Henrikas Radauskas
Henrikas Radauskas – Nepriklausomos Lietuvos lyrikas, augęs ir brendęs Lietuvoje, kūrybos viršūnių pasiekęs išeivijoje. Jis – lyrinio eilėraščių meistras, neoromantikas, estetinės poezijos atstovas, nuošaliai stovėjęs nuo bet kurių literatūrinių sąjūdžių, susikūręs savitą stilių, savo poetinį pasaulėvaizdį.
Šis poetas gimė 1910 m. balandžio 23 d. Krokuvoje (Lenkijoje). Augo Gikonių kaime, Rozalimo valsčiuje, Panevėžio apskrityje. Pirmąjį pasaulinį karą praleido Rusijoje, Sibire (Novo – Nikolajevske) lankė pradžios mokyklą. 1921 m. grįžo į Lietuvą. Mokėsi Panevėžio gimnazijoje ir mokytojų seminarijoje. 1929 m. baigęs seminariją vienerius mmetus mokytojavo Kazokiškio pradžios mokykloje. Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultete studijavo lietuvių, vokiečių, rusų kalbas ir literatūras. 1936 m. buvo Klaipėdos radiofonopranešėjas lietuvių ir vokiečių kalbomis, 1937 – 1941 m. dirbo Švietimo ministerijos knygų leidimo komisijoje redaktoriumi. 1944 – 1945 m. gyveno Berlyne, iš ten persikėlė į Reutlingeną. Dirbo pracūzų įstaigoje. 1949 m. atvyko į JAV. Gyveno Baltimorėje, Čikagoje, nuo 1959 m. Vašingtone dirbo Kongreso bibliotekoje. Studijų metais pradėjo rašyti poeziją.
Mirė 1970 m. rugpjūčio 27 d. Vašingtone.
APIE KŪRYBĄ
Kritikai mmano, kad H. Radausko rinkiniuose, išleistuose 1930 – 1965 m. dominuoja intelektas, diriguojantis lyrinio veiksmo eigą ir nubrėžiantis jo krantus, žmogaus ir kūrėjo dalios mūsų pasaulyje emblemos, išreiškiančios asmenybės nerimą, pasimetimą ir humanistinį pradą – viltį gėrio ir grožio pergale. EEilėraščių forma yra daili, skambi, išbaigta. Poezijai būdingas atsiribojimas nuo pasaulio, nuo realaus gyvenimo problemų. Poetas sugeba stovėti šalia gyvenimo ir žvelgti į viską šalto satyriko akimis. Lengva pašaipa, skaudi ironija ir pikta satyra, einanti kai kada iki cinizmo ribos yra būdinga daugeliui eilėraščių.
Kaip vieną pagrindinių H. Radausko poezijos skiriamųjų bruožų kritikai paprastai įvardija lyrizmo nebuvimą, tiksliau autorefleksijos, aiškaus subjektyvumo, lyrinių nuotaikų vengimą. Jų vietą užima daiktų ir fenomenų pasaulis. Tačiau dėl šio principo poezija netampa realybės imitacija: eilėraščių pasaulis pasireiškia transformuotas, tarsi naujai perdėliotas pagal savitus dėsnius, atsisakoma natūralios, įprastinės logikos. Taip sukuriamas ypatingas estetinis įspūdis. Kadangi daiktai ir fenomenai, kitaip tariant, teksto figūros, atpažįstami juslėmis, šios tampa svarbia H. Radausko eilėraščių dalimi, jusliškumo principas keičia jausmingumo principą. H. RRadauskas pasiekia dvi fundamentalias realijas, būtent, gyvenimą ir mirtį. Jie suprantami kaip vieninteliai absoliutūs faktai, iš kurių sąveikos gimsta visi sudėtingi žmogaus minčių ir jausmų raštai.
Juslinis suvokimas nėra atskiras nuo kitų žmogaus sąveikos su pasauliu sričių – euforinio ar disforinio, intelektualaus vertinimų, aistrų ir pasijų. Galima pastebėti tokį dėsningumą: aistros bei pasijos dažniau skleidžiasi tuose Radausko tekstuose, kur intensyviai veikia jutimai, per juos objektas ima veržtis į subjekto lauką, dominuoti. O ten, kur jutimai minimaliai reiškiami, ryškėja lyrinės nuotaikos, ssantykis su pačiu savimi; juslinė percepcija nusilpsta ir jos vietą užima meditacija, sapnas. Šie du suvokimo poliai ypač ryškūs tuose eilėraščiuose, kuriuose subjektas atsiduria jusliniu požiūriu kraštutinėse situacijose.
