Juozo Apučio novelės “Dobilė. 1954 metų naktį” analizė ir interpretacija

Kiekvienas žmogus (visai nesvarbu, ar jis geras, ar blogas) turi vietą, kuri jam brangi, kur jis atsiriboja nuo kitų, kur bet kada gali pasislėpti, kur lengviau ir drąsiau skrenda mintys, kur taip miela ir gera. Be abejo, tas mažas slaptas pasaulėlis gali būti ir širdyje, tačiau svarbu, kad jis būtų.

Būtent Juozo Apučio novelėje “Dobilė. 1954 metų naktį” ypač išryškinama ta sava, brangi namų erdvė (“tai buvo atskiras pasaulis – mažas kaimelis su išsimėčiusiomis sodybomis”). Kaip ir visose novelėse, veikėjų labai nnedaug – jie keturi. Martynas, motina, karvutė Dobilė ir šunelis. Keista, bet Dobilę, kaip, beje, ir šunelį, taip pat norėjau pavadinti veikėja, nes ji čia – pagrindinė problemos sukėlėja ir sprendėja. Ji brangi kaip ir tas savas pasaulėlis, o galbūt svarbiausia jo sudedamoji dalis, jaukumo, saugumo simbolis (“Ta Dobilė labai rūpi. Ir gyvenam mudu, Marčiau, beveik iš jos”).

Vakaras, prietema – mėgstamiausias J. Apučio paros laikas. Artėja audra – išbandymų metas. Veiksmo laikas nusakomas itin tiksliai, įvardijami net metai (1954-ieji). Jau ppats pavadinimas informuoja skaitytoją. Dešinėje kūrinio pusėje, po pavadinimu galime pastebėti mažytę dedikaciją (Motinai”. Tikriausiai kūrinys skirtas autoriaus mamai. Daugelis Apučio novelių yra autobiografinės, jose prisimenamas itin svarbus, neužmirštamas, brangus vaikystės laikas, gimtasis kaimas, namai. Galbūt Marčiaus siela jam artima, ssava, pažįstama.

Pagrindinis veikėjas Martynas, be abejo, jautrios sielos, nuoširdus, mylintis ir “Toks jaunas”. O motina serga, sunkiai serga. “Ji jau buvo sunkiai įžiūrima, jos plaukai žili, o pagalvis baltas, tik sulysęs įrudęs veidas išsiskyrė”. Būtent tai, kad sūnus atsidavęs prižiūri merdinčią motiną, kankinasi stebėdamas kančią, aukoja laiką dėl karvės, kuri abiem tokia brangi, guodžia, rodo tikrąją meilę, neblėstantį atsidavimą “jų” pasaulėliui. Martynas nuolat stengiasi būti panašus į tėvą, kurio balsas toks tvirtas, raminantis (“Tegul trenkia. Tokia gamta.”). “Bet jam neišeina taip kaip tėvui, net visai nepanašu”. Jis trokšta, labai trokšta atrodyti didelis, nori apginti, nuraminti motiną, pasakyti, kad viskas gerai, kad “tokia jau gamta”.

Vis dėlto švelnus, galbūt virpantis, dar vaikiškas Martyno balsas nenuramina motinos. Ji paniškai bijo audros, jaudinasi dėl DDobilės, netgi apalpsta (“trenkia baisiai ir motina sudejuoja ir paskui nutyla”). Sūnus skuba atnešti vandens, ją girdo ir mėgaujasi akimirka, kai gali sėdėti greta mažytės savo motinos, ja rūpintis, globoti, saugoti ir laukti, kol ji pramerks akis. Tada pamatys žmogų, kurį ir norėtų matyti, kuris jai brangiausias, kuris saugo jų sukurtą pasaulį ir niekada jos nepaliks. Ypatingi motinos ir sūnaus ryšiai atrodo tokie stiprūs, jų pasaulis toks nesugriaunamas ir uždaras. Vis dėlto, kaip ir kiekvienas jaunas žmogus, Martynas svajoja, domisi, ttrokšta pamatyti, kas yra “už priartėjusio horizonto”, pamatyti “svetimą pasaulį – visiškai svetimą, kuriam nerūpėjo, kaip dabar gyvena išsimėtęs tarp dobilienų kaimelis”. Ir motinai jis sako, kad reikia toliau už dobilienos žiūrėti, už jų pasaulio linijos. Tačiau jai rūpi Dobilė, “pririšta prie horizonto”. Ji žino, kad jei praras Dobilę, praras dalį savo pasaulio, o galbūt nebeliks tos linijos, to horizonto ir tada praras sūnų.

Beveik visose Apučio novelėse veikia vaikai, dažniausiai berniukai. Jie, kaip ir Martynas, gyvena kaime, čia kuriasi jų autentiškas vaikystės pasaulis, jautrus požiūris į gamtą, žmogų, jausmus. Tipiškoje Juozo Apučio novelėje ta vaikystė prisimenama, prikeliama praeitis, jos svarbiausi momentai, išgyvenimai. Čia visa novelė tarsi pasakotojo prisiminimas . Juolab, kad pavadinime nurodomi tikslūs metai. Toks rašymo būdas šiek tiek primena dienoraštį, kuris rašytas seniai, o dabar atverstas padės sugrįžti į praeitį, į audringą vaikystės naktį.

Ieškoti Dobilės Martynas išbėga su šuniuku. Šuniukas yra tarsi ketvirtasis veikėjas. Jie abu lyg vienas – kartu bijo, nerimauja. Beje, šuo ir berniukas – tai mėgstamas Apučio novelių derinys. Šuo suteikia vaikui drąsos, jis pasijunta saugesnis, o svarbiausia – ne vienas (“Bėgti jiems daug geriau, daug lengviau, nes tada nei žaibai, nei griausmas ne taip baisu”).

Rasta Dobilė tarsi sugrąžina viltį. Marčiui jau neberūpi, kad nespės įį raštinę ir negaus duonos. Svarbiausia, kad motina nurims, sulaukusi “jų pasaulio vaduotojo” ir “nepasidarys jai gal blogiau šiąnakt”. Svarbiausia, kad tebėra “atskiras pasaulis – mažas kaimelis su išsimėčiusiomis sodybomis”.