Žiniasklaida

Žiniasklaida, kitaip dar vadinama „visuomenės informavimo priemonėmis“ – tai priemonės, informaciją sugebančios pateikti plačiam žmonių ratui.

Tradiciškai žiniasklaidai priskiriama spauda, radijas ir televizija. Bendras jų bruožas yra tai, kad naudojantis techninėmis priemonėmis jos pasiekia plačiąją visuomenę.

Sąvoka atsirado apie 1920-uosius metus anglosaksų šalyse atsiradus radijui ir masiniams laikraščiams. Lietuviškas pavadinimas „žiniasklaida“ yra palyginti naujas (įvestas apie 1990-uosius), prieš tai šiai sąvokai apibūdinti naudotas „medijos“ terminas.

Žiniasklaidos aušroje komunikacija per žiniasklaidą buvo vienpusė, t.y. be grįžtamojo ryšio ir informacijos gavėjo. Kompiuterių ir interneto amžiuje kkalbama apie interaktyvią žiniasklaidą.

Žiniasklaidos rūšys

 Spauda (ir kita spausdinta žiniasklaida – lapeliai ir pan.)

 elektroninė žiniasklaida

o audio (radijas, garso įrašai)

o audiovizualinė (Televizija, videomedžiaga, Kinas)

 Internetas

Elektroninė žiniasklaida vis labiau lenkia spaudą. Naudojant naujus perdavimo būdus (palydovai, kabeliai) tradicinei žiniasklaidai sukuriama vis didesnė konkurencija.

Žiniasklaidos turinys

Mūsų turimas realybės supratimas gali būti laikomas žiniasklaidos perduotu ir mums pateiktu realybės vaizdu. Laikantis tokio požiūrio, įvykiai, kurių neperteikė žiniasklaida, viešumoje yra kaip ir neįvykę.

Žiniasklaidos reikšmė demokratinei visuomenei

Nuo pat jos atsiradimo žiniasklaida bbuvo laikoma svarbia valstybės valdžios kontrolės institucija (bent jau potencialia). Šią savo funkciją ji gali atlikti tik jei yra nepriklausoma. Šalia valstybės institucijų kontrolės žiniasklaida turi ir kitas svarbias funkcijas: objektyvios informacijos pateikimas, politinės komunikacijos tarp piliečių ir valstybės užtikrinimas, ppolitinė piliečių socializacija.

Rodomas puslapis „http://lt.wikipedia.org/wiki/%C5%BDiniasklaida“

Žiniasklaida ir terorizmas

Aštuntajame dešimtmetyje atlikti tyrimai parodė, kad atsirado naujas reiškinys – į žiniasklaidą orientuotas terorizmas. Paaiškėjo, kad teroristų atakos dažnai surežisuojamos taip, kad patrauktų tarptautinės žiniasklaidos dėmesį. Terorizmo drama tampa ypač reikšminga, kai paimami įkaitai. Patys įkaitai teroristams nieko nereiškia: teroristinis veiksmas yra orientuotas į naujienas stebinčius žmones, o ne į aukas.

Kai kurių autorių teigimu, modernios technologijos mažoms teroristų grupelėms įteikė galingą ginklą – masinės komunikacijos priemones, – tarnaujančias jų interesams. Pats terorizmo aktas, jeigu jis nebūtų viešas, nieko nereikštų. Įvairių tarptautinio terorizmo incidentų analizė parodė, kad labai padaugėjo teroristinių išpuolių, kurių aukomis tampa Vakarų tautos. Taip siekiama patraukti Vakarų žiniasklaidos dėmesį.

Vieno įtakingiausių moderniojo terorizmo „teoretikų“ brazilo Carloso Marighela’os knyga „Minimanual of the UUrban Guerrilla“ („Miestų „geriljos“ mažasis vadovas“) tapo vadovėliu daugeliui įvairių teroristinių judėjimų visame pasaulyje. Savo knygoje Marighela aptarė įvairius žiniasklaidos naudojimo būdus. Jo manymu, moderni žiniasklaida tampa svarbiu propagandos įrankiu jau vien todėl, kad praneša, ką daro revoliucionieriai, o psichologinis, arba nervų karas – tai kovos technika, pagrįsta tiesioginiu arba netiesioginiu žiniasklaidos naudojimu.

Tyrimų rezultatai byloja apie pritrenkiančią teroristų sėkmę, priraukiant žiniasklaidos dėmesį. Teroristiniai įvykiai paprastai būna taip „verti“ dėmesio, kad žiniasklaida tiesiog negali jų ignoruoti. Galtung ir Ruge (1970) iišskyrė 12 veiksnių (pvz., intensyvumą, netikėtumą, nedviprasmiškumą, retumą, susiejimą su elitine tauta ir/ar elitiniais žmonėmis, įasmeninimą, neigiamą pobūdį ir kt.) ir teigė, kad kuo aukštesnis įvykio rodiklis pagal šiuos veiksnius, tuo didesnė tikimybė, kad jis taps „naujiena“.

Terorizmo ir žiniasklaidos sąryšis neatsiejamas nuo žiniasklaidos „efektų“ sampratos. Mokslininkai, tiriantys žiniasklaidos efektus, tradiciškai skirstomi į dvi „stovyklas“: „galingosios žiniasklaidos“ paradigma, kalbanti apie didelę žiniasklaidos įtaką bei „silpnosios žiniasklaidos“ paradigma, teigianti, kad žiniasklaidos efektai yra minimalūs. Ankstyvieji tyrimai buvo paremti visagalės žiniasklaidos bei masinės visuomenės prielaidomis. Buvo teigiama, kad visuomenė sudaryta iš atomizuotų individų, nesusijusių vienas su kitu bei visiškai „beginklių“ prieš žiniasklaidos siūlymus. Tačiau vėlesni empiriniai tyrimai parodė, kad žiniasklaida vis dėlto nėra tokia galinga, o komunikacija – tokia tiesioginė. Žiniasklaidos įtaką riboja du veiksniai: auditorijos selektyvumas (atsirinkimas) bei tarpasmeninė įtaka. Todėl auditorija vis dažniau laikoma autonimiška, išvengiančia arba savaip „pakreipiančia“ jos nuostatas bei nuomones liečiančius žiniasklaidos pranešimus. Šis selektyvumas bei tarpasmeniškumas tampa filtru, lemiančiu ne tiek viešosios nuomonės kaitą, kiek jos sutvirtinimą. Įvairių efektų teorijų kaitos rezultatas – sudėtingesnis žiniasklaidos efektų suvokimas. Tačiau atrodo, kad kai žiniasklaida yra vienintelis informacijos šaltinis ir nėra išankstinių (bent jau priešiškų) nuomonių apie įvykį, žiniasklaidos įtaka įvaizdžių, nuostatų bei suvokimo formavimui padidėja. Kadangi daugeliu terorizmo aatvejų publika informaciją gauna tik iš žiniasklaidos ir neturi išankstinių nuostatų apie vykstantį konfliktą, galima daryti prielaidą, kad žiniasklaida turės didelę įtaką viešosios nuomonės apie teroristinį įvykį bei teroristų įvaizdžio formavimui.

