Gotika ir romanika

ROMANIKA

„Romaninis menas tarsi balansuoja ant realybės ir fikcijos ribos. Jo ornamentinis pagrindas žymi anų laikų žmogaus savitą požiūrį į gamtą ir savo paties dvasinį nusiteikimą. Romaniniame mene fauna ir fantastiškos būtybės paklūsta ornamento jėgai, geometriniam linijų ir tūrių žaidimui.“

Algirdas Gaižutis

Kultūra

Antiką pakeitusi Viduramžių epocha į pasaulinės kultūros procesą įtraukė Vakarų ir Rytų tautas, kurios kultūros raidoje paliko ryškų ženklą. Būtent Viduramžių epochoje susiformavo daugelis šiuolaikinių Vakarų Europos valstybių, padėjusių pamatus Vakarų civilizacijai. Suskilus Frankų imperijai, Vakarų Europoje pradeda formuotis trys nacijos: pprancūzai, vokiečiai, italai. 1054 m. galutinai atsiskyrus Bizantijos ir Romos bažnyčioms, naujas meninis stilius plito kartu su Romos katalikų bažnyčia, kuri XI a. labai išplėtė savo įtakos sferą Vakarų bei Vidurio Europoje, Skandinavijoje. Romanika <.>, arba romaninis stilius, patyrė Romos, Bizantijos, Mesopotamijos meno poveikį, tačiau išsivystė į savarankišką ir originalų Viduramžių meną. Romaninis menas atitiko elementarius feodalinės visuomenės reikalavimus. Kadangi Bažnyčia tuo metu buvo kultūros židinys ir moralinis autoritetas, ji siekė, kad menas atliktų „Vargdienių Biblijos“ funkciją, todėl daugelis meno kkūrinių buvo iliustratyvūs — kiekvienas daiktas ar detalė turėjo savo paskirtį ir reiškė kokią nors idėją. Žemiškasis grožis suprantamas kaip dangiškojo grožio atspindys, todėl siekiama asketiškumo ir vidinės išraiškos. Pradėjo formuotis krikščioniškoji filosofija, kuri jungė įvairias mokslo sritis ir buvo eenciklopedinio pobūdžio. Krikščioniškoji filosofija plėtojosi dviem kryptimis: scholastine, paremta teoriniu pagrindu, ir mistine, pagrįsta kontempliacija (susikaupimu). Šiuo laikotarpiu įsigalėjo krikščioniškosios istorijos filosofijos pradininko Aurelijaus Augustino suformuluota linijinio laiko samprata, atmetusi ciklinį antikos laiką, nepripažįstantį kryptingumo. Pasaulis pradėtas suprasti kaip turintis pradžią — Pasaulio sukūrimą ir pabaigą — Paskutinio teismo dieną. Žmonijos istorijos pabaiga suvokiama kaip neišvengiama lemtis, todėl romaniniame mene dažnai sutinkami apokaliptiniai Paskutinio teismo vaizdai ir simboliai. Romaninis menas laikomas pirmuoju vientisu Europos stiliumi. Jis apima XI amžių ir XII a. pradžią. Tačiau romanikos, vėliau gotikos, renesanso, baroko terminai žymi ne tik meno istorijos stilius, bet ir šimtmečius brendusias ir klestėjusias kultūras.

Architektūra

Romaninio stiliaus meninius principus ryškiausiai atskleidžia pilių, vienuolynų ansamblių ir bažnyčių architektūra. Buvo pastatyta daug gynybinės paskirties pilių. JJos paprastai statytos ant aukštų kalvų, apsuptos vandenų, aptvertos sienų su masyviais bokštais. Architektūros formos buvo asketiškos, griežtų konstrukcijų, aiškios. Ankstyvųjų viduramžių menas telkėsi beveik vien vienuolynuose, o svarbiausia meno rėmėja buvo dvasininkija, todėl šis stilius labiausiai ir paplito sakralinėje architektūroje. Romaninio stiliaus bažnyčios konstrukcija rėmėsi bazilika, tačiau nuolat tobulinama ji įgavo iki tol neregėtas formas. Prie centrinės navos iš abiejų pusių šliejosi dvi arba keturios šoninės navos. Navos buvo perdengiamos sunkiais cilindriniais arba kryžminiais skliautais, kurie rėmėsi į keturkampius aarba aštuoniakampius stulpus — piliorius. Šoninių bažnyčios navų antrajame aukšte buvo įrengiamos į centrinę navą atviros galerijos (vidiniai balkonai). Tokios galerijos puošė ir romaninių bažnyčių išorines sienas. Romaninės bazilikos buvo sudėtingesnės už ankstyvąsias bažnyčias. Rytinėje (altorinėje) bažnyčios dalyje buvo statomas choras, trijų, penkių ar net septynių apsidžių vainikas. Pailginus altorinę bažnyčios dalį, pastatas įgaudavo lotyniško kryžiaus formą.

