8 klasės rašinys Lapino paveikslas V.Krėvės „Skerdziuje“

Vinco Krėvės kūrinyje „Skerdžius“ atsispindi lietuvių charakteris, gyvenimo būdas, mentalitetas. Šio kūrinio pagrindinis veikėjas-senas skerdžius, vardu Lapinas.

Lapinas buvo paslaptingas, netgi melagis, jis pasakodavo savo isgalvotas istorijas kaimo zmonėms.Vasaromis, genant banda Lapinas vadovavo jauniems piemenims, o žiemą, kai nereikėdavo ganyti, jis vertėsi tinklu, bradinių ar net petkių mezgimu.

Lapinas buvo „stiprus, nors žemo ūgio“;“visas apžėlęs“-rašo V.Krėvė.Kūrinyje senolis lyginamas su budingu ir reiksmingu elementu lietuvių gyvenima-medžiu, tokiu kaip ąžuolas, obelis. Stipriausias ryšys kūrinyje kuriamas tarp senolio ir liepos.

Skerdžius nebuvo turtingas mmaterialiai, tačiau savo didžiausiu dvasiniu turtu laikė žmoną ir dūminę pirkaitę.Didžiausia Lapino šeimos turtas buvo jų laimė, kaip sako V. Krėvė: „visada būdavo linksmi“, kurios „ūkininkai net pavydėdavo jam“.Tačiau laimei buvo lemta pasibaikti mirus Lapienienei:“Nėra tikros laimės pasauly.“

Senasis skerdžius buvo lakios vaizduotės.Vaikams Lapinas pasakodavo apie tamsius miškus, girias, tankius šilus, klampius raistus, žvėris, kurių dabar nesutiksi: vilkus, briedžius, meškas, lokus. Suaugusius zmones taip pat apgaudinėdavo ir erzindavo savo sugalvotomis istorijomis, mėgu juos kiršinti, tačiau kartais žmonės atsilygindavo tuo pačiu ssenolį pusiau juokais, pusiau rimtai erzindami dėl žmonos Lapinienės mirties. Kartais žmonės norėdavo Lapiną iš tikro įžeisti, bet skerdzius, kad ir erzinamas, retai įsižeisdavo.Ypač skaudi tema Lapinui buvo Grainio liepa. Kai Grainis erzino senolį ją nukirsiąs, Lapinas „spjovė, ir paėmęs nnuo suolo botagą, trimitą ir kepurę, nei neatsisveikinęs išėjo“. Tai patvirtina, kad senasis skerdžius „turėjo išdidumo ir orumo“.

Nepaisant išdidumo, Lapinas buvo dosnus, geros širdies.Kaimo žmonės jo dažnai prašydavo einant iš miško parnešti įvairių dalykų, ar išdožti kąą nors iš medžio.Skerdžius neatsisakydavo.Tuomet žmonės jam atsidėkodavo, siūlydavo atlygio: „sūrio kąsnelį laukan duosiu“,“kiausinėlį duonkrepšin įdėsiu“. Senolis šiuo atžvilgiu buvo geras ne tik suaugusiems, bet ir vaikams.Jis mylėjo vaikus.Kartais Lapinas jiems duodavo kokią smulkmenėlę: „vienam kiša aukšliuka, kitam rėknę,trečiam margintą lazdelę, o tam vėl dūdelę“. Skerdžius šių dalykų neduodavo dykai, jis prašydavo atlygio-degtukų, kuriuos vaikams tekdavo vogti iš tėvų. Taigi Lapiną galima pavadinti ir nedorėliu.

Svarbus ir reikšmingas epizodas Lapino gyvenime- Grainio liepos nukirtimas.Jis apsakytas labai ryškiai. Tai- bene svarbiausia kūrinio dalis.Nukirtus liepą, sskerdžius suserga.Kaimas jo gaili: „vis dėlto gyvo žmogaus gaila ir gana“.Moterys stengėsi jam padėti,atnešė maisto.

Skerdžius turėjo keistą, įdomią, savitą nuomonę apie tikėjimą, religiją. Atrodo, kad jis turėjo savo tikėjimą, nebertino kunigų. Jo tikėjimas-laumės, miškiniai, monai. Manau, jog jo tikėjimas susilieja į gamta. Jo tikėjimas buvo gamta.Skerdžius mišką laikė Dievo dovaną visai gyvasčiai. Lapinas tikėjo, jog miškai gyvi, tikėjo jais, tikėjo, kad Grainio liepoje slypi jo gyvybė, tikėjo, jog mirs nulūžus Grainio liepai, tačiau manė jog ji gyvuos dar be ggalo ilgai.Skerdžius save lygino su liepa, ji senoliui buvo tokia brangi ir artima, jog skerdžius suniekino ir sumenkino Grainį ir jo ketinimą liepą nukirsti.

Dėl Lapino tikėjimo gamta zmonės laikė jį keistu.

Liepai, o tuo pačiu ir Lapinui nebuvo lemta ilgiau gyventi. Lapinas neteko liepos, o kartu su ja ir savo gyvenimo džiaugsmo. Pamatęs nukirstą liepą, skerdžius lyg ir padarė išvadą: „Ė, mirti geriau negu tokiais laikais gyvenus!“ Šie jo žodžiai tarsi buvo pranašingi. Užgesus liepai, užgeso ir Lapinas. Žmonės, nors ir nenorėjo tikėti, vis dėlto suprato skerdžiaus mirties priežastį.

Lapinas- išskirtinis žmogus, personažas.Sunku rasti žmogų, panašų į Lapiną, žmogų , kuris atrado gamtą, kaip didžiausią turtą, sugebėjo šį turtą, myleti, saugoti, branginti ir juo tikėti.