Šis klausimas domino Haifos universiteto komunikacijos profesorių bei Anenbergo komunikacijos mokyklos (Pensilvanijos universitetas) vizituojantį profesorių Gabrielį Weimanną, atlikusį žiniasklaidos efektų tyrimą (tyrimas aprašytas Gabriel Weimann. Modern terrorism, the media and public opinion. // Rothman S. The Mass Media. 1992). Tyrime buvo naudojamas eksperimentinis situacijos dizainas – terorizmo situaciją apibūdino televizija bei spauda. Taip buvo tiriama jų įtaka auditorijai.

Gabrielio Weimanno tyrime dalyvavo 200 atsitiktinai suburtų Izraelio gyventojų. Jie pildė Likerto skalių principu sudarytus klausimynus, skirtus bendros nuostatos apie terorizmą nustatymui. Atsakymai į šiuos klausimynus bei socialinės/demografinės respondentų charakteristikos leido išskirti panašiausias eksperimentines bei kontrolines grupes (4 eksperimentinės, 4 kontrolinės). Kiekviena eksperimentinė grupė buvo supažindinta su vienos žiniasklaidos priemonės (spaudos arba televizijos) reportažu, nušviečiančiu vieną iš dviejų terorizmo incidentų. Šie incidentai buvo:

1. Pietų molukiečių užgrobtas traukinys Olandijoje (1975 metų gruodžio 2 d.), motyvuotas Molukų nepriklausomybės nuo Indonezijos reikalavimu. Incidento metu buvo nužudyti trys žmonės, o „prijaučiantieji“ organizavo Indonezijos konsulato Amsterdame puolimą.

2. Kroatų užgrobtas lėktuvas (1976 metų rugsėjo 10 d.), kai kroatai užgrobė iš Niujorko į Kanadą skridusį lėktuvą ir nnukreipė jį į Europą, kur virš Londono ir Paryžiaus buvo mėtomi lapeliai su atsišaukimais, raginančiais atkurti nepriklausomą Kroatijos valstybę. Prieš palikdami Niujorką, pastate teroristai paliko bombą, kuri sprogdama užmušė vieną policijos pareigūną.

Dviems eksperimentinėms grupėms buvo duoti perskaityti laikraščiai su reportažais, iš kurių viename buvo pasakojama apie pirmąjį, kitame – apie antrąjį teroristinį incidentą. Atitinkamoms kontrolinėms grupėms buvo duoti laikraščiai be šių reportažų. Kitoms dviems eksperimentinėms grupėms buvo pateiktos peržiūrėti televizijos naujienos, kuriose taip pat buvo reportažai iš vieno arba iš kito incidento (kontrolinės grupės stebėjo tas pačias žinias be reportažų apie teroristinius incidentus). Po reportažų skaitymo/žiūrėjimo visos aštuonios grupės iš naujo užpildė klausimynus.

„Prieš“ ir „po“ atliktų tyrimų rezultatai parodė, kad žiniasklaidos reportažai įtakoja teroristo įvaizdžio pasikeitimus. Nors teroristų vertinimai eksperimentinėse grupėse išliko neigiami, tačiau jie „pasislinko“ į teigiamą pusę. Spaudoje pateiktų reportažų atveju tiek vieno, tiek kito incidento aprašymai įtakojo gana panašius pokyčius, nors patys įvykiai gana ženkliai skyrėsi savo veiksmais, motyvais bei pasekmėmis. Tuo tarpu įvykių pateikimas televizijoje lėmė kiek skirtingas pasekmes. Šiuo atveju teroristų įvaizdis taip pat „pagerėjo“ abiem atvejais, tačiau skirtingu mastu. Šį skirtumą greičiausiai lėmė skirtingų reportažų specifika – pietų molukiečių incidentas buvo vizualiai pateiktas kaip daug labiau smurtinis, nei kroatų, ir pastarąjį reportažą

stebėję žmonės buvo linkę labiau “sušvelninti” teroristų įvaizdį.

Tyrimas atskleidė ir ryškią žiniasklaidos įtaką tvarkaraščio sudarymui bei statuso suteikimui. Skaitę spaudos pranešimus žmonės buvo labiau linkę tikėti, kad įvykis yra svarbus, reikalaujantis tarptautinio įsikišimo ir nusipelnęs žiniasklaidos bei visuomenės dėmesio. Įvykių pateikimas spaudoje sukėlė susidomėjimą bei susirūpinimą, tačiau nesukėlė viešų diskusijų ar debatų. O televizijos reportažai padidino tarpasmeninių diskusijų tikimybę, sustiprino žmonių įsitikinimą, kad būtina informuoti visuomenę apie įvykį.

Žiniasklaidos įtakos palyginimas atskleidė įdomius panašumus bei skirtumus: tiek spauda, tiek televizija llėmė įvaizdžių pokyčius ir padidino įvykiui skiriamą reikšmę. Spaudos reportažai pasirodė esą efektyvesni, formuojant nuostatas bei supratimą, nei televizija, tačiau televizijos pateikimas buvo efektyvesnis, skatinant tarpasmeninę komunikaciją. Šie skirtumai gali būti paaiškinti skirtingomis kiekvienos žiniasklaidos priemonės funkcijomis, į kiekvieną iš priemonių nukreiptais skirtingais auditorijos poreikiais bei skirtingu pristatymo formatu ir turiniu. Spaudos reportažai yra detalesni, jie pateikia daugiau informacijos bei analizės ir geriau patenkina kognityvinius publikos poreikius. Televizijos pristatymai yra labiau „kondensuoti“, jie koncentruoti į vizualinius, o dažnai ir dramatinius įįvykio bruožus. Taigi televizija yra efektyvesnė emociniu, o ne kognityviniu aspektu. Be to, televizijos stebėjimas paprastai yra grupinė patirtis, tuo tarpu spaudos skaitymas – labiau izoliuota veikla.

