiausia Peterburgo-Leningrado universitetui būreliui. Tai Ščerba, Larinas, Polivanovas, kurie buvo B. de Courtenay mokiniai. Pagrindinis yra Ščerba, sukūręs Leningrado fonologijos mokyklą.

19.MASKVOS LINGVISTINĖ MOKYKLA.

Ši lingvistinė mokykla buvo įkurta Fortunatovo. Ji nagrinėjo indoeuropeitiką, ši mokykla savotiškas jaunagramatikių tęsinys, tik truputį lankstesnių pažiūrų. Daugeliu pažiūrų šši lingvistinė mokykla buvo artima sociologistinei mokyklai (būsimoji prancūzų mokykla, ją atstovavo A. Meillet).

Akadekikas Ščierba, rašydamas apie Rusijos kalbotyrą, pasakė, kad Senosios Rusijos kalbotyra turėjo tris garsius kalbininkus: Fortunatovas, Janas Buduenas de Kurtenė, Podebnia (kalbininkai-teoretikai). Podebnia taip pat buvo psichologizmo atstovas Rusijoje.

A.A.Podebnia (1835-1891) dirbo Charkove (Chrkovo Universiteto profesorius). Jį labai veikė Štaintalio pažiūros (psichologizmas). Bet vėliau nuo psichologizmo atitolo. Jis labai gilinosi į kalbinę veiklą. Kalbinėje veikloje jis ieškojo nuolatinio kitimo, nuolatinės kalbos atsinaujinimo (labai moderni pažiūra). Domėjosi loginėmis bei gramatinėmis kategorijomis. Podebnia reikalavo tirti ne izoliuotus kalbos reiškinius, bet žiūrint jų tarpusavio santykius, ryšius.

F.F.Fortunatovas (1848-1914) visą savo gyvenimą buvo susijęs su Maskvos Universitetu (mokė, dėstė). Tik paskutiniuosius dvylika metų dirbo ir gyveno Peterburge. 1871m. baigė magistrantūrą ir, kaip geras studentas, buvo komandiruotas tęsti studijas Vokietijoje, Prancūzijoje ir Anglijoje. Būdamas Vokietijoje nuvažiavo į Leipcigo Universitetą, kur klausėsi Kurcijaus, komparatyvistikos atstovo, taip pat Leskyno paskaitų. Paryžiuje klausėsi Mišelio Brejalio paskaitų. Grįžęs į Maskvą, apsigynė disertaciją iš indoeuropeistikos. Fortunatovas iš sanskrito kalbos išvertė giesmių knygą (Samaveda), su lingvistiniais paaiškinimais. Po šios disertacijos apsigynimo, pradėjo dėstyti Maskvos Universitete (1876m.). Jį galima laikyti bendrosios ir istorinės-lyginamosios kalbotyros katedros įkūrėju. Universitete jis dėstė bendr. kalbotyrą, indoeuropiečių lyginamąją gramatiką, sanskritą, gotų kalbą, senovės slavų kalbą iir lietuvių klb. Pirmasis Rusijos Universitetuose Fortunatovas pradėjo dėstyti lietuvių klb. Fortunatovo studentai buvo Ušakovas, Šachmatovas, Mikola (suomis), buvo serbų, vokiečių, danų studentų. Fortunatovo paskaitas lankė Jonas Jablonskis, Jurgis Baltrušaitis. Gyvendamas Peterburge, redagavo Antano Juškos sudaromą žodyną, kuravo ten leidžiamą M. Daukšos “Postilę”.

Fortunatovas daugiausia rašė straipsnius, “Indoeuropiečių kalbų fonetikos ir morfologijos kursai” (šie kursai buvo skirti studentams). Jis dirbo nagrinėdamas esmines kalbotyros problemas. Mąstymo ir kalbos santykis labai domino Fortunatovą. Taip pat jį domino kalbos istorijos ir visuomenės istorijos ryšys (vėliau šiuo ryšiu labai domėjosi A. Meillet).

