Eilerasciai

Eilėraščiai

Vida Bladykaitė

Vasara

Dienos aiškios, smaragdiškai žalios,

Maudos saulė stikliniam upely,

Plaukia baltas lelijų luotas,

Džiūsta antklodės šieno paklotos.

Kažkur dalgis žvangėdamas groja,

Gegutėlė giružei kvatoja.

Gandras baltas, laukų sanitaras,

Vis kedena sparnus tartum skarą.

Naktys šiltos, rūko prigėrę.

Mėnuo rasą paliedamas spėriai,

Slepia galvą minkštam debesy.

Vėjas lietų šokdina.

Atrodo, esi vasarėlės širdy

Ir kiekvieną jos tvinksnį girdi.

Miške

Geltonai baltas ramunių laukas

Lyg laivas jūroj į tolį plaukia.

Vėjas plazdena mane kaip burę,

Vėliavos medžių žaliai papurę.

Joks nesibaigiantis vasaros guotas.

Juokiasi smilgų galvos kudlotos,

Debesys kūliais ritasi, virsta,

Boružė ilsis ant mano pirštų.

Tūkstančiai žemuogių – žemės širdžių

Virpa, ppulsuoja kvapu saldžiu.

Skamba dainelė strazdo ir kielės,

Klausos sutūpę lauko našlaitės.

Ant šilko siūlo supasi voras,

Saulės dulkelių prisotintas oras

Taip apsvaigino – ausyse ūžia.

Skęsiu paskęsiu žalioj giružėj.

Naktis

Švelnioj katytės letenėlėj, tyliai tyliai

Naktis po mišką vaikšto, šlama švyliai,

Pražysta rasos ant takų,

Alsuoja pelkės kvepiančiu ūku.

Surinka paukštis. Ką jis susapnavo?

Zuikutis krebžda, vartos guoly savo.

Negirdimai mėlynės sirpsta, noksta tekšės,

Žuvis upely suspurda, taškos..

Pasaulis ilsisi, bet pilnas vis garsų.

Taip norisi sušukti jiems balsu:

“Šią naktį su jumis miške esu!..“

Pagausiu lietų

Sidabro ratais Dundulis darda.

Tai pyška poška – lyg kaltų sskardą.

Žaibų botagai jau dangų plaka,

Saulutė slepias, užleidžia taką.

Dundulis šėlsta, ilgai nelaukęs

Debesis purto, prakaitą braukia.

Nulindo medžiai, laužomi vėjo,

Pirštų galiukais lietus vaikštinėja.

Ak, koks išdykęs, linksmas lietutis

Po pievas straksi, turškias balutėj,

Lyg muzikantas groja ant stogo,

Tekši lašiukai, srovelės šoka.

Palauk, padauža, lekiu į kiemą,

Imsiu – ppagausiu tave šiandieną.

Rieškutės pilnos – koks skraidumėlis –

Nėra lietučio, tik vandenėlis.

Bet sužinojau kažką svarbaus:

Lietutis – muzika dangaus.

Rugiagėlės

Vaikšto ramunės, vaikšto vienplaukės,

Bėga pakalnėm rugeliai išplaukę.

Vejas juo, vejas žydros gėlelės,

Braido išbraido laukus rugelių.

Pyksta artojai. Ko joms čia reikia?

Piktžolės šitos laukuos ką veikia?

Žydi jos. Žydi. Puikiausiai auga.

Žydras, jau žyras rugelių laukas.

Lauko rugiagėlės rugius apkabinę,

Valgysim duoną žydrą, ruginę.

Pelynas

Kvepia jie gaižiai lyg kmynai,

Bet ne giminaičiai, ne kaimynai.

Sidabro lapai – vešlumas, dailumas.

Ne darželio gėlės ir ne krūmas.

Paimsi į burną – baisiausias kartumas,

Negelbės medaus nei saldainių saldumas

Bet jeigu pilvuką skaudės,

Arbata šios žolelės padės.

Tavo draugas bus pelynas,

Nors ne giminaitis, ne kaimynas.

Puokštė žemei

Per žydinčią pievą ateisiu basa,

Čia lenksiuos žolynams ir prausiuos rasa.

Priskinsiu, priskinsiu gražiausių žiedų

Gėlių nuostabiausių gal šimtą vardų!

Toj puokštėj ošimas lig skausmo svaigus,

Joj sutelpa kvapas žemelės gaivus.

Dangaus mėlynumas ččia laša šviesa,

Čia šypsos gerumas, čia meilė tiesa.

Lyg vaikas ant rankų taip tyliai ji guli.

Paimk šitą puokštę, žemele motule.

Janina Degutytė

Gintarėliai

Mūsų dienos – gintarėliai

Rudenio dangaus erdvėj.

Tegul lydi tavo žingsnį

Virpančiais sparnais kregždė.

Tegu eina tavo kelias

Pro piliakalnius senus,

Per tėvynę – žalią girią,

Upės klonius – į namus.