H. Radausko poezijoje gamta, jos reiškiniai tik išeities taškas, o projekcija nukreipta į žmogų, jo būtį, į kūrybą. Poeto kūrybai būdinga žodžio ir vaizdo santūrumas, poetinis gilumas, romantiškumas. Muzikalumas ir vaizdų spalvingumas yra pačios ryškiausios šio poeto poezijos savybės. „Radauskas buvo toks žmogus, kurį visiškai teisėtai galėjai pavadinti menų alkoholiku. Menai jam buvo absoliutus pasaulio centras, vienintelė asmeninė obsesija ir kone vienintelis dėmesio vertas konversacijos objektas. Poezija, baroko muzika ir impresionistų tapyba buvo temos, kurios jam niekad nenusibosdavo. Apie šiuos menus jis kalbėdavo su ne mažesne aistra bei užsidegimu kaip kiti apie pinigus, investicijas, nuosavybę, VLIKą ir ALTą. Be aukščiau minėtų dalykų, jis dar ypatingai mėgo diskutuoti gramatikos, žodyno ir literatūros teorijos klausimais“. – taip apie savo buvusį draugą kalbėjo poetas Alfonsas Nyka-Niliūnas. Nors H. Radauskas dažnai vadinamas didžiausiu lietuvių poetu po Maironio, jis nepradėjo naujos poetinės mokyklos, nesišliejo prie kitų, nebuvo pakviestas į „Žemės“ antologiją, nors į ją buvo pakviestas daug vyresnis J.Kėkštas. H.Radauskas dar Lietuvoje siekė laisvinti lietuvių poeziją nuo daugybės įkyrėjusių štampų ir draudimų, nuo, anot T.Venclovos, vadinamojo papievių llyrizmo ir pseudopatriotinės retorikos, norėjo pakelti ją iki pasaulinės literatūros aukštumų.
H. RADAUSKO PARAŠYTOS IR IŠLEISTOS KNYGOS
• Fontanas: eilėraščiai. Kaunas. 1935 m.
• Strelė danguje: eilėraščiai. Čikaga. 1950 m.
• Žiemos daina: eilėraščiai. Čikaga. 1955 m.
• Eilėraščiai: rinktinė ir naujų eil. sk. „Žaibai ir vėjai“. Čikaga. 1965 m.
• Eilėraščiai (1965 – 1970): pomirtinė poezijos knyga/ [parengė J. Blekaitis]. Čikaga. 1978 m.
• Lyrika. Vilnius: Vaga, 198 m.
• Pasauliu netikiu, o pasaka tikiu: eilėraščiai. Kaunas: Šviesa, 1993 m.
• Eilėraščiai. Vilnius: Baltos lankos. 1994 m. (Baltų lankų literatūros kolekcija).
• Radauskas apie kūryba ir save,recenzijos ir straipsniai, Henrikas Radauskas atsiminimuose ir kritikoje/ sudarė G.Viliūnas. Vilnius: Baltos lankos. 1994 m.
• Eilėraščiai. Vilnius: Baltos lankos. 1999 m. (Rinktinė lietuvių poezija).
Eilėraščiai
DAINOS GIMIMAS
Aš nestatau namų, aš nevedu tautos,
Aš sėdžiu po šakom akacijos baltos,
Ir vėjas dangiškas į jos lapus atklysta,
Ir paukštis čiulbantis joj suka savo lizdą,
Ir skamba medyje melodija tyli,
O aš klausausi jos ir užrašau smėly,
Ir vamzdį paimu, ir groju, ir dainuoju
Su vėju ir paukščiu ir su medžiu baltuoju,
Ir ūžia debesys nežemiškos spalvos
Virš tos dainuojančios ir grojančios kalvos.
MŪZA
Siuvėja mūza iš Denis paveikslo
Ant suolo deda siuvinį, pakyla,
Nueina vasaros tuščia gatve,
Pageltusia tartum kiniečio veidas.
Marga suknelė ima lipti laiptais,
Ir jai po kojom ąžuolinis balsas
Skanduoja jambais bėgančius žodžius.
Ji pro sunkias užmigusias duris
Praeina tartum vėjas ir iš karto
Kaip statula išauga kambary.
Pamatę aklą akmeninį veidą,
Vaikai sucypę ppradeda blaškytis,
Bet ji pro langą išmeta vaikus
Ir pelargoniją ir kanarėlę,
Ir kūdikiai, plasnodami sparnais,
Kaip angelai į aikštę nusileidžia.
Gėlė pragysta gatvėj paukšteliu,
Ir kanarėlė pradeda žydėti
Skaisčiu geltonu žiedu. O akmuo
Paduoda vyrui stilių ir lentelę
Ir ima neskubėdamas diktuoti.
KRAUTUVĖLĖS PADAVĖJA
Mergaitės veidu teka ašaros:
Mylėjo, prisiekė, nerašo.
Negalima grąžinti vasaros,
Ir ji rankas ant slenksčio grąžo.
Sugriuvo pilys, mirė pasakos.
Miestelis rudeniu patvinęs.
O krautuvėje – virvės, pasagos
Ir vinys, vinys, vinys, vinys.
