Motiejaus Valančiaus nuopelnai lietuvių kultūrai. Veiklos sritys

Motiejaus Valančiaus nuopelnai lietuvių kultūrai. Veiklos sritys.

•Kiekviena tauta gerbia didžiavyrius, kurie darbuojasi jos labui, veda ją, yra visiems pavyzdys. Jų vardai aukso raidėmis įrašyti į tautos istoriją. Vyskupas A.Baranauskas sakė, jog XIXa. viduryje didžiausią žalą žmonėms padarė įsikerojęs girtavimas. Toje pelkėje skendo šeimų santarvė, nyko darbo ir taupymo vaisiai, visos krikščioniškosios dorybės. Tuomet lyg žiburys naktį į Lietuvos gyvenimą atėjo Motiejus Valančius, „Palangos Juzės“ autorius, vyskupas, Lietuvos blaivintojas, tautos švietėjas, rašytojas, istorikas, iškilus visuomenės veikėjas.

• Motiejus Valančius gimė 11801 m. Žemaitijoje, Salantų parapijoje, Nastrėnų kaime. Kelią į švietėjus bei rašytojus M. valančius pradėjo Žemaičių Kalvarijos dominikonų šešiaklasėje mokykloje. Kitais metais įstoja į Varnių kunigų seminariją, o po dviejų metų, ją baigęs, parsikelia į Vilnių ir mokosi toliau Vilniaus universitete, teologijos skyriuje. Moksladraugių liudijimu, Vilniaus universitetą lankydamas, Valančius pasižymėjęs dideliais proto gabumais ir buvęs labai darbštus ir veiklus. 1828m. baigęs universitetą teologijos kandidato laipsniu tais pačiais metais buvo įšventintas kunigu Vilniaus katedroje. Baigęs mokslus Valančius buvo paskirtas kapelionu Guduose, MMozyriaus apskrities mokyklon, kur išbuvo iki 1834m. Tais pačiais metais Valančius atkeliamas kapelionu į Kražių gimnaziją. Jo mokslo žinios ir šviesi asmenybė atkreipė dėmesį Tais pačiais metais Valančius atkeliamas kapelionu į Kražių gimnaziją. Jo mokslo žinios ir šviesi asmenybė atkreipė įį jį dvasiškosios vyresnybės dėmesį. 1840 m. jis kviečiamas į Vilniaus dvasiškąją akademiją profesorium. Akademijoje profesoriavęs penkis metus grįžta į Žemaitiją dėl ligos. Čia paskiriamas Žemaičių Kunigų Seminarijos rektorium. Būdamas seminarijos rektoriumi, Valančius parašė savo svarbiausią veikalą, „Žemaičių vyskupystė“

•Svarbiausi M. Valančiaus gyvenimo ir veiklos metai-reikšmingų poslinkių bei įvykių lietuvių tautos istorijoje laikotarpis. Iro feodalizmas, buvo panaikinta baudžiava, Lietuvą sukrėtė du sukilimai. Kultūriniame gyvenime ėmė kristalizuotis tautinio išsivadavimo tendencijos. Augo valstiečių pasipriešinimas dvarininkams ir caro valdžiai. Valančius patyrė tų procesų poveikį ir ne vienu atveju pats turėjo įtakos savo veikla ir darbais. Filosofinės Valančiaus pažiūros yra vientisos ir aiškios, grindžiamos teistine pasaulio samprata. Kaip vyskupas ir moralistas, jis užstodavo vargšus skriaudžiamuosius ir bardavo galingus skriaudėjus. Reikšmingiausias M. Valančiaus kūrybos palikimas-istoriografinis jo vveikalas „Žemaičių vyskupystė“. Istorinės medžiagos jam Valančius gavo iš S. Daukanto. Tai buvo vienas iš pirmųjų mokslo darbų lietuvių kalba, skitų inteligentijai. Praėjusio šimtmečio viduryje formavosi lietuvių kultūros centras, ir jo vaidmuo teko Varniams. Čia buvo įsteigtas knygynas, galvota apie spaustuvę, planuota išleisti lietuvišką laikraštį. Visi šie sumanymai siejasi su Valančiaus, jei ne iniciatoriaus, tai bent rėmėjo, globėjo vardu. kaip kadaise M.Daukša, valančius itin brangino gimtąją kalbą, laikė ją žmogaus prigimtiniu turtu. Jis gerbė visą dvasinę liaudies kultūrą, rūpinosi užfiksuoti iir išsaugoti būsimoms kartoms jos vertybes ir stengėsi ją tvirtinti pats savo darbais. Viską, ką skyrė viešumai, M. Valančius parašė tik lietuviškai. Lietuviškai rašomos ir leidžiamos Valančiaus knygos darė skatinamą poveikį lietuvių šviesuomenei, buvo jai padrąsinamas pavyzdys ir moralinė atrama. Ne be reikalo jau ir tada Valančius vadintas gimtosios kalbos gaivintoju, su jo vardu sietinas XIXa. vidury pastebimas lietuvių literatūros atsigavimas.

