J. Biliūno apsakymo “Ubagas” ištraukos interpretacija

Ištrauka:

“Reikia paminėti, kad Petras Sabaliūnas labai mylėjo bites..E gal ir jie kada nors taip varys iš namų savo tėvą. – Ir senelio akyse vėl pasirodė ašaros.”

***

J. Biliūnas – jauniausias lietuvių literatūros klasikas. Įsimintiniausiuose kūriniuose “Kliudžiau”, “Lazda”, “Brisiaus galas”, “Laimės žiburys” rašytojas ne tik pasakoja, bet ir reaguoja į pačias situacijas, jaučia gėdą ir kaltę, sąžinės graužatį, kalba apie nelygybę, skriaudą, užuojautą. Vienas tokių J. Biliūno darbų, kuriam būdinga neteisybės tema, – “Ubagas”.

Ištrauka prasideda pasakojimu apie Petro Sabaliūno praeitį, kurio metu kkalbantysis gretina ubago ir savo šeimos, tiksliau, tėvo, gyvenimus; grąžina praeities paveikslus širdžiai mielus (“Atamenu, kaip mes, maži vaikai, džiaugdavomės, pamatę Petrą Sabaliūną su savo šeimyna ateinantį”). Gretinami dabarties ir praeities laikai (“[.] Todėl kiekvienam pasitaikiusiam žmogui niekados nepamiršdavo medaus duoti. Toks tatai buvo žmogus Petras Sabaliūnas. E dabar sėdėjo priešais mane ubagaus, su krepšiu”), pabrėžiamas skirtumas tarp to paties veikėjo dvasinių bei išorinių būsenų (kaip Sabaliūnas kadaise buvo bitininkas, klestėjo ir vaikus mylėjo, savo ir ne savo, kaip, beje iir jį vaikai). Pradžioje vyrauja pastovi nuotaika, vėliau pasirodo nuostaba, nusiminimas, suprantamas iš paties Sabaliūno žodžių.

Interpretuojamą ištrauką sudaro trys pastraipos. Pirmoji – ilgiausia ir be dialogų, baigiasi daugtaškiu, pažyminčiu emocingumą bei paliekančiu vietos skaitytojo mintims. Daugtaškių, beje, nemaža visoje teksto sstruktūroje. Šiame vientisame ir savarankiškame epizode yra vienas dialogas, vykstantis tarp pasakotojo ir Sabaliūno.

Pasakojime aiškiai matoma praeities ir dabarties laikų sandūra, kuri, kaip minėjau, parodo būsenos skirtumus. Galima nuspėti, kad praeities laike glūdi dar vienas laikas – ciklinis, vasaros metas (kalbama daugiausia apie bites, bitininkystė visgi vasaros darbas). Pradžioje erdvė sava, saugi (kai pasakojama apie praeitį) bei sukultūrint, vėliau ji tampa svetima ir nedraugiška (Sabaliūnui išėjus elgetauti sūnaus išvarytam).

Pasakotojas atskleidžia didelę dalį Sabaliūno gyvenimo vos keliose eilutėse, parodydamas kaip viskas greitai gali sugriūti, nepaisant kokį sąžiningą gyvenimą turėjo žmogus (Petras visuomet visus prisimindavo, o sūnus atsilygina jam nepakeliama moraline skriauda – išvarymu elgetauti). Kodėl tokia neteisybė įvykdyta, kodėl kitąsyk gyvenime nesinori atsilygint tuo pačiu – priimti, gerbti, maitinti ir kitaip pparemti savo tikrą tėvą, nestokojantį patirties ir nuoširdumo, dabar gyvenantį tik maloniais prisiminimais bei svetimų malone.

Laiko tėkmė ir pokyčių rezultatai – labiausiai, mano nuomone, dominusi rašytoją tema, atsispindinti daugelyje kūrinių. Apsakymu “Ubagaus” Jonas Biliūnas atskleidžia, kiek yra reikšmingas ir reikalingas žmogiškumas, koks nedvasintas būti žmogus turi, išvaręs savo tėvą elgetauti. Rašytojas neskuba teisti ar teisinti savo veikėjų, jis pasitiki skaitytoju ir verčia jį patį ieškoti atsakymų į kūrinyje keliamus klausimus.