„Baltaragio malūno“ tautiškumas

„Baltaragio malūnas“-naįprastas kūrinys. Jame atsiveria dvi vaizdavimo plotmės- realioji ir folkloriškoji. Kazio Borutos, romano autoriaus, meistriškumo dėka,perėjimo iš vienos plotmės į kitą,mes nepajuntame.

„ Baltaragio malūnas“ yra labai sakmiškas ir paslaptingas kūrinys. Tikrovėje labai sunku įsivaizduoti ant aukšto kalno stovintį Baltaragio malūną,jo šeimininką. Gražuolę jo dukrą, kurios jokie piršliai nepasiekia,nes jiems sukliudo Paudruvės pelkių velnias.tikrovėje tokių dalykų nėra, o Borutos romane nemažai mitų.

Paslaptingiausias kūrinio veikejas-velnias Pinčukas. Jis gyvena Paudruvės pelkėse ir žmonėms rodosi retai. Tačiau dažniausiai, vis kitu pavidalu.

Jo buveinė – ppelkės, „klampios,neišbrendamos,apaugusios krumokšniaisir uogienojais..“. klastingos, negražios, baisios buvo tos vietos: „mauras nutrauks į dugną ir nei ženklo nepaliks, kur būsi prasmegęs..“.

Pinčukas turi dideles galais, kas dar labiau pabrėžia romano paslaptingumą ir sakmiškumą.

Vogdamas Girdvainio arklius ,velnias skrenda danguje su maišu ant pečių, vėliau jis pavirsta šikšnosparniu ir žvengia „kaip šimtas arklių“.

Pinčukas turi neįprastų galių: gali užleisti rūką, sukti malūno sparnus. Šiaip jau su žmonėmis Pinčukas gerai sutardavo.Pikta neįstengė daryti „ o drąsesnieji piemėnys Pinčuką pavaikydavo po pelkes iš vieno guolio į kkitą. Buvo gerokai kvailas, nes nepavykus vedyboms su Uršule, gerokai gavo lupti: „su rožančiumi per akis, per ragus, per šonus“. Jį apgavo ir piršlys Visgirda, uždaręs į tabokinę.

Pinčuko kerštas-nuoskaudos ir prigimties išdava. Patyręs didžiulę nuoskaudą bei užuodęs apgavystę. Velnias nesugebėjo aatsispirti įgimtam įpročiui keršyti.pasinaudojęs savo galiomis jis atkeršijo visiems.

Kūrinyje aprašomas piršlybos, žmogaus sutartis su velniu. Autoriaus nupasakotos vietos labaui primena liaudies sakmių ir pasakų peizaža: „Udruvės ežero stataus skardžio stovėjo Baltaragio vėjinis malūnas. Nuo neatmenamų laikų mosavo jis savo dideliais sparnais, tarytum būtų norėjęs pasikelti ir nuskristi nuo pakriūtės”.

Tas nepaprastumas ir gyvenimo meilė suvedė Girdvainį ir Jurgą. Jų meilės istorija- primenanti liaudies dainą.

Jurga Girdvainio akimis graži kaip karalaitė, drąsi, linksma ,iškėlusi galvą, būtent tokia, kokios jam ir reikejo. Juk ir jis visai toks pats. Jurgos ir Girdvainio susitikimo scenoje nuskambėjusi patarlė „toks tokį pažino ir ant alaus pavadino“ atskleidžia ,kad susitiko savo prigimtimi panašūs jaunuoliai: laisvi. drąsūs,galintis lėkti į savo laimę kartu kaip paukščiai.

Jurga buvo linksma, graži, drąsi, laisva mergina. TTik kartais liūdėdavo ,nes neuslaukdavo jauniko. Gyvenimas Jurgai atrodė linksmas ir nerūpestingas . girdvainis vaizduojamas ne kaip sumanus ūkininkas,bet kaip nerūpestingas,šaunus ir išdidus,skriejantis per gyvenimą obuolmušiais žirgais į visas keturias puses.

Jurgo ir tėvo santykiai buvo švelni, šilti,draugiški. Tėvas ir duktė mylėjo vienas kitą. Norėdamas apsaugoti savo dukrą , Baltaragis netgi išdrįso apgauti velnią.

Kazio Borutos kūrinys tikrai neeilinis. Dvi vaizdavimo plotmės padarė romaną labai įdomiu (nepastebimas šių plotmių susiliejimas). Manau,kad tai pelnė kūriniui didelį pasisekimą.