Kristijonas Donelaitis

Žymiai giliau ir išsamiau negu buržuaziniu laikotarpiu šiandien jau nušviesta Donelaičio epocha,jo visuomeninė , idėjinė ir literatūrinė aplinka,išryškinti poeto asmenybės būdingieji bruožai,atskleisti asmeniniai prieštaringumai tarp jo subjektyvios ideologijos ir ir objektyvaus kūrybos turinio,kartu argumentuotai iškeliant Donelaičio literatūrinio palikimo liaudiškumą,demokratiškumą,didžiulę istoriškai pažangią reikšmę ir nesenstančią meninę vertę.Daug plačiau ir principingiau,- negu tai buvo daroma iki šiol,- o svarbiausia,remiantis konkrečiu literatūros kurinių palyginimu,pradėtas nagrinėti literatūrinių įtakų bei poveikių Donelaičiui klausimas,tuo būdu paneigiant bet kokius galimus sekimus ir įtikinamai įrodant „Metų“ originalumą bbei savitumą.Kartu imta svarstyti ir Donelaičio kūrybos metodo problema,to metodo santykis su klasicizmo,realizmo,baroko,švietimo srovėmis bei jų estetika.pabandysiu šiuo referatu aptarti šių epochų požymius Donelaičio „Metų“ kūrinyje.

Donelaičio kūrybos realizmas susijęs su valstietiskąja kultūra,su žemdirbio egzistencija ir jo tikroviška pasaulėjauta.Žemę dirbančiam žmogui svetimos abstrakcijos,jis mąsto konkrečiai ir daiktiškai,ūkiškai.Valstiečio jautrumas gamtai – ne romatinė jausminga laikysena,bet praktinis santykis su būtimi.Donelaičio būrą gamta traukia ne poetiniu grožiu ar sudvasintos gyvybės paslaptimi,bet pačiuopiamu derlingumu,žemės teikiamomis gėrybėmis,kurios jam yra tarytum Dievo malonės ženklas,atpildas už triūsą.“Metuose“ nneaptiktume antgamtinio būties matmens,kokios transendencinės orientacijos – net Biblijos religinės temos čia pritaikytos žemdirbio pasauliui,jo gyvenimo moraliniam įprasminimui.Šventraščio tiesos ir personažai tarytum įkurdinti kaimo bendruomenėje,jie visiškai panašūs į paprastus žmones,psichologiškai artimi būrams:Donelaičio Dievas supykęs plūstasi (įžeistas patriarchalinis autoritetas),Adomas ir Ieva vvaizduojami kaip rūpesčių kamuojami ir užuojautą keliantys kaimiečiai.

Nėra prasmės įrodinėti, jog mums nepriimtina nė viena iš šių dirbtinai sugalvotų – tiek realistinio idealizmo,tiek ir integralinio realizmo – etikečių,kurias noretume prikergti įžymiajai Donelaičio poemai,siekdami svarbiausia įrodyti, „kad poetas nekuria realistinių vaizdų tik tam, kad jais gerėtųsi“, o kaip ir tie jo aprašomi paukščiai pavasarį, – savo giesmes skiria Dievo garbei. Pasaulinėj literatūroj,- turbūt nedaug rasime tokių poetų, kurių gamtoj dievo garbės ideja ryškiai švytetų,kaip ji matyti Donelaičio pavasary.

Kaip teigia J.Grinius: „pirmoji prežastis glūdi kuriančiųjų asmenų sielos struktūroje“.Taigi iš esmės apsiribojama tik rašytojo charakteriu,jo temperamentu.

Kuo reikšmingas baroko stilius „Metuose“?Kaip minėta,svarbiausia jo tema – žemiškojo gyvenimo pabaiga ir mirties triumfas.Šį gyvenimo rato nepermaldaujamą dėsnį valstietis visų pirma mato gamtoje ir nnuspalvina jį religinėmis fantazijomis.Gamtoje pilna ne tik gyvybės bet ir mirties.Juk gamta su visomis žolelėmis nuolatos kentėdama ir verkdama miršta ir kaskart prisikelia; gyvybės pulso antroji pusė visuomet yra mirtis – tai fundamentalus ir labai akivaizdus gyvojo pasaulio dėsnis.

Jei poema būtų vien natūralistinio ralizmo ir barokinės vaizduotės kūrinys,ji keltų chaoso įspūdį.Poemos autorius nepiknaudžiauja barokiniais vaizdais,jis visuomet grįžta prie realybės matmens,piešia gyvenimą aiškiai ir ryškiai,jis yra kūrėjas – valstietiškojo kosmos modeliuotojas,saugantis Vyžlaukio valsčių nuo chaoso.

Klasicizmo reikšmė Donelaičio poemojo užima nne ką mažesnę vietą,nei kitų epochų reikšmė.Daugelis tyrinėtojų teigia, kad norima paskubomis išimti iš donelaitikos šią svarbią problemą.Susidaro net įspūdis, tartum nuogąstaujama, jog, susiejus Donelaičio kūrybą vienu ar kitu aspektu su klasicizmu, būtų sumenkinta jos meninė bei istorinė reikšmė, paneikgtas jos savitumas.Tačiau tai vargu ar pgrįsti būgštavimai.Šitokios sugestijos greičiausiai atsiranda dėl nepakankamo klasicizmo istorinės – visuomeninės raidos suvokimo,siejant klasicizma daugiausia tiktai su reakcinėmis tendencijomis,su antikinės mitologijos bei poetikos dirbtiniu pamėgdžiojimu, perdėm sutapatinant šią meno ir literatūros kryptį su aristokratiniu,feodaliniu pasauliu,nukeliant jos vystymosi baigiamąjį etapą per daug toli i praeitį.

Klasicizmas idelalaus charakterio pavyzdžių ima iš kultūros sferos, iš Antikos herojų.Donelaitis taip toli neina, jam iš Antikos pakanka klasikinių stiliaus formų, o moralinius gyvenimo pavyzdžius jis ima iš tiesioginės žemdirbio aplinkos – iš gamtos.Gamta yra dižioji valstiečio mokytoja, nes jos amžinuosiuose ritmuose žemės žmogus įžvelgia paties Dievo buvimą.Arčiausiai Dievo yra gyvūnai,paukščiai – jie ir moko žmogų gyventi ir tenkintis mažu,atėjus laikui šaukia dirbti.Nutolęs nuo gamtos žmogus nebemato pavyzdžio ir moraliai išsigimsta,išaukština save ir ima neigti aukščiausiąjį tvarkos autorių. Didaktinės autoriaus intencijos ypač akivaizdžios jo pasakėčiose.

Taigi matome,jog ratas užsidaro, vienas stilius yra susijęs su kitu,papildo vienas kitą,todėl viena iš šio kūrinio problemų – stiliaus dominantė.Realizmas, barokas, klasicizmas, švietimas?..Autoriui visi jievienodai naudingi,nes bbūtent jų įvairovės dėka sukuriamas daugiaplanis epiškas būrų gyvenimo paveikslas.

Naudota literatūra:

K.Doveika „Kristijonas Donelaitis

Literatūros ir mokslo kritikoje“

Saulius Žukas „Švietimo epochos

literatūra“

Viktorija Daujotytė,Regimantas

Tamošaitis,Rita Tūtlytė,Giedrius

Viliūnas „Literatūra XI-XII klasei“

Saulius Žukas „Donelaičio kūryba“