Sinonimai,homonimai,antonimai…

a) Homonimai

Homonimai – tai žodžiai, turintys vienodą garsinę struktūrą, bet skirtingą leksinę reikšmę, pvz.: baras „lauko ruožas“ ir baras „nedidelis restoranas“, kasa „plaukų pynė“ ir kasa „pinigų saugojimo vieta“, nerti „lįsti į vandenį“ ir nerti „megzti“; angl. bank „bankas“ ir bank „upės krantas“; vok. lesen „skaityti“ ir lesen „rinkti“; pranc. cousin „pusbrolis“ ir cousin „uodas“.

Homonimai gali būti įvairiai klasifikuojami. Tačiau jų klasifikacija nemažai priklauso nuo to, kaip suprantama pati „homonimo“ sąvoka: ar homonimais laikomi tik tie žodžiai, kurie visomis savo ggramatinėmis formomis fonetiškai sutampa, ar ir tie, kurie sutampa tiktai dalimi savo formų; ar homonimais laikomi tik vienai gramatinei klasei (kalbos daliai) priklausantys, ar ir skirtingoms gramatinėms klasėms atstovaujantys žodžiai.

Tie lingvistai, kurie plačiau supranta „homonimo“ sąvoką, paprastai išskiria absoliučiuosius (pilnuosius) ir neabsoliučiuosius (nepilnuosius, dalinius) homonimus. Absoliučiaisiais jie vadina tokius, kurių fonetinis sutapimas yra visiškas ir kurie priklauso vienai kuriai gramatinei klasei (tokie yra visi minėtieji pavyzdžiai), o neabsoliučiaisiais – tuos, kurie sutampa ne visomis savo formomis ir gali priklausyti įvairioms ggramatinėms klasėms (pvz., greta „būrys, eilė“ ir greta „šalia“, sekti „eiti paskui“ ir sekti „mažėti, slūgti“). Tačiau pasakytina, kad tikraisiais homonimais laikytini pirmieji, t. y. absoliutieji, arba pilnieji, nes tiktai jie kalbos semantinėje sistemoje sudaro aiškiai apibrėžtą žodžių (leksemų) tipą.

Pagal kkilmę homonimus galima skirstyti visų pirma į dvi rūšis: 1) vienakilmius, arba homogeninius ir 2) įvairiakilmius, arba heterogeninius. Vienakilmiai yra tokie, kurie atsiradę vienos kalbos ribose (pvz., minėtasis nerti, be to, dar banda „gyvulių kaimenė“ ir banda „kepalas“, derėti „tikti“ ir derėti „augti, vaisių duoti“), o įvairiakilmiai – tokie, kurie atsiradę ne iš vienos kalbos (pvz., minėtieji baras, kasa, be to, lynas „tokia žuvis“ ir lynas „metalinė virvė“ – skolinys iš lenkų lina).

Savo ruožtu vienakilmiai homonimai pagal jų susidarymo būdą gali būti skirstomi dar į smulkesnius porūšius: a) fonetinius, b) darybinius ir c) semantinius homonimus.

Fonetiniai homonimai susidaro tuomet, kai anksčiau buvę visai skirtingos garsinės struktūros žodžiai ilgainiui dėl įvairių kitimų fonetiškai suvienodėja. Pavyzdžiui, burti „telkti į krūvą“ yra išriedėjęs iš iindoeuropietiškosios šaknies bh(e)ur-, turėjusios „pūsti“ reikšmę, o burti „kerėti, žavėti“ – iš bher – „kirsti, mušti“, bet vėliau tas skirtingas šaknis turėję žodžiai fonetiškai sutapo. Anglų sun „saulė“ yra kilęs iš senesnės formos sunne (plg. gotų sunno, sva. sunna), o son „sūnus“ – iš sunu (plg. got. sunus, liet. sūnus), tačiau vėliau šių žodžių fonetinė struktūra suvienodėjo, ir jie virto homonimais. Vokiečių Otter „ūdra“ kilęs iš senesnės formos ottar, o Otter „gyvatė“ – iš noter (plg. vva. nater), bet dabar ššiedu žodžiai fonetiškai visai nesiskiria. Tas pats pasakytina ir apie prancūzų louer „girti, garbinti“ ir louer „išnuomoti“, kurių pirmasis kilęs iš lotynų laudare, o antrasis – iš locare.

