ORFĖJO TEMA HENRIKO RADAUSKO POEZIJOJE

“ Radauskas yra turbūt vienintelis lietuvių poetas, kuriam apibrėžti nepadeda jokie įprastiniai kontekstai iš mūsų literatūros arba idėjų istorijos ir jokie apmąstymai apie didžiąją tremties katastrofą, mūsų tautos likiminę kryžkelę ir panašiai. “ ( R. Šilbajoris )

Gimęs Radauskas 1910 m. Krokuvoje. Vaikystė prabėgo Aukštaitijoje. Baigė Panevėžio mokytojų seminariją, studijavo Vytauto Didžiojo universitete.Didžioji jo kūrybos dalis parašyta ir išleista JAV, kur poetas ir mirė 1970 m.

Radauskas kartu su Škėma priskiriami vyresniųjų kkartai. Pagal savo amžių jis būtų tarp romantikų ir žemininkų, bet nėra nei toks , nei anoks. Kūryboje jis galbūt artimas impresionistams. Iš impresionistų jis perima pagrindinius principus : įspūdinga akimirka, judesys, spontaniška tikrovės sąsaja su fantazija ; laisvas gamtos pasaulio gyvanimas; perteikimo grožis – spalvos, garsai. Kaip ir impresionistai, Radauskas poezijoje ieško naujų grožio derinių. Poezijoje jis tarsi fiksuoja akimirką, bet ji yra ne išgyvenimo, o matymo akimirka ( aš matau.. ) Kaip kūrėjas Radauskas yra absoliučiai antijausmiškas. Jo vvizija ekspresionistinė, regėjimo įspūdis deformuotas. H.Radauskas – grynosios poezijos kūrėjas. Jis nepaiso istorinio laiko ir nepalankių aplinkybių. Jis – poetas. Meno ir tikrovės santykis skaudino neoromantiką Aistį ( skausmas jam buvo pagrindinė kūrybos versmė ). Tuo tarpu Radauskui tai – ppagrindinė vaizduotės žaismės medžiaga. Tverdamas grožį, Radauskas kuria tokį efektą, lyg jis žaistų. Poetinį stebuklą Radauskas kuria be kančios. Čia vien džiaugsmas. Jis panyra į savo susikurtą grožio erdvę ir džiaugiasi, jog gali joje kurti. Kūrybos, meno pasaulis įsibrauna į gyvenimą ir jį sujaukia, dviejų pasaulių susiliejimas tampa chaotišku ir stebuklingu, eilėraštis tuomet kupinas paslaptingų vaizdų, ekstzės ( dvasios kalba nesąmones, krūmai beprotiškai čiulba, lakštingala isterišku balsu juokiasi, fanatiški gėlių miškai ) . Radausko viso meno esmė yra stulbinti. Iš literatūros srovių , mitų, juos maišydamas, tarsi alchemikas, tikėdamasis sukurti naują, dar nepažintą medžiagą,kurią naują , savitą kūrybinį pasaulį. Šiame nuolatiniame kūrybos procese veikia iš skirtingų kultūrų, literatūros tekstų atėję personažai : sirenos, neregiai, muzikantai, jūreivis, lekiantis olandas, undinės.Visa tai jjis įveda į žaidybišką ir fantastišką savo poetinį pasaulį. “Radauskas yra stačiai apvaigęs Europa. Tradicine, amžina Europa, jos pastatais ir muziejais, jos viduramžiais ir ypač – Rnesansu – ir dabartimi .” ( T. Venclova )

Kūryba :

“ Fontanas “ 1935 m.

“ Strėlė danguje “ 1950 m.

“ Žiemos daina “ 1955 m.

“ Eilėraščiai “ 1965 m.

Pats H. Radauskas savo poeziją apibūdino – strėlė danguje. Taip pavadintas jo antrasis poezijos rikinys, išėjęs Čikagoje.

Kūryba yra nne laisva poeto valia, o jo likimas. Poetas nėra šaulys, kuris iššauna strėlę aukštybėsna, jis pats yra strėlė, paleista nežinomo šaulio, tačiau jo veikimas yra aukščiausias intensyvumas. Poetas kuria tarytum ne savo noru, o talento, įdiegto jam ,reikalavimu,iš būtinybės, nes jis paprasčiausiai turi kurti, kaip ir strėlė, paleista į dangų turi skrieti .

Rinkinį “ Strėlė danguje “ pradeda vienas žinomiausių H. Radausko eilėraščių – “ Dainos gimimas “.Čia Radauskas atskleidžia poeto santykį su kūryba.