Fortunatovas pripažįsta, kad žmogaus sąmonėje egzistuoja vaizdinys, kad žodis išreiškia vaizdinį. Šiandien mes sakome, kad vaizdinys yra pirmasis etapas mūsų sąmonėje. Bet Fortunatovas nesigilina, nenagrinėja sąvokų. Jis skyrė tik pojūtį ir vaizdinį. Sąvoka- daug didesnis abstrahavimo laipsnis (obuolys, kriaušė.- vaisius). Sąvoka niekada nepavadina vieno kažkokio daikto, ji išreiškia klasę vienarūšių daiktų. Tai, kad Fortunatovas nenagrinėja sąvokų- didelis trūkumas.

Fortunatovo žodžio teorija. Jis tvirtina, kad žodis turi savo formą. Taip jis pagrindžia kalbos dalių klasifikaciją. Atramos taškas- kalbos ir mąstymo santykis. Jeigu mąstymą sudaro vaizdiniai, tai žodžio formą sudaro kalbos elementų santykiai. Fortunatovas ima tuo metu egzistuojančią kalbą (sinchroninis priėjimas). Jis supranta žodžio formą, kaip žodžio sugebėjimą signalizuoti kalbančiajam apie savo priklausymą kokiai nors grupei.

Prahiečiai bbuvo Fortunatovo mokinių mokiniai.

– Sistemiškas žodžių kitimas yra būtinas dalykas, anot F. Tyrinėjant žodžių formas, yra labai svarbus sistemingumas. Tyrinėjant istoriškus aspektus, negalima jų atsieti nuo konkrečios, atskirai paimtos kalbos. Tyrinėjant kalbą, svarbiausia visų pirma susipažinti su tos kalbos istorija ir tik po to galima lyginti. Taigi, indoeuropeistas turi būti jo tyrinėjamų kalbų geras istorijos žinojimas ir tik po to jis gali pradėti lyginti kelias kalbas.

– Kitas F. darbinis principas, jo požiūris į dialektus. 19 a. mokslininkai jau daug žinojo apie dialektus, bet iki F. jie daugiausia domėjosi dialektų diferenciacija (kalbos susiskirstymas į dialektus). F. matė ne tik kalbos skaidymąsi į dialektus, bet ir dialektų suartėjimą (niveliaciją). Ir tai buvo teisingas pastebėjimas.

– Samprotaudamas apie kalbos vystymąsi, F. mato labai stiprų ryšį tarp kalbos istorijos ir visuomenės istorijos (pvz. Rusijos, Prancūzijos kalbos ir visuomenės istorija). Nežinant visuomenės istorijos pakitimų, kartais net negalima paaiškinti kai kurių kalbos pakitimų. Bet ši idėja buvo labiau žinoma kaip Meillet mintis.

27. ESTETINIS IDEALIZMAS.

20a. pradžioje Europos filosofijoje atsiranda intuityvizmas (H.Bergson): jos atstovas filosofas B. Croce (1866-1952), turėjo didelę įtaką kai kurių 20a. pradžios kalbos mokslų susiformavimui. Jo pažiūros tiesiogiai paveikė vadinamąją Foslerio mokyklą, arba estetinio idealizmo kryptį, o kartu ir neolingvistų bendrą požiūrį į kalbą ir iš dalies

– į žodžių ir daiktų mokyklą. B. Croce kalbą laiko atskirų asmenų kūrybinės intuicijos produktu, kaip intuityviai kuriama ir suvokiama vaizdų sistema. Šią koncepciją perėmė vokiečių kalbininkas Karlas Fosleris (1872-1949), Miuncheno universiteto romanų kalbų profesorius. Jis kalbą taip pat traktuoja kaip individualios dvasinės kūrybos reiškinį.