Darybiniai homonimai atsiranda tuomet, kai prie panašios ar vienodos garsinės struktūros šaknų prijungiamas vienodas afiksas (priešdėlis, priesaga, galūnė) arba kai susipina įvairūs darybos būdai, pvz.: medingas „turintis daug medaus“ (medus + -ingas) ir medingas „turintis daug medžių“ (medis + -ingas), įvairuoti „būti įvairiam“ (įvairus + -uoti) ir įvairuoti (į- + vairuoti), suloti „sulai tekėti“ (sula + -oti) ir suloti „trumpai loti“ (su- + loti). Vokiečių Schauer „liūtis, kruša“ su priesaga -er yra padarytas iš schür (plg. angl. shower „liūtis“, rus. север „šiaurė“), o Schauer „žiūrovas“ – su ta pačia priesaga iš schauen „žiūrėti, stebėti“, taigi šie žodžiai fonetiškai sutapo dėl panašios darybos.

Pagaliau semantiniai homonimai susidaro tada, kai labai nutolsta poliseminio žodžio atskiros reikšmės. Pavyzdžiui, šitokiu būdu yra atsiradę homonimai kasa „plaukų pynė“ ir kasa „tokia organizmo liauka“ (pastaroji reikšmė, matyt, buvo pavadinimo metaforinio perkėlimo rezultatas, bet dabar tas metaforiškumas jau išblukęs, ir šnekančiajam nebeiškyla kokių nors formos panašumo asociacijų tarp „plaukų pynės“ ir „organizmo liaukos“). Tą patį galima pasakyti ir apie žodžius žiedas „augalo dauginimosi organas“ ir žiedas „rankos papuošalas“; angl. board „„lenta; stalas“ ir board „taryba, valdyba“; vok. Schloß „spyna, užraktas“ ir Schloß „pilis, rūmai“; pranc. memoire „atmintis“ ir memoire „aiškinamasis raštas, pranešimas“ ir kt.

Įvairiakilmiai homonimai susidarymo būdo atžvilgiu taip pat nėra vienodi. Vieni jų yra atsiradę, pasiskolinus šalia savojo svetimos kalbos tos pačios garsinės struktūros žodį ar žodžius (dažniausiai pritaikius juos prie skolinamosios kalbos fonomorfologinės sistemos), pvz., minėtieji baras, kasa, lynas. Kiti vėl yra atsiradę, pasiskolinus iš svetimos kalbos ar kalbų du ar daugiau žodžių, turinčių vienodą garsinę struktūrą, bet neturinčių savojoje kalboje koreliatų (tos pačios garsinės struktūros žodžių), pvz.: baronas „avinas“ (< bltr. боран) ir baronas „toks bajorų titulas“ (< pranc. baron), šachas „toks Rytų šalių monarcho titulas“ (< pers. šah) ir šachas „tokia grėsmė šachmatų žaidime“ (tos pačios kilmės). Tačiau pastarosios rūšies homonimų kalbose būna palyginti nedaug.

Viena iš sunkiausių problemų, iškylančių ypač aiškinamųjų žodynų sudarytojams, yra homonimų atribojimas nuo atskirų poliseminio žodžio reikšmių arba, kitaip tariant, homonimų išskyrimas. Mat ligi šiol dar nėra nustatytų griežtesnių kriterijų, leidžiančių pasakyti, ar tam tikru konkrečiu atveju turime vieną poliseminį žodį su nutolusia reikšme, ar du žodžius – homonimus. Todėl ir nenuostabu, kad atskiruose žodynuose (kartais net ir atskiruose to paties žodyno leidimuose) nevienodai atribojami homonimai. Pavyzdžiui, „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“ pirmajame lleidime (1954) veiksmažodžio nerti reikšmės „lįsti į vandenį“ ir „megzti“ pateiktos viename lizde (straipsnyje), t. y. kaip semantiniai vieno žodžio variantai, o antrajame leidime (1972) – jau kaip dviejų žodžių – homonimų reikšmės.