Stebinantis šio tyrimo atradimas – įvaizdžio „pagerėjimas“. Tiesa, reikia pažymėti, kad šie atradimai yyra tik trumpalaikių efektų išmatavimas, tai yra, atskirų teroristinių išpuolių įtakos matavimas, atsiejus juos nuo bendro tokių įvykių konteksto. Kaip ten bebūtų, aiškinant, kodėl teroristinio įvykio pateikimas žiniasklaidoje pagerina teroristų įvaizdį, pabaigoje galima išskirti kelis aspektus:

1. Terorizmo racionalizavimas. Žiniasklaida, pateikdama teroristinius įvykius, turi paaiškinti prieš nekaltas aukas nukreiptos žiaurios agresijos priežastis. Ieškodama motyvų, pristatydama politinį ar socialinį kontekstą, žiniasklaida dažnai „racionalizuoja“ terorizmą. Atkreipiant dėmesį į tai, kad teroristai dažnai turi realiais politiniais, socialiniais ar kultūriniais skundais pagrįstus motyvus, šis žiniasklaidos pateikiamas priežasčių nustatymas ir paaiškinimas gali lemti simpatiją bei tapatinimąsi su teroristais.

2. Terorizmo etiketės klijavimams. Teroristai yra vadinami įvairiais vardais, pradedant „žudikais“ ir baigiant „kovotojais už laisvę“. Kai kurios etiketės yra susiję su teigiamomis vertybėmis, o tai irgi gali ppaveikti jų įvaizdį bei visuomenės nuostatas jų atžvilgiu.

3. Teroristai kaip „vieniši vilkai“. Nušviečiant teroristinius įvykius, dažnai pabrėžiamas nevienodas santykis tarp mažos teroristų grupelės, atsidūrusios prieš didžiules saugumo pajėgas, antiteroristinius dalinius, snaiperius bei policiją. Tas faktas, kad teroristai, pasiryžę paaukoti savo gyvybes, gali dar labiau sustiprinti teroristų, kaip praradusių viltį „vienišų vilkų“, įvaizdį.

4. Žiniasklaidos „Stokholmo sindromas“. Teroristinių išpuolių aukos, ypač pagrobimo atveju, kartais pradeda save tapatinti su teroristais bei jų motyvais ir net padėti jiems. Šis reiškinys iš dalies ppaaiškinamas aukos nustebimu, netikėtai teroristuose įžvelgus „žmogiškumo“. Žiniasklaida, kuri akcentuoja šiuos netikėtus teroristų poelgius (pavyzdžiui, besilaukiančios moters paleidimas, verkiančio vaiko galvos paglostymas, pagalba vyresnio amžiaus įkaitui), gali pati perimti šį sindromą ir perteikti jį didelei auditorijai.

ŽINIASKLAIDOS VAIDMUO KOVOJANT SU KORUPCIJA IR JOS GALIMYBES RIBOJANTYS VEIKSNIAI VIDURIO IR RYTŲ EUROPOS ŠALYSE

Pirmiausia norėčiau dirstelėti į tai, kaip apskritai suprantamas žiniasklaidos vaidmuo demokratinėje visuomenėje.

Žiniasklaida, įkūnydama laisvę reikšti didžiulę idėjų bei nuomonių įvairovę ir būdama tuo mechanizmu, kurio pagalba galima netrukdomai keistis informacija, turi didelę galią paveikti visuomenės gyvenimą. Taigi, ji atlieka svarbų vaidmenį ugdant informuotą pilietį, galintį rinktis, kokia visuomenės ir valdymo forma geriausiai atitinka jo poreikius. Kaip pažymejo Europos Žmogaus Teisių Teismas, spaudos laisvė yra viena iš geriausių priemonių visuomenei formuojant nuomonę apie jos politinių lyderių pažiūras ir idėjas. Ji taip pat suteikia politikams galimybę sužinoti ir atsižvelgti į visuomenės nuomonę. Tuo būdu, spaudos laisvė įgalina visus dalyvauti laisvose politinėse diskusijose, kurios yra vienas iš kertinių demokratinės visuomenės akmenų.

Taigi, visuomenės teisė gauti informaciją apie dalykus, įtakojančius jos gyvenimą, taip pat žiniasklaidos vaidmuo teikiant tokią informaciją bei atliekant valdžios struktūrų priežiūros vaidmenį pripažįstami tarptautiniu mastu. Tačiau, čia reikia pažymėti, kad ši visuomeninė funkcija neįpareigoja atskirų žiniasklaidos priemonių. Atvirkščiai, žiniasklaidos visuomeninio vaidmens ppripažinimas tarptautinėje teisėje įpareigoja šalių vyriausybes užtikrinti sąlygas, kurios leistų žiniasklaidai atlikti šias funkcijas. Valstybė yra aukščiausias nuomonių vairovės, reikalingos, kad žiniasklaida sėkmingai atliktų savo visuomeninį vaidmenį, garantas. Vyriausybės taip pat turi pareigą užkirsti kelią bandymams pajungti šią nuomonių įvairovę įvairių grupuočių interesams.

Žiniasklaida, be abejonės, gali vaidinti ir vaidina labai svarbų vaidmenį tiek atskleisdama korupciją per žurnalistų tyrimus, tiek suteikdama tribuną visuomenėje vykstančioms diskusijoms apie korupcijos daromą žalą bei kovos su korupcija būdus. Tačiau, tam, kad ji galėtų atlikti šį vaidmenį, reikalinga atitinkama, skatinanti žiniasklaidos laisvę, nepriklausomybę ir pliuralizmą teisinė ir praktinė aplinka.

Čia norėčiau trumpai apžvelgti kai kuriuos veiksnius, ribojančius žiniasklaidos galimybes atskleisti korupciją, su kuriais žiniasklaida susiduria Vidurio bei Rytų Europos šalyse, t.y. tame regione, kuriame ir dirba mūsų programa. Ypač norėčiau apsistoti ties bylų už garbės ir orumo įžeidimą (ko dažnai griebiasi apkaltintieji korupcija) kėlimu žiniasklaidos priemonėms, informacijos gavimo problema bei šaltinių apsauga.

2. Garbės ir orumo įžeidimas

Taigi, kas atsitinka, kai žurnalistai atlikdami savo visuomeninę funkciją atskleidžia pareigūnų korupciją? Atrodytų, turėtų būti pradėtas žiniasklaidos pateiktų faktų tyrimas, o korupcija apkaltintas asmuo turėtų suspenduoti savo įgaliojimus, kol paaiškės šio tyrimo rezultatai.