M.Valančius pradėjo rašyti tik 1845 m. tapęs Varnių kunigų seminarijos rektorium. Gausų Valančiaus palikimą Vaižgantas suskirstė į 10 stambių tomų. Ketvirtą tomą sudaro „Žemaičių vyskupystės“ abi dalys, penktą- „Paaugusių žmonių knygelė“, „Vaikų knygelė“, „Palangos Juzė“, „Pasakojamai Antano tretininko“, „Žemaičių patarlės“. Likusiuose religinio turinio raštų.

Užsikrauti ant pečių nelengvą rašytojo naštą, kaip ir daugelį vėlesnių laikų mūsų šviesuolių, jį skatino visuomeninės pareigos jausmas. Valančius diegė liaudžiai etinę ir dvasinę kultūrą. Visur ir visada jis mokė gražiai elgtis, vengti moralinių ydų, ragino suaugusius gyventi sąžiningai, būti doriems ir darbštiems. Skaitytojui rodė patrauklius ir atgrasius gyvenimo pavyzdžius, kuri iš kiekvienos žolės-kvepiančios ar dvokiančios-išsiurbia saldų medų. Daug Valančiaus kūrinių didaktinio pobūdžio, skirta ekonominiam ir kultūriniam žmonių švietimui. Jis juto laiko dvasią, suvokė naujas reikmes, iškilusias panaikinus baudžiavą. Tad ragino valstietį šviestis, kratytis prietarų, skatino nesitenkinti arklu, o mokytis amatų, imtis verslo.

•Motiejus Valančius parengė tikybos kknygelių, parašė ir išleido keletą politinio-religinio turinio brošiūrų, nukreiptų prieš carizmą ir stačiatikystę. „Palangos Juzėje“ užfiksuotais etnografijos bei tautosakos dalykais ir 1867 m. išleistu smulkiosios tautosakos rinkiniu „Patarlės žemaičių“ Valančius nemaža nusipelnė lietuvių folkloristikai. Etnografinių, folklorinių faktų skelbimas-vienas svarbiausių jo kultūrinės veiklos barų. Valančiaus užrašuose sukauptos žinios itin vertingos XIX a. vidurio Lietuvos istorijos bei kultūros tyrinėtojams. Jis turėjo poetinių gabumų, rašė eilėmis, nors pastarosios toli gražu neprilygo prozai. Istoriniuose pasakojimuose Valančius gėrisi stabmeldžiais lietuviais ir smerkia vokiečių riterius, kalaviju įtvirtinančius krikščionybę. Be beletristikos, Valančius daug yra nuveikęs ir kultūros istorijoje. Svarbiausią kūrinį „Palangos Juzę“ jis rašė kaip lietuvių liaudies dvasinio ir iš dalies materialinio gyvenimo dokumentą, savotišką etnografinį metraštį.

•M. Valančiaus – istoriografo, švietėjo ir beletristo – nuopelnai mūsų kultūros istorijai keleriopi.1) savo raštuose Valančius užfiksavo ir paliko nemaža iš niekur kitur nebesužinomų istorinių, etnografinių ir folklorinių faktų. 2) K.Binkio žodžiais tariant „Valančius išmokė lietuvius skaityti, ir jie skaityti nebepamiršo“ Išplėtęs parapijos mokyklų tinklą, jis siekė, kad visi žmonės būtų raštingi, o skaitymui leido savo knygeles. Niekas prieš jį ir ilgai po jo tiek ir tokiais tiražais knygų nebeleido. 3) Valančius padėjo pagrindus lietuvių prozai, atskleisdamas joje lietuvių kalbos grožį, kaip Donelaitis ir A.Baranauskas tai padarė poezijoje. Iš jo raštų mmokėsi J.Biliūnas, Vaižgantas, Žemaitė. Valančiaus beletristika mums brangi ne tik kaip jo literatūros palikimas, bet ir kaip didžiulis kalbos lobis. „Palangos Juzės“ autorius šviečiamąja veikla bei kūriniais ruošė dirvą nacionaliniam lietuvių judėjimui, visiems laikams įsiamžino kaip kultūros bei literatūros vertybių skleidėjas.