Teoriškai lyg ir nesunku būtų formuluoti homonimų atskyrimo nuo poliseminio žodžio kriterijų: jeigu visos kitos reikšmės gali būti išvestos iš pagrindinės, tada turėsime poliseminį žodį, o jeigu negali būti išvestos, – homonimus. Tačiau praktiniame žodynų sudarymo darbe pasitaiko nemaža atvejų, kai būna nelengva nustatyti sąsają tarp pagrindinės ir kurios nors kitos reikšmės. Sakysim, kad ir minėtasis kasos atvejis: „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ kasa kaip „plaukų pynė“ ir kasa kaip „tokia organizmo liauka“ pateikti viename lizde, t. y. nelaikomi homonimais. Tuo tarpu dabartiniam lietuviškai kalbančiam žmogui, pavartojusiam kasą „tokios organizmo liaukos“ reikšme, kaip minėta, nebekyla jokių asociacijų su kasa – „plaukų pyne“. Todėl sinchroniniu požiūriu šie žodžiai, be jokios abejonės, laikytini homonimais, nors istoriškai „tokios organizmo liaukos“ reikšmės atsiradimas ir yra susijęs su „plaukų pynės“ reikšme.

Ieškant objektyvių kriterijų homonimams atriboti nuo poliseminių žodžių, naujesniuose semasiologijos tyrinėjimuose taikomi įvairūs žodžių reikšmių analizės metodai: komponentinė žodžių analizė, distribucinė analizė, derivacinė analizė ir kt.

Vienas iš jų yra komponentinė žodžių analizė. Komponentinės analizės pagrindą sudaro mintis, kad kiekvieną žodžio reikšmę (sememą)

galima išskaidyti į sudedamąsias dalis (semas). Sememos, kurių sudėtyje yra bendrų semų, laikomos vieno daugiareikšmio žodžio semantinės struktūros elementais. Jei sememos neturi bendrų komponentų, teigiama, kad jos priklauso homonimiškiems žodžiams.

Homonimus ir daugiareikšmius žodžius padeda atskirti ir distribucinė analizė. Distribucinė analizė remiasi prielaida, kad homonimai turi aiškiai skirtis savo leksinės distribucijos ypatybėmis (homonimiškų žodžių leksinė aplinka turi būti visiškai kitokia). O jei žodžiai yra distribuciškai ekvivalentūs, jie nėra atskiri žodžiai – tai tik vieno žodžio semantiniai variantai. Štai, pavyzdžiui, žodis (ar žžodžiai?) vyti dabartinėje lietuvių kalboje turi tokias reikšmes: 1. „versti eiti, bėgti; ginti, varyti“; 2. „iš paskos bėgant ar važiuojant, stengtis priartėti ar pagauti“; 3. „vynioti“; 4. „sukant gaminti (virvę)“; 5. „sukti, krauti (lizdą)“. „Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“ ir nurodo tik vieną veiksmažodį vyti, turintį šias penkias reikšmes. Bet kalbos istorijos tyrinėtojų jau senokai įrodyta, kad dar indoeuropiečių prokalbėje yra buvę du homonimiški žodžiai. Šią išvadą patvirtina ir distribucinė analizė. Veiksmažodis vyti „versti eiti, bėgti; ginti“ (V1) reikalauja žodžių, reiškiančių vveiksmo atlikėją (subjektą – S) ir veiksmo objektą (O), pvz.: Gyventojai (S) vijo kryžiuočius (O) šalin. Bernai (S) vijo kiekvieną mūsų (O) šluotražiais. Šio veiksmo atlikėjas ir objektas paprastai reiškiamas žmonių ar gyvulių pavadinimais. Veiksmažodis vyti „iš paskos bėgant ar vvažiuojant stengtis priartėti ar pagauti“ (V2) turi beveik tą pačią leksinę distribuciją: jo subjektu ar objektu taip pat eina žmonių ar gyvulių pavadinimai, pvz.: Vijo mane senelis – nepavijo. Šuo vejasi kiškį. V1 ir V2 skirtumas tik tas, kad V1 kontekstas dažnai praplečiamas vietos ar būdo aplinkybėmis, o V2 dažnai vartojamas sangrąžine forma. Abiem šiais atvejais reiškiamas veiksmas susijęs su judėjimu tam tikra kryptimi. Vadinasi, V1 ir V2 galima laikyti dviem vienos leksemos reikšmėmis. Kitos trys veiksmažodžio vyti reikšmės jau priklauso visai kitam žodžiui. Visais trim atvejais veiksmo atlikėjas – žmogus ar paukštis, bet jo objektas paprastai reiškiamas žodžiais siūlai, gija, viela arba botagas, pantis, lizdas, t. y. arba žodžiais, pavadinančiais lanksčią medžiagą, iš kurios gali būti gaminamas daiktas, arba žžodžiais, nusakančiais konkretų daiktą, gaminamą atliekant vijimo veiksmą, pvz.: Vilnonius siūlus suvejame į kamuolius. Vijau virveles baltų kanapių. Vanagas veja lizdą medžio viršūnėje. Šiuo veiksmažodžiu, turinčiu tris nurodytas reikšmes, neišreiškiamas joks judėjimas. Jis priklauso gaminimą, darymą reiškiančių veiksmažodžių semantiniam laukui. Taigi, sinchroniškai analizuojant žodžių distribuciją, galima įrodyti šių žodžių homonimiškumą.

