A.Puipa „Dievų miškas“

Rašytojo, dramaturgo Balio Sruogos knyga „Dievų miškas“ – šokiruojantis autobiografinis kūrinys apie gyvenimą Štuthofo koncentracijos lageryje Vokietijoje. Šio romano motyvais A. Puipa sukūrė filmą tokiu pačiu pavadinimu kaip romanas. Filmas kaip ir knyga pribloškia savo siužetu, nors pastebima daug skirtumų tarp literatūrinio kūrinio ir jame aprašytų įvykių rodymo ekrane.

Paradoksalu – filmas vadinasi „Dievų miškas“, pavadinimas siejamas su dievais – antgamtiškomis, valdingomis būtybėmis. Tokiu lageryje ir turėjo tapti žmogus – antgamtišku ir valdingu, nes tai vienintelis būdas išgyventi. PPrivalu pamiršti jausmus, nes juos turi tik žmonės, o tokių koncentracijos stovykloje nėra. Ten tik žvėrys. Žvėrys, nežinantis to, kas yra moralė, jausmai. Pagrindinis filmo personažas Balys Sruoga netgi pasakė: „Gyventi lageryje galima“, tačiau tik tam tikromis sąlygomis. Kaliniai susidarė tris pagrindines taisykles, kurių privalu laikytis norint išlikti:

1. negerti šulinio vandens, nes jis užkrėstas,

2. saugoti kojas, kurios pirmiausia pradeda gangrenuoti,

3. saugoti inkstus, savo kūną nuo sumušimų.

Tai svarbiausi lagerio įstatymai. Kitų nebuvo. Kiekvienas už save ir niekas už tave.

Vis dėlto rrežisierius A. Puipa šiek tiek atitrūko nuo knygos siužeto, praleisdamas daugelį baisybių, neparodydamas žmonių deginimo krematoriume, baisaus klipatų vaizdo. Pagrindiniai veikėjai parinkti gan stamboki žmonės, neatsižvelgiant į tai, kad lageriuose buvo itin prastas maitinimas. Balys Sruoga numetė net keliasdešimt kilogramų. ŠŠie jo fiziniai pokyčiai nebuvo parodyti.

Puipa siekė parodyti ne tiek fizines veikėjų kančias, kiek jų vidinį tragizmą, jausmus, kuriuos teko išgyventi. Balys Sruoga net išvykęs iš lagerio netapo laisvas. Jo kūnas išsilaisvino, bet sielą įkalino dvejonės, savigrauža, kaltės jausmas. Kūrinio pabaigą vainikuoja finalinė scena – Sruoga eina link lagerio ir mato žmones, kurie ten buvo įkalinti ir kurie gyvi iš neišvyko. Dramaturgas jaučia kaltę, kad jam pavyko išgyventi, o tiek daugybė žmonių, dauguma protingų inteligentų, amžinai užmerkė akis tokioje baisioje aplinkoje. Finalinė scena – atitrūkimas nuo realistinio siužeto, paskata susimąstyti.

Sruogos sielą taip pat žeidė jo kūrybinės laisės apribojimas. Grįžęs iš Štuthofo lagerio, dramaturgas ėmė kurti spektaklį apie koncentracijos stovykloje patirtas kančias. Visais įmanomais būdais jis stengėsi perteikti aktoriams ssavo jausmus, parodyti tokią būseną, kokia buvo užvaldžiusi kiekvieną kalinį. Deja, pastangos nuėjo veltui – buvo uždrausta rodyti jo pjesę, nes ji neva neparodo pasipriešinimo kovos, o tik žiaurumą ir agresiją. Šio verdikto Sruogai niekas net tiesiogiai nepasako – jis sprendimą išgirsta klausydamasis už durų, negalėdamas nė pasiteisinti ar paprieštarauti. Grįžęs namo dramaturgas visiškai palūžta, išlieja visą susikaupusį pyktį. Toks jo jausmų protrūkis, gyvenimas prieš ir po išvežimo į koncentracijos lagerį, šeima – visa tai nėra minima knygoje. Neminima tai, kkad Sruoga važiavo gydytis į miestą akių, o kaip tik tuo metu pas jį atvažiavo žmona ir dukra. Nepasakojama, kad jos, nebesitikėjusios vyro ir tėvo sulaukti grįžtant, emigravo į užsienį. B. Sruoga prarado viską, kas jam brangiausia – šeimą, galimybę laisvai reikšti savo mintis ir, galiausiai, ramybę.

Tiek filmas, tiek knyga parodė lagerio žmonių gyvenimus. Knygoje žmogaus sielos tragizmas išreiškiamas ironija, nes belieka tik juoktis, kai nėra jėgų net verkti. Tai isteriškas juokas – juokas iš beviltiškumo. Filme viskas parodoma vaizdais.

Tiesą sakant, „Dievų miškas“ yra vienas iš geriausių lietuvių sukurtų filmų (jei neminėsime kai kurių scenų, pvz., pastatų sprogimas vaizduojamas itin netikroviškai). Tikiuosi, kad šis filmas pasieks ne tik mūsų tautiečių, bet ir kitų šalių žmonių akis bei širdis.