Judita Vaičiūnaitė

Judita Vaičiūnaitė – viena didžiausių XX amžiaus antrosios pusės poezijos kūrėjų. Gimė 1937 m. liepos 12 d. Kaune, žymaus gydytojo šeimoje, buvo supama kultūros, kaip pati yra sakiusi: „universiteto profesoriaus, gydytojo psichiatro, didelio humanisto ir idealisto šeimoj, kur buvau mokoma atiduoti žaislus tėvo globojamiems psichiškai nesveikiems vaikams, kur iš toli atvykstantys ligoniai neretai būdavo gydomi veltui [.] Visada pasąmonėj regiu savo tėvus baltais chalatai“. Ji – dažnai vadinama miesto poete, tačiau jos kūryboje ryškūs ne tik miesto eerdvės, jo architektūros teikiami estetiniai išgyvenimai — kūrėjos poetinis pasaulis stebina ir temų įvairove, ir lyrinio subjekto sudėtingumu, ir savita laiko tėkme.Rašydama autobiografiją J. Vaičiūnaitė teigia, jog jos pačios gyvenimas yra eilėraščiuose tiek, kiek ji pajėgė išreikšti, tiek, kiek pasidavė žodis.

Nuo pat vaikystės būsimą poetę supo aukštų polėkių ir didelių kūrybinių užmojų žmonės. Visa tai, pasak pačios J. Vaičiūnaitės, ir įžiebė kūrybos kibirkštį. Rašyti ji pradėjo turėdama vienuolika metų. Tai daryti Juditai buvo taip pat natūralu, kaip kvėpuoti. PPetras Vaičiūnas (J. Vaičiūnaitės dėdė) buvo poetas ir dramaturgas, eilėraščius jaunystėj bandė rašyti ir J. Vaičiūnaitės mama, vėliau pasirinkus gailestingosios sesers kelią (dirbo Vilkaviškio ir Kauno Karo ligoninėse). Iš Kauno, kuriame J. Vaičiūnaitė gyveno iki septyniolikos metų, kasmet atvažiuodavo į VVilnių, kur gyveno Petras Vaičiūnas ir kitas tėvo brolis, Dominikonų bažnyčios klebonas Juozas Vaičiūnas, be galo mylėjęs meną.

Tačiau po tėvo mirties ji, sesuo ir motina gyveno sunkiai. Persikėlė į Vilnių, studijavo universitete lituanistiką. Kartu mokėsi ir muzikos, turėjo ryškių gabumų.

1959 m. J. Vaičiūnaitė Vilniaus universitete baigė lituanistiką. Nors studijos Vilniaus universitete ją gerokai apvylė (reikia prisiminti, kokiu laikmečiu ji studijavo), tačiau ten sutiko du geriausius literatūrinius bičiulius – bendrakursius Aušrą Sluckaitę ir Tomą Venclovą, kurie daug kuo prisidėjo prie J. Vaičiūnaitės poetinio braižo formavimosi. Poetė dirbo „Literatūros ir mene“, „Kalba Vilnius”, „Naujojo dienovidžio” redakcijose.

Kūrybos bruožai:

Judita Vaičiūnaitė pradėjo rašyti gana anksti, vos vienuolikos metų. Vasarą, viešėdama Ežerėliuose prie Vilniaus, sutiko Vincą Mykolaitį-Putiną, menotyrininkę LLaimutę Cieškaitę-Brėdikienę, kunigaikštį Goštautą ir pirmą kartą išdrįso parodyti savo pirmuosius eilėraščius dėdei Petrui Vaičiūnui.Viename laiške dėdė Petras Vaičiūnas Juditai parašė: „Tavo atsiųstieji eilėraščiai gan įtikinamai byloja, kad tu esi ir turi būti poetė“. Paauglę tokia pastaba labai džiugino ir jaudino.

Dar mokyklos suole rašė trioletus, oktavas, tercinas. Eilėraščius spausdinti pradėjo 1956 m., o 1960 m. debiutavo eilėraščių rinkiniu „Pavasario akvarelės“. Vėliau poetė išleido dar apie dvidešimt poezijos rinkinių, parašė pjesių vaikams, vaikystės atsiminimų knygą „Vaikystės veidrody“ (1996), paskelbė kritinių straipsnių iir esė, į lietuvių kalbą išvertė Anos Achmatovos, Adomo Mickevičiaus, Luiso Kerolio ir kitų garsių autorių kūrinių.

1978 metais Vaičiūnaitė tapo Poezijos pavasario laureate, 1986-aisiais apdovanota Lietuvos valstybine premija už 1985 m. išleistą poezijos knygą „Nemigos aitvaras“, 1996 metais už eilėraščių rinkinį „Žemynos vainikas“ — Baltijos Asamblėjos ir Vilniaus miesto literatūrine premija (pirmoji lietuvių poetė, gavusi tokį apdovanojimą). 1997 metais apdovanota Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordinu. 2001 metais sausio 6-ąją Vaičiūnaitė paskelbta tradicinės literatūrinės Trijų karalių premijos laureate. Premija skiriama už geriausią metų knygą. Poetė apdovanota už poezijos rinkinį „Debesų arka“, į kurį sudėti 1998–2000 metais sukurti eilėraščiai.

Vaičiūnaitės kūryba pulsuoja istorinių realijų gyvastim, ne kartą poetė teigė: „mano gyvenimas perregimai matomas iš kūrybos“. Poetė nuolat stebėjo aplinką — kartais ją sudomindavo koks nors patrauklus reljefas, architektūros detalė, žmogaus eisena ar išgirstas muzikos akordas, ji gebėdavo fiksuoti tai, kas aplinkui. Tačiau tai ypatingas stebėjimas — ji nematydavo, kas bjauru, nešvaru ar nemalonu, o tai, kas gražu, suteikia vilties, įkvepia kūrybai. Dažnai tokie pojūčiai ir virsdavo eilėmis.

Poetinį J. Vaičiūnaitės braižą formavo ne tik perskaitytų žymių ar mažiau žymių poetų kūryba, bet ir prozos knygos, taip pat ne viena meno sritis. Vaikystėje būsimoji poetė lankė muzikos mokyklą, vaizduotę žadindavo įvairūs koncertai. Darė įtaką filmai, aatskiri kadrai (kino seansai pas poną Mikalauską vaikystėje), teatras, baletas, meninės fotografijos, muzikos kūrinio formos išbaigtumas, monumentalūs architektūros statiniai ir visa kita, kas susiję su meno pasauliu. Lyrikė yra sakiusi, jog: „Menas yra būtinas žmogui, jis formuoja jį vaikystėje, lydi visą gyvenimą, auklėja jį humanizmo dvasia, ir kiekvienas renkasi iš jo begalybės tai, kas jam labiau artim“.

Juditos Vaičiūnaitės kūryba — savita ir įdomi XX amžiaus antrosios pusės lietuvių literatūros kontekste. Poetės dvasios aristokratiškumas būdingas ir jos lyrikai: emocijos neužgožia turinio, buities detalės įgyja paslaptingą, kilnų švytėjimą, kasdienybė netampa rutina, jausmų pasaulis atskleidžiamas subtiliai ir jautriai. Žavi gebėjimas matyti grožį visur — senamiesčio gatvelėje, pražydusioje pienėje, cirko afišoje, artimo žmogaus prisilietime, skausmingoje netektyje, vienatvėje, būties trapumo pojūtyje.

Poetinis pasaulis unikalus ir neįprastas vaizduojamųjų objektų įvairove. Vaičiūnaitės kūryboje į skaitytoją prabyla istorinės asmenybės, archeologiniai radiniai, antikiniai personažai, bažnyčios, fontanai, senojo baltų tikėjimo dievybės. Skaitytojas pasineria ir į tolimą, transformuotą praeities pasaulį, ir į dabartį, kasdienybę, kurią poetė nušviečia netikėta kūrybinio žodžio šviesa.

Lietuvių lyrikoje, ieškančiai grožio ir įkvėpimo gamtoje ir agrarinėje kultūroje, Vaičiūnaitės kūryba savita ir temų naujumu. Dažnai miesto kultūros elementai tampa ne tik erdvės, fono, vyksmo vietos atributais, o pačiais veikėjais, teikiančiais lyriniam subjektui estetinių išgyvenimų.

Ir emociniai, ir vizualiniai pasaulėvokos mmomentai Vaičiūnaitės poezijoje kyla iš nepaprastai išlavinto grožio suvokimo, jautrumo detalei, gebėjimo įprastus dalykus, nesudėtingas gyvenimo situacijas pamatyti kaip unikalų vyksmą, nepakartojamą būties pasireiškimą.

Svarbus vaidmuo rašytojos kūryboje tenka ir prisiminimų pasauliui. Dalį Vaičiūnaitės lyrikos galima vadinti jos poetine biografija, kurioje iškyla ir ryškūs vaikystės fragmentai su brangių žmonių paveikslais, ir iš pirmo žvilgsnio nereikšmingos buities detalės, kuriančios autentišką praeities pasaulį. Vaikystė — šventas praeities laikas, kuriame viskas įgauna sakralumo atspalvį, neleidžiantį užmiršti namų svarbos.

Dinamiškas, spontaniškas, intelektualus lyrikos pasaulis, fragmentiška kompozicija, emocinės įtampos pulsavimas, temų ir formos naujumas iškelia Vaičiūnaitės kūrybą kaip unikalų reiškinį moderniojoje lietuvių poezijoje. Išvengusi tradicinių įvaizdžių, filosofinių apibendrinimų, ideologinių ir socialinių dalykų, poetė išlaisvino žodį kaip modernaus žmogaus vidinio pasaulio atskleidimo įrankį, iškėlė estetinį išgyvenimą kaip esminę vertybę, atskleidė individualų žmogaus santykį su istorija, menu, kultūra ir . kitu žmogumi.