ŽIEMOS PASAKA
Įspėk, kas kvepia? Neįspėjai.
Lelijos? Liepos? Vėjai? Ne.
Taip kvepia princai ir kirpėjai,
Taip kvepia vakaras sapne.
Žiūrėki: linija pro stiklą
Praėjo posūkiu tyliu,
Rami šviesa pro švelnią miglą
Čiurlena pieno upeliu.
Žiūrėki: sninga, sninga, sninga.
Žiūrėki: baltas sodas minga.
Nugrimzdo žemė praeity.
Įspėk, kas eina? Neįspėjai:
Ateina princai ir kirpėjai,
Balti karaliai ir kepėjai,
Ir šlama medžiai apsnigti.
SUGRĮŽIMAS
Ėmė lyt, ir naktis sušlapo
Ir pakvipo erdvėm ir žuvim,
Ir spindėjimą žalio lapo
Tu pasiėmei su savim.
Ir tau liko tasai žalumas,
Kaip saulėlydis rausvas šuva,
Lėtas laikas ir pilkas dūmas
Ir pilna debesų kalva.
Jei paklydęs kada gulėsi
Dykumoj, po saule žiauria,
Tu galėsi grįžt į pavėsį
Medžio, mirgančio ežere.
Pamatysi temstantį krantą,
Kur mėnulį velką žvejai,-
Ir šešėlį šuns, kurs supranta,
Kur per šitiek metų ėjai.
Savo pažadą ištesėjęs,
Tu girdėsi: krenta lašai-
Ir stovėsi kaip Odisėjas,
Nežinodamas ar grįžai.
UOSTAS
Vidudieny kaip briliante
Man uždarytam akys anka.
Žiaurios šviesos pilna pakrantė:
Vinių, stiklų, kinžalų šventė, –
Kas man išties pagalbos ranką?
O garlaiviai ir garvežiai
Sirenom raižo orą trankų,
Ir čeža krabai ir vėžiai
Žvejams tarp akmeninių rankų,
Ir
negrų rėkianti minia
Lyg peiliais perduria mane.
Karštos šviesos pilna pakrantė.
Kas ugnį debesiu užties,
Padės sulaukt šaltos nakties?
Žaibų, liepsnų, žarijų šventė.
O jūra supasi laivais
Ir žiba veidrodžiais kreivais.
VASAROS NAKTIES SAPNAS
Vakare, man beveik užmigus,
Kai dar šviečia lempa šalia,
Bet ant stalo jau miega knygos
Ir medinė varlė žalia,
O kažkur apačioj, pas kaimyną,
Senas laikrodis din din din, –
Man pakvimpa pražydę kmynai,
Ir jų kvapas artyn ir saldyn.
Aš matau, kaip ilsis pjovėjas:
Žydros akys žalioj žolėj,
Ir girdžiu, kaip vasaros vėjas
švilpiniuoja jo skrybėlėj.
Aš matau, tarytum pro rūką:
Man mosuoja ranka trapi
Pernai mirusio piemenuko,
Meškeriojančio ppaupy.
Jis mane nusimaudyt kviečia,
Plonas balsas šaukia mane,
Ir numirėlių saulė šviečia
Jo veidą mano sapne.
TRUMPA EILĖRAŠČIŲ INTERPRETACIJA
H. Radausko eilėraščiai – „Uostas“ ir „Vasaros nakties sapnas“ yra labai skirtingi. Pirmajame pasireiškia juslinis perteklius: per intensyvius jutimus pasaulis įsiveržia į subjekto lauką ir ima grasinti sunaikinimu. Subjektas patiria pasaulio ataką tarpinėje erdvėje tarp žemės ir vandens – uoste, kur užmezgama komunikacija su pasauliu.
Eilėraštyje „Vasaros nakties sapnas“, prislopus juslinei percepcijai, iš realios erdvės peršokama į sapną, o per jį subjektas įgyja kompetencijos įžengti į mmirties pasaulį. Su anapusybe kuriamas juslinis santykis, tačiau sapno erdvės jutimai yra kitokios prigimties, kitokios substancijos. Galima išskirti matymo ir regėjimo kategorijas – t.y. tos pačios vizualinės juslės laukas skyla į dvi dalis, kurių viena susijusi su vadinamąja išorine realybe, oo kita – su vidine.
LITERATŪRA
Radauskas H. Pasauliu netikiu, o pasaka tikiu. Kaunas: Šviesa, 1993. – 256 p.
Greimas A.J. Iš arti ir iš toli: Literatūra, kultūra, grožis. Vilnius: Vaga, 1991. – 525 p.
Radauskas: apie kūrybą ir save / recenzijos ir straipsniai / Henrikas Radauskas atsiminimuose ir kritikoje.Vilnius: Baltos lankos, 1994. – 589 p.
Interneteka.www.google.lt
