Ar galime manyti, kad pažanga neturi ribų?

Pirmoji žmonijos pažanga įvyko, kai žmogus paėmė į ranką akmenį ir suvokė, kaip jį būtų galima panaudoti, taip jie stengėsi išvesti savo gentį, tautą į geresnį ir šviesesnį gyvenimą. Nuo to laiko praėjo 55tūkst. metų.

Dabar gyvename XXI amžiuje, turime beveik viską, ką prieš amžių buvo aprašę geriausi fantastai. Televizorius, kompiuteris, internetas “gyvena” ne tik kompiuteryje, bet ir mobiliajame telefone. Informacinės technoligojos susipina su medicina – jau yra išrastas kišeninis kompiuteris, stebintis širdies ritmą ir pranešantis apie širdies ritmo sutrikimus, milijonai žžmonių yra išsaugoma pažangios medicinos dėka. Japonų mokslininkai išrado automobilio ir roboto hibridą, galintį keliauti virur, kur po roboto kojomis bus tvirtas grumtas. Ateityje galėsime keliauti automobiliais, kurių nereikės vairuoti. Tačiau liūdniausia yra tai, kad daugelyje sričių mažėja pažangos nauda. Įvairūs biologiniai, atominiai, ginklai, raketos karo metu nusineštų milijonus žmonių gyvybių, o panaudojus branduolinį ginklą žemė taptų gal net negyvenama dykyne.

Dar vienas pavyzdys – genetinė technologija. Dar kiek užtruks, kol bus iššifruoti 80 tūkstančių žmogaus genų – tačiau vieną dieną aant braižymo lentos bus tikrai galima suprojektuoti žmogų ir jo būsimus bruožus, polinkius bei sugebėjimus.Netolimoje ateityje galite išgirsti, kad reikia naujų, “kokybiškai optimalizuotų” žmonių, nes ligšioliniai nesugeba įveikti iškylančių problemų.

Galutinė tiesa yra tokia, kad žmogus kuria pažangą visose srityse, nesuvokdamas jjog daro ilgalaikį ekspermentą, kurio rezultatai yra visai nežinomi.

Šiolaikinio žmogaus gyvenimas yra niekuomet nepabaigiamas uždavinys, kuriam reikia vis naujų pastangų. Pažangos atsisakymas, pasak amerikiečių filosofo Ronaldo Dworkino, būtų “neatsakingas bailumas nežinomybės akivaizdoje”.Dviračio neišrasi, tačiau žmogus būtinai sugalvos, kaip jį patobulinti. O tobulumui ribų nėra, todėl mums belieka tik susitaikyti su besikeičiančiu ir tobulėjančiu pasauliu.