Homonimijai ir polisemijai atskirti kartais panaudojamas ir derivacinės analizės metodas. Homonimiški žodžiai dažniausiai turi skirtingus giminiškų žodžių lizdus. Atidžiai ištyrus visus žodžių darybinius ryšius, paaiškėja, kad homonimai paprastai tampa visiškai kitokių vvedinių ar sudurtinių žodžių pamatiniais žodžiais. Pavyzdžiui, jau minėtų homonimų vyti „ginti, varyti“ ir vyti „sukti“ priesaginių vedinių analizė rodo, kad pirmojo veiksmažodžio derivacinių ryšių tinklas daug siauresnis. Iš vyti „ginti, varyti“ tegali būti padaromi keli daiktavardžiai (vijikas, vijimas, vytynės, „vijimosi rungtynės, lenktynės“, pavijys „kelio tarpas“), veiksmažodžiai vaikyti, vajoti ir prieveiksmis pavymui. O iš vyti „sukti“ galima padaryti kur kas daugiau vedinių: be sutampančių darybinėmis reikšmėmis derivatų vijikas, vijimas ir vajoti, galima paminėti dar tokius žodžius: vytynė „vieta, kur priaugę daug vytelių“, vijoklis „augalas, kuris vyniojasi“, vytis „vytinė, rykštė“, vytinė „t. p.“, vytelė. 1. „karklo atžala“; 2. „susukta vytinė tvoros basliams vyčioti“, vytulas „kas suvyta“, vytuvai „prietaisas siūlams vyti“, vynioti „sukti į ritinį“, vijoti „vyti, vynioti“ ir kt. Sutampančių derivatų leksinės reikšmės taip pat gerokai skiriasi, pvz.: vijikas iš vyti „ginti“ reiškia „gaudytojas persekiotojas“, o vijikas iš vyti „sukti“ – „sukėjas, pynikas“, vajoti, padarytas iš pirmojo veiksmažodžio, reiškia „vaikyti, gainioti“, o antrojo vyti vedinys – „vynioti, sukti į ritinį“.

Nors polisemijos ir homonimijos problemos sprendžiamos labai aktyviai, iki šiol nė vienoje kalboje nesurasta visai patikimų šių reiškinių skyrimo kriterijų. O tai yra daugybės nevienodumų įvairiuose žodynuose priežastis. Labai nevienodai aiškinamuosiuose žodynuose pateikiami specialiųjų mokslo šakų terminai. Vieni iš jų nurodomi kaip hhomonimai elementariąsias sąvokas reiškiantiems žodžiams, kiti – kaip atskiros daugiareikšmio žodžio reikšmės. Visa tai rodo didelį teorinių ir praktinių polisemijos-homonimijos problemų sudėtingumą ir aktualumą.

Nuo homonimų reikia atskirti homofonus, homoformas ir homografus.

Homofonai – tai fonetiškai sutapę, bet skirtingos rašybos, kilmės ir reikšmės žodžiai bei žodžių formos, pvz.: rūkti „eiti dūmams“ ir rūgti „darytis rūgščiam“, sekti „eiti paskui“ ir segti „pritvirtinti (saga ar kuo kitu)“; angl. all „visas“ ir awl „yla“, too „per daug“ ir two „du“; vok. die Seite „pusė“ ir die Saite „styga“; pranc. cher „mielas, brangus“ ir la chaire „katedra (paaukštinta vieta paskaitoms skaityti)“.