Tačiau Vidurio ir Rytų Europoje egzistuoja daug didesnė tikimybė, kad vos tik žurnalistai paskelbs savo rašinį, jiems iškart bus iiškelta byla už šmeiztą bei garbės ir orumo įžeidimą, kartais pasibaigianti žiauriomis bausmėmis. Pavyzdžiui, 1996 metais Konstancoje, Rumunijoje du žurnalistai, atskleidę dviejų vietinių pareigūnų korupciją buvo apkaltinti asmens įžeidimu pritaikius Baudžiamojo kodekso straipsnį. Nepaisant to, kad net keli vietinės savivaldybės teisinio komiteto tyrimai patvirtino, jog minėti pareigūnai buvo korumpuoti, abu žurnalistai buvo nuteisti septyniems mėnesiams laisvės atėmimo. Jiems taip pat buvo uždrausta dar metus dirbti žurnalistinį darbą. Kilus visuomenės nepasitenkinimui, generalinis prokuroras sustabdė bausmės vykdymą, veliau žurnalistams buvo suteikta prezidento amnestija.Tokių pavyzdžių galima pateikti daug.

Kai kuriose šalyse tokių prieš žiniasklaidą nukreiptų bylų skaičius įspūdingas. Sakykime, Kroatijoje per pastaruosius keletą metų buvo iškelta per keturis šimtus bylų, iš kurių trečdalis pagal baudžiamojo kodekso straipsnius. Moldavijoje 1996 metais buvo iškeltos 235 bylos. Čia reikia pazymeti, kad Moldavijoje, kaip ir kai kuriose kitose šalyse, net jei ieškovas pralaimi bylą dėl garbės ir orumo įžeidimo, jis neprivalo atlyginti atsakovo islaidų. Tad gynyba teisme žurnalistams ar jų žiniasklaidos priemonėms kainuoja labai – kartais net nepakeliamai – brangiai, kas savaime yra žiniasklaidos laisvę ribojantis veiksnys.

Žinoma, ne tik pereinamąjį laikotarpį išgyvenančiose šalyse politikai ar pareigūnai ginasi teigdami, kad žiniasklaida nuplėšė jų garbę. Garsi pastarųjų metų byla Didžiojoje Britanijoje – tai buvusio Parlamento ir vyriausybės nario Džonatano Aitkeno

1995 metais pateiktas ieškinys už šmeižtą laikraščiui “The Guardian”, kuris apkaltino Aitkeną korupcija susijusia su ginklų pardavimu vienai iš arabų šalių. Šis ieškinys žlugo 1997 metais, kai buvo įrodyta, kad buvęs aukštas pareigūnas ne kartą melagingai liudijo teisme. Jis buvo nuteistas devyniems mėnesiams laisvės atėmimo už melagingų parodymų teikimą ir trukdymą teisingumui, taip pat turi atlyginti “The Guardian” patirtas milijono 800 tūkstančiu svarų teisines išlaidas. Taigi, bylos baigtis buvo kiek kitokia nei aukščiau minėtame pavyzdyje iš Rumunijos. Tačiau, tokios gynybos tteisme išlaidos (kurias dar reikia išieškoti), ko gero bet kuriai žiniasklaidos priemonei mūsų regione būtų nepakeliamos.

Straipsniai, pagal kuriuos baudžiama už garbės ir orumo įžeidimą, daugelyje Vidurio ir Rytu Europos šalių egzistuoja tiek baudžiamajame, tiek civiliniame kodeksuose. Dažnai jie taip suformuluoti ir taikomi, kad žurnalistai verčiau renkasi savicenzūrą, nei ilgų mūšių teismuose perspektyvą bei galimybę sumokėti milžiniškas baudas arba net atsidurti kalėjime.

Žvilgtelkime į kelis bylų dėl garbės ir orumo įžeidimo aspektus, kuriuos reformavus žurnalistai, atskleidžiantys korupcijos atvejus, būtų labiau apsaugoti. Tai kklausimas dėl kritikos visuomenės veikejų (Public figures) atžvilgiu; kompensacijų dydis, laisvės atėmimo bausmių taikymas bei žurnalistams prieinamos gynybos priemonės.

2.1 Visuomenės veikėjų kritika.

Viena is didžiausių problemų yra tai, kad mūsų regione šie asmenys įstatymiškai labiau ginami nei paprasti piliečiai. Tai yra vvisiška priešingybė demokratiniams standartams ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijai, kur aiškiai konstatuota, kad visuomenės veikėjai turi susitaikyti su didesniu kritikos ir priežiūros laipsniu. Čia taikytinas principas, kad įstatymai baudžiantys už garbės ir orumo įžeidimą turi būti naudojami tik reputacijai ginti, o ne, kaip dažnai daroma, užkirsti kelią vyriausybės ar atskirų pareigūnų kritikai.

Laikydamasis šio principo Vengrijos Konstitucinis teismas 1994 panaikino Baudžiamojo kodekso straipsnį, teikusį ypatingą apsaugą visuomenės veikėjams. Dabar pastarieji gali ginti savo garbę ir reputaciją tais pačiais pagrindais, kaip ir bet kuris kitas asmuo Vengrijoje. Teismas, beje, nežengė dar toliau ir nenurodė, kad visuomenės veikėjai turi būti mažiau apsaugoti nuo kritikos nei kiti piliečiai.

Naujoji žiniasklaida – tai moderni informacijos technologija

Naujoji žiniasklaida – tai moderni informacijos technologija. Tačiau šiuo skambiu &– informacijos technologijos – pavadinimu gali būti pavadintas bet kuris informaciją pateikiantis kūrinys.

Informacijos technologija – tai priemonių ir būdų sistema informacijai kaupti ir perduoti vartotojui.

Šis apibrėžimas esti dvilypis. Galime kalbėti ir apie taip vadinamus techniškuosius informacijos pateikimo aspektus, ir apie intelektualųjį.

Jei informacijos technologijos pavyzdžiu imtume tradicinę knygą, tai knygos, kaip spausdinto leidinio, techniškasis aspektas yra jos „apčiuopiamumas“. Jei žinome, kad knygą sudaro 50 puslapių, nesunkiai galime suplanuoti laiką, skirtą susipažinti su jos turiniu. Kitas – intelektualusis – spausdinto lleidinio aspektas bus specialus metodas, kurį naudodamas, skaitytojas susipažins su jos turiniu. Paprastai sakoma, kad šis susipažinimas yra tiesinis. Nes pati knyga (tiksliau – paeiliui susegti lapai) inspiruoja tam tikrą jos turinio dėstymo “kelią”.

Nūdienos informacijos technologijos terminas vis labiau siejamas su skaitmeninės informacijos kūriniais. Geriausi tokių kūrinių pavyzdžiai – tai Internetas ir pačios įvairiausios multimedijos programos.

