Gražinos paveikslas A.Mickevičiaus poemoje „Gražina“

Gražinos paveikslas

A.Mickevičiaus poemoje „Gražina“

A.Mickevičius – garsus poetas gimęs 1798 m. Zaosėje, rašęs lenkų kalba, tačiau jo gyvenimas yra glaudžiai susijęs su Lietuva. Jis – dviejų kultūrų, Lenkijos ir Lietuvos, atstovas, romantizmo epochos menininkas.

A.Mickevičius yra parašęs daug kūrinių, garsių ne tik Lietuvoje. Vienas iš jų – „Gražina“, parašyta 1823m. „Gražina“ – epinė poema, tačiau ji ne tik sklandžiai perteikia įvykius, bet yra ir pakankamai jausminga, emocinga.

Gražina, „už visas gražiausia mergina“ – pagrindinė A. Mickevičiaus kūrinio „Gražina“ herojė. TTai, kad ji yra pagrindinė šios poemos herojė parodo išsamus bei nuoseklus merginos apibūdinimas, aprašomi veiksmai.

Gražina tarsi įkūnija tris asmenis – gražią moterį, gudrią valdovę ir drąsią karžygę. Ji graži „taryt gėlė, sukrovus žiedą, paslaptinga, nes „Nuo Svetimų mintis paslėpti mėgo“ ir drąsi, nes nebijojo vyriškų išbandymų. Kunigaikščio žmona – graži bei žavi moteris. Ji didžiavosi „Kad nuo Liutauro – milžino galingo – Ūgiu nė kiek neatsiliko“. „Širdis į vyro panašėjo“, Kaimiečiai manė vyrą susitikę,“, „Su lūšena ant marmuro kkaktos“ – visa tai rodo, kad mergina yra vyriško stoto. A.Mickevičiaus herojė turėjo vyrišką pomėgį – mėgo medžioti. „Ir kas tiktai nematė jos raitos – Į šiurkštų lokio kailį įsimovus,“, „Patiko jai medžioklių triukšmas“. Ištikima ir supratinga žmona – štai kką galėtume pasakyti apie Gražiną. „Jai brangūs buvo vyro reikalai“, „liūdesį paguosdavo valdovą“ – ji buvo ir rūpestinga bei mylinti moteris, padedanti savo vyrui.I škilus sunkumams Gražinai nebūdinga pasiduoti. Ji išlieka nesutrikusi, “Ramybė skamba jos tvirtam balse“ , ji neparodo savo silpnumo. „Nepalūžta vyriška dvasia,“. Ši moteris sumaniai patarinėja vyrui. Sumanios mintys kyla tiek karo, tiek kitose srityse. Savo išmintimi pelniusi vyro pasitikėjimą. Gražina yra šiektiek paslaptinga. Ji nenori, kad kas nors žinotų apie ką ji galvoja. „Minčių valdovės tarnas tenežino,“. Herojė protingai kalbėdama pelno žmonių pagarbą ir susidaro apie save gerą įspūdį. Drąsioji karžygė nepraranda tikėjimo iškilus pirmiems sunkumams. Viltis miršta paskutinė – šiuo posakiu tiki ir Gražina. „Jei ši diena apvylė mus, apgavo, Gal rytdiena dosnias rankas išties“ –– šie žodžiai suteikia jėgų tolimesniems žygiams. Poemoje „Gražina“ laisvai liejasi emocijos bei jausmai. A.Mickevičiaus kūrinys baigiasi romantiška pabaiga – „Ir draug su ja pradingsta liepsnose.“