rimbaud eilerascio fairy analize – interpretacija

Arthur Nicolas Jean Rimbaud prancūzų poetas, gyvavęs ir kūręs 19a. vid. – pab. Jo gyvenimo keliu sunkiai galima patikėti: būdamas 16 metų pabėgo iš namų, apkeliavo beveik visą Europą, klaidžiojo klystkeliais, tarp 15 ir 20 metų sukūrė pasaulinio garso eilėraščius, bet nusprendęs, jog jo eilėraščiai neverti dėmesio, liovėsi kūręs, draugas P. Verlainas, su kuriuo praleido du metus, bandė jį nušauti. Vėliau dirbo meistru Afrikoje, prekiavo ginklais, susirgo venerine liga, tuomet grįžo į tėvynę, kur ir mirė prižiūrimas sesers.

V. Hugo jjį vadino Šekspyru – vaiku. V Kukulo žodžiai apie A. Rimbaud skamba taip: „Ir turbūt ne kūrėjas, o keršijanti jo lemtis kalta, jog vieną tie ieškojimai nuveda į akademiją, o kitas atsiduria morge“. Pats poetas yra pasakęs, jog „Poetas turi ieškotis visų meilės, kančios ir kvailybės formų“. Jo manymu, poetas negali dirbti kitų darbų, tik rašyti: „Ranka su plunksna prilygsta rankai su arklu“. Bet koks darbas yra savęs glušinimas, priemonės pavertimas tikslu, žmogaus atitolinimas nuo autentiškumo. Jis vengė dirbti, valkatavo, ggyveno lyg siurbelė. Pats A. Rimbaud apie save rašė:<.> paveldėjau: stabmeldystę ir šventvagiškumo pamėgimą, – o! visas ydas, pyktį, gašlumą (gašlumas nuostabus!) ir, ypač melą ir tinginystę.“ Atsisakė naudoti save, savo fizines jėgas bet kokiam darbui – tol, kol tikėjo ssavo misija. Jis jautėsi atstumtuoju, atmata, sėdinčiu ant gyvenimo „šukių“, „dilgelėse.“. A. Rimbaud – tai milijonai paprastų žmonių praeityje. Poeto likimas – visiška vienatvė.

A. Rimbaud kūryba primena, jog poetinis žodis ne tiek fiksuoja, kiek perkuria psichikos faktus, kad eilėraštis – ne dienoraščio ištrauka, o savarankiška meninė struktūra. Tai pusiau nesąmoningas poetinės kūrybos aktas. Nuolatinis kitos minties, kito peizažo, kito simbolio įsiveržimas.

Sunku buvo pasirinkti kokį eilėraštį analizuoti, nes skaitant visi jie atrodė nesuprantami ir apie nieką, kuriuos perskaičius nėra ką pasakyti. Tačiau kai skaitai antrą, dešimtą kartą, po truputį pradeda aiškėti ir todėl darosi įdomu. Jei eilutės būtų lengvai įskaitomos, o ypač tai, kas parašyta tarp jų, nebūtų įdomu. Šioje vietoje vėl atsiskleidžia poeto genijus – į kelias eilutes sudėti tiek ddaug ir taip paslėptai, jog norint įsigilinti ir suprasti tai, kas parašyta, turi skaityti daug kartų arba būti kažkur tarp žemės ir dangaus. Juk kūrėjas – ne žmogus, žmonės – mes, ir norint suprasti tai, ką jie sukūrė, turime bent per spryndį priartėti prie jų. Tai ir bandžiau padaryti analizuojant Rimbaud „Fėją“.

Visų pirma keista A. Rimbaud eilėraščius vadinti eilėraščiais turbūt dėl to, jog jie neatrodo kaip eilėraščiai. Esame pripratę, jog eilėraštis turi rimuotis, būti parašytas strofomis, o čia viso to nnėra, bet vis dėlto – tai eilėraščiai. Nors jie ir neatrodo įprastai, tačiau kaip prozos jų skaityti neišeina. Skaitai ir tikrai skaitai eilėraštį; jis susirimuoja skaitant. Tai turbūt viena iš poeto genijaus apraiškų taip sudėti žodžius, jog skaitant jie tiesiog plauktų, dainuotų.

Mano pasirinktas eilėraštis analizei vadinasi „Fairy“, lietuviškai – Fėja. Turbūt kaip ir eilėraštį, pirma reiktų ir pradėti analizę nuo eilėraščio pavadinimo, nes jis gali pasakyti labai daug apie kūrinį. Tarptautinų žodžių žodyne ties žodžiu „fėja“ parašyta: „(pranc. Fėe< lot. Fata – likimo deivė), mitologinė keltų ir romanų tautų antgamtinė moteriška būtybė, galinti žmogui padėti arba pakenkti; burtininkė, kerėtoja. Taigi eilėraštis apie moterį, kerėtoją, norų išpildytoją, nors iš tikro šis eilėraštis apie moterį – striptizo šokėją, o gal netgi ir apie moterį perkamą savo aistrai išlieti. Fėja kūniškiems malonumams pildyti. Tai trumpas pasakojimas apie jos gyvenimą nuo pat vaikystės iki dabar. Apie jos dvasinę būklę.

