VINCAS KUDIRKA

TURINYS

ĮVADAS 3

1. JAUNYSTĖ IR MOKSLAI 4

2. VINCAS KUDIRKA IR „VARPAS“ 6

3. KŪRYBA 8

4. VINCAS KUDIRKA – LIETUVOS HIMNO AUTORIUS 10

IŠVADOS 11

LITERATŪRA 12

PRIEDAI 13ĮVADAS

Vincas Kudirka – įžymiausias tautinio sąjūdžio epochos veikėjas, jo gyvenimas – pasišventėlio tautos labui kelias. Jis tapo lietuvių visuomenės sąžine.

Vinco Kudirkos vardas daugeliui asocijuojasi su lietuvių tautinio atgimimo pradžių pradžia. Akivaizdu, jog savo Tautiškoje giesmėje skelbęs ir raginęs, kad iš praeities Lietuvos sūnūs stiprybę semtųsi, Vincas Kudirka tapo ta stiprybe, kuri sujungia mūsų praeitį, dabartį ir ateitį.

Vytautas Kavolis rašė: „Kudirka savyje vienijo maironiškąją romantiką iir šliūpiškąjį socialinį kovingumą, griniškąjį pozityvistinį darbą ir čiurlioniškąją meninės kūrybos kibirkštį. Kartu jis atitiko emocinę lietuvių dvasią ir blaivius laikotarpio reikalavimus. Visus šiuos elementus Kudirka jungė vienkartinėje asmeninėje įtampoje, bendruomenei pasiaukojusio individualisto ištikimai atliktame istoriniame vaidmenyje. Ir galbūt tik toksai žmogus, koks Kudirka buvo – sentimentalus realistas, poetas kovotojas – galėjo anuo metu šį vaidmenį sėkmingai priimti, jį iki galo atlikti”.

I. JAUNYSTĖ IR MOKSLAI

1858 m. gruodžio 31 d. Paežeriuose (dab. Vilkaviškio raj.) Elžbietos Jasulevičiūtės ir Motiejaus Kudirkos šeimoje gimė ssūnus Vincas. Motina mirė, kai jam buvo tik dešimt metų. Antrąsyk tėvas vedė Joniešką Andziulyte. Vincas pamotės motina nevadino, žaisdavo ir šokdavo su ja, kai tėvas nematydavo. Su pamotės vaikais sugyveno geriau negu su tikra seserimi. Tėvas Vincą mylėjo, nebausdavo uuž išdykavimą, leido į mokslus, negailėdamas pinigų, bet Vincas ilgėjosi motinos. Vėliau rašys, jog iš jos paveldėjo menišką sielą, muzikalumą. Pradžios mokyklą lankė netoli namų, Paežeriuose. 1871 m. tėvas, numatęs sūnui kunigystę, išsiuntė jį į Marijampolės gimnaziją. Gabus, guvus Vincas Kudirka išsyk pritapo prie naujos mokyklos tvarkos, pajuto jos nuotaikas. Nepaisant reikalavimo pamokose kalbėti rusiškai, mokytojai ir mokiniai tarpusavyje bendraudavo lenkų kalba, skaitydavo knygas, rengdavo literatūrinius vakarus, Vincas labiausiai mėgo graikų kalbos mokytoją Liudviką Ostrovskį, kuris buvęs elegantiškiausias, šauniausias vyras visoje parapijoje. Mandagus, apsiskaitęs, gražiabalsis gimnazistas jam mielai talkino, juo sekė. Pamokų ruoša Vincas pernelyg nesirūpino, bet mokslai sekėsi. Nors pirmu mokiniu niekuomet nebuvo, Kudirkos išskirtinumas nelikdavo nepastebėtas: jis išsyk įgydavo žmonių palankumą, buvo švelnus, kultūringas ir to mokė jaunesnius mmokinius. Buvo kūrybingas – griežė pirmu smuiku mokinių orkestre, piešė karikatūras, rašė dailyraščiu, kurdavo gilius, išmintingus rašinius. Penktoje klasėje gimnazijos vadovybė paskyrė Vincą mokinių bendrabučio prižiūrėtoju. Jis stebėdavo mokinių elgesį, mokė juos tvarkos ir etiketo, padėdavo ruošti namų užduotis.

