Vydūno draminės trilogijos „Amžina ugnis“ ištrauka „Namų ugnelė“ Grožvydos paveikslas

Vydūno draminės trilogijos „Amžina ugnis“ ištrauka „Namų ugnelė“ Grožvydos paveikslas

Vydūnas – žymus rašytojas, filosofas, kultūros veikėjas, formulavęs naujojo lietuvių tautiškumo idėjas, pagilindamas jas originalia religine filosofija, kurios centre iškyla senasis lietuvių tikėjimas. Šia tema vienas iš reikšmingiausių kūrinių yra draminė trilogija „Amžina ugnis“, o mūsų nagrinėjamoje ištraukoje „Namų ugnelė“ atsikleidžia pagrindinės veikėjos Goržvydos paveikslas.

Visų pirma atsiskleidžia Grožvydos minčių pasaulis. Tai matome iš jos monologo, kai Grožvyda negali apsispęsti ar sergėti Romuvos – senosios baltų šventovės – didybę – ugnį, apvalančia iir atnaujinančią jėgą, kurioje slypi visatos gyvybė, ar kurstyti namų ugnelę, kuri skleidė ne tik šviesą ir šilumą, bet ir simbolizavo nenutrūkstamą šeimos ir giminės gyvybę. Taigi matome, kad Grožvyda buvo dvejojanti, negalėjo apsispręsti kas jai svarbiau, mieliau ir garbingiau.

Toliau atsiskleidžia Grožvydos jausmai, tai matome, kai pasirodė Taira, iš jų dialogo. Grožvyda nustemba ir iš jos klausimo, ar bernelis jai atėjo ramybės suteikti, jaučiame, jog Grožvyda nėra abejinga Tairai. Tai mums parodo pagrindinės veikėjos jausmų pasaulį, o ją pačią dar llabiau suklaidina, kurią ugnį eiti sergėti.

Po to kyla konfliktas tarp dviejų vyrų, besivaržančių dėl pagrindinės veikėjos, o į kovą galėjo pastūmėti nepaprastos merginos grožis. Mus į tai orientuoja Grožvydos vardas, reiškiantis išvysti grožį, tačiau konfliktas nepadarė žalos ar nuostolių, o ppriešingai davė naudos. Grožvyda apsisprendė kurią ugnį globos, tai matome iš jos monologo: „Iš skausmo ir iš baimės gimė man / ta priesaika. Tikrai į Romuvos romybę trauksiu.“ Taigi matome, kad Grožvyda nugalėjo kūno, jausmų potraukius Tairai ir nenorėdama, kad dėl jos būtų pralietas kraujas pasirinko garbingą, bet vienišą dalią.

Ištraukos pabaigoje daugiau matome tuometinį istorinį laikotarpį ir Grožvydos požiūrį į jį. Iš konteksto žinome, jog tuo metu buvo vienas esminių lūžių Lietuvoje – dramatiškas perėjimas iš pagonybės tikėjimo į krikščionybę. Tik paskutinioji vaidilutė Grožvyda religiją laiko svarbia tautos gyvenimo atrama, dorovės, išminties ir kultūros pagrindu, o jos manymu tai būdinga tik pagoniškajai religijai, tačiau Lietuvos krikštui išardžius šitą tautos savito tikėjimo tvirtovę Grožvyda sielvartauja dėl tokios padėties. Tai parodo jos mmonologas, samprotavimai, kada ji užduoda retorinius klausimus kaip antai: „Oi Lietuva, kur tu, vargšė, grimzti? / Ar čia tik nesislepia / nauji laikai, gal dar malonūs amžiai!“ Darome išvadą, kad čia Grožvyda yra susirūpinusi, matome ją kaip patriotę, siekiančią laimės, gerų laikų, aukštybių savo šaliai, ir kad ji į prievartinį krikščionybės įvedimą žiūri nepalankiai, bet su optimizmu.

Ištraukoje „Namų ugnelė“ pagrindinės veikėjos Grožvydos paveikslas atskleidžia tuometinę padėtį, o pati Grožvyda tarsi simbolizuoja idėjas, kad supratus, jog nebeįmanoma atgaivinti senojo tikėjimo šių ddienų žmogus, nors suvoktų jame glūdėjusią taurią, išmintingą prasmę.