Multimedijos kūrinio, kaip informacijos technologijos, techniškasis aspektas būtų šios technologijos suteikiamos daugialypės informacijos tvarkymo galimybės. Intelektualus darbo su elektroniniais leidiniais aspektas pirmiausia akcentuoja skaitytojo reikšmę.

Jei dar prieš keletą dešimtmečių skaitmeninę informaciją buvo galima įsivaizduoti tik mokslinio tyrimo institutuose, tai šiandien kompiuteriniai kūriniai tampa neatsiejami nuo mūsų kasdienybės. Net ir pačių humanitariškiausių specialybių atstovai rengia kompiuterinius tekstus, redakcijos maketuoja leidinius, architektai ir dizaineriai projektuoja namus, baldus, drabužius. Nors ir palengva, tačiau akivaizdžiai formuojasi elektroninių leidinių pasiūla, poreikis ir, kartu, rinka.

Naujosios žiniasklaidos ypatybės

Pagrindinės sąvokos, turinčios glaudų ryšį su Internetu ir moderniais kompiuteriniais kūriniais – tai hipertekstas, hipermedija, multimedija, virtuali tikrovė, interaktyvumas.

Trumpai hiperteksto idėją galima apibūdinti kaip lankstų informacijos peržiūrėjimo metodą. Šis metodas lengviausiai gali būti realizuotas kompiuterinėje aplinkoje.

Hiperteksto apibrėžimų gali būti daug. Jau taip susiklostė, kad kiekvienas rašantysis stengiasi nusakyti hiperteksto idėją savaip. Kitaip sakant, akcentuoti kažkurią iš hiperteksto savybių.

O tų savybių yra kelios. TTačiau svarbu, kad hiperteksto kūrinys turėtų (1) informacijos vienetus, kurie būtų sujungti (2) elektroniniais ryšiais ir (3) skaitytojas galėtų šį kūrinį niekieno nevaržomas peržiūrėti.

Informacijos vienetas gali būti koks nors autonominis (tai yra, sąlyginai išbaigtas) kūrinys. Informacijos vieneto pavyzdžiu gali būti vienas Web puslapis, kuriame pristatoma išbaigta mintis ar idėja, praturtinta iliustracijomis ar garso informacija. Tam tikrą hiperteksto variantą mes galime patirti ir ne tik su kompiuteriniais kūriniais.

Geru hiperteksto kūriniu gali būti dienraštis arba enciklopedija. Dienraštis pateikia įvairiapusiškos informacijos – čia rasime vietinės ir tarptautinės reikšmės naujienas, pramogų ir verslo informacijos. Kiekvienas iš skaitančiųjų dienraštyje gali rasti tai, kuo domisi, ką laiko svarbiu ir vertu dėmesio. Skaitydami enciklopediją taip pat galime patirti lankstaus darbo su informacijos vietais – enciklopedijos straipsniais – įspūdį. Po kiekvieno straipsnio atrasime nuorodas arba siūlymus, kur galime gali rasti papildomos ar kitokiu aspektu pristatytos informacijos.

————————-

“Žinių reportažų spektaklis nuolat konstruoja ir rekonstruoja socialines problemas, krizes, priešus ir lyderius – kuria nesibaigiantį grėsmių atsiradimo ir žmonių raminimo serialą”. (p. 9)

Hipotezė: žiniasklaida turi didžiausią galią, ji formuoja mūsų požiūrį į daugybę socialinių reiškinių, kurie yra rodomi per televiziją.

Priklausomas kintamasis: požiūris į žinių reportažus ir į žiniasklaidą

Galimos kintamojo reikšmės: (1) tiki žiniasklaida (kuria grėsmių atsiradimo ir žmonių raminimo sserialą), (2) nepasitiki arba netiki žiniasklaida, (4) mano, kad ji siekia tam tikrų tikslų.

Matuojama tokiu klausimu:

“Kaip manote, koks žiniasklaidos tikslas:

1. Rengti tikslius reportažus, visiškai atitinkančius tikrovę;

2. Įvykiai yra nevienareikšmiški, o jiems esinius ir prasmes nepagrįstai suteikia žiniasklaida.

3. Iš kiekvieno reportažo išplėšti sau naudos”.

Matavimo kriterijus: jai pritaria 1 atsakymui, priskiriama (1) kintamojo reikšmė, jai pritaria 2 atsakymui, – (2) reikšmė, jei 3 atsakymui – (3) reikšmė.

Nepriklausomas kintamasis: Santykis tarp žmogaus ir žiniasklaidos

Galimos kintamojo reikšmės: (1) mano, kad daug kas priklauso nuo žiniasklaidos, (2) mano, kad žiniasklaida skleidžia informaciją, kuri neigiamai veikia žmogų, (3) mano, kad žiniasklaida neigiamai veikia žmogų.

Matuojama tokiu klausimu: “Ar pritariate, kad žiniasklaida – žmogaus “draugė”:

1. Visiškai sutinku;

2. Sutinku;

3. Nesutinku;

4. Visiškai nesutinku.”

Matavimo kriterijus: jei pasirenka 1 ir 2 atsakymus, priskiriama (1), (2) kintamojo reikšmė, jei 3 – (3) kintamojo reikšmė.

“Asmens savivoka, “kito” suvokimas ir socialinio objekto suvokimas yra to paties proceso aspektai, ir kiekvienas kinta priklausomai nuo kitų kaitos”. (p. 11)

Hipotezė: kiekvienas, kuris nori suprasti stabilumą arba kaitą, privalo žiūrėti į tai, kaip jie įsivaizduoja (suvokia) savo socialinę padėtį.

Priklausomas kintamasis: suvokimo stabilumas ir kaita

Galimos kintamojo reikšmės: (1) mano, jog suvokimas išlieka stabilus ir dažniausiai nekinta, (2) mano, jog kažko suvokimas keičiasi,

jis kinta, nes ideologija ir materialios sąlygos yra sąveikaujantys dalykai.

Matuojama tokiu klausimu:

“Kaip manote, kuris variantas geriausiai atspindi asmens savivoką ir kaitą:

1. asmens požiūris keičiasi, nepriklausomai nuo aplinkybių;

2. asmens požiūris keičiasi, priklausomai nuo aplinkybių;

3. asmens požiūris nesikeičia”.

Matavimo kriterijus: jei pritaria 1, 2 variantui, priskiriama (2) kintamojo reikšmė, jei pritaria 3 variantui, priskiriama (1) kintamojo reikšmė.

