ka reiskia buti visuomenes nariu?

Individas ir visuomenė: ką reiškia būti visuomenės nariu?

Pirmiausia, reikėtų pradėti kalbėti apie tai, kas yra individas, kokią reikšmę jis turi visuomenės formavimuisi. Individas nėra paprastas gamtos padaras. Daugybė ryšių jį sieja su kitais žmonėmis, sudarydami visuomeninio gyvenimo pamatą. Jie veikia ir išoriškai reiškiasi per žmonių kuriamas bei ugdomas kultūros institucijas. Tad kultūra plačiausia šio žodžio prasme yra tai, kas mūsų gyvenimą padaro tikrai žmogišką ir atskiria jį nuo gamtos pasaulyje vyraujančios tvarkos. Žmogus sudaro visuomenės dalį, todėl jo likimą sprendžia nne tik jis, bet ir visuomenė. Vieno asmens, individo išsivystimo lygis atspindi visą taytą. Tad vieno žmogaus asmeninis laimėjimas- visų pirma yra indėlis į visuomenę.

Kiekvienas individas turi savo laisves ir teises. Mes gyvename demokratinėje šalyje, kur žmogaus gyvenimas nėra apribotas griežtais draudimais, bet individo asmeninė laisvė negali kirstis su kito asmens interesų riba. Laisvė negali būti suprantama tiesmukiškai, kaip gyvenimas nesilaikant jokių dorovės normų ir atsakomybės. „laisvės reikia mokytis“- sake Justinas Marcinkevičius.

Pasak poeto, gyvenimą reikia suprasti kaip pareigą: kaip žmogaus ppareigą žmogui, jo pareigą visuomenei, kaip pareigą tautai, tačiau tai nėra tiesioginis ryšys. Jis jaučiamas kasdieniniame mūsų gyvenime, bet nera teisiškai apibrėžtas. Nuo pat gimimo mes kažkam esame įsipareigoję: vaikas jaučia pareigą klausyti savo tėvų, vyras ir žmona- gerbti ir mmylėti vienas kitą iki mirties, seni geri draugužiai- nepalikti viens kito bėdoje. Tai yra neapibrėžtos pareigos. Egzistuoja ir kitokia atsakomybės forma, kai kiekvienas individas privalo jos laikytis, kitaip sakant- nepažeisti įstatymo.

Galbūt pagrindinė žmogaus pareiga yra įstatymo laikymasis. Istatymas, kaip žmonių santykius reguliuojanti norma yra bet kokios savivalės priešybė. Tiesioginė jo paskirtis- ukirsti kelią savivalei, šitaip įgyvendinti pačiame jo apibrėžime slypintį teisingumo reikalavimą. Įstatymas turi būti suprantamas ne kaip „iš aukščiau“ ateinantis valdžios nurodymas, kokių tikslų žmogus turi siekti ir ką jis turi daryti, bet priešingai- kaip draudimas arba nurodymas ko jis neturi teisės daryti, kad neįsibrautų į kito žmogaus gyvenimą.

Žmonių gyvenimą valdančios normos skiriasi savo pobūdžiu, tačiau jų esmė ir paskirtis yra ta pati. Norma- yra bendra tam tikro elgesio ttaisyklė, kuri daugiau ar mažiau visuotinai pripažįstama ir turi atsakomybės dalią. Kitaip sakant, norma visada yra liepinys arba reikalavimas, kad žmogus ja vadovautųsi savo santykiuose su kitais ir elgtųsi nurodomu būdu net tada, kai dėl asmeninės naudos ar kitokių priežasčių jis mielai to nedarytų. Visuomeninės, politinės, religinės ar kitokios institucijos įvairiais būdais stengiasi garantuoti, kad būtų laikomasi normų.

Deja, mūsų visuomenė nėra linkusi taip palankiai žiūrėti į įvairiausius gyvenimą reguliojančius veiksnius. Iš to kyla pasipriešinimo, savotiško maišto formos: įstatymų ir draudimų nnepaisymas, įvairūs nusikaltimai. Dažnai asmuo, nusižengęs tam tikrai normai nenori prisiimti atsakomybės. Geriausias pasiteisinimas tuomet yra kito apkaltinimas. Tad tam tikrais atvejais valdžia turi teisę kištis į privatų žmogaus gyvenimą. Teisėta ir leistina prievatra yra tik tiek kiek jos reikia palaikyti teisingo elgesio normoms, garantuoti kad žmonės paklustų įstatymams ir suvoktų savo atsakomybę.

Derėtų nepamiršti, kad individo prigimtinės teisės ir laisvės neturi užgožti kitų. Pareigos riboja mūsų galimybes bet kur ir bet kada daryti ką panorėjus. Jos verčia mus atsižvelgti į kitų laisves ir teises Rūpinimasis kitu yra brandžios visuomenės požymis. Žmogus nėra tobulas, bet sugeba savarankiškai kelti sau tikslus ir prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, atsakomybė yra neatskiriama laisvės palydovė.