Atvažiavęs į Marijampolės gimnaziją, Vincas Kudirka beveik nemokėjo lenkiškai, o šeštoje klasėje jau laisvai kalbėjo, buvo skaitęs W. Syrokomlę, A. Mickevičių, J. I .Kraszevskį ir kaip įmanydamas slėpė savo „mužikišką“ kilmę. Su panelėmis, kaip tikras ponaitis, kalbėdavo tik lenkiškai. Šešias klases baigė ssu pagyrimu. Gimnazijoje kai kurie mokiniai ar lietuvių kalbos mokytojas, remdamiesi lietuvių ir lotynų kalbų panašumu, kartkartėmis prabildavo į tautinę lietuvių savigarbą, aiškindavo lietuvių kalbos reikšmingumą, tačiau patriotiškai nusiteikęs paprastai būdavo pravardžiuojamas „litvomanu“ ir susilaukdavo daugumos nepalankumo. Kelis sykius per lietuvių kalbos pamokas į tautinę lietuvių mokinių savimonę bandė apeliuoti J.Basanavičius, bet Kudirkai jis atrodė paniekos vertas „mužikas“ ir „komediantas“. Nuo Napoleono laikų Suvalkijoje vyravo prolenkiškos nuotaikos. Nenuostabu, kad ir Kudirkai atrodė, jog tik Lenkija tėra verta dėmesio kultūros siekiančiam žmogui.

1877 m. tėvas išvežė Vincą į Seinų kunigų seminariją. Išleisti sūnų į kunigus buvo daugelio valstiečių svajonė: tai reiškė ne tik garbę šeimai ir giminei, bet ir siejosi su viltimi, ypač neturtingesniems, jog ateityje kunigas parems artimesnius giminaičius. Deja, Kudirka nejautė pašau.kimo kunigystei, nors ir tarp seminarijos auklėtinių buvo išskirtinis jaunuolis – dailus, mėgstantis literatūrą, muziką, griežiantis smuiku, inteligentiškas. Seminarijos vadovybės nuomone, jis būtų tapęs kunigijos pažiba. Bet pats vėliau prisipažino draugams visą laiką norėjęs mesti seminariją, automatiškai atlikdavęs pareigas, jautęsis kaip kalėjime fizine ir dvasine prasme. Po vasaros atostogų tretiems mokslo metams į seminarija nebegrįžo. Pasakojama, jog seminarijos vadovybė nutvėrė Kudirkos ir panelės iš miestelio meilės laiškus, bet oficialiai jis buvo pašalintas „dėl pašaukimo stokos“. Mylimiausio vaiko neklusnumas įskaudino ttėvą, smarkiai užgavo jo išdidumą, juolab kad kaimyno sūnus pasirodė nuolankesnis ir sutiko toliau mokytis seminarijoje. Daugiau paramos iš namų Vincas negalėjo tikėtis. Vėliau skurdus ir asketiškas gyvenimas sukels plaučių džiovą.

Atsisveikinęs su kunigų seminarija, Kudirka sugrįžo į Marijampolės gimnazijos septintą klasę. Ten jį priėmė išskėstomis rankomis, ypač mokytojas L. Ostrovskis. Linksmas, gabus jaunuolis buvo visur laukiamas. Mokėti už mokslą tekdavo pačiam, bet ir mokytojai padėdavo, rekomenduodavo korepetitoriaus darbą, duodavo perrašyti raštus. Net kunigai ant jo nerūstavo, rėmė, ypač tolimas giminaitis Zapyškio klebonas J. Kolyta, pasikviesdavęs jį ir vasaroti, nes į namus Vincas nebegrįždavo.

Anksti išryškėjo Kudirkos žurnalistiniai polinkiai: jau septintoje klasėje leido gimnazistų laikraštėlį Klamstzvo (Melagystės), užpildydavo jį savo rašiniais bei karikatūromis. Piešė ir vėliau, puikiai perteikdavo situacijos komizmą, personažo charakterį.

1881 m. Kudirka baigė Marijampolės gimnaziją sidabro medaliu. Pas kunigą Kolytą praleido atostogas. Rudenį įstojo į Varšuvos universitetą, studijavo filologiją, po metų perėjo į mediciną. Varšuvos studentų buvo mėgstamas, savu žmogumi ir elegantišku kavalieriumi laikomas. Nieko negaudamas iš namų, pinigų prasimanydavo dailyraščiu perrašinėdamas paskaitas, dirbo korepetitoriumi. Draugai prisimena, jog dar labiau išpruso, tapo rafinuotesnis, bet šaltesnis su draugais, nes jautėsi iškopęs į aukštesnį luomą, ir visai realu buvo tikėtis, jog taps didmiesčio ponu. Protu, žavesiu, jaunatviška drąsa įveikęs kliūtis, jaunuolis turėjo ppajusti savo vertę. Kaip valstiečio sūnus, buvo darbštus, praktiškas. Lenkus tuomet žavėjo jau ne Kudirkos lenkiškumas, o būtent jo kitoniškumas, lietuviškumas.

