Maironio eilerascio „Vakaras ant ežero Keturių kantonų“ interpretacija

Maironis

„Vakaras ant ežero Keturių kantonų“

analizė ir interpretacija

Nesunkiai suradęs savo žemiškąjį kelią, lietuvių romantikas Jonas Mačiulis – Maironis visą gyvenimą ieškojo ir kito kelio, daug reikšmingesnio – vedančio į pažinimą ir žmogaus vertės suvokimą. Pats savo kūryba daugeliui padėjo suvokti gyvenimo prasmę. Savo vienintelį poezijos rinkinį „Pavasario balsai“ (1895m.) antruoju leidimu (1905m.) papildė keliais eilėraščiais, tarp kurių buvo mano nagrinėjamas „Vakaras ant ežero Keturių kantonų“.

Šiame eilėraštyje poetas atskleidžia gamtos grožį ir tėvynės ilgesį. Eilėraštis grafiškai išsiskiria į dvi dalis. Pirmose trijose sstrofose piešiama vaizdinga Šveicarijos gamta. Antroje dalyje (septintoje, aštuntoje ir devintoje strofose) realistiškai ir šiltai prisimenama tėvynė. Šios dvi dalys turi jungiamąją grandį, tai ketvirtas, penktas ir šeštas eilėraščio posmai. Juose poetas kalba apie savo brangias svajones ir jų kelią širdingų prisiminimų apie tėvynę link. Paskutinės dvi strofos sujungia visą eilėraštį. Čia kalbama apie brangiausius jaunystės laikus. Autorius pats savęs klausia: „tai vien tik sapnai?“. Tik būdamas toli nuo tėvynės, jis giliai suvokia, koki ji graži ir brangi. Taip pat ggrafiškai išsiskiria kiekvienas eilėraščio posmas: pirma ir trečia eilutės parašytos daktilio ir chorėjo metrais, antra ir ketvirta – amfibrachio ir jambo metrais.

Gamtos grožiui atskleisti autorius pasirenka atvirą erdvę, tiek pasakodamas apie svetimos šalies, tiek ir apie tėvynės gamtos grožį. Jis sstebi laivą skaisčiose ežero bangose, besileidžiančią saulę, prisimena gimtinės laukuose augančius javus ir dažną sodybą puošiančius jurginus, plačiai banguojančią Dubysą.

Ši Maironio kūrinį priskiriu peizažiniam eilėraščiui. Poetas savo žodžius surikiavo taip, kad mano mintyse iškyla tarsi dailininko nutapytas paveikslas. Jį galiu matyti, jausti jo liūdną nuotaiką ir tėvynės ilgesį. Jau eilėraščio pavadinimas („Vakaras ant ežero Keturių kantonų“) mane nuteikia susimąstymui, nuramina ir manyje kyla prisiminimai. Toje kūrinio dalyje, kuomet autorius prisimena tėvynę, nuotaika skaidresnė, pakilesnė, džiaugsmingesnė. Čia jis piešia pavasarį ir vasarą: „kur palangėms stiebias žemčiūgų žiedai“, „raudonmargę kreipia kepurę jurginų pulkai“.

Antroje eilėraščio strofoje autorius aiškiai duoda suprasti, kad jis yra Šveicarijoje. Liucernos miestą lengvai suradau dabartiniame žemėlapyje. O šios šalies grožį man perteikia autoriaus eilutės. Nors ir peizažas piešiamas vvakare „saulė už Alpių leidos sustingus“, mano vaizduotėje iškilę kalnai sukelia veržlumo ir laisvės pojūtį. Rožių kvapas iš kalnų pagyvina Šveicarijos gamtą, suteikia jai ryškumo, kontrasto, jausmingumo, svarumo pojūtį. Dienos metu būna aukšta temperatūra: „saulės kepintas lapas“. Šie nuostabūs vaizdai sužadino Maironiui prisiminimus, sukėlė svajones, pagimdė ilgesį tėvynei. Jis „numiręs“ audė „aukso svajones“ iki pat aušros. Šie prisiminimai jam labai brangūs, todėl ir vadina „aukso“ svajonėmis, apipynė jas „aušros spinduliais“, atskleisdamas jų tyrumą ir širdingumą. Šių svajonių kelias „žvaigždėtas“, veda pper „padangių kelius“. Autorius svajojo visą naktį. Atsiminimų tiek daug, jie tokie gyvi „vienas už kito brėško ir švito“, todėl ir suprantu, kad Maironis labai ilgisi tėvynės. Prisiminimai paukščių taku nulekia į numylėtą ir tolimą tėvelių šalį ir jo skruostu nuriedėjusi ašara „kaip perlas“ sustiprina tėvynės ilgesį.

Šiame eilėraštyje be tėvynės meilės atsiskleidžia ir kitos autoriaus vertybės bei pasirinktasis jo žemiškasis kelias. Jis buvo kunigas ir jam labai svarbu, kad žmonės aukojo darbus „Dievui“. „Varpai Liucernos“ tai simbolis, kuris parodo Maironio pritarimą žmonių religingumui, tikėjimu Dievu. Aštuntoje strofoje atskleidžiama šeimos vertybė. Pareigos ir atsakomybės skiepijamos nuo vaikystės. Merginos nuo mažens ruošiamos šeimai „sesutės rūtą dabina kasos nuo mažens“, o vaikinai ruošiami ginti tėvynę „kur juodbėrį brolis augina balnot ant rudens“. Taip parodoma darni, tėvynę ir Dievą mylinti šeima, gerbianti papročius ir be galo brangi Maironiui.

Šio meditaciniu eilėraščiu Maironis išsakė savo požiūrį į tėvynę, gamtos grožį. Jo brangiausios vaikystės metai prabėgo Lietuvoje ir, būnant toli nuo tėvynės, gyvi širdyje prisiminimai paukščių keliais leidžia sugrįžti į brangiausius laikus ir vietas.