Henrikas Radauskas eilėraščio „Žodis“ analizė ir interpretacija

Henrikas Radauskas – XXa. rašytojas. Tai savitas poetas – grynojo meno ir grynosios poezijos atstovas. Menas jam buvo didžiausia vertybė. H. Radauskas kūrė grožį – tai buvo pagrindinis jo tikslas. Pasitelkdamas gamtos žavesį, poetas stengėsti jį perteikti ir savo poezijoje. Į originalią vienovę poetas sujungė simbolistų kosmines vizijas, neuromantikų išdailintą kaimo peizažą ir avangardistų futuristų techniškosios civilizacijos kraštovaizdį.

Nagrinėjame eilėraštį „Žodis“ iš rinkinio „Žiemos daina“. Eiliuotas kūrinys parašytas ne Lietuvoje, o Čikagoje.

Iš eilėraščio konteksto suprantame, kad poetas kalba apie gimtąją kalbą, jjos žodžio ir knygos vertę. Pirmoje posmo eilutėje suprantame, kad žodis yra griaunamas, naikinamas. Mums tai parodo šie žodžiai: „Jie kirviu sukapojožodį.“ Kirvis simbolizuoja karą, griovimą, sunaikinimą. Todėl matome, kad didelės galios ir pasipriešinimo žodis neturi. Antroje eilutėje matome, kad žodis užrakintas „vario raktu“, tai reiškia, kad erdvė yra uždara, nes raktas turi duris, o durys turi uždarą patalpą. Trečioje eilutėje erdvė nesikeičia. „Ojis mūro akmenį skrodė“ Suprantame, kad kalbama apie žodžio galią, nemirtingumą, nenorą pasiduoti. Paskutinė posmo eilutė leidžia ssuprasti, kad žodis stengiasi išlikti ir yra ryžtingai nusiteikęs.

Antrame posme erdvė pasikeičia. Tai galime suprasti iš žodžių: “ .puolė javai.“, „.nutilo paukščiai.“, „Jis aidėjo.“ Matome, kad ervė atvira. Įžvelgiame, kad poetas kuria kaimo paveikslą: „Prieš jį puolė javai ant kelių iir nutilo paukščiai kada jis aidėjo aklų trobelių.“ Iš šių eilučių suprantame, kad žodis yra gerbiamas ir mylimas kaimo žmonių.

Trečiame posmelyje erdvė nesikeičia. matome, kad metų laikas yra žiema, o dienos laikas – rytas, mums tai parodo šie žodžiai: „Vakarų aušros ramume,.“tik rytais kyla aišra ir būna labai tylu ir ramu. Iš pirmos eilutės suprantame, kad žodis svarbus ne tik gamtai, bet ir jaunajai karta, tai simbolizuoja žodžio išlikimą. „Jį augino didelis Laikas.“ Tai yra įasmeninimas, „nes žodis augo ir plėtėsi“, po truputį skverbėsi į šviesą.

Paskutiniame posme pasikeičia metų laikas. Šaltą žiemą pakeičia pavasaris. Matome nuotaikos kaitą, džiaugsmą, gamtos pagyvėjimą, pavasario dvelksmą. „Saulė pramušė plutą švino,.“ Tai, rodo, kad saukė stipresnė už šviną, tai lyg palyginimas su žiema, su žodžio iišsilaisvinimu iš šaltos, niūrios žemės.

Henriko Rdausko eilėraštyje „Žodis“ – vaizduojama gamta, jos grožis, galia. Jos reiškiniai – tik išeities taškas, o projekcijanukreipta į žmogų, į žodžio ir kalbos svarbą visuomenei, kad žodžionegalima naikinti ir griauti. Poetas parodo mums, kad žodį, tai yra savo kalbą, privalome mylėti ir branginti.