Nepriklausomas kintamasis: žmonių savivoka atspindi sąlygas bei galimybes, kurios jiems iškyla

Galimos kintamojo reikšmės: (1) savivoka mums parodo, koks mūsų pasaulėvaizdis; (2) savivoka kartais neleidžia ddaryti to, apie ką retkarčiais susimąstome.

Matuojama tokiu klausimu: “Ar sutinkate, kad žmogaus veiksniai priklauso nuo savivokos:

1. Sutinku.

2. Visiškai sutinku.

3. Nesutinku.”

Matavimo kriterijus: jei pasirenka 1 ir 2 atsakymus, priskiriama (1) kintamojo reikšmė, jei 3 – (2) kintamojo reikšmė.

“Simboliai tampa tais materialaus pasaulio patyrimo aspektais, kurie suteikia jam specifinę prasmę.” (p. 16)

Hipotezė: Įvairūs objektai turi prasmę tik tada, kai esam su jais akis į akį susidūrę, juos patyrę ar kažkaip išgyvenę.

Priklausomas kintamasis: požiūris į mus liečiančius ir neliečiančius objektus

Galimos kkintamojo reikšmės: (1) Daugelis dalykų, kurie yra verti žmonių dėmesio, nėra abstrakčios idėjos, (2) tie reiškiniai, kurie mūsų niekaip neveikia (su mumis nesusidūrę) neturi prasmės, kurią galime jiems suteikti.

Matuojama tokiu klausimu:

“Kuriam iš duotų variantų pritariate:

1. Žmogus pats reiškiniams dduoda prasmę;

2. Prasmė duodama tik esminiams gyvenimo kokybės elementams.

Matavimo kriterijus: jei pritaria 1 variantui, priskiriama (1) kintamojo reikšmė,jei 2 – (2) reikšmė.

Nepriklausomas kintamasis: požiūris į simbolius

Galimos kintamojo reikšmės: (1) mano, kad simbolis turi daugybę prasmių, kurios yra socialinių ir materialinių situacijų aspektai (jie kaip vienas kitą nurodantys dalykai); (2) mano, kad tokia simbolių sąsaja nėra teisinga; (3) mano, kad čia veikia daugybė asmeninių, savigarbos siekio ir t.t. problemų.

Matuojama tokiu klausimu:

“Ar sutinkate, kad simbolis – materialaus payrimo aspektas:

1. Visiškai sutinku.

2. Sutinku.

3. Nesutinku.

4. Visiškai nesutinku.”

Matavimo kriterijus: jei pasirenka 1 ir 2 atsakymus, priskiriama (1) kintamojo reikšmė, jei 3 ir 4 – (2), (3) kintamojo reikšmė.

“Šioje perspektyvoje politiniam veiksmui, politiniam žodžiui, tekstui ar žinių reportažui teikiama kitokia pprasmė, nei toji, kurią jam paprastai teikia patys politikai ar įprastieji socialinio mokslo tekstai. “ (p. 18).

Hipotezė: Kiekvienas politikas, ar šiaip žmogus, prijaučiantis politikai, aiškindamas politinius klausimus, grėsmes, ar problemas “nukrypsta” nuo tikrųjų to klausimo esmių, paverčia jas per savo prizmę suformuluotomis, bei savais įsitikinimais sukurtomis prielaidomis apie socialinį ir politinį pasaulį.

Priklausomas kintamasis: požiūris į“faktą” kaip į sąvoką

Galimos kintamojo reikšmės: (1) “faktas”tampa bereikšmis, kada kažkokį politinį žodį ar tekstą ištaria politikos atstovai ar soc. mokslo tekstai; (2) politinis vveiksmas arba pats politikas interpretuoja soc. pasaulį savaip, taip kurdamas problemos neobjektyvumą ir faktą žiūrėdamas tik kaip į sąvoką; (3) faktai yra kasdieninis politikų ginklas, leidžiantis tiksliai įvertinti ir galbūt išspręsti susidariusią problemą ar mokslo tekstams iškilusį klausimą.

Matuojama tokiu klausimu:

“Kuriam teiginiui pritariate:

1. Politinis faktas tampa interpretacija, kai jį pasako politikas ar mokslo tekstas.

2. Faktai politikams “padeda” dirbti.

Matavimo kriterijus: jei pritaria 1 atsakymui, priskiriama (1) ir (2) kintamojo reikšmė, jei 2 atsakymui – (3) reikšmė.

Nepriklausomas kintamasis: žodžio prasmės įvertinimas politiniame gyvenime

Galimos kintamojo reikšmės: (1) mano, kad žodžiai pakeičia tikrąją sąvokos reikšmę; (2) mano, kad žodžiai atitinka tikrąją žodžio prasmę, (3) mano, kad ištarti žodžiai tolygūs interpretacijai.

Matuojama tokiu klausimu:

“Ar sutinkate, kad žodis apskritai turi prasmę žmogaus gyvenime”

1. Sutinku.

2. Nesutinku.

Matavimo kriterijus: jei pritariate 1 atsakymui, priskiriama (2) kintamojo reikšmė, jei 2 – (1), (3) kintamojo reikšmės.

“Tad realybė, kurią žmonės pajunta, nėra ta pati, kurią kiekvienas žmogus jaučia kiekvienu momentu; toji realybė veikiau priklauso nuo jų socialinės padėties ir nuo ženklų, į kuriuos jie atkreipia dėmesį.” (p. 12)

Hipotezė: Kiekvienas asmuo mano, kad realybė nėra dviprasmė, tačiau ji priklauso nuo supratimo, požiūrio, socialinės padėties ir kitų ženklų, kurie lemia tą realybę, kuri pasireiškia kiekvienoje situacijoje, o nne tą, kurią jie pajunta.

Priklausomas kintamasis: požiūris į skirtingas realybes

Galimos kintamojo reikšmės: (1) mano, kad egzistuoja vienintelė realybė, kurią jie pajunta, (2) Mano, kad yra realybė, kurią jie pajunta ir kurią jaučia kiekvienu momentu.

Matuoja tokiu klausimu:

“Kuriam iš žemiau pateiktų teiginių pritariate:

1. Yra du realybės tipai;

2. Realybė egzistuoja tik kaip vientisa ir turi tik vieną sąvoką.”

Matavimo kriterijus: jei pritaria 1 atsakymui, priskiriama (2) kintamojo reikšmė, jei 2 – (1) reikšmė.

Nepriklausomas kintamasis: stebinčiojo požiūris į stebinių kitimą

Galimos kintamojo reikšmės: (1) mano, kad stebinių kitimas priklauso nuo stebinčiojo, (2) mano, kad stebiniai neturi nieko bendro su stebinčiuoju.