XIX a. pabaigoje lenkų inteligentijos protus užvaldė pozityvizmo idėjos. Po 1863 m. pralaimėto sukilimo atsisakyta ginkluotos kovos ir kategoriško bajoriško patriotizmo. Imtasi švietėjiškos, kultūrinės veiklos. Atgauti valstybingumą tikėtasi darbu, ekonominės gerovės kūrimu, liaudies, ypač valstiečių, sąmoningumo kėlimu, žemės ūkio stiprinimu. Norėta sudrebinti carinės Rusijos galybę iš apačios. 1882 m. Varšuvoje buvo įsteigta „Proletariato“ partija, kuriai priklausė ne vienas Kudirkos draugas. 1885 m. prasidėjus areštams, jis taip pat pateko į caro žandarų akiratį, jo nuomojamame bute buvo atlikta krata ir rastas pradėtas hektografuoti K.Markso Kapitalas. Kudirka buvo suimtas, išlaikytas tris savaites citadelėje ir išleistas tik už užstatą. Vėliau jam pavyko įrodyti, jog perrašinėdamas tik uždarbiavo. Po šio įvykio Kudirka neteko teisės laikyti egzaminų Varšuvos universitete, taigi ir galimybės įsigyti gydytojo diplomą. Penktąjį kursą jis dar lankė kaip laisvas klausytojas. Iš nevilties Kudirka ėmėsi drąsaus žygio – parašė malonės prašymą carui. Kai caro karieta važiavo Varšuvos gatvėmis, prasibrovė pro užtvaras ir pats jį įteikė. Caras prašymą patenkino. Po dvejų nerimo metų Kudirka sugrįžo į universitetą.

Gimnazijos laikų bičiulis J. Jablonskis retsykiais laiškuose ragindavo Kudirką atsigręžti į savo tautos problemas, tačiau jo skepsio neįveikė.

Tiktai po „Proletariato“ bylos bei kalėjimo Kudirkos požiūris į gyvenimą ėmė keistis. Jis pamatė, kokia galybė yra caro valdžia, kaip lengvai ji gniuždo nenuolankiuosius. Juk pats vos išsigelbėjo. Ir štai teko rinktis .- su kuo. Nerūpestinga jaunystė, pobūviai, meilės nuotykiai – atitolo. Atėjo brandos metas.

II. VINCAS KUDIRKA IR „VARPAS“

1888 m. Varšuvoje per tradicines Užgavėnių vaišes lietuvių studentų būrelis sutarė steigti Varšuvos studentų lietuvių draugiją, leisti pasaulietinio turinio laikraštį Lietuvai, remti mokslo siekiančius lietuvius. Tais pačiais metais įkurta slapta draugija „„Lietuva“. Draugijos tikslai, be kultūrinio ir švietėjiško darbo, – ugdyti tautinę savimonę, plėsti Lietuvos sienas, išpirkti žemę iš kitataučių, stabdyti emigraciją. Taip pat norėta atgaivinti nustojusią eiti Aušrą, bet tam pasipriešino J.Basanavičius, teigdamas, jog lengviau naujai gimusį užauginti, negu atgaivinti mirusį, tad nutarta steigti naują laikraštį, „Varpą“, kurio oficialiu redaktoriumi sutiko būti M. Jankus. Rūpintasi, jog laikraštis būtų nepriklausomas nuo dvasininkijos, demokratiškas, skelbtų laisvės bei respublikos principus. Tuomet Varpas mieliau palaikė prozininkus, rašiusius apie Lietuvos kasdienybę, o ne apie Lietuvos iistoriją giedojusius Aušros poetus. Be to, Kudirka subtiliai jautė poeziją ir nevykusių eilėraščių nespausdindavo. Jam svarbiau buvo Lietuvos aktualijos, praktiniai reikalai. Jis norėjo ugdyti valstiečių pasitikėjimą savo jėgomis, išmokyti juos našiau ūkininkauti, kelti iš skurdo, supažindinti su mokslo ir technikos nnaujovėmis. Varpo redakcija kurį laiką telkėsi Varšuvoje, redagavimu ir administravimu rūpinosi Kudirka. 1889 m. sausio mėnesį išėjo pirmas Varpo numeris. Jame Vinco Kapso slapyvardžiu Kudirka išspausdino programinį eilėraštį „Varpas“.

1889 metai Kudirkai – baigiamieji Varšuvos universitete. Rudenį jis turėjo laikyti egzaminus iš medicinos praktikos daktaro laipsniui gauti. Vasarą praleido kartu su draugais tėviškėje, tik nebesipūtė, jog išėjo į ponus. Tarsi iš naujo atrado Lietuvą, liaudies dainas, kultūrą ir kalbą, gėdijo kitus lietuvius, net kunigus, viso to išsižadėjusius dėl ponystės. Per atlaidus Šunskuose nutarė pirkti spaustuvę M.Jankaus vardu ir leisti laikraštį Ūkininkas kaimo žmonėms. Išlaikęs baigiamuosius egzaminus, Kudirka toliau rūpinosi Varpo leidimu. Jau gerai žinojo, jog serga džiova (tuomet pirmąsyk iš plaučių išsiveržė kraujas), bet jam rūpėjo tik darbas. Universiteto baigimo proga pparašė eilėraštį „Labora“, labai pamėgtą Lietuvos jaunimo, dainuotą vakarėliuose.