• Valančius-paprastas mužiko vaikas-iš kaimo paveldėjo sveikas dvasios ir kūno galias. Turbūt dėl to visas jo gyvenimas kaip tas ąžuolas, kuris ilgai auga, bręsta ir išgyvena ilgus amžius. Paskirtas vyskupu, neišleido iš akių savo naujos vyskupo pareigos- rūpintis žmonių gerove. Sielų ganytojas suprato, kad dvasia nuo kūno šioj žemėj neatsiejama, todėl daug dėmesio skyrė ir žmonių materialinei padėčiai. Nors išaugęs lenkiškoje aplinkoje, Valančius puikiai suderino Bažnyčios ir tautos reikalus. Jam rūpėjo ne apskritai žmonės kosmopolitai, bet tikrieji žemaičiai, lietuviai. Visą tautą vedė sutarimo keliu į dvasinę ir materialinę pažangą. Paprastai sakoma: Valančius sukūrė Lietuvoje liaudies mokyklą ir išmokė žmones skaityti, negerti degtinės. Tačiau ne visos šios idėjos buvo jo paties sumanytos. Didelis Valančiaus nuopelnas-tai jo sugebėjimas realizuoti ir kitų planus bei sumanymus. Ypač valančius stengėsi išsiauginti padėjėjų iš jaunųjų kunigų tarpo. Jis jaunuosius mylėjo, juo protegavo labiau nei senuosius kunigus. Jaunieji jį suprato, jo balso klausė ir pavyzdžiu sekė. Taip susiformavo pasiruošusi, pažangi, drausminga jaunųjų kunigų karta. Vyskupas kreipėsi į

tikinčiuosius, patarinėjo kaip reikia kovoti su katalikų persekiotojais. Ragindamas kitus, Valančius ir pats nesislapstė už nugaros. Antai patyręs, kad prieglaudoj katalikų vaikams skiepijama stačiatikybė, jis nepaisė draudimo išeiti į miestą, ir eidavo mokyti vaikus poterių.

•Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius sumanė ir įkūrė plačiai savo veiklą išplėtojusią „Brostvą Blaivystės“ . Tai blaivystės brolija. Brostvininkai – blaivystės nariai. Jais tapti vyskupas ir parapijų klebonai ragino visus tikinčiuosius, ypač tuos, kurie buvo įsitraukę į girtavimo liūną. Valančiškos blaivystės brostvos turėjo savo įstatus. Juose, be vvisko, nurodyta svaigalų pavojus bei žala žmonių sveikatai. Pabrėžta, jog alkoholis trumpina gyvenimą, ardo žmonių santarvę, griauna šeimas, stumia į skurdą.

Valančiaus paveikslas, kaip ir jūros švyturys, rodo, jog didelės asmenybės gimsta ne ten, kur iš kredo išmetama Dievas, bet ten, kur asmenybė iš Dievo savo didybę semia. Semia nuolatos, atkakliai, nepertraukiamai: pradedant nuo tėvų pastogės, mokyklos suolo, gyvenimo sūkuryje, baigiant mirties momentu. Valančiaus paveikslas ne tik savotiškas priešnuodis nuo svetimos įtakos. Jis moko, kaip mums tvarkytis ir šiandien. Sakome, jjog šiandien visur pilna savanaudžių, nebėra idealizmo. Tačiau tas idealizmas dar neišblėsęs, tik tie idealistai – pasyvūs, užleidžia savo vietą savanaudžiams. Tegu Valančiaus, to aktyvaus kovotojo, paveikslas mūsų pasyviąją visuomenės dalį sugrąžina atgalios ir paskatina tapti aktyviais kovotojais. Vienas įžymus mmąstytojas, paklaustas: „Kas veda tautas?“, atsakė trumpai: „Religiniai didvyriai“. Nuostabus šio teiginio patvirtinimo pavyzdys – vyskupo Motiejaus Valančiaus gyvenimas ir veikla.