J.Gete’Faustas’ analizė

TURINYS

1. Įžanga

2. Apie autorių

3. Apie kūrinį

4. Pagrindiniai veikėjai

5. Gražiausi posakiai

6. Naudota literatūra

ĮŽANGA

Dar Strasburgo studentas J. V. Gėtė pradėjo rašyti „Faustą“. Su pertraukomis rašydamas, 1808 m. išleido pirmą dalį, o prieš pat mirtį ir antrą. Tai 60 metų darbas.

Yra sakoma, kad J. V. Gėtė nieko neišgalvojo savo „Faustui“. Jis paėmė visa, kas jau buvo gyvenime ar literatūroje. Paėmė padavimą. Apie jį pynė savo amžiaus vaizdus, daugiausia imtus iš vokiečių gyvenimo (antrojoje dalyje – fantastinis fonas): centre miestiečių luomas, toliau mokytojų, studentų. Įpynė čia ir savo gyvenimo įvykių; FFauste – save, Margaritoje – Friderikę Brion.

Šią realistinę medžiagą papildė įvairų pasaulėžiūrų apeigomis ir idėjomis. Nudažė ją savo jausmu.

Tam įvairialypiui turiniui atsako margaspalvė forma. Čia randi visokių poezijos žanrų ir visokių jų rūšių: dramą, epą, lyriką. Nors veikalas parašytas dramos forma, tačiau jame tiek mažai paisoma intrigos ir dramos konfliktų, o iš antros pusės su tokiu pamėgimu piešiamos detalės, kad veikalas daugiau atrodo epiškas. O epiškai sudarytose scenose yra įvairių lyrikos formų: filosofinė gamtos, etinė lyrika Fausto tragedijoje, religinė ir mmeilės lyrika Margaritos tragedijoje.

Ir išorinės formos įvairialypės: eiliuota ir ritminė, antikinė su tautosakine, deklamuotina su dainuotina. Tai ištisas amžiaus visuomeninio gyvenimo ir literatūrinių formų margumynas.

APIE AUTORIŲ

J. V. Gėtės ilgas gyvenimas apėmė net tris kartas ir tris literatūros sroves. Jaunystės metais jjis buvo literatūrinė „audringųjų genijų‘ žvaigždė, paskui klasicizmo saulė; jo akyse patekėjo ir beveik nusileido romantizmas. Visos trys srovės susiliejo jo asmenybėje ir raštuose. Bet visur jis liko savas, „gėtiškas“.

J. V. Gėtės gyvenime ir kūryboje yra skiriami du periodai:

1. „Audros ir veržimosi“ judėjimas (1749-1785);

2. Klasicizmas (1786-1836).

J. V. Gėtė savo tėvo, žymaus valdininko namuose, Frankfurte, gyveno prancūziško racionalizmo įtakoje. Tėvo išsiųstas į Leipcigą, o paskui į Strasburgą teisės studijuoti, nesistengė tapti teisininku, bet užtat tapo poetu, Herderio įtakoje.

1774 m. parašo romaną šedevrą „ Jaunojo Verterio kančios“, kuris padaro J. V. Gėtę vokiečių sentimentalistų, audringųjų genijų vadu ir išgarsina jo vardą visoje Europoje.

Daugiau kaip 10 m. praleistų Veimare labai pakeitė J. V. Gėtę. Atvyko čia „audringasis genijus“ ir savo nuotaikomis užkrėtė hercogą iir visą dvarą: dvaro jaunimas lankėsi kaimo vakaruškose, dėvėjo Verterio drabužiais (mėlynu fraku, geltona liemene, raitelio kelnėmis).

Bet gavo J. V. Gėtė iš hercogo ministro pareigas; pamilo ponią Štein, vyresnę, kelių vaikų motiną. Pareigos ir ponia Štein sutramdė „genijų“. Kelionės po Šveicariją, bet ypač po Italiją (1786), subrandino jo naują dvasią. Mene glūdinti harmonija ir proporcingumas tarp kūrinio dalių ir visumos tampa J. V. Gėtės idealu ir žmogaus gyvenime. Naujas idėjas išdėsto klasikinėse dramose: „Ifigenijoje“ (1787) ir „Egmonte“ (1788). Toliau Gėtės ggyvenimas aprimsta, jis susipažįsta su paprasta mergina Kristina Kulpius, gyvena ramų šeimyninį gyvenimą (kurį laiką).

Vietoj J. V. Gėtės jaunimas pradėjo žiūrėti į bekylančią naują žvaigždę – F. Šilerį. 1794 m. Gėtė susipažįsta su juo, ši draugystė atgaivino J. V. Gėtės kūrybinį entuziazmą, pagilino jo idėjas. Taigi jis iš F. Šilerio gavo antrą jaunystę. Kitais metais išleidžia „Hermaną ir Dorėją“- tai vokiečių klasikos viršūnė.