“Pozityvizmas ir idealizmas kalbotyroje”- programinis Foslerio darbas (1904). Šis darbas nukreiptas prieš jaunagramatikius. Jis juos vadina pozityvistais, nes jie kalbos reiškinių tyrinėjimą laiko savitiksliu dalyku ir visą savo darbą įsivaizduoja kaip faktinės medžiagos kaupimą. Kaip aatsvarą Fosleris iškelia vadinamąjį idealizmą. Pasak jo, tai priežastinių ryšių tarp kalbos reiškinių ieškojimas. Reikia kelti klausimą ne kas yra kalboje, bet kodėl taip yra, nes kalbos kitimo varomoji jėga yra “kalbos dvasia”. Kalba yra individualios dvasinės kūrybos reiškinys, todėl lemiamas faktorius kalbos funkcionavime yra estetinis faktorius: individas į visą ką sako ideda dalį savęs, todėl kalboje tartum veidrodyje atsispindi kalbos esmė. Ji yra nuolatinis veržimasis prie estetinio idealo. Vadinasi bet kokį individualų pakitimą kalboje lemia estetinis faktorius. Kadangi bet kkoks pakitimas kalboje prasideda nuo individo, tai estetinis faktorius yra apskritai kalbos kitimą lemiantis faktorius. Dėl tokių pažiūrų Foslerio m-kla vadinama estetinio idealizmo kryptimi. Kiti šios m-klos žymesni atstovai taip pat buvo romanų fil. specialistai: E.Lerchas (1888-1952), L.Spiceris(1887-1960) ir kiti. FF. kritikavo ne tik jaunagramatikų pozityvizmą, bet ir jų atomizmą, t.y. pomėgį izoliuotai aprašinėti atskirus kalbos vienetus. Toks kalbos skaidymas, pasak F., naikina kalbos dvasią, glūdinčią indoeuropiečių kalbėjime, konstruojančią ne tik atskirus garsus, jų junginius, žodžius, sakinius, bet ir viską drauge. F. kalbėdamas apie k. dvasią, turi omeny kalbos sistemą, realizuojamą kalbėjimo aktu. Ta prasme jis yra teisus: kalbėdami mes atgaminame ne tik k. sistemos vienetus (garsus, morfemas ir kt.), kiek realizuojame jų tarpus. santykius. Izoliuotai tirdami atskirus kalbos vienetus negalime įžvelgti kalbos sistemos ypatybių.

K.Fosleris dar skiria vad. teorinę ir praktinę k. dvasią. Teorinę k. dvasią jaučia tik talentingi žmonės, o praktinę visi paprasti. Tačiau kadangi kiekvienas individas turi savo estetinį idealą, tai egzistuoja tiek kalbų kiek yra kalbančių. Dėlto kklbt-yra turi tirti individualų stilių ir tik stilistika yra tikrasis mokslas apie kalbą. Tirti reikia ir tą indiv stilių, kurį formuoja praktinė kalbos dvasia, ir tą kurį formuoja teorinį. Be to reikia žiūrėti santykio tarp bendratautinės kalbos ir rašytojo. Estetinio idealizmo m-kla nusipelnė klbt-rai stilistikos kaip savarankiško k. mokslo disciplinos suformavime. Keldamas praktinės ir teorinės k. dvasios suformuotų stilių skirtumo klausimą, F. tuo pačiu stilistiką skiria į lingvistinę ir literatūrinę.

F. klydo tapatindamas kalbą ir žodžio meną ir tvirtindamas, kad kkalbėjimas yra individo kūrybinės intuicijos produktas. Matyt todėl, kad nepankamai įvertino soc. kalbos pobūdį. Kiti F. darbai: “Kalba kaip kūryba ir vystymasis” (1905), “Dvasia ir kultūra kalboje” (1925), “Prancūzų kultūra ir kalba” (1913, 1929). Fosleris buvo taip pat ir literatūros mokslininkas: monografija apie Celinį, Rasiną, Lafonteną, Dantę ir t.t., tačiau kaip kalbininkas jis nusipelnė daugiau.

Kiti šios mokyklos atstovai, taip pat romanistai, gyveno ir dirbo kiek vėliau: E. Lerchas, prancūzų sintaksistas, L. Spitzeris – stilistas, semasiologas ir etimologas, E. Lorckas, G. Bertoni.

Foslerio kalbos koncepcija metodologiniu požiūriu turi tris šaltinius: 1.Irracionalistinę, idealistinę filosofiją, 2. Humbolto kalbos filosofija, ypatingai ta jos dalis, pabrėžianti tiesioginį kalbos ryšį su žmogaus pažiūromis į jį supantį pasaulį, t.y., Humbolto mokymas apie “vidinę kalbos formą”. 3.Italų esteto B. Croce pažiūras.

Vilniaus Universitetas

Prancūzų filologija

III kursas

I.Mikalkevičienės paskaitų konspektas

“Lingvistikos pagrindai”