1890 m. vasario mėnesį, Šakiuose atsiradus laisvai gydytojo vietai, Kudirka sugrįžo iš Varšuvos ir apsigyveno pas miestelio kleboną Kalėdą. Tėvas atleido sūnui, kuris, nors ir netapęs kunigu, savo jėgomis iškopė į kitą Lietuvoje gerbiamą luomą, ir nupirko jam gydytojo instrumentus. Šakiai Kudirką pasitiko nesvetingai. Praėjo nemažai laiko, kol žmonės patyrė jaunesnio gydytojo Kudirkos sugebėjimus ir altruizmą.

M. Jankaus spaustuvei Mažojoje Lietuvoje iškilo grėsmė būti išvaržytai, toliau varpininkų laikraščius spausdino O. Mauderodė Tilžėje. Kudirka sskubėjo, ragino varpininkus tesėti Varpui duotus įsipareigojimus, pats užbaigdavo kitų pradėtus darbus. Kartu su kunigu, kaip garbės svečias, pagal įsigalėjusį Suvalkijoje paprotį būdavo kviečiamas į valstiečių pokylius. Mokėjo daug juokingų istorijų. Šakiuose susipažino su notaro P.Olechovskio dukra Valerija, grįžusia pas tėvą su maža dukrele po vyro, nusigyvenusio dvarininko, mirties. Kudirka tapo dažnas notaro namų svečias, grieždavo violončele ir smuiku. Mėgstamiausi jo kompozitoriai buvo: G. Verdis, W.A.Mozartas, R.Chopinas, H.Wieniawskis. Šakiuose Kudirka išdirbo trejus metus. Žmonių gailėjo, ypač neturtingų, bet savo specialybės nemėgo. Estetui, meniškos sielos žmogui, buvo skaudu žiūrėti į vargą, sopulius. Be to, kol baigė medicinos mokslus, kol įsitvirtino kaip praktikuojantis gydytojas, kol priprato prie sunkių vietos sąlygų, džiova pakirto jį patį.

1894 m. žiemą draugai gydytojai apžiūrėjo Kudirką ir patarė jam išvažiuoti į Pietus, kad nors kiek pristabdytų ligą. 1894 – 1895 m. žiemą Kudirka praleido Kryme, Sevastopolyje. Taisė, reng.ė spaudai savo raštus, eilėraščius, dainas, natas, vertimus, ragino maskviškius studentus siųsti kuo daugiau medžiagos Varpui, baiminosi, kad laikraštis nesustotų („Rašykite, susimildami, rašykite!“). Caro žandarai ėmė akyliau persekioti lietuvius, ypač varpininkus, dėl to daugelis nutraukė su Varpu ryšius.

1895 m. gegužės pabaigoje Kudirka sugrįžo į Lietuvą ir apsigyveno pas Valeriją, kuri Naumiestyje nusipirko krautuvėlę. Vasarojo pas Kriaučiūnus Plokščiuose, gražioje vietoje prie Nemuno, kkurį labai mėgo, žavėjosi apylinkių gamta. P. Kriaučiūnas svetingai atverdavo namų duris vietiniam jaunimui, priimdavo Rusijos ir užsienio šviesuolius, etnografus, kalbininkus, supažindindavo su lietuvių kalba, kultūra. Čia Kudirka suartėjo su suomių lingvistu profesorium J. Mikola ir su jo žmona Maila Talvio, rinko kartu su jais lietuvių liaudies dainas. Plokščiuose Kudirką areštavo caro žandarai, bet jo rankraščius šeimininkai, įspėti apie „svečius“, spėjo paslėpti. Suimtą Kudirką, kaip ligonį, kalino geresnėmis sąlygomis, o tėvas ir Valerija rūpinosi išvaduoti jį iš Kalvarijos kalėjimo dar bylai nepasibaigus. Vėliau savo bičiulei Kudirka už tai atsidėkojo eilėraščiu Valerijai.

1896 m. gegužės l d. caro Nikolajaus II vainikavimo proga Kudirka buvo amnestuotas. Tėvas iš kalėjimo paleistą sūnų parsivežė į tėviškę. Giminės, aukšti apskrities valdininkai atkalbinėjo Kudirką nuo slaptos veiklos, bet jis tik įširdo, kad, nenorėdami patys švento darbo dirbti, kitiems trukdo. Caro valdininkų ataskaitose Kudirka apibūdinamas kaip vienas žymiausių Rusijoje lietuvių inteligentų, fanatiškas kovotojas už savo idėjas, priešiškas vyriausybei. Kaltinamas Kudirka net nesigynė, tik dengė draugus. 1896 m. atskiru leidiniu išėjo Kudirkos satyra Viršininkai.

1896 m. rudenį draugai ir giminės, sudėję pinigų, išsiuntė Kudirką gydytis į žiemos kurortą Austrijoje prie Adrijos jūros. Ten jis redagavo savo kūrybą, siuntė laiškus artimiesiems į Lietuvą. Valerijos dukteriai Maniusei rašydavo dažniau negu jos mmotinai. Laiškų tonas švelnus ir žaismingas. Vincas ilgisi „panelės Pipiraitės“, būgštauja, jog jį užmiršo jos mama.

Grįžęs iš kurorto, Kudirka vėl apsigyveno pas Valeriją Naumiestyje. Nuo 1897 m. Varpą leido kas du mėnesiai, pats redagavo, nors iš lovos nesikėlė. Caro valdžios akylai stebimas, susilaukdavo vos vieno kito ištikimesnio talkininko. Varpo korektūras į Mažąją Lietuvą siųsdavo Plokščių valsčiaus teismo sekretorius A.Gudaitis, invalidas knygnešys A.Baltrušaitis, Valerijos duktė Maniusė. Naumiestyje Kudirka gyveno uždarai, daug rašė, pas jį slapta lankėsi lietuvių inteligentai iš Vilniaus ir Kauno. Kudirka ragino juos rašyti kuo daugiau straipsnių, publicistikos, grožinių kūrinių.

Varpo dešimtmečio sukaktuves (1898 m. pabaigoje) Lietuvos inteligentija sutiko gana abejingai. Paskutiniajame tų metų numeryje Kudirka rašo nusivylęs lietuvių inteligentija, išmainiusia „tautiškus idealus ant ragaišiaus“ (Varpas, 1898, Nr. 6).Pirmą 1899 m. numerį vėl teko užpildyti pačiam Kudirkai. Karščiuodamas ir širdingai slaugomas pamotės dukters Jonieškos Grigaitienės, jis vertė A. Mickevičiaus Vėlines. 1899 m. išleistas Kudirkos eilių rinkinys Laisvos valandos, I.Krylovo pasakėčios, F.Schillerio Viliaus Telio vertimas.

1899 m. lapkričio 16 d. Vincas Kudirka mirė. 1902 m. Naumiesčio kapinėse Kudirkai pastatytas paminklas už Lietuvoje ir Amerikoje surinktas aukas, jame iškaltas paskutinysis „Tautiškos giesmės“ posmas. Caro valdininkų įsakymu 1903 m. tie žodžiai buvo nukalti, bet per didesnes šventes prie paminklo žmonės padėdavo Tilžėje išspausdintą Tautišką

giesmę.

III. KŪRYBA

Kudirkos kūryboje svarbūs du pradai: laisvų svajonių ir kritinis, analitinis. Nuo gimnazijos laikų jis rašė eiles, leido pašaipūnišką laikraštėlį. Vėliau eilėraščiai tapo Lietuvos ateities vizijomis, kovos manifestais. Savo ir kitų Lietuvos poetų eiles išanalizavo ir aprašė poetikos traktate „Tiesos eilėms rašyti“. Jame apibūdino lietuviškos eilėdaros trūkumus. Kudirko.s satyrose jungiami minties poezijos, simbolių ir alegorijų bei absurdo elementai. Kudirka turėjo vertėjo talentą, jo I. Krylovo pasakėčių vertimai nepranokstami net dabar. Alegorija, poezija ir komedija Kudirkos kūryboje visuomet kartu.

Lyrinių kkūrinių Vincas Kudirka yra nedaug parašęs: 10 originalių eilėraščių, keliolika pagal svetimus pavyzdžius parašytų pasakėčių ir keletas verstinių eilėraščių. Iš jų susidarė rinkinėlis „Laisvos valandos“ (1899). Pats rinkinio pavadinimas lyg sako, kad eilėraščiai parašyti laisvalaikiu, tarp kitų didesnių darbų. Tačiau tie negausūs eilėraščiai Vinco Kudirkos darbuose ir kūryboje užima labai svarbią vietą. Juos visus galima pavadinti programiniais, proginiais, idėjiniais eilėraščiais, tautos atgimimo dienoraščiu.

Vinco Kudirkos poezija diktuojama ne jausmo, bet proto: jis dėsto juose tautai siektinus idealus. Eilėraščius poetas skyrė svarbiems ggyvenimo įvykiams pažymėti.

„Gražu, gražiau, gražiausia“ – „Lietuvos“ draugijos įkūrimui. Kudirka mėgo rašyti proginius eilėraščius, jie dažniausiai būdavo didaktinio turinio. Šiame eilėraštyje raginama vienytis ir dirbti vardan Lietuvos, žadinami kilnūs jausmai motinai, gimtajai žemei, skatinama siekti tėvynės garbės;

Varšuvos universiteto bbaigimo proga Kudirka parašė ir 1890 m. Varpe (Nr. 1) išspausdino vieną gražiausių ir jo asmenybę geriausiai apibūdinančių kūrinių – eilėraštį „Labora!”. Vėliau jį, kaip himną, giedodavo lietuvių moksleiviai. Su pagrindine eilėraščio idėja sutampančiam pavadinimui poetas pasirinko vienuolių benediktinų lotyniško devizo ora et labora (melskis ir dirbk) moralinę paskatą „dirbk“.

Pirmajam Varpo numeriui buvo parašytas to paties pavadinimo „Varpas” eilėraštis. Poetinė varpo alegorija reiškė naujo leidinio kitoniškumą, atsiskyrimą nuo J.Basanavičiaus Aušros, naujas ideologines nuostatas. Aušra žadino tautos pasididžiavimą lietuvių kalba, istorine praeitimi, saugojo nykstančią liaudies kūrybą. Tai kultūros aušra. Tuo tarpu žurnalo Varpas programa buvo pozityvistinė, nukreipta į konkrečias kasdienybės problemas, dienos aktualijas, vertinanti darbą, skatinanti valstietijos gerovę. Varpas – ne tik gausmas, svarbi žinia, bet ir sąlytis su šventumu; tai žžmogaus, viso jo gyvenimo, simbolis. Kudirka nujautė šio simbolio daugiaprasmiškumą, tačiau pagrindinis prasmės akcentas varpo ir žmogaus alegorijoje – kvietimas veiklai.

Laikraščio Varpo dešimtmečiui Vincas Kudirka sukūrė „Tautišką giesmę“.. Joje Kudirka išreiškė lietuvių tautai siektinus idealus, susintetino savo raštuose skelbiamas idėjas.

Intymesnei išpažintinei poezijai priklauso sonetas „Valerijai“ (Varpas, 1895). Tai eilėraštis apie šviesios, išmintingos ir drąsios moters reikšmę negandų kupiname patrioto, idealisto gyvenime. Nors Valerijos būta gražios moters, poetui rūpi pavaizduoti jos dvasios grožį. Ji lyginama su ramybę nešančiu angelu („Kaip aangels sargas mane raminai“).Eilėraštyje, kaip ir visoje Kudirkos poezijoje, šilčiausi jausmai skiriami bendraminčiams, bičiulystei, padedančiai įveikti piktą likimą, kilti į dvasinį atgimimą. Propaguojamos tikrosios žmogaus vertybės – įsipareigojimas draugijai, Tėvynei, širdingumas, darbštumas, draugystė, laisvė, teisingumas. Eilėraščio forma griežta ir tiksli, tai – itališkas sonetas.

Sunki liga, mirties nuojauta, neslūgstančios rusų valdžios represijos Lietuvoje stūmė Kudirką į atvirą konfrontaciją, vertė išsakyti slapčiausius lūkesčius, kad Lietuvos žmonių gyvybingumas nugalės priespaudą, kad tautine dvasia persiims visi lietuviai. Kaip kvietimas į kovą skambėjo po Kražių įvykių jo sukurtas eilėraštis „Maniemsiems“ (Varpas, 1896).

Savo Satyromis Vincas Kudirka siekė praktinių tikslų: paskatinti ir padrąsinti lietuvius kovai su rusintojais ir Lietuvos skriaudėjais. Vinco Kudirkos aštri plunksna nukreipta prieš visus, kurie Lietuvą ūkiškai ir kultūriškai žlugdė. Lietuvių tautinio atgijimo pagrindu jis laikė tautos ūkinį atkutimą ir stiprėjimą, su kuriuo kartu žengė ir kultūrinis atgijimas.

Satyrose panaudot.i gyvenimo faktai taip būdingi, anekdotiški ir karikatūriški, kad ne vienu atveju visai nereikėjo tirštinti spalvų. Ir vis dėlto Vinco Kudirkos satyros – ne tikrovės aprašas, o atvaizdas, paveikslas. Veikėjai ir įvykiai tipizuoti ir sąmoningai neindividualizuoti, kad neužkliudytų „ypatų“, ir kad netaptų tik tikrovės iliuzija. Satyras galima vadinti dokumentine proza. Rašytojo žodis apnuogina ir žmogiškąsias ydas, ir socialinius skaudulius, provokuoja, kreipiasi į atskiro žmogaus ir visuomenės ssąžinę. Siužetus Kudirka grindė realiais įvykiais; personažai turi prototipus.

„Viršininkai“ – ilgiausia Vinco Kudirkos satyra. Daugiausia vietos čia skiriama carizmo biurokratijai. Rusiškieji veikėjų vardai atskleidžia neigiamas pajuokiamųjų asmenų savybes. Vincas Kudirka atskleidė viršininkų sauvaliavimą, groteskiškai parodė viršininko didybę visoje žemiausioje žmogaus menkystėje.