Su 19 a. pradžia senoji karta išeina iš gyvųjų tarpo. Jau 75 m. senis Gėtė dar mėgino pirštis 18 m. merginai, bet nei poeto vardas, nei turtai mergaitės nesugundė. 1832 m. pabaigia „Faustą“, savo viso gyvenimo veidrodį ir kūrybos vainiką, ir po kelių mėnesių 1832 m. kovo 22 d. J. V. Gėtė mirė.

APIE KŪRINĮ

Fausto tragedija – tragedijos tema ir mintis paskelbta didingame Dangaus prologe, kur angelai Gabrielius, Rafaelės ir Mykolas skelbia Viešpaties galybę ir tvarką, kuri rikiuoja saulės ir žemės, dienos ir nakties, jūros ir audros kelius.

Bet apie šitą pasaulio harmoniją nieko nenori žinoti Mefistofelis. Jis žiūri tik į žmonių gyvenimą ir nemato tenai jokios harmonijos. Nors žmogus yra gavęs protą, bet gyvena, jisai sako, kaip ir kiekvienas gyvulys. Dievas pasitiki žmonėmis. Mefistofelis netiki. Tada Viešpats leidžia jam gundyti Faustą, tą nepaprastų siekių žmogų, kurio „nei toliai, nei aartybė negali nuraminti siaučiančios krūtinės“. Nors Mefistofelis įtrauks Faustą į nuodėmę ir klaidą, bet amžinai išlaikyti jo neįstengs. Kol teisingą, kelią suras, turės pereiti daugybę klaidų ir kančių. Jis norės pažinti, naudotis, grožėtis, kurti. Tik kūryboje, darbe, pavesdamas save kitų gerovei jis pasijus laimingas.

Faustas mėgino laimę surasti studijuodamas įvairius mokslus, bet jos taip ir nepavyko aptikti. Nors buvo griebęsis net ir magijos, neskaitant filosofijos, teologijos, teisės ir kt. Jis vis vien taip ir nesurado gyvenimo esmės, o ką jau bekalbėti apie laimę, nors jam jau nebelikę nei vieno juodo plauko ant žilos galvos. Taigi jis stovi savo celėje susenęs, nusiminęs. Faustas save netgi mėgina nunuodyti, bet lemiamą akimirką sugaudžia Velykų varpai, suskamba Dangaus ir Žemės himnas ir Faustą užplūsta jaunystės prisiminimai, kurie jį išgelbsti nuo savižudybės. Jis nusprendžia išeiti į žmones prasiblaškyti. Besilinksminančioje minioje Faustas suvokia, kad jame gyvena dvi skirtingos asmenybės. Viena „kausto prie žemės“, kita „galingai kelia į erdves“. Būtent šio dualizmo jis negali pakęsti. Taigi, jis šaukiasi dvasių, kurios nuvestų jį į naują gyvenimą. Po šio prašymo Faustas suranda šuniuką, kurį parsineša namo ir šis virsta Mefistofeliu, besisiūlančiu išpildyti visus norus, suteikti gyvenimą, kuriame bet koks troškimas virsta realybe. Bet su viena sąlyga, kai Fausto širdis pasijus llaiminga ir jis nebeturės jokių troškimų jam reiks ištarti „Sustok akimirka žavinga!“ ir tada Faustas iškeliauja anapilin, atitenka Pragarui. Šitaip jis patenkino savo žemuosius kūno geismus, o ne proto ir dvasios. Tai reiškia, kad laimėjo ta dvasia, kuri Faustą „traukė į žemę“. Taigi Mefistofelis pradeda tenkinti Fausto troškimus.

Jis nuvyksta į Auerbacho rūsį, kur studentai puotauja, tačiau Faustas nepatenkintas. Tada jį nugabena į raganų pirtį, kur Mefistofelis sugrąžina Faustui jaunystę su jo aistromis : „Jis nori gyvuliškesnis už bet kuriuos gyvius būti“. Toks Faustas pažįsta Margaritą. Reikalauja jos sau. Net pats Mefistofelis stebisi jo įžūlumu. Ir Faustas pasiduoda savo aistroms, taip sugriaudamas Margaritos gyvenimą.

