Individas ir Visuomenė

„Batik“ – indonezietiškas žodis, kilęs iš žodžių „Titik“ arba „Tik“, reiškiančių „mažas kąsnelis“ arba „lašas“. Dirbant šia technika ant audinio plotų, kad jie nenusidažytų, liejami mažyčiai ištirpinto vaško lašeliai. Lietuviams šis būdas primena velykinių kiaušinių dažymą vašku. Ši technologija kildinama iš Javos salos, vėliau išplito Indonezijoje ir kitose Rytų valstybėse.

Batika suklestėjo valdant Rytų Javos karaliams XII–XVI a. Tuo metu batikos menas buvo sultonų nuosavybė, diduomenės privilegija. Ilgainiui jis palengva perduotas į paprastų žmonių rankas ir kai kur tapo net amatu.

Klasikinės JJavos batikos spalvinė skalė yra griežta ir labai ribota. Iki XVII a. pagrindinės spalvos buvo balta ir mėlyna. XVII a. atsirado ruda ir netrukus, kai įgyta žinių apie ėsdinančias metalo druskas, – geltona bei raudona.

Visi indonezietiškos batikos motyvai turi ypatingas reikšmes, iš dalies kilusias iš primityvaus simbolizmo, bet daugiau įtakos turėjo indų, kinų ir arabų dekoratyvinė dailė. Vis dėlto javiečiai sukūrė labai savitą batiką. Raštai gali būti apibrėžti, tikslūs (audinyje kartojami pastoviais intervalais), laisvi (ritmiškai nekartojami) arba neapriboti (besitęsiantys).

Iš geometrinių rraštų – trikampių, svastikų, spiralių, įvairių rombų, vienas kitą dengiančių apskritimų, lietaus lašų, banguotų linijų ir natūralistinių motyvų – piešinių, vaizduojančių žmones, gyvūnus, augalus, galima spręsti apie Indonezijos gyventojų mentalitetą. Be gaidžio, povo, drugelio ar elnio, dažniausiai vaizduojamas ir netgi pprivilegijuojamas paukštis iš hindų mitologijos – Gurada (erelis). Tai šiandieninis Indonezijos simbolis, reiškiantis jėgą ir tautinį išdidumą.

Batikos darbams dažniausiai būdavo renkamasi medvilninį audinį. Pakrantės zonose, kur ypač stipri Kinijos įtaka, kartais naudojo šilką.

Vaškas dengiamas specialiu įrankiu – tjantingu. Javoje naudojamas tjantingas susideda iš mažo rezervuaro su kokio nors lengvo medžio rankenėle. Jis padarytas iš plono vario lakšto ir priderintas prie vieno ar daugiau ištekėjimo vamzdelių. Ištekėjimo vamzdelis turi būti siauras, kad būtų galima ant audeklo piešti lenktų ar tiesių linijų arba taškų eiles. Linija po linijos, taškas po taško, net plokštuma po plokštumos kuriamas piešinys. Toks darbas atima daug laiko ir energijos.

XIX a. pirmojoje pusėje suklesti Vakarų pramonė. Masinės gamybos, mašinomis spausdintų raštų batikos dirbiniai importuojami į Javos ir Rytų IIndijos salas. Konkurencija buvo tokia negailestnga, jog amžiui baigiantis žmonės pranašavo ankstyvą batikos meno mirtį. Bet taip neįvyko. Dar daugiau, javiečiai iš keliolikos amžių senumo technikos išrutuliojo naują formą – štampuotąją batiką. Ornamentai perkeliami ant medvilninio audinio vario atspaudu, prieš tai panardintu į ištirpintą vašką. Ši sėkmingai racionalizuota gamyba yra pigesnė. Tai ir išgelbėjo batikos meną.

Šiuo metu egzistuoja šios batikos rūšys: šaltoji batika (šia technika audinio piešinys kuriamas, liejant ištirpintą vaško-parafino mišinį ir dažant šaltais dažais), karštoji batika (šia technika ddekoras ant audinio gabalo kuriamas jį atitinkamai sulanksčius ir rezervavus vietas, kurias reikia palikti nenudažytas. Dažoma karštais dažais) ir tapyba ant šilko.