vaizdines raiskos priemones

Kalbos vaizdinės raiškos priemonės:

Žoždiai, kurie skirtingai skamba, bet reiškia tą patį vadinami sinonimais.

Antonimai – tai priešingos reikšmės žodžiai.

Epitetas – tai meninis pažyminys, kuris pabrėžia esminį daikto ar reiškinio bruožą. Tokie epitetai, kurie pridedami prie tų pačių žodžių, vadinami nuolatiniais (močiutė sengalvėlė).

Vieno daikto ar reiškinio sugretinimas su kitu daiktu – palyginimas.

Metafora – perkletinės prasmės žodžiai ar posakiai, kurių vaizdai paremti daiktų ar reiškinių panašumu.

Tokia metafora, kai negyviems daiktams suteikiamos gyvų būtybių ypatybės – personifikacija.

Tokia išplėsta metafora, kai kūrinyje vaizduojamos būtybės, daiktai vvisada reiškia kitus asmenis, daiktus – alegorija.

Daikto ar reiškinio pakeitimas poetinėje kalboje kitu pavadinimu yra metonimija (aš išgėriau dvi stiklines).

Metonimijos rūšys, kai vienaskaita vartojama vietoj daugiskaitos ir atvirkščiai – sinekdocha.

Tikrinio vardo vartojimas bendrine prasme ir atvirkščiai – antonomazija.

Tropas – posakis, pavartotas perkeltine prasme.

Tropas, kai daiktas, veiksmas ar reiškinys meniškai padidinamas, yra hiperbolė. Ji sustiprina vaizduojamo reiškinio įspūdį.

Kartais žodis ar posakis minimą reiškinį ne padidina, o sumažina. Tai – litotė.

Ironija – toks tropas, kai žodis pavartotas visai jam priešinga prasme.

Sarkazmas – aaštri, kandi pajuoka, pagrįsta kalbančiojo pranašumu prieš tą, apie kurį jis kalba arba į kurį jis kreipiasi.

Groteskas – tam tikras meninio vaizdavimo būdas mene ir literatūroje, kai žmogus arba jo gyvenimas piešiamas, tyčia perdedant arba sumenkinant, kai tikrovė persipina su ffantastika, kraupūs dalykai su juokingais.

Poetinė sintaksė:

Kai rašytojas nori atkreipti skaitytojo dėmesę į kurį nors reiškinį, vartoja retorinį klausimą.

Toks poetinės kalbos posakis, kuriuo kreipiamasi į įsivaizduotiną klausytoją,yra retorinis kreipinys.

Tokį pat poveikį, kaip retoriniai klausimai, atlieka ir retoriniai kreipiniai bei sušukimai.

Paralelizmas – dviejų reiškinių gretinimas, kurį sudaro simetriškai išdėstytos tokios pat arba artimos gramatinės konstrukcijos.

Antitezė – paralelizmo atvejis, kai gretinamieji nariai turi priešingą reikšmę.

Inversija – įprastinės žodžių tavrkos keitimas sakinyje, siekiant stilistiškai išskirti kurią nors jo dalį.

Laipsniavimas – vienarūšių sakinio dalių arba vienarūšių sakinių išvardijimas, kai išskaičiuojamosios savokos eina silpnėjančia arba stiprėjančia tvarka.

Pakartojimas – žodžių, frazių ar sakinių kartojimas, atliekantis emocinio pabrėžimo funkciją.

Periodas – tai išbaigtas daugianario sakinys, aiškiai skylantis į dvi dalis, turinčias skirtingą intonaciją – kylančią ir krintančią.

Asonansas – vienodų bbalsių pasikatojimas eilutėje, posme.

Aliteracija – vienodo sąskambio priebalsių pakartojimas grožinės kalbos raiškumui sustiprinti.

Anafora – vienodo sąskambio pradinių žodžių arba sintaksinių derinių pakartojimas eilėraščio eilutėse ir posmuose arba atskirose prozinio grožinės literatūros kūrinio frazėse.

Sinekdocha – tropas, kai gyvenimo reiškinio pavadinimas pakeičiamas jo dalies pavadinimu (maskva vietoj rusijos).

Polisindetonas – jungtukų bei kitų jungiamųjų žodžių gausumas, jų kartojimas.

Euforija – darnus garsų ir jų junginių išdėstymas frazėje.

Elipsė – intaksinio praleidimo rūšis. Dažniausiai būna – praleistas tarinys.

Epifoja – žodžių kartojimas sakinių arba eilučių pabaigoje. Euritmija &– darnus, ritmiškas kalbos bangavimas.

Alegorija – tropų tūšis. Atitrauktinės savokos ar tikrovės reiškinio išreiškimas konkrečiu gyvenimišku vaizdu.

Išvardijimas – vienarūšių sakinio dalių arba sakinių eilė.

Onomatopėja – gamtos garsų pamėgdžiojimas.

Parabolė – vaizdavimo būdas, kai idėjos reiškiamos palyginimu, alegorija.

Eilėdara:

Silabinė (skiemeninė) – remiasi vienodu skiemenų skaičiuomi ir vienu ar dviem pastoviais kirčiais eilutėje.

Silabinė – toninė eilėdara – ja parašytuose kūriniuose dėsningai pasikartoja kirčiuoti ir nekirčiuoti skiemenys.

Toninė eilėdara pagrįsta vienodu kirčiuotų skiemenų skaičiuomi eilutėje. Nekirčiuoti skiemenys čia išsidėstę įvairiai.

Gretutinis rimas – aabb.

Kryžminis – abab.

Gaubiamasis – abba.

Įdomi strofa – trioletas. Tai aštuonių eilučių eilėraštis. Kuriame ketvirtoji ir septintoji eilutė pakartoja pirmąją, o aštuntoji – antrąją. (ritmai – abaabab).

Sudėtinga strofos forma – sonetas. Keturiolikos eilučių eilėraštis, sudarytas iš dviejų ketureilių ir dviejų trieilių. Sonetas turi labai lanksčią ir įvairią intonacinę struktūrą.