Matuojama tokiu klausimu:

“Ar sutinkate, kad stebinių prasmės kinta priklausomai nuo stebinčiojo vertinimo:

1. Visiškai sutinku;

2. Sutinku;

3. Nesutinku;

4. Visiškai nesutinku.”

Matavimo kriterijus: jei pasirenka 1 ir 2 atsakymus, priskiriama (1) kintamojo reikšmė, jei 3 ir 4 – (2) kintamojo reikšmė.

VI.

“Būtent įsitikinimas (absoliučia) savo moralės tiesa, o ne (reliatyvistinis) atsargumas istoriškai skatino vienus žmones kenkti kitiems ar net juos žudyti.” (p. 13)

Hipotezė: Žmogus mano, kad tai, kas verčia jį daryti bloga, yra savo moralės tiesa, gilus kažko įsitikinimas ir noras tą nuomonę iškelti virš kitų.

Priklausomas kintamasis: įsitikinimas savo teisumu

Galimos kintamojo reikšmės: (1) besąlygiškai pasitiki savo nuomone, (2) Gina savo nuomonę prieš kitas nnuomones, (3) nepasitiki savo nuomone.

Matuojama tokiu klausimu:

“Kuriam iš šių teiginių pritariate:

1. Mano nuomonė – vienintelė, kitų nuomonė neįdomi;

2. Tiki savo nuomone;

3. Netiki savo nuomone.”

Matavimo kriterijus: jei pritaria 1 atsakymui, priskiriama (1) atsakymui, jei 2 – (2) reikšmė, jei 3 – (3) reikšmė.

Nepriklausomas kintamasis: pasitikėjimas savimi (savęs vertinimas arba nuvertinimas)

Galimos kintamojo reikšmės: (1) mano, kad visiškai gali pasitikėti savimi, (2) mano, kad pasitikėjimas savimi tolygus drąsai, (3) mano, kad pasitikėti savimi negalima.

Matuojama tokiu klausimu:

“Ar sutinkate, kad pasitikėjimas savimi skatina žmones elgtis ryžtingai”

1. Sutinku;

2. Visiškai sutinku;

3. Nesutinku;

4. Visiškai nesutinku.”

Matavimo kriterijus: jei pasirenka 1 ir 2 atsakymus, priskiriama (1), (2) kintamojo reikšmės, jei – 3 ir 4 – (3) kintamojo reikšmė.

“Tie, kurie pritaria tam tikrai valdžios politinei linijai, paprastai mėgina rasti kokią nors daugelio žmonių pripažįstamą problemą, su kuria mėgina tą politiką susieti, kad suburtų pritariančiųjų daugumą.” (p. 29 – 30)

Hipotezė: Tie asmenys, kurie mano, kad jeigu kažkokią esamą problemą susies su suburtu žmonių ratu, gali turėti naudos.

Priklausomas kintamasis: požiūris į problemos sprendimo būdus

Galimos kintamojo reikšmės: (1) racionaliai vertina ir sprendžia problemas, (2) Stengiasi surasti kuo įvairesnių problemų sprendimo būdų, (3) neieško jokių problemos sprendimo būdų.

Matuojama tokiu klausimu:

“Kuriam iš žemiau pateiktų teiginių pritariate:

1. Ieško patikimų

ir efektyvių problemos sprendimo būdų;

2. Neieško arba ieško kuo primityvesnių ir paprastesnių sprendimo būdų.

Matavimo kriterijus: jei pritaria 1 atsakymui, priskiriama (1), (2) kintamojo reikšmė, jei 2 – (3) kintamojo reikšmė.

Nepriklausomas kintamasis: požiūris į tikslo siekimą

Galimos kintamojo reikšmės: (1) mano, kad tikslai pasiekiami bet kokia kaina, nežiūrint į visus kitus aspektus, (2) mano, kad siekti užsibrėžto tikslo galima atsižvelgiant į aplinkybes, (3) mano, kad siekiant tikslo nebūtina “žiūrėti į kitus.”

Matuojama tokiu klausimu:

“Ar sutinkate, kad tikslo siekimas atitinka posakį ““lipu per kitų galvas”:

1. Visiškai sutinku;

2. Sutinku;

3. Nesutinku;

4. Visiškai nesutinku.”

Matavimo kriterijus: jei pasirenka 1 ir 2 atsakymus, priskiriama (1), (3), jei 3-4 – (2) kintamojo reikšmė.

“Kai kuriose politikos srityse dėmesio telkimas į įvykį, žadantį daugiau nei jis vertas, tampa ritualizuotas.” (p. 32)

Hipotezė: raida, teikianti naudos tik tam tikrai grupei, vaizduojama kaip visiems naudinga, būtina ir reikalinga.

Priklausomas kintamasis: politinių veiksmų laisvės didinimas

Galimos kintamojo reikšmės: (1) politiniai veiksmai darosi vis laisvesni ir laisvesni, nežiūrint jų naudos, (2) politiniai vveiksmai aktyviai reklamuojami, nors jų svarba mažesnė, nei atrodo, (3) politiniai veiksmai tampa suvaržyti.

Matuojama tokiu klausimu:

“Kuriam iš žemiau pateiktų teiginių pritariate:

1. Politiniai veiksmai laisvi ir niekieno nevaržomi;

2. Laisvė politiniame laisvės didinime neįmanomi.”

Matavimo kriterijus: jei pritaria 1 atsakymui, priskiriama ((1) ir (2) kintamojo reikšmės, jei 2 – (3) reikšmė.

Nepriklausomas kintamasis: požiūris į politinius veiksmus

Galimos kintamojo reikšmės: (1) mano, kad politiniai veiksmai teisingi, sąžiningi, (2) pasitiki politiniais veiksmai, (3) atmeta bet kokį politinių veiksmų vertinimą, tikėdami, kad politika – “nešvarūs žaidimai”.

Matuojama tokiu klausimu:

“Ar sutinkate, kad tai, kokius veiksmus atlieka politikai yra visiškai “švaru”

1. Visiškai sutinku;

2. Sutinku;

3. Nesutinku;

4. Visiškai nesutinku.”

Matavimo kriterijus: jei pasirenka 1 ir 2 atsakymus, priskiriama (1), (2) kintamojo reikšmė, jei 3 ir 4 – (3) reikšmė.

“Kalinimas gali prisidėti prie nusikalstamumo augimo, nes kaliniai patenka į tokią aplinką, kur gali perimti recidyvistų patirtį.” (p. 33)

Hipotezė: žmonės, patekę į kalėjimą, tampa svetimi tai visuomenei, kuri yra laisva, o iš jos išėję, vėl griebiasi nusikalstamos veiklos, stokodami pragyvenimo ššaltinių.