Homoformos – tai fonetiškai sutapusios atskiros įvairių žodžių formos, pvz.: bado (daiktavardžio kilm.) ir bado (veiksmažodžio es. l. 3 a.), maišai (dgs. vard.) ir maišai (es.1. 2 a.); angl. dear „brangus“ ir deer „elnias“, vok. trüge „neščiau“ ir trüge „apgaunu“. Tokių fonetiškai sutapusių formų. ypač gausu anglų kalboje.

Homografai – tai vienodai rašomi, bet skirtingai tariami žodžiai bei žodžių formos, pvz.; aukštas ir aukštas, balti ir balti; angl. lead „vadovauti“ ir lead „švinas“; vok. übersetzen „perkelti“ ir übersetzen „išversti“; pranc. fait „faktas“ ir fait „padarytas“.

Tiek homofonų, homoformų, tiek ir homografų tyrinėjimas nėra tiesioginis leksikologijos dalykas: homoformos priklauso morfologijos, stilistikos sritims, o homografai – rašybos teorijai. Tačiau kalbotyros įįvado vadovėliuose jie paprastai apžvelgiami drauge su homonimais, nes įeina į bendrą homonimijos problematiką.

Baigiant apie homonimus, dar pridurtina, kad atskiri lingvistai nevienodai vertina jų vaidmenį kalboje, Yra manančių, kad „homonimai visais atvejais – tai apmaudus neskyrimas to, ką reikia skirti“ (A. Reformatskis), kad „jie trukdą suprasti šneką“ (J. Vendryes). Tačiau tokia nuomonė nėra labai pagrįsta: kiekvienoje kalboje yra daugiau ar mažiau homonimų, bet dėl to kalbantieji nejaučia didelių sunkumų – neaiškumus ar dviprasmybes visuomet pašalina kontekstas ar konkreti situacija.

b) Antonimai

Tai žodžiai, turintys skirtingą garsinę struktūrą ir priešingas leksines reikšmes, pvz.: baltas – juodas, didelis – mažas, draugas – priešas, arti – toli, girti – peikti; angl. old „senas“ – young „jaunas“; vok. reich „turtingas“ – arm „neturtingas“; pranc. entrer „ įeiti“ – sortir „išeiti“ ir pan.

Tuo atveju, kai žodis yra daugiareikšmis, atskiros jo reikšmės gali sudaryti kelias antonimines poras. Pavyzdžiui, didelis savo reikšme „nemažo dydžio“ yra antoniminis mažo reikšmei „nedidelio dydžio“ (plg. didelis namas – mažas namas), o „žymus“ reikšme – „nežymaus“ reikšmei (plg. didelis nuopelnas – mažas nuopelnas). Tačiau tarp didelio reikšmės „nemažo dydžio“ ir mažo reikšmės „nežymus“ antoniminių santykių jau nebus, kitaip sakant, šios reikšmės nesudarys antonimines poros. Tai rodo, kad antonimiškumas iškyla aikštėn tiktai tam

tikros vienos reikšmės ribose.

Antonimai gali būti bendrašakniai ir nebendrašakniai. Visi minėtieji antonimai yra nebendrašakniai, t. y. jų šaknys turi skirtingą fonetinę struktūrą. Tokios rūšies antonimų priešprieša slypi jau pačioje jų šaknų semantikoje. Bendrašakniai, kaip matyti iš pavadinimo, yra tokie antonimai, kurie turi bendras, vienodas šaknis ir jų priešingas reikšmes lemia įvairūs afiksai, pvz.: darbas – nedarbas, laimė – nelaimė, atvykti – išvykti, protingas – beprotis; angl. logical „logiškas“ – illogical „nelogiškas“; vok. gehorsam „paklusnus“ – ungehorsam „nepaklusnus“; pranc. certain „tikras“ –– incertain „netikras“.

