„Dievu miško“ recenzija

„Dievų miško“ recenzija

Vieną dieną naršiau internete, savo mėgiamoje svetainėje Delfi. Ir pamačiau, jog vyksta filmų recenzijos konkursas. Todėl ir aš nusprendžiau išbandyti savo, kaip filmų kritiko, jėgas. Todėl noriu recenzuoti vieną garsiausių lietuviškų filmų A.puipos „Dievų mišką“

Režisierius : Algimantas Puipa. Scenarijaus autorius : Algimantas Puipa, Ričardas Gavelis. Operatorius : Algimantas Mikutėnas. Garso operatorius : Jonas Maksvytis, Romualdas Fedaravičius. Dailininkas : Galius Kličius. Kostiumų dailininkė : Daiva Petrulytė. Montažistas : John Grover. Prodiuseris : Robertas Urbonas. Vaidino : Steven Berkoff, Valentinas MMasalskis, Liubomiras Laucevičius, Rolandas Boravskis, Šarūnas Puidokas, Robertas Urbonas, Saulius Mykolaitis, Monika Bičiūnaitė.

Filmas, sukurtas remiantis Balio Sruogos romanu “Dievų miškas”, pasakoja apie žmogų, menininką, mąstytoją, kuriam buvo lemta likti nepalūžusiu dviejų totalitarinių – nacių ir sovietinio – režimų kaliniu. Filmo herojus Profesorius – išskirtinė asmenybė, gyvenanti pagal savo Dekalogą, savus tiesos ir moralės principus. Įkalintas vokiečių koncentracijos stovykloje Profesorius tampa myriop pasmerktų žmonių dramos dalimi. Išgyventi šioje ekstremalioje situacijoje, atsiriboti nuo savęs ir žiaurios realybės jam padeda ironija.

Grįžęs iš konclagerio, PProfesorius parašo prisiminimų knygą, kurioje sarkastiškomis spalvomis nupiešia mirties „Babelį“ – Štuthofą, tačiau sovietų valdžiai toks kūrinys nepriimtinas. Tariamoji sovietinė laisvė jam tampa ne mažesniu išbandymu nei vokiečių konclageris. „Aš išmokau žiūrėti į pasaulį su išminties šypsena. Kai man ypač ssunku, aš labai daug juokiuosi. Šiaip aš žvalus ir giliai ironiškas – ne žmonėms, su kuriais kartu žūsiu, bet viso plačiojo pasaulio atžvilgiu“, – rašė Balys Sruoga laiške žmonai 1944 m. iš Štuthofo koncentracijos stovyklos.

„Filmą „Dievų miškas“ galime vadinti juodąja komedija. Kiti sako, kad taip sumenkinamas filmas. Geriausia, gal vadinti šį filmą taip, kaip B.Sruoga pavadino savo knygą – kūrinys pilnas pakaruokliško humoro“.

Algimanto Puipos „Dievų miške“ visų pirma nereikėtų ieškoti Balio Sruogos „Dievų miško“. Nors filmas yra sukurtas pagal B. Sruogos memuarinę knygą apie Štuthofo koncentracijos stovyklą „Dievų miškas“, bet koks filmo ir literatūros kūrinio lyginimas būtų pražūtingas filmo nenaudai. Ne tik dėlto, kad B. Sruogos atveju turime vieną originaliausių kūrinių visoje Europos istorijoje šia tema bei ironija, galima sakyti, vvisiškai neįprastą visoje lietuvių literatūroje, bet ir todėl, kad gero literatūros kūrinio ekranizacija reikalauja nepaprastai didelių kūrybinių bei finansinių pastangų ir praktiškai iš anksto yra pasmerkta kritiškiems vertinimams, nes ir pasaulio kinematografijos istorija rodo, kad pavykusių literatūros ekranizacijų nėra labai daug. Turint omenyje „melancholiškojo lietuviško kino“ tradicijas, yra ypač sunku į ekraną perkelti sarkastiško humoro bei ironijos persmelktą kūrinį. Lyg tai žinodami, patys filmo autoriai pabrėžia, kad šis filmas nėra B. Sruogos atsiminimų knygos ekranizacija, o labiau laisva subjektyvi kūrinio iinterpretacija, leidusi kūrėjams išplėtoti tam tikrus pasirinktus šio kūrinio motyvus bei pridėti šį tą iš šalies. Tokiu būdu filme atsiranda pagrindinio filmo herojaus – Profesoriaus iš Miuncheno universiteto, kurio vaidmenį kuria Valentinas Masalskis – kūrėjo, kentėjusio koncentracijos lageryje bei susidūrusio su nauju – jau sovietiniu – totalitariniu režimu grįžus iš lagerio, drama bei tam tikros vizijos, aplankiusios režisierių bei atsispindinčios filmo pasakojime. Viena tokių vizijų šiame filme yra „sakuros šakelės“ – japonės, pasidabinusios prašmatniu kimono, ypač kontrastuojančiu su konclagerio aplinka, motyvas. Šis motyvas tėra estetizuota detalė, nesuteikianti žiūrovui nieko daugiau, kaip tik nesuprastą nuostabą.

Šiame filme nėra daug specialiųjų efektu, dideliu sprogimų ir pan. Todėl siūlyčiau šį filmą žiūrėti ne fantastinių filmų gerbėjams.