Aš nestatau namų, aš nevedu tautos,

Aš sėdžiu po šakom akacijos baltos,

Ir vėjas dangiškas į jos lapus atklysta,

Ir paukštis čiulbantis joj suka savo lizdą,

Ir skamba medyje melodija tyli,

O aš klausausi jos ir užrašau smėly,

Ir vamzdį paimu , ir groju, ir dainuoju

Su vėju ir paukščiu, ir su medžiu baltuoju,

Ir ūžia debesys nežemiškos spalvos

Virš tos dainuojančios ir grojančios kalvos.

H. Radausko pasaulėjauta artima simbolisto R.M.Rilkės pasaulėjautai. Rilkė savo kūryboje plačiai atskleidė Orfėjiškojo kūrėjo temą. 1923 m. parašyti “ Sonetai Orfėjui “ . Vienas iš šio ciklo sonetų :

.Virš maišaties ir laikinumo

plasta laisvėja

tavo progiesmė – tavo kūnas,

dieve Orfėjau.

Skausmo prasmės nieks nežino,

meilės nieks nesuprato,

ir ką mirtis mums lemia ,

nieks nemato.

Vien tik daina begalinė

laimina žemę.

Kūryba – kaip pasipriešinimas nebūčiai ir laikinumui. Nelaimingą ir kenčiančią žemę , . kur skausmo prasmės nieks nežino ir meilės niekas nemato., gali atpirkti menininkai. . Dievas Orfėjas.. aprėpia ir būtį ir nebūtį. Jis – kūrėjas, gebantis nebūtį paversti giesme, garsais. Orfėjo daina – tai vienintelė prasmė, kitaip tariant, kūryba yra vienintelė prasmė : . ven tik daina begalinė laimina žemę. Kuriamas Orfėjo paveikslas pakylėjamas iki idealo , į dieviškąją sritį. Orfėjas – tai tobulybės, amžinybės, nepasiekiamo žmogui simbolis.

Ši Orfėjo tema atskleidžiama ir H. Radausko eilėraštyje “ Dainos gimimas “.

Eilėraščio lyrinis subjektas – kūrėjas. Jis išdainuoja tai, ką girdi, kai jo siela susilieja su dangišku vėju, paukščiu, medžiu. Kūrėjas pats nieko nekuria, jis tik užrašo Dievą.

Balta akacija – tai gyvybės medžio vaizdinys , pasaulio modelis. ( Akacija – šis simbolis daugiausia sutinkamas Europos bei Rytų kultūrinėse tradicijose. Tai dar kartą atskleidžia Radausko atvirumą pasaulinei literatūros tradicijai ). Kūrėjas taip pat žmogus, jis priklauso žemiškajai sferai, ..sėdi po šakom akacijos baltos. ir užrašo tai, ką jam tyliai kužda vėjas, ką čiulba paukščiai. Šis įsiklausymas atitolina poetą nuo kasdieniškos buities. Jis nėra tarp tų, kurie stato namus ar veda tautą. Kūrėjas savo dvasia pakylėtas , jis pusiaukelėj ttarp dievo ir žemės.

Eilėraštyje matomas erdvės suskirstymas į dvi erdves – žemiškąją ir dieviškąją. .Dainuojanti ir grojanti kalva .. – tai akacijos madžio viršūnės metafora, tai, kas yra už tos ribos, kur paukštis suka savo lizdą. Tai dieviškoji sfera, iš kur Orfėjas girdi sklindant garsus, kurių žmogui nelemta išgirsti.

Kūryba nėra kančia, tai – grožis, kurį poetas žaismingai . užrašo smėlyje.. Radauskas atskleidžia kuriamo grožio energiją, kuri galiausiai pakylėjama iki debesų : .ir vėjas dangiškas, ir paukštis čiulbantis, ir skamba melodija, ir groja, ir ūžia debesys . – tai amžinybės ženklai. Poezijoje grožis kyla iš antlaikiškumo; poezija – tai Orfėjaus daina, kuriai paklūsta viskas.

H. Radauskas – lietuviško eilėraščio meistras. Jis :

siekė konstruoti eilėraštį;

forma turi būti tobula;

pasikliovė ne jausmais, o intelektu, vaizduote.

H. Radauskas viešpatauja estetinėse vizijose ir menų karalystėje, kur išgyvena džiaugsmą.

MENO KŪRYBA – VIENINTELĖ PRASMĖ ( H. R. ) H. Radauskas įrodė, jog menas yra pats sau tikslas, nes tai – būdas kažką išsaugoti.Išsaugoti bent tokį dalyką, kaip vienos epochos kalba. O tai reiškia – išsaugoti ir pačią epochą.

Radauskas – vienas lietuviškiausių lietuvių poetų, nes jo poezija įkūnija Lietuvos nepriklausomybės epochą:

lietuvių pasitikėjimas savo jėgomis;

taisyklingi klb., vaizdai, metaforos, poetinis įkarštis;

atvirumas pasauliui

( galimybė lyginti savo tradiciją su kitomis )