Ypač daug bendrašaknių antonimų kalbose yra su neigiamaisiais priešdėliais, nes jie dažnai suteikia šakniai priešingą reikšmę. Tačiau ne visada neigiamąjį priešdėlį turintis žodis yra antonimas: antonimu jis tampa tik tuomet, kai pridėjus tokį priešdėlį atsiranda nauja savarankiška reikšmė. Pavyzdžiui, žodis nešaltas nėra šalto antonimas dėl to, kad „nešaltas“ nereiškia „šalto“ priešybės: „nešaltas“ gali būti ir „drungnas“, „truputį šaltas“ (šalto antonimas bus karštas). Tuo tarpu darbas – nedarbas bus antonimai, nes nedarbas su priešdėliu ne- įgyja naują priešingą reikšmę –– „darbo nebuvimas“.

Žinoma, ne visi žodžiai gali turėti antonimų. Daugiausia jų turi būdvardžiai, prieveiksmiai, veiksmažodžiai, t. y. tie, kurie reiškia kokybę, požymį, būseną, veiksmą. Mažiau antoniminių porų sudaro skaitvardžiai, įvardžiai, konkrečios reikšmės daiktavardžiai, kai kurios tarnybinės kalbos dalys, o vvisiškai nebūdingas antonimiškumas tikriniams vardams. Pavyzdžiui, tiek lietuvių, tiek kitose kalbose neturi antonimų tokie žodžiai, kaip langas, lova, šuo, Antanas, Petras, Ona ir pan. Reti yra taip pat antonimiški į – iš, apačioj – viršuj ir pan. tipo prielinksniai.

Kalboje antonimais reiškiama priešprieša, antitezė. Ypač dažnai antonimų pasigauna grožinės literatūros kūrėjai įvairiems gyvenimo kontrastams atskleisti, įspūdžiui sustiprinti, pvz.:

Aš balta žuvėdra klyksiu

Virš tamsių bangų. (S. Nėris)

arba:

Jos šlovina laisvę, kur laisvė pražydo,

Jos smerkia vergovę, kur slegia vergovė

(V. Mykolaitis-Putinas)

Neretai pasitaiko antonimų taip pat tautosakoje – mįslėse, priežodžiuose, patarlėse: Vasarą molis, žiemą brolis (krosnis); Juodos rankos – balta duona; Geriau po seno barzda nekaip po jauno lazda; Kai pinigai kalba, tuomet tiesa tyli. Antonimiškos kartais būna ir knygų, straipsnių, literatūros kūrinių antraštės: Karas iir taika; Kenčia kaltas, kenčia nekaltas; Sėja ir pjūtis.

Artimi antonimams yra oksimoronas (trumpiau kartais vad. oksimoru) ir enantiosemija. Oksimoronu vadinamas dviejų ar kelių žodžių, turinčių priešingas (logiškai nesuderinamas) reikšmes, sugretinimas, pvz.: saldus skausmas, graži kiaulystė; angl. harmonious discourd „harmoninga nesantaika“; vok. beredtes Schweigen „iškalbingas tylėjimas“; pranc. une sage folie „protinga kvailystė“. Enantiosemija — tai žodžio sugebėjimas turėti priešingų reikšmių, pvz.: pražiūrėti „pradėti matyti“ (Kačiukai jau pražiūrėjo) ir „nepamatyti, praleisti“ (Aš pražiūrėjau klaidą).

c) Sinonimai

Homonimų ir antonimų priešybė yra sinonimai (gr. „vienavardis“). TTai žodžiai, turintys vienodą arba artimą reikšmę, bet skirtingą garsinę struktūrą, pvz.: draugas – bičiulis, kalbininkas – lingvistas, karvelis – balandis, kiškis – zuikis, skatinti – raginti, stropus – uolus; angl. say – tell; vok. sprechen – reden; pranc. livre – bouqin ir pan. Iš pavyzdžių matyti, kad sinonimai pavadina arba tuos pačius daiktus bei reiškinius (denotatus), arba kuriuo nors atžvilgiu kiek skirtingus ar skirtingai traktuojamus tos pačios rūšies daiktus bei reiškinius (denotatus bei designatus).