Priklausomas kintamasis: požiūris į aplinką kalėjimo aplinkoje

Galimos kintamojo reikšmės: (1) nusikalstamumo įstaigose aplinka nėra pats geriausias būdas tapti doru žmogumi, (2) kalėjimo aplinkoje dingsta pasitikėjimas savim ir tikėjimas, jog kada nors, kai išeisi iš tos vietos, turėsi visas reikiamas sąlygas toliau tęsti normalų gyvenimą (3) kalėjimas grūdina žmogų.

Matuojama tokiu klausimu:

“Kuriam iš žemiau pateiktų teiginių pritariate:

1. Kalinimas žmogų žlugdo;

2. Kalinimas teikia naudos.”

Matavimo kriterijus: jei pritaria 1 atsakymui, priskiriama (1), (2) kintamojo reikšmės, jei 2 atsakymui – (3) reikšmė. <

Nepriklausomas kintamasis: požiūris į atsakomybę sau pačiam

Galimos kintamojo reikšmės: (1) mano, kad už visus rūpesčius, “krentančius” ant pečių, atsakingas pats asmuo, (2) mano, kad dėl visko, kas yra atsitikę, kalti kiti asmenys.

Matuojama tokiu klausimu:

“Ar sutinkate, kad asmuo yra pats atsakingas už savo gyvenimą ir veiksmus, kuriuos jis daro:

1. Sutinku;

2. Nesutinku.”

Matavimo kriterijus: jei pasirenka 1 atsakymą, priskiriama 1 kintamojo reikšmė, jei 2 – (2) kintamojo reikšmė.

“ <.> politiniai lyderiai geba dorotis su dilemomis bei grėsmėmis, kurių baiminasi dauguma piliečių.” (p. 46)

Hipotezė: žmonės mano, kad politikai moka puikiai elgtis tose situacijose, kurios atrodo keblios ir dilemiškos.

Priklausomas kintamasis: požiūris į politikus kaip į visagalius

Galimos kintamojo reikšmės: (1) besąlygiškai tiki darbais ir sprendimai, kuriuos atlieka politikos atstovai, (2) mano, kad politikai gali ir turi teisę daugybei dalykų, kurie nėra galimi, (3) nepasitiki ir netgi keikia politikų sprendimus ir “žygdarbius”.

Matuojama tokiu klausimu:

“Kuriam iš žemiau pateiktų teiginių pritariate:

1. Politikai išmano, kaip reikia spręsti iškilusias problemas;

2. Politikai daro sprendimus, kurie palankūs tik jiems;

3. Politikai dažniausiai klysta.

Matavimo kriterijus: jei pritaria 1 atsakymui, priskiriama (1) kintamojo reikšmė, jei 2, priskiriama (2) reikšmė, jei 3 – (3) reikšmė.

Nepriklausomas kintamasis: lyderių reputacijos kūrimas

Galimos kintamojo reikšmės: (1) mano, kad lyderiai reputaciją kuria sakydami tik tiesą aarba darydami tik dorus darbus, (2) mano, kad lyderiai reputaciją kuria keldami grėsmę, neša kančias kitiems žmonėms.

Matuojama tokiu klausimu:

“Ar sutinkate, kad lyderių susikurta reputacija yra teisinga:

1. Sutinku;

2. Nesutinku”.

Matavimo kriterijus: jei pasirenka 1 atsakymą, priskiriama (2) kintamojo reikšmė, jei 2 – (1) kintamojo reikšmė.

———————————

Naujoji žiniasklaida – tai moderni informacijos technologija

Naujoji žiniasklaida – tai moderni informacijos technologija. Tačiau šiuo skambiu – informacijos technologijos – pavadinimu gali būti pavadintas bet kuris informaciją pateikiantis kūrinys.

Informacijos technologija – tai priemonių ir būdų sistema informacijai kaupti ir perduoti vartotojui.

Šis apibrėžimas esti dvilypis. Galime kalbėti ir apie taip vadinamus techniškuosius informacijos pateikimo aspektus, ir apie intelektualųjį.

Jei informacijos technologijos pavyzdžiu imtume tradicinę knygą, tai knygos, kaip spausdinto leidinio, techniškasis aspektas yra jos „apčiuopiamumas“. Jei žinome, kad knygą sudaro 50 puslapių, nesunkiai galime suplanuoti laiką, skirtą susipažinti su jos turiniu. Kitas – intelektualusis – spausdinto leidinio aspektas bus specialus metodas, kurį naudodamas, skaitytojas susipažins su jos turiniu. Paprastai sakoma, kad šis susipažinimas yra tiesinis. Nes pati knyga (tiksliau – paeiliui susegti lapai) inspiruoja tam tikrą jos turinio dėstymo “kelią”.

Multimedijos kūrinio, kaip iinformacijos technologijos, techniškasis aspektas būtų šios technologijos suteikiamos daugialypės informacijos tvarkymo galimybės. Intelektualus darbo su elektroniniais leidiniais aspektas pirmiausia akcentuoja skaitytojo reikšmę.

Naujosios žiniasklaidos ypatybės

Pagrindinės sąvokos, turinčios glaudų ryšį su Internetu ir moderniais kompiuteriniais kūriniais – tai hipertekstas, hipermedija, multimedija, virtuali tikrovė, interaktyvumas.

Trumpai hiperteksto idėją galima apibūdinti kaip lankstų informacijos peržiūrėjimo metodą. Šis metodas lengviausiai gali būti realizuotas kompiuterinėje aplinkoje.

O tų savybių yra kelios. Tačiau svarbu, kad hiperteksto kūrinys turėtų (1) informacijos vienetus, kurie būtų sujungti (2) elektroniniais ryšiais ir (3) skaitytojas galėtų šį kūrinį niekieno nevaržomas peržiūrėti.

mes galime patirti ir ne tik su kompiuteriniais kūriniais.

Geru hiperteksto kūriniu gali būti dienraštis arba enciklopedija. Dienraštis pateikia įvairiapusiškos informacijos – čia rasime vietinės ir tarptautinės reikšmės naujienas, pramogų ir verslo informacijos. Kiekvienas iš skaitančiųjų dienraštyje gali rasti tai, kuo domisi, ką laiko svarbiu ir vertu dėmesio. Skaitydami enciklopediją taip pat galime patirti lankstaus darbo su informacijos vieta – enciklopedijos straipsniais – įspūdį. Po kiekvieno straipsnio atrasime nuorodas arba siūlymus, kur galime gali rasti papildomos ar kitokiu aspektu pristatytos iinformacijos.