Te kalba gimtoji skamba

Tavo lūpose šventa.

Te padangė viršum stogo –

Palaiminga ir aukšta.

Tavo rankoj – gintarėliai, –

Kam parneši dovanų?

Žemės medžiui, erdvės paukščiui,

Saulei būsimų dienų.

Justinas Marcinkevičius

Kalba gimtoji – kasdieninė

Gimtųjų žodžių apkabintas,

Aš gyvas kalboje.

Sakau: esi man kaip žžibintas

Pasaulio tamsoje.

Kas moka žodį – randa kelią

Visur ir visada.

Sakau: lietuviška knygelė –

Kaip neregiui lazda.

Kalba gimtoji – kasdieninė

Tu duona mums esi,

Kai tariam: motina, gimtinė,

Dangus – ir mes visi.

Kalba

Vedė, palikdama

Peizaže ir istorijoj pėdas.

Iš motinų lūpų išdygo

Ir mumyse pasisėjo.

Koks džiaugsmas pašaukti medelį,

Kalną, ežerą, upę!

Ačiū, kartoju, ačiū

Už žodžio skonį burnoj.

O kartais ji stovi,

Juoda skara apsigobus,

Prie pustuščio

Prūsų kalbos kapo.

Sunku ir tylėti,

Ir verkti.

Vytė Nemunėlis

Į mokyklą

Dzin dzin dzin skambutis

Į mokyklą šaukia,

Vieškeliais, keleliais

Jon vaikučiai plaukia.

Smagūs ir linksmučiai

Su krepšeliais žengia,

Tartum baltos žąsys

Skrenda per padangę.

Rytmečio saulutė

Šypsosi ir šviečia,

O mokyklos durys

„Prašom klasėn“ kviečia.

Prašom – čia rašysim,

Prašom – čia skaičiuosim,

Pertraukos sulaukę,

Žaisim ir dainuosim.

Anzelmas Matutis

Aš tavo giminė

Paukščiuko gimtinę

Lizdu vadini,

Žuvytės gimtinė

Žaliam vandeny.

Žvėrelį vilioja

Miškai ar kalva.

Tau šneka

Gimtoji šalis –

Lietuva.

– Aš upėm upeliais

Žydrai sujuosta,

Man kojas skalauja

Jūružės puta.

Čia, mano pastogėj,

Miškai ir namai,

Ir miestai.

Ir tu čia

Dainuoji linksmai.

Virš tavo galvelės

Padangė melsva.

Aš – tavo gimtinė,

Vardu Lietuva.

Vytautas Skripka

Ąžuolai

Bėgsim iš mokyklos

Rudenį vėlai,

Kai šlamės ant kalno

Tamsūs ąžuolai.

Pasirinksim gilių

Pilnas kuprines.

Per gimtinę nešim

Sėklas auksines.

Giles užkasim

Po gelsvu smėliu

Ties aukštuoju kalnu,

Ties laukų smėliu.

Kai po šimto metų

Bėgs vaikai kiti,

Iš tų sėklų stiebsis

Ąžuolai aukšti.

Eduardas Mieželaitis

Berželis

Ant to liemens dryželis,

Drobiniai marškiniai.

Lietuviškas berželis –

Bičiulis man seniai.

Balta švari krūtinė,

O atlape gėlė.

Ant garbanų šiaudinė

Saulutės skrybėlė.

O vakarais man rodos,

Jį grįžtantį regiu

Iš pievos, iš rasotos

Su mėnesio dalgiu.

Ant to liemens dryželis,

Drobiniai marškiniai.

Lietuviškas berželis ––

Bičiulis man seniai.

Martynas Vainilaitis

Pragydo paukštelis

Pragydo paukštelis-

Prikėlė žoles.

– Žaliuokite, pievos, laukai!

Ir žolės pastatė

Žalias auseles

Ir klauso,

Kaip klauso vaikai.

Pragydo paukštelis-

Prikėlė gėles.

-Žydėkite, pievos, laukai!

Ir gėlės pramerkė

Šviesias akeles

Ir žiūri,

Kaip žiūri vaikai.

Dėdė Spalis

Čeža nupūstas lapelis.

Šluoja vėjas takučius.

O takučiais

Dėdė Spalis

Atkeliavo į svečius.

Tapu-tapu pro berželį,

Pro kaštoną, pro namus.

Tapu-tapu į darželį

Dėdė Spalis vėl pas mus.

– Sveikas gyvas, Dėde Spali! –

Per kiemelį su daina

Plaukia vėliavų upelė,

Žengia mūsų kolona.

Plaukia vėliavų upelė,

Skaisčiai žėri jos varsa.

– Tau dainuoju, Dėde Spali! –

Skamba tėviškė visa !

Tavo gimimo diena

Tavo gimimo dieną

Žemė pakeičia rūbą.

Ir su žibučių puokštėm

Aikštėn vaikučiai skuba.

Aikštėn vaikučiai renkas.

Neša prie Tavo kojų

Tau už vaikystę šviesią

Žiedus gimtųjų gojų.

Žiba žiedų žibukai.

Skamba mažų Jūračių,

Skamba mažų Kastyčių,

Tau, Didis Vade, AČIŪ.

Vidudienis

Pats vidudienis. Tyku.

Po ramunės vainiku

Žiogas numetė gitarą,

Ir lauke tik varpos šnara.

Ir lauke tik varpos šnara:

-Gera augti, bręsti gera !

Gera džiaugtis saulute

Ir įkvėpti duonute !

Mano gintarėlis

Baltija skalauja

Baltą kopų smėlį.

Pasemiu aš sauja

Gelsvą gintarėlį.

Gintarą mažutį

Pakeliu ant delno.

Siunčia jam saulutė

Spindulėlį švelnų.

Saulės neužgožia

Debesys švininiai.

Laisvą dainą ošia

Vėjai gintariniai.

Laisvą dainą gaudžia

Jūra motinėlė,

Prie krūtinės gaudžia

Mano gintarėlį.

Nupiešiu gimtinę

Nupiešiu, kaip stiebias

Į dangų pasėliai,

Kaip supas alyvų

Melsvi debesėliai.

Nupiešiu vyšnelę

Kaip vėliavą baltą,

Kaip vėliavą baltą –

Prie vartų iškeltą.

Nupiešiu drevėtą

Kaštoną prie kelio,

Kaštone – kalenantį

Paukščių karalių.

Nupiešiu Sargiuko

Pilaitę medinę.

Nupiešiu, nuspalvinsiu

Visą gimtinę !

Derlius

Kvepia laukai saulėti,

Varpų vainikai čeža.

Baltu keliu į klėtį

Derlių tėvelis veža.

Bėgam per lauką platų,

Stabdom kely mašiną.

Derlius visus pamato,

Duona šviežia vaišina.

Švelniai paglosto plaukus,

Kaip rrugelis rasotas:

-Valgykit šventą duoną,

aukit linksmi ir sotūs !

Henrikas Radauskas

Gėlė ir vėjas

Gėlė pasakė vėjui, kad ji pražys rytoj,

O vėjui pasigirdo, kad ji pasakė „tuoj“,-

Tas pakuždėjo broliui, o brolis dar kitam,

Jauniausiam ir linksmiausiam, kvailam ir nerimtam.

Ir tas atvarė debesį ir ėmė pilti lietų

Ir saulės krosnį išpūtė, kad ji karščiau spindėtų,

Ir visą kaimą sujaukė ir dūko be galvos

Ir trankės klausinėdamas, kurios ji bus spalvos.

Ir nutarė nelaukusi pražyst gėlė gera,

Ir plyšo drėgno pumpuro žalia skara,-

Gėlė baltai pražydo, ir baltą gėlę tą

Lingavo vėjas šaukdamas: „Balta, balta, balta!“

Homero jaunystė

Aš gėriau putojantį pieną,

Aš valgiau nežemišką duoną,

Žiūrėjau į žėrinčią dieną:

Į žydinčią gėlę raudoną.

Man piemenys groja vamzdeliais

Pavėsyje aukšto platano,

Ir bitės auksiniais indeliais

Man kvepiantį medų gabeno.

O, kaip man beprotiškai sekės!

Man vynuogės nokti skubėjo,

Ir sunkios, įsirpusios kekės

Laimingos prie lūpų virpėjo.

Su lyra klajodami dviese,

Mes karą ir kardą giedojom

Ir vasarą aukštą ir šviesią,

Ir riedančią bangą po kojom.

O žvaigždės, pradėjusios kilti,

Ant jūros rankas auksines

Uždėjo ir liepė nutilti,

Kad ji neprikeltų manęs.

Graži diena

Apelsinai ir glicinijos,

Saulės ašaros – citrinos.

Begalybės grynos linijos,

Amžinybės dainos grynos.

Senas molis miega plytose,

Geria vandenį mirtis,

Ir per linksmą žolę ritasi

Dievo didelė širdis.

Pamiškėj šešėliai jodami

Tyliai kalba su tavim.

Jūroj debesys žvejodami

Džiaugias šokančia žuvim.

Danguje šventa Liukrecija

Kelia taurę rausvo vyno,

Ir pagoniška Venecija

Laukia pranašo – delfino.

Žiemos pasaka

Įspėk kas kvepia? Neįspėjai.

Lelijos? Liepos? Vėjai? Ne.

Taip kvepia

princai ir kirpėjai,

Taip kvepia vakaras sapne.

Žiūrėki: linija pro stiklą

Praėjo posūkiu tyliu,

Rami šviesa pro švelnią miglą

Čiurlena pieno upeliu.

Žiūrėki: sninga, sninga, sninga.

Žiūrėki: baltas sodas minga.

Nugrimzdo žemė praeity.

Įspėk, kas eina? Neįspėjai:

Ateina princai ir kirpėjai,

Balti karaliai ir kepėjai,

Ir šlama medžiai apsnigti.