Sinonimų, kaip ir homonimų, klasifikacija yra gana įvairi, ir ji taip pat daug priklauso nuo to, kaip suvokiama „sinonimo“ sąvoka. Vieni lingvistai (pvz., žinomas semantikos tyrinėtojas amerikietis S. Ulmanas, rusų kalbininkė A. Grigorjeva ir kt.) sinonimais laiko tik tokius žodžius, kurie turi vienodą reikšmę ir kurie bet kokiame kontekste gali vienas antrą pakeisti. Kiti lingvistai (pvz., B. Golovinas) – priešingai, mano, kad sinonimai tėra tiktai labai artimos reikšmės žodžiai. Pagaliau treti – ir tokių yra dauguma – sinonimais laiko ne tik tos pačios, bet ir artimos reikšmės žodžius, t. y. plačiau supranta sinonimo sąvoką.

Laikantis pastarojo, platesnio sinonimų supratimo, jie, kaip ir homonimai, gali būti skirstomi į absoliučiuosius, arba pilnuosius, ir neabsoliučiuosius, arba nepilnuosius. Absoliučiaisiais vadinami tokie, kurie turi visiškai vienodas reikšmes, o neabsoliučiaisiais – tokie, kurių rreikšmės nėra visiškai vienodos. Tačiau tokių sinonimų, kurių reikšmės būtų absoliučiai identiškos, t. y. kurie bet kokiame kontekste galėtų vienas kitą pakeisti, kalbose būna nedaug. Todėl kai kurie lingvistai, kaip minėta, ir nelinkę išskirti absoliučiųjų sinonimų. Ir iš tikrųjų nelengva rasti sinonimų, turinčių visuose kontekstuose visiškai identiškas reikšmes. Pavyzdžiui, net ir tokie dažnai prie absoliučiųjų priskiriami sinonimai, kaip karvelis ir balandis, kiškis ir zuikis, trūkumas ir defektas, nėra visiškai tapačios reikšmės, nes ne visuose kontekstuose juos galima vieną antru pakeisti (nepasakysime troleibuse sugavo kiškį, parduotuvėje didelis prekių defektas).

Dideliu reikšmės tapatumu ypač pasižymi tie sinonimai, kurių poros vienas narys yra koks nors tarptautinis terminas, o antras – savas jo atitikmuo, pvz.: charakteringas – būdingas, lingvistika – kalbotyra, motoras – variklis, prefiksas – priešdėlis, sufiksas – priesaga, identifikuoti – tapatinti ir pan. Bet kai kurie ir iš šios rūšies sinonimų taip pat gali nebūti visiškai absoliutūs (pvz., sakinyje Jo veiksmų svarbiausias variklis – laimės troškimas variklio negalėsime pakeisti motoru). Todėl dažniausiai galima kalbėti tiktai apie reliatyvų sinonimų absoliutumą.

Pagal kilmę sinonimai, kaip ir homonimai, gali būti skirstomi į vienakilmius, arba homogeninius, ir įvairiakilmius, arba heterogeninius. Vienakilmiai bus tokie, kurie atsiradę vienos kalbos ribose (pvz., arklys – žirgas – kuinas; eiti – kiūtinti – kkūprinti – kerėplinti), o įvairiakilmiai – atsiradę ne iš vienos kalbos (pvz., minėtieji charakteringas – būdingas, motoras – variklis ir pan.). Savo ruožtu vienakilmius morfeminės struktūros atžvilgiu sinonimus galima skirstyti į bendrašaknius (pvz., žirgas – žirgelis – žirgužis – žirgužėlis, dirbti – dirbinėti) ir nebendrašaknius (pvz., minėtieji arklys – žirgas – kuinas, eiti – kiūtinti ir pan.).

Stilistiniu atžvilgiu sinonimai gali būti skirstomi į stilistiškai konotuotuosius ir stilistiškai nekonotuotuosius. Pirmieji yra tokie, kurie turi tam tikrų emocinių-ekspresinių atspalvių (plg. eiti ir rėplioti, verkti ir žliumbti, žiūrėti ir spoksoti; angl. to go „eiti“ ir to hunch „kūprinti“; vok. Pferd „arklys“ ir Roß „žirgas“; pranc. bon „geras“ ir bonasse „geraširdis“). Antrieji, t. y. stilistiškai nekonotuotieji, arba neutralūs, – tokie, kurie neturi jokių emocinių-ekspresinių atspalvių ir skiriasi tik tam tikrais antriniais reikšmės komponentais (pvz.: gražus – puikus, palengva – pamažu, galvoti – mąstyti – protauti; angl. work – labour „darbas“; vok. Ergebnis – Resultat „rezultatas“; pranc. batre – frapper „mušti“). Šiodvi sinonimų rūšys atlieka nevienodas funkcijas: stilistiškai nekonotuotieji tiktai padeda patikslinti sąvoką, suteikia papildomą informaciją apie kokį nors denotatą ar designatą, o stilistiškai konotuotieji – atskleidžia kalbančiojo požiūrį, jo emocines asociacijas denotato atžvilgiu.