Pirmoji eilėraščio eilutė skamba taip: „Dėl Helenos susimokė ornamentiniai syvai skaisčiuose šešėliuose ir šaltos šviesos žvaigždžių tyloj“. Iš jos tampa aišku, jog bus kalbama apie moterį, vardu Helena. Vardas Helena išvertus iš graikų kalbos reiškia „šviesioji“. Taigi ji yra toji, kuri šviečia kitiems, yra kelrodė žvaigždė, kitas nuo jos tampa priklausomas. Skaitant aš įsivaizduoju ją stovint llauke prie žibinto, ar kito šviesos objekto ir ant kelio matosi jos šešėlis.

Antrame sakinyje rašoma, jog „Vasaros kaitra buvo patikėta nebyliems paukščiams, o būtinas nejautrumas – neįkainojamai gedulo valčiai, plaukiančiai pro mirusios meilės ir išsivadėjusių kvepalų užtakius“. Oksimoronas – nebyliems paukščiams. Nebūna paukščių, kurie nečiulba, jie nemoka nečiulbėti. Man atrodo, jog toji Helena atiduoda savo gyvenimą, džiaugsmą, šilumą negyvam daiktui, atsisako žmogiškumo, tam, kad kiti galėtų ja gerėtis, grožėtis. Ir regis neįmanoma gyvenime tai, kad moteris būtų nejautri, o ji savo jautrumą atiduoda, gedulo valčiai, kuri nešasi jos prarastą meilę ir ji tampa abejinga viskam, kas priverstų pajudinti bent vieną raumenį, ir tai yra būtina jos darbui, jos dabartiniam gyvenimui, nes, mano manymu, ji prarado tai, dėl ko buvo gyventa ir jau esamas gyvenimas jos nebejaudina. O tie prisiminimai palyginti su išsivadėjusiais kvepalais – baigiama pamiršti kvapą, skonį, prisiminimus apie tai, kas buvo.

Ir netikėtai šiame eilėraštyje atsiranda miškakirčiai. Mano manymu tai Helenos šeima. Ji gimė miškakirčio šeimoje. Gyveno ne mieste, o kaimelyje, šalia gamtos, šalia vandens, šalia miškų. Matė slėniuose ganantis gyvulius, girdėjo jų varpelių skambėjimą. „Helenos vaikystėj virpėjo kailiai ir šešėliai – ir vargšų krūtinė, ir dangaus legendos“. Helenos vaikystė nebuvo rožėmis klota, ji matė ir vargingą gyvenimą iir gyveno svajodama, savo svajose ir noruose. Dangaus legendos man asocijuojasi su pasakomis, mitais. Turbūt jai būdavo sekamos pasakos, pasakoti mitai ir legendos. Buvo mergaitė su savo troškimais, galbūt svajojo apie dailų bernaitį, apie beatodairišką, absoliučią meilę. O dabar. dabar viskas yra atvirkščiai. Ji kupina nejautrumo ir netekusi meilės. Ir tik galima spėlioti kas privertė ją eiti tuo keliu, kuriuo ji eina dabar. Gal vyro išdavystė, gal tėvų netektis, tai turbūt palikta nuspręsti skaitytojui. Tai tiesiog priverčia susimąstyti kodėl taip nutinka, kodėl moterys yra priverstos pasirinkti tokį gyvenimą. A. Rimbaud mums to nepasako.

Paskutinis sakinys skamba taip: „Ir jos akys, ir jos šokis dar pranašesni už brangius blyksnius, už šaltą įtaką, už dekoracijos ir vienintelės valandos malonumą“. Manau ši eilutė iš tiesų pasako kas buvo ir kuo dirbo Helena. Ir visa tai nesvarbu, nes ji šviečia, ji yra aukščiau už kitus ir kitas, už tuos, kurie ją stebi, ar jai moka. Jos šokis ir akys užburia. Na ir kas, kad ji galbūt kažkam tik dekoracija, malonumas vienai valandai, bet ji visa galva aukščiau už juos visus, nes ji žavi, ja gėrimasi.

Šis eilėraštis priverčia susimąstyti ir užduoti sau klausimą kodėl? Kodėl taip nutinka, jog moteris pasirenka tokį savo gyvenimo kelią? Visada pirma

suspėjame pasmerkti, nes tai gėdinga, tai negražu ir jūs to niekada nedarytumėte. Bet turbūt niekada nesame savęs paklausę ar gyvenimas nepriverstų mūsų elgtis lygiai taip pat. Ir turbūt nesmagu būtų paklausti kaip ji, ar jos jaučiasi, nes atsakymą ir mes patys gerai žinome. Kaip reikia gyventi, ką reikia galvoti, ir ką jausti, kai tavo gyvenimas nėra toks apie kokį svajoji, ar tokį įsivaizdavai tik savo gyvenime. Ir jei pamatai kažką panašaus šalia savęs, atsisuki į šalia einantį tau mylimą žmogų iir stipriau priglundi, pasijunti geriau, nes tavo likimas ne toks.

A. Rimbaud nesmerkia Helenos, mano manymu jis ja gėrisi ir mano, jog ji yra aukščiau už tuos, kurie ima, nes ji jiems duoda.. atiduoda dalį savęs. O juk kad ir kaip bebūtų, duoti yra svarbiau negu gauti. Taip ir Helena šviečia lyg kelrodė žvaigždė tiems, kurie klysta iš kelio. Galbūt vieniems ji padeda išklysti, o kitiems grįžti į prarastąjį kelią. Bet kad ir kaip bebūtų jiems visiems ji yra savaip svarbi. PPaklydimui reikia drąsos, sugrįžimui taip pat.

Naudota literatūra:

1. A. Rimbaud „Nušvitimai“

2. A. Rimbaud „Sezonas pragare“

3. A. Rimbaud „Blogas kraujas“