<.>

GOTIKA

„Viduramžių autoriai nuolat kalbėjo apie visos būties grožį. Nors šios epochos istorija kupina visokių tamsybių bei prieštaravimų, tačiau Visatos įvaizdis, kurį savo raštuose kūrė teoretikai, gaubiamas šviesos ir optimizmo. Kaip mokė Pradžios knyga, Dievas šeštosios dienos pabaigoje pamatė, kad visa, ką jis sutvėrė, yra labai gera.“

„Jonas Škotas Eriugena vėliau išplėtojo koncepciją apie pasaulį kaip Dievo neprilygstamo grožio apsireiškimą.“

Umbertas Ekas

Kultūra

Daugelį šimtmečių Viduramžių epochą lydėjo „sustingimo laikotarpio“, „tamsos šimtmečių“, „begalinio melagingumo“, „baisios viduramžių nakties“ epitetai. Daugelio kartų požiūriu, tai buvo kultūros raidos sąstingis, skiriantis dvi didžiąsias epochas — antiką ir jos atgimimą. Meno istorikai nepalankiai vertino ir šio laikotarpio dailę, pvz., gotikinė skulptūra laikyta tik nesėkmingu antikinio grožio mėgdžiojimu. Dabar daugelis garsių pasaulio menotyrininkų Viduramžių epochą teigia buvus vienu turtingiausių pasaulinės dailės raidos laikotarpių.

Viduramžių grožio samprata glaudžiai sieta su religine pasaulėžiūra, žemiškasis pasaulis priešpriešintas dangiškajam. Viduramžių menininkai, ignoruodami žemiškąjį pasaulį, savo žvilgsnį kreipė į vidinį, dvasinį. RRealus pasaulis nedaug kam rūpėjo, — amžinumo ir laikinumo, šventumo ir nuodėmingumo, sielos ir kūno, dangiškojo ir žemiškojo egzistavimo kontrastai sudarė viduramžiškos pasaulėjautos esmę.

Viduramžių epochos apogėjus — gotikos stilius gyvavo maždaug nuo XII a. vidirio iki XV a., o kai kuriuose kraštuose ir iki XVI a. Tuo metu įvyko daugybė visuomeninio gyvenimo permainų. Kūrėsi miestai, pamažu jie virto svarbiausiais intelektualiniais centrais, prie vienuolynų įsteigtos mokyklos išaugo į pasaulinio garso universitetus, kaip antai Paryžiaus, Oksfordo, Bolonijos. Iš musulmonų atgauti antikos mąstytojų veikalai ne tik padėjo plėtotis Viduramžių kultūrai, bet parengė dirvą ir renesansui. Paveldėtoms iš antikos estetinėms idėjoms šio laikotarpio mąstytojai suteikė naują prasmę, įtvirtindami krikščionišką požiūrį į žmogų ir pasaulį. Pagrindine tų laikų savybe tapo dvasingumas — tikrovė interpretuota dvasinių vertybių pagrindu. Bažnyčia mokė, kad žmogiškasis protas turi atstovauti tikėjimui, o menas — tarnauti liturgijai. Menas palengva išėjo už vienuolyno sienų, jį puoselėjo diduomenė. Kūrėsi darbo bendrijos — cechai, pvz.: stiklių vitražistų, medžio raižytojų, akmenkalių skulptorių, architektų. Tuo metu skulptoriai, vitražistai, tapytojai laikyti paprastais amatininkais. Ypatingą vietą tarp jų užėmė architektai, kurie vadinti „artistais“. Architektas buvo gerbiamas ne tik kaip įvairiapusė intelektuali asmenybė, išmananti taikomosios dailės paslaptis, bet visų pirma kaip Dievo namų statytojas.