Žinoma, leksiniai sinonimai gali būti klasifikuojami ne tik čia suminėtais,

bet ir kitais pagrindais: pagal jų priklausymą kuriai nors gramatinei žodžių klasei (daiktavardiniai, būdvardiniai, veiksmažodiniai), pagal jų priklausymą tam tikram kalbos tipui ar stiliui (liaudiniai, literatūriniai, kanceliariniai) ir kt. Be to, kiekvienoje ir iš anksčiau minėtų rūšių gali būti išskirti smulkesni porūšiai (pvz., amerikiečių lingvistas D. Lajenzas iš absoliučiųjų išskiria totalinius sinonimus, t. y. tokius, kurie visuose be išimties kontekstuose gali pakeisti vienas kitą). Tačiau dėl didelio sinonimų įvairumo ir vieningo požiūrio tarp kalbininkų nebuvimo ligi šiol dar nėra nusistojusios vvisuotinai priimtos sinonimų klasifikacijos.

Išskiriant ne tik absoliučiuosius, bet ir neabsoliučiuosius sinonimus, t. y. tokius, kurie turi artimą reikšmę, svarbu išsiaiškinti ir tai, kaip suprastinas tas jų reikšmės artimumas. Paprastai čia vadovaujamasi tokia taisykle: sinonimais laikytini tiktai tai pačiai kalbos daliai priklausantys žodžiai, be to, tiktai tie, kurie turi tam tikrą bendrą reikšmės komponentą (bendrą semą) ir gali būti pakeisti tam tikrame kontekste vienas kita. Sakysim, eiti, kiūtinti, kūprinti bus sinonimai, nes visi jie yra veiksmažodžiai, jiems būdinga bendra sema „judėti iiš vietos į vietą kojomis“ ir tokiuose kontekstuose, kaip Petras [.] namo, Mes [.] į paskaitas ir pan., pakeičiami vienas kitu. Skiriasi šie veiksmažodžiai tiktai papildomomis semomis: kiūtinti reiškia „pamažu judėti iš vietos į vietą kojomis“, arba trumpiau – „pamažu eeiti“, kūprinti – „susikūprinus eiti“. Daiktavardžiai miškas, giria, šilas taip pat bus sinonimai, nes visi jie turi bendrą semą „medžiais apaugusi vieta“, o pastarieji du dar ir papildomas semas: giria – „didelis miškas“, šilas – „spygliuočių miškas“ (šie taip pat pakeičiami tam tikruose kontekstuose). Tačiau sinonimais nelaikytini tokie daiktavardžiai, kaip gandras ir garnys, nes jie, kad ir turėdami bendrą semą „toks paukštis“, negali būti pakeičiami vienas antru: žymi skirtingus denotatus (gandras priklauso vad. Ciconiidae, o garnys – Ardeidae šeimai).

Svarbu įsidėmėti dar ir tai, kad sinonimais (kaip ir homonimais ar antonimais) galima laikyti tik tokius žodžius, kurie tam tikru metu priklauso vienai kuriai kalbinei sistemai (literatūrinei kalbai, kuriai nors tarmei, funkciniam stiliui ar kt.). Todėl, pavyzdžiui, dabartinės lietuvių literatūrinės kalbos sinonimais nnelaikytini tokie žodžiai, kaip bulvė ir roputė (ar rapukas), kregždė ir blezdinga, žiūrėti ir veizėti ir pan., nes roputė, blezdinga, veizėti tevartojami tiktai atskirose tarmėse. Dabartinės lietuvių literatūrinės kalbos sinonimais nelaikytini taip pat kumelė ir ašva, senas ir vetušas, nes ašva ir vetušas yra senