Slaptai

Iki šiol Lietuva neturėjo jokios stambesnės knygos, išsamiau analizuojančios, kaip šaltojo karo metais Sovietų Sąjunga naudojo trukdžius, stengdamasi nutildyti arba bent jau pritildyti Vakarų radio stočių balsus savo teritorijoje. Galingų siųstuvų pagalba trukdžius skleidė ir kitos valstybės, mėgindamos neutralizuoti priešiškų propogandinių laidų įtaką savo piliečiams. Tai Vokietija, Prancūzija, Kinija, Lenkija.

Šiandien tokį veikalą turime. Išsamią publikaciją radiotrukdžių tema parašė buvęs Lietuvos Seimo narys, buvęs Lietuvos ryšių ministras, buvęs Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys Rimantas Pleikys. Dar viena įdomi detalė iiš R.Pleikio biografijos – 1989 metais jam vieninteliam Sovietų Sąjungoje pavyko įkurti nepriklausomą radio stotį „M-1″.

Rašinys „Radiocenzūra“ pasirodė ne Lietuvos spaudoje, o prieštaringai vertinamame internetiniame leidinyje www.agentura.ru, kuris leidžiamas rusų kalba. Jeigu atvirai, „agentura“ maloniai nustebino, išspausdindama Rimanto Pleikio straipsnį „Radiocenzūra“. Mat R.Pleikio publikacijoje itin daug dėmesio skiriama sovietinei radiocenzūrai, „šaltojo karo“ metais siautėjusiai ir Lietuvoje.

Radiotrukdžiai pirmą kartą panaudoti dar Pirmojo pasaulinio karo metais. Jų pagalbos griebėsi vokiečiai. 1920-ųjų pradžioje vokiečiai blokavo radiotelegrafo liniją, jungusią tuometinį Petrogradą su Paryžiumi. Radiotrukdžius ssukeldavo penkių kilovatų galingumo kibirkštinis siųstuvas. Taip pat žinoma, kad panašaus įrenginio pagalba prancūzai iš Eifelio bokšto keldavo rimtų rūpesčių vokiečių telegrafui.

Tačiau radiocenzūros teikiamais privalumais plačiau imta naudotis tik 1939-aisiais. Iniciatorė – Maskva. Būtent SSRS 1940-aisiais ėmė intensyviai blokuoti visas VVatikano radio laidas, taip pat ir lietuvių kalba skelbiamas. Antrojo pasaulinio karo dienomis radiotrukdžius naudojo tiek Stalino, tiek Hitlerio propogandistai. Pavyzdžiui, Vokietijos propogandos specialistai sugebėdavo staiga „įsiveržti“ į sovietų radio laidas su antirusiškais, antistaliniškais pareiškimais ir vėl išnykti. Maskva skolinga nelikdavo.

Kokias laidas blokuoti, kaip ilgai blokuoti, spręsdavo tuometinis KPSS Centro Komitetas, SSRS Ministrų Taryba. Komunistų partijos nurodymus įgyvendindavo Ryšių ministerija. Rimtu postūmiu imtis radio trukdžių tapo vienos sovietų darbuotojos mirtis Niujorke. Ta moteris iššoko pro langą ir užsimušė. Jos mirtį labai nepalankiai (Maskvos požiūriu) nušvietė „Amerikos balsas“, visame pasaulyje sukėlęs nepasitenkinimą komunistine santvarka Sovietų Sąjungoje.

Taip pat žinoma, kad tuometinis sovietų Lietuvos vadovas Antanas Sniečkus 1951-aisiais rašė graudžius laiškus į Maskvą, reikalaudamas, jog Vilniaus objektui „Nr. 600″ kuo greičiau būtų atgabenti ppapildomi 6 – 8 siųstuvai. 1951-ųjų pabaigoje Vilniuje jau veikė 18 radiotrukdžius skleidžiančių siųstuvų, priklausiusių Ryšių ministerijai, Civilinės aviacijos vadovybei ir Žuvų pramonės ministerijai. Tačiau ir tada A.Sniečkus teigė, jog dėl technikos trūkumo nepavyksta iki galo neutralizuoti visų „priešiškų radio stočių, juodinančių sovietinę santvarką“.

Sovietų Sąjunga niekad negailėjo lėšų, skiriamų propogandos reikmėms. Ypač lėšų negailėta galingų, trukdžius skleidžiančių siųstuvų gamybai. Pavyzdžiui, 1949-aisiais SSRS teritorijoje veikė 350 trumpabangių siųstuvų, skirtų priešiškų radio laidų blokavimui. 1950-aisiais sovietai jau turėjo 700 tokių siųstuvų. 1955-aisiais vvisoje SSRS teritorijoje jau buvo pastatyta apie 1000 galingų radiotrukdžius skleidžiančių siųstuvų. Vadinamosiose socialistinio lagerio šalyse (Lenkija, Čekoslovakija, Vengrija, Jugoslavija.) veikė dar apie 700 siųstuvų. Ir vis dėlto Maskva nemanė, kad jai pavyko neutralizuoti visų priešiškų balsų. 1950-ųjų pabaigoje visuose stambiausiuose SSRS miestuose buvo įrengta po pusantro tūkstančio trukdžius skleidžiančių siųstuvų. Kremliaus žiniomis, tais metais pasaulyje veikė apie 70 užsienio siųstuvų, skleidžiančių į SSRS teritoriją įvairaus pobūdžio antisovietines radijo laidas. Sovietų siųstuvai buvo du – tris kartus galingesni už antisovietinius, bet ir tai nepajėgė, Maskvos įsitikinimu, „pasiekti jai bent jau patenkinamų rezultatų“.

Daugiausia rūpesčių sovietams kėlė radio stotys „Radio Free Europe“ ( RFE ) ir „Radio Liberty“ (RL). RFE laidos eteryje pasigirdo 1950-ųjų vasarą. Jos buvo transliuojamos iš specialaus amerikiečių sunkvežimio, stovėjusio miške netoli Miuncheno (Vokietija). Tiksli reguliarių transliacijų pradžia – 1951 metų gegužės 1-oji, 11 valanda dienos. O jau po penkerių valandų pasigirdo pirmieji trukdžiai, atkeliaujantys iš SSRS teritorijos. Tie trukdžiai buvo skleidžiami beveik 40 metų be jokių pertraukų.

RFE savo laidas transliavo bulgariškai, vengriškai, lenkiškai, rumuniškai, slovakiškai ir čekiškai. 1951 – 1953 metais savo laidas transliavo jau ir albanų kalba. Rusų kalba transliuojamos laidos pasigirdo 1953 metų kovo 1-ąją. Jų pavadinimas iš pradžių buvo ilgokas – „Radio osvoboždenie ot bolševizma“. 11959-aisiais tapo tiesiog „Svoboda“. „Sboboda“ buvo transliuojama ir gruzinų, turkmėnų, ukrainiečių kalbomis.

1968-aisiais JAV centrinė žvalgybos valdyba labai rimtai svarstė, ar nederėtų uždaryti RL. Pagrindinė priežastis – finansinės problemos bei galingi sovietų trukdžiai. Bet kai sovietų tankai įsiveržė į Čekoslovakiją, CŽV uždarymo planų iš karto atsisakė.

1973 metais nutarta sujungti RFE ir RL į vieną kompaniją, kurią finansuotų ne CŽV. Tokiu būdu atimta galimybė sovietams kaltinti amerikiečių specialiąsias tarnybas, esą šios manipuliuoja žurnalistais.

1980-aisiais Vašingtonas sustiprino galimybes transliuoti savo laidas VOA („Voice of America“). Bet kai kada Vašingtonas sulaukdavo pasipriešinimo. Sakykim, Izraelyje amerikiečiams pastatyti radio stoties nepavyko, nes pasipriešino vadinamieji „žalieji“, šaukdami, kad amerikiečių antenų keliami dažniai ir magnetiniai laukai kelia pavojų žmogaus sveikatai bei trukdo žiemoti skrendantiems paukščiams. „Žaliųjų“ protestai turėjo ryškų politinį atspalvį, kadangi amerikiečiai stotį ketino statyti ne kur kitur, o dykumoje Arava, kuri priklauso Izraelio valstybei. Panašūs protestai amerikiečiams sutrukdė turėti stotį Turkijoje. Tuo tarpu sovietams įsirengti radio stotis Vietname, Kuboje ar Sirijoje netrukdė nei „žalieji“, nei žiemoti skrendantys paukščiai, nei jokios kitos išgalvotos priežastys.

Šiuo metu žinoma, kad nuo 1945 iki 1988 metų SSRS blokavo 14 radio stočių, transliuojamų armėnų, baltarusių, gruzinų, žydų, latvių, lietuvių, rusų, uzbekų, uigurų, ukrainiečių ir estų kalbomis. Maskva blokavo šias radio stotis: Dižiosios Britanijos &– BBC, Kanados – CVC, Vokietijos – „Deutsche Welle“, Prancūzijos – ORTF, Italijos – RAI, Jungtinių Amerikos Valstijų – RFE ir RL, Ispanijos – RNE, Jungtinių Amerikos Valstijų – VOA, taip pat radio stotis „Golos Izraelia“, „Radio Afganistan“, „Radio Belgrad“, „Radio Vatikan“, „Radio Pekin“, „Radio Tirana“..

Tiesa, ne tik SSRS užsiėmė radio cenzūra eteryje. Šiuo veiksmingu metodu naudojosi Alžyras, Australija, Bulgarija, Didžioji Britanija, Vengrija, Vietnamas, VDR, Vokietija, Graikija, Egiptas, Izraelis, Irakas, Iranas, Ispanija, Italija, Kampučija, Kipras, Kinija, Kolumbija, Kuba, Marokas, Moldova, Birma, Lenkija, Rodezija, Padniestrė, Rumunija, Šiaurės Korėja, Somalis, Turkija, Prancūzija, Čekoslovakija, Etiopija, Jugoslavija, Pietų Korėja, Prancūzija, Čilė ir Japonija.

Po šaltojo karo radiotrukdžius iki šiol intensyviai naudoja Iranas, Kuba ir Kinija. Ypač aktyvi Kinija, turinti daug techninių galimybių. Oficialusis Pekinas blokuoja radio laidas „Radio Free Asia“, VOA, BBC, laidas apie Taivaną, Tibetą. Pastaruoju metu Kinija blokuoja ne tik radio laidas, bet ir internete publikuojamus puslapius, kuriuose nepalankiai atsiliepiama apie Kinijos santvarką.

Lietuvoje 1991-ųjų rugpjūtį, kai Maskvoje prasidėjo pučas, netoli Vilniaus esanti rusų karinė bazė blokavo 1-ąją Lietuvos radio programą. Maskvoje tomis dienomis, kai vadinamieji jėgos šalininkai bandė nuversti SSRS prezidentą Michailą Gorbačiovą, irgi buvo blokuojamos kai kurios pažangios laidos.

Kalbant apie radio laidų blokavimą, nereikėtų pamiršti, jog šaltojo karo metais, o kai kada

ir šiais laikais blokuojamos ir įvairios televizijos. Sakykim, Kuba dar ir dabar blokuoja amerikiečių televiziją „TV Marti“.

Atšilimas radiocenzūros srityje prasidėjo 1986 metais, po SSRS prezidento Michailo Grobačiovo ir JAV prezidento Ronaldo Reigano susitikimo Islandijos sostinėje Reikjavike. Būtent tada ir nsupręsta, kad ir Maskva, ir Vašingtonas ne tik kad sumažins įvairius trukdžius, bet net ims keistis kai kuriomis programomis – rusiškas anglų kalba transliuos amerikiečiai, o rusai – rusų kalba kai kurias amerikietiškas. 1988 metų pabaigoje M.Gorbačiovas įsakė visiškai atsisakyti cenzūros uužsienio radio laidų atžvilgiu. Tačiau pavienių nesusipratimų neišvengta nei tada, nei dabar.

Tiesiog dabar naudojami kiti principai. Šiandien žiūrima ne kaip užblokuoti oponento laidas, bet kaip sukurti savas, daug įtikinamesnes ir įdomesnes, nei priešininko laidos ir argumentai.