Paskui Faustas pamatė, jog tenkindamas savo aistras, pridarė daug „klaidų“. Todėl tikrojo gyvenimo ieško mene. Mefistofelis tam mėgina sutrukdyti. Bet jis jau nebesuvaldomas. Faustas veržiasi į meną, kuriame „visa, kas praeina, yra tik atspindys“ . Tačiau nepatenkintas Faustas ir menu. Vis dėlto menas jį pakėlė arčiau tobulybės, padarė harmoningą. Faustui veikimas yra viskas. Jis pasijautė laimingas dirbdamas visuomenės gerovei, matydamas savo darbo vaisius, Faustas pajuto galys ištarti: „Sustok akimirka žavinga!“. Po šios frazės jis numiršta. Tačiau į pragarą nepatenka. Todėl, kad dirbdamas visuomenės labui jis darė gera ir nepasidavė Mefistofelio blogai įtakai.

PAGRINDINIAI VEIKĖJAI

Faustas – tai kiekvienas žmogus

su savo dvilype prigimtimi, kurių viena su šiurkščiu pamėgimu kausto prie žemės, antra galingai kyla į erdves. Tai racionalizmo žmogus, atmetęs visokį autoritetą, besistengiąs savo protu ir mokslu surasti gyvenimo paslaptis. Čia to racionalizmo ir tragedija. Tai sentimentalizmo, humanizmo atstovas. Pagaliau tai yra pats J. V. Gėtė su visais savo gyvenimo tarpais. Visi jame randa dalelę savęs.

Mefistofelis – gali būti trejopai suprantamas: demonas, žmogus, Fausto dalis. Tiesiogine prasme Mefistofelis yra demonas, piktoji dvasia, kuri nori paveržti Fausto sielą, pasirašo krauju ssutartį, daro antgamtinius darbus: iš sienos leidžia vyną, skrenda oru ir t.t. Bet jis nieko didingo ar baisaus neturi. Toks Mefistofelis sutinkamas kiekvienos tautos pasakose.

Netiesiogine prasme Mefistofelis yra toks pat žmogus, kokių randame gyvenime. Jo charakteryje glūdi amžinas noras viską neigti. Jis žiūri tik į žmonių kankinimąsi: netiki, kad Faustas galėtų pakilti į tobulybę, jis net nesupranta žmogaus siekių. Tokie žmonės nesupranta, kad žmogui tik šiltos vietos neužtenka. Bet jie gerai pažįsta žmogaus silpnumus ir juos išnaudoja.

Mefistofeliui nieko nėra švento. KKur reikia kas sugriauti, jis visada geriausias gundytojas, padėjėjas ir tarnas. Bet bjaurų darbą ir atsakomybę jis palieka kitam. Išprovokavęs kitą blogam darbui, pats juokiasi; juokiasi ne humoro, bet sarkazmo juoku, kuris dar labiau griauna, kas buvo šventa.

Pagaliau Mefistofelis yra ppaties Fausto dalis. Būtent, jo jutiminė, materialinė pusės, kūnas. Savaime kūnas nėra blogas daiktas. Dėl to Mefistofelis taip pat yra tarp Viešpaties tarnų (Prologe). Bet jis blogas tada, kai pavergia žmogaus dvasią. Iš tikrųjų Mefistofelis ir pasirodo tada, kai Faustas atmeta savo siekius ir ryžtasi „naudotis“ gyvenimu. Mefistofelis tada užvaldo Faustą, ir Faustas tegali tik bejėgiškai skūstis.

Bet „Mefistofelis ir griaudamas kuria“. Jo skatinamas Faustas sugriovė Margaritos gyvenimą. Bet nuo tada Faustas pradeda taisytis; jis supranta, kad tenkindamas aistras, jis laimės neras. Nuo tada Faustas ima kilti: Mefistofelio valdžia mąžta. Jis pavirsta ištikimu tarnu ir klusniu Fausto valdiniu. Ne Mefistofelis valdo Faustą, dirbantį dėl visuomenės gerovės, bet Faustas Mefistofelį. „Dvasia apvaldė medžiagą“. Iš čia ir aiškėja, kodėl Mefistofelis nelaimėjo sutarties. Nors FFaustas buvo patenkintas, bet jis patenkintas gerais darbais: jo dvasia išaugo, kūnas jai paklus. Pats Mefistofelis valios nebeteko arba pats Mefistofelis įkinkytas gera daryti. Čia reiškiasi J. V. Gėtės mintis: žmogus per klaidas kyla į tobulybę. Šitokia mintis J. V. Gėtės laikams buvo sava.

GRAŽIAUSI POSAKIAI

Prologas danguje, kalba Gabrielius (15 psl.):

„Akis pagauti vos įstengia,

kaip sukas žemės planeta.

Saulėtą mėlyną padangę

Užgožia vėl naktis juoda;

Uolų papėdėn vilnys ritas,

Banga užbėga ant bangos,

Ir lekia jūra ir granitas

Aplink, aplink be atvangos.“

Kalba Rafaelis (15 psl.):

„Keliu nubrėžtu saulė rieda,

Perkūnų ddūžiais gausdama,

Ir, kaip seniau, didingai gieda,

Visatos choro lydima.

Jos orume jėgų sau semias

Nustebę Dievo angelai.

Visad jauni dangaus ir žemės

Nežūstantieji veikalai!“

Mykolo kalba (15-16 psl.):

„Ir laukuose, ir vandenyne

Riaumoja vėtros prieš mane,

Pasaulį rūsčiai apkabinę

Jėgų slaptingų grandinė.

Griaustiniui dundant žaibas žėri,

Ir verčias dūmai iš liepsnos.

Bet mes ramiai sutinkam gėrį

Taikingos Viešpačio dienos.“

Mefistofelio prisistatymas (62 psl.):

„Dalelė tos jėgos,

Kuri, visiems be atvangos

Darydama tik gera, blogo linki.

Aš viską neigiu – neigiu atvirai:

Tokie menki tie žemės padarai,

Jog netgi gaila, kad yra jie gimę

Ir niekaip neprasmenga į kiaurymę!

Žodžiu, tai, ką vadinat pragaišties pradu,

Kas su blogiu taip ar kitaip susiję,

Kaip tik sudaro mano viešpatiją.“

Faustas ir jo „akimirka žavinga“ (78 psl.):

„Še! Jeigu tu išgirsi iš manęs:

„O, stabtelėk, akimirksni žavingas!“ –

Tai kuo greičiau užnerk man grandines,

Ir tepaskelbia varpas geidulingas,

Kad Fausto nebėra. Tegu tada

Rodyklė seno laikrodžio sustoja,

Ir man ateina valanda skirtoji!

Tarnyba tavo tąsyk bus baigta.“

Faustas liūdi dėl Margaritos (172 psl.):

„Kokia ji nelaiminga! Aš klajūnas,

Iškrypęs iš gyvenimo vagos,

Galvotrūkčiais kažkur lekiąs siaubūnas,

Kuris, nelyginant kalnų krioklys,

Bedugnėn bėgdamas, nežiūri į šalis.“

Margaritos dvejonės dėl meilės (161 psl.):

„ Myli. Ne,

Nemyli.

Myli. Myli jis mane!

Taip, myli jis mane!

Taip, myli! Lai atsakymas gėlės

Atstoja mums likimo lemtį!

Tave jis myli, myli!“

Faustas ir Margarita susikibę už rankų (162 psl.):

„O, nevirpėk! Lai mano žvilgsnis,

Lai mano rankos paspaudimas

Išreiškia tai,

Ką žodis pasakyti neįstengia:

Beribę laimę, džiaugsmą bekraštinį,

Kurs niekad nesibaigs!“

Geležinės durys; prieš jjas Faustas ( Kalėjimas 233 psl.):

„Vėl manyje – gėlos ir skausmo jūra,

Vėl virpa man širdis kaip kitada.

Šiame rūsy, už šito drėgno mūro,

Kankinas ji, švari ir nekalta.

Ko tu delsi? Tau ją baugu išvysti?

Įeik! Drąsiau! Ko nesiryžti?

Arti jos paskutinė valanda.“

Faustas širsta ant Mefistofelio (229 psl.):

„Šuva! Kraupus išgama! – O, visagale dvasia! Grąžink tam šlykštynei jo pirmykštį šuns pavidalą, kuriuo jis dažnai naktimis lutendavo priešais mane, parmušdamas nuo kojų nerūpestingus keleivius ir dėdamas jiems ant pečių letenas. Paversk tą atmatą vėl kirminu, kad jisai šliaužiotų prieš mane žemėje ant pilvo, o aš jį galėčiau su panieka mindžioti ir trypti.“

Faustas ir Mefistofelis (168 psl.):

„Tu prikibai kaip erkė. Nemanau,

Kad mano pareiga – už tai dėkoti!

O, žemės varganas sūnau!

Ką be manęs tu veiktum, gležnaproti?

Tave išgydžiau aš ilgam

Nuo filosofinio košmaro;“

Faustas vienas (37 psl.):

„O, skaidrūs, dangiški garsai,

Kam atplaukėte jūs į šį kampelį?

Apvaizda dieviška nebetikiu visai, –

Tad skriskite pas tuos, kur melstis gali!

Stebuklas – kūdikis tikėjimo; bet aš

Seniai esu praradęs viltį

Į tokias aukštumas pakilti,

Žinau, kad niekas man palaimos neatneš.

Ir vis dėl to tasai džiugus gaudimas

Taip žavi sielą muzika švelnia!

Vaikystės tolimos prisiminimas

Gyveniman grąžino vėl mane.“

NAUDOTA LITERATŪRA

J. V. GĖTĖ „FAUSTAS“, VILNIUS 1968 M.