Tautinė, politinė ir socialinė savimonė akivaizdžiausiai atskleista „Lietuvos tilto atsiminimuose“. Čia pasakojama tilto vardu. Tiltas satyroje – Lietuvos simbolis. Jis mato socialinę skriaudą ir tautinę priespaudą. Kūrinio pabaiga nuskamba kaip tautos atsparumo, gyvybingumo teigimas, tikėjimas teisingumu.

Spaudos draudimą pasmerkė satyroje „Cenzūros klausimas“. Satyra pasižymi didžiausiu kompoziciniu darnumu. Tai aštrus politinis groteskas. Vaizduojamas atsitikimas – anekdotinis. Ne viena siužetinė situacija taip paradoksali, kad nebegali būti komentuojama pagal empiriško tikroviškumo logiką.

Vinco Kudirkos didelė įtaka atgyjančiai lietuvių tautai siekia ir mūsų laikus: jo skelbtos idėjos tebegyvos ir tebeaktualios, nes jis nustatė teisingas gaires kultūriškai atgyjančiai ir laisvės siekiančiai tautai.

IV. VINCAS KUDIRKA – LIETUVOS HIMNO AUTORIUS

Prieš pat mirtį, 1898 m., Kudirka parašė „Tautišką giesmę“ (1 priedas) ir sukūrė jai muziką (Varpas, Nr. 6). Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, „Tautiška giesmė“ tapo valstybės himnu. Giesmė trumpa, raiški. Joje skelbiamas tautinis dekalogas (didvyriškumas, istorinė atmintis, stiprybė, dorybė, darbas, gerovė, apšvieta, teisingumas, meilė, vienybė) turi užkalbėjimo, įtikinimo jėgos:

Lietuva, tėvyne mūsų, tu didvyrių žeme,

Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia. <

Tegul tavo vaikai eina vien takais dorybės,

Tegul dirba ant naudos tau ir žmonių gėrybės.

Tegul saulė Lietuvoj tamsumas prašalina

Ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi.

Tegul meilė Lietuvos dega mūsų širdyse,

Vardan tos Lietuvos vienybė težydi.

Nors giesmėje neminimas Dievas, bet Kudirka siekia išauklėti tobulą žmogų – dorą, mylintį tėvynę ir savo artimą. Tai ir yra kiekvienos religijos praktinė pusė. Kudirka visuomet buvo praktikas, tikėjęs, kad doros galima išmokyti, o geriausias mokytojas – darbas, istorija. Giesmė ir pradedama monumentaliu Lietuvos praeities vaizdu: „Lietuva, tėvyne mūsų, tu didvyrių žeme“. Poetas sukūrė maldą tėvynei, prilygstančiai Dievui. Į ją tiesiogiai kreipiamasi, jos prašoma stiprybės. Vadindamas Lietuvą „tėvyne mūsų“, tiesiogiai kreipdamasis į „didvyrių žemę“, Kudirka kuria dvejopą Lietuvos vaizdą: romantinį, būdingą susitelkiančiai tautai, ir istoriosofinį. Pirmuoju atveju tėvynė suvokiama kaip visų motina, jos praeitis – didvyriška, o dabartis ir ateitis turi būti šviesi; antruoju atveju – ji yra didvyrius, stiprius sūnus auginanti žemė. Giesmės vaizdai paprasti, emblemiški, lengvai įsimenami ir suprantami kiekvienam žmogui: didvyrių žemė, dorybės takais einą Lietuvos vaikai, tamsą išsklaidanti saulė, meile degančios širdys. Viskas – Lietuva, Lietuvoj, Lietuvos, Lietuvai. Žodžio įtaiga, liepimu, įsakymu auklėjama, vienijama, skatinama aktyviai veikti. Giesmė – kaip karo žygio maršas: trumpa, energingo ritmo..IŠVADOS

Šiandien prisimindami ir vertindami

Vinco Kudirkos atliktą darbą, mes jaučiame Jam didžiulę pagarbą.

1. Iš viso Jo turtingo palikimo reikia išskirti „Tautišką giesmę“, Jo – lietuvio, poeto ir kompozitoriaus – kūrinį, kuris tapo atkurtosios naujosios Lietuvos valstybės Himnu. Visi iškilmingi mūsų susibūrimai, valstybiniai ar visuomeniniai, prasideda ir baigiasi Vinco Kudirkos žodžiais apie visų vieningą darbą Lietuvos gerovei. Šis Jo kūrinys, kaip tas žiemkentys, iškentęs visas okupacijų žiemas, vėl atgyja ir sužaliuoja kaip viena Lietuvos Valstybės religijų. Lietuvos Himnas gyvai sieja Vincą Kudirką su mūsų ddabartimi ir ateitimi ir neleidžia užmiršti Jo kilnių nuostatų, Jo pasiryžimo dirbti savo Tėvynei Lietuvai, nelaukiant iš jos atpildo. Baigiant norėtųsi dar pasakyti apie Valstybės atpildą Himno sukūrėjui.

2. Šiuo metu beveik visi be išimties paminklai Vincui Kudirkai sutelkti Suvalkijoje.

Paminklas Vincui Kudirkai buvo pastatytas 1928 m. prie Tauragės valsčiaus būstinės. „Laiptuota pakyla iš trijų tarpsnių stačiakampio plano postamentas buvo sumūrytas iš plytų ir nutinkuotas. Apatinio tarpsnio priekinėje plokštumoje buvo pirmasis „Tautiškos giesmės“ posmas, rašytojo vardo inicialas ir pavardė, šonines puošė kkartušai su ornamentais ir Gedimino stulpais. Viršutinės dalies priekyje buvo ovalinė įduba su Vyčio bareljefu. XX a. VI dešimtmečio pradžioje puošmenys ir įrašas sovietinės valdžios įsakymu buvo sunaikinti. Vietoj buvusio užrašo įrašyta: “V.Kudirka / 1858-1899“. Apie 1968 m. paminklą nugriovė, bbiustą (skulptorius J.Zikaras) išgelbėjo kultūros skyriaus vedėjas J.Šimkus. Postamentas 1990 m. atstatytas tautodailininko A.Bagdono iniciatyva. Ant postamento užkeltas išsaugotas V.Kudirkos biustas (2 priedas).

1934 m. atidengtas paminklas Kudirkai Naumiesčio aikštėje (skulp. Vincas Grybas), miestas pavadintas Kudirkos Naumiesčiu. Vincas Kudirka Pavaizduotas kaip šauklys, kviečiantis į kovą su carizmu. Ant postamento – žodžiai iš eilėraščio „Maniesiams“ (3 priedas).

1998 m. Vilkaviškyje atidengtas skulptoriaus Antano Žukausko sukurtas paminklas Vincui Kudirkai: ant aukštos, grakščios kolonos iškeltas rašytojo biustas. Tradicinis sprendimas kolona-biustas papildytas dviem šoninėm plokštėm: ant vienos – Varpas, simbolizuojantis V.Kudirkos, didžiojo Varpininko, kvietimą kilti į nacionalinę kovą ir dirbti Lietuvos labui, ant kitos – „Tautiškos giesmės“, tapusios Lietuvos Himnu, tekstas. Kartu plokštės – ir fonas, paryškinantis kolonos grakštumą ir rašytojo biusto skulptūriniu sprendimu perteiktą asmenybės ppolėkį, žavesį ir ryžtą (4 priedas).

3. 1999 m Lietuvos Bankas išleido 500 Lt nominalo vertės banknotą ir 50 litų proginę sidabrinę monetą, skirtus Vincui Kudirkai (1858-1899), pastaroji serijoje “Lietuviškos kolekcinės monetos”. Monetos autorius skulpt. G. Karalius, jos briaunoje yra užrašas Lietuvos vienybė težydi“ (5 priedas).

4. 2000 m. sausio 31 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijoje įregistruotas Fondas dr. Vinco Kudirkos vardui įamžinti. Fondas – savarankiška narių neturinti ne pelno labdaros organizacija, kurios veiklos tikslas – remti viską, kuo siekiama įamžinti ir ppagerbti Vinco Kudirkos atminimą. Vilniaus Medikų klubo (pirmininkė-dr. V. Gražienė) iniciatyva įsteigta 2000 metų sausio mėn. 31d. veikianti vadovaujantis Lietuvos Respublikos Labdaros ir paramos fondų įstatymu, Lietuvos Respublikos Konstitucija ir kitais įstatymais, teisės norminiais aktais ir savo įstatais. Fondo svarbiausieji tikslai – pastatyti paminklą Vilniuje Lietuvos Himnui ir jo autoriui dr. Vincui Kudirkai; įsteigti Vinco Kudirkos vardo premiją, kuri būtų kasmet įteikiama asmeniui daugiausia pasidarbavusiam lietuvybės baruose; ruošti spaudinius, laidas per Lietuvos radiją ir televiziją,supažindinti visuomenę ir jaunimą su dr.Vinco Kudirkos įvairiapuse veikla.LITERATŪRA

1. Vanda Daugirdaitė–Sruogienė „Lietuvos istorija“, Vilnius, „Vyturys“ 1990.

2. LMS IC: Lietuvių klasikinės literatūros antologija: LAISVOS VALANDOS. SATYROS (http://anthology.lms.lt).

3. VINCAS KUDIRKA (http://vincas-kudirka.htm).

4. Literatūros ir dailės paminklai Lietuvos žemėlapyje (http://mokykla.ku.lt/paminklai/main.html).

5. Paramos ir labdaros Fondo Vinco Kudirkos vardui įamžinti kronika (www.kudirkosfondas.lt/).