Gamta ir žmogus

Gamta ir žmogus

„Kodėl žmogus gamtoje atsigauna?“

Gamta – visas materialus pasaulis – visa materija, apimanti įvairių formų energiją. Tai, kas nepaliesta žmogaus. Gamta apima visa, kas egzistuoja – biotinę ir abiotinę aplinką – biologinius organizmus, jų elgesį, ypatybes bei juos supančią terpę.

Tikriausiai kiekvienas iš mūsų esame bent kartą miške rinkę žemuoges ir vėrę jas ant smilgos, ar skabę riešutus nuo lazdyno. Juk pabūti gryname ore, gamtoje, taip smagu. Vasarą žmonės būriuojasi prie ežerų, upių, tvenkinių, dar daugiau poilsiautojų galima sutikti pprie jūros, o žiemą – ant kalniukų su rogutėmis, ar netgi kur nors pievoje su sniego motociklais. Ir visi jie ieško vieno – atsigavimo, sielos ramybės, to, ką galima rasti tik gamtoje.

Tačiau tikriausiai visi sutiks, kad didžiausią įtaką gamta daro seno žmogaus gyvenimui. Dar ir dabar yra vienkiemių, nuošalių sodybų, kur gyvena seni žmonės, nenorintys persikraustyti į miestus. Jie užaugę gamtos priglobstyje, jos teikiamoje atgaivoje. Senoliai sako, kad tiktai tyloje tegali suprasti, ar gerai, ar teisingai gyvenai per dieną, ar nnenuskriaudei, ar neužgavai ko. Jie sako, kad tiktai ramybėje teįmanoma sugalvoti būsimos dienos darbus, tuos, kurių būtinai reikia žemelei, gyvuliui, tavo žmonėms. Juk gamtos balsas, vėjo ūžavimas kapinaitėse, klevo viršūnėje, taip ramina. Ypač rudens naktimis, pavasario vėtrose: esi vienas, aplinkui ssiautėja baisiausios jėgos – naktys, tamsos, lietūs, perkūnijos, o vis tiek žinai, kad niekas tavęs nepalies: gina medžiai, jie grumiasi ir traška, bet jie neišduos tavęs. Nes tu jų žmogus, o jie – tavo medžiai. Kas ir bebūtų, jeigu tamsoje ūžautų ne šakos, o žvangėtų, daužytųsi geležys, mašinos, skardų lakštai? Ar sudėtum bluostą? O jeigu dar ir per visą dieną? Ir taip per dienų dienas, mėnesių mėnesius, visą laiką be jokio perstojimo?.. Kad ir žmogus, senas, pailsęs, jam sunku gyventi vienatvėje, bet visa jo stiprybė – ramybėje, gamtoje.

Romualdo Granausko apsakyme „Gyvenimas po klevu“, senolė džiaugiasi kiekvienu pavasariu, kurį sutinka savo skurdžioje trobelėje, esančioje toli nuo miesto. Ji sako „Jau kalasi vos įmatomi dilgėlių diegeliai, nors dilgėlių, bet kalasi. Niekur nneišeis paskutinė žolė iš tavo kiemo, dar pavaikščiosi basa, dar ant jos pasėdėsi.“ Taip pat, ji mano, kad pavasarį, vėjui sujudinus klevo šakas, jos sujudina šaknis, o šios, skverbdamosios vis giliau ir plačiau, judina po grindimis žemę, jos lovą. Senolei atrodo, kad klevas žadina ją bemiegančią, sako „Kelkis, negulėk, stokis sulig auštančia diena, jau nedaug tų dienų beliko.“

Tai tik dar labiau įrodo, kokie stiprūs saitai sieja žmogų su gamta. Kaip žmogus negali gyventi neįkvėpes tyro oro gurkšnio, kaip jam rreikia išgirsti šiltą pavasario rytą čiulbančius paukščius.

Apibendrindama, norėčiau pasakyti, kad nors ir pasaulis vis žengia į priekį, atsiranda daugybė technikos, niekas niekada neatims iš žmogaus ramybės ir atgaivos. Juk kad ir žydinti gėlė ant stalo, tai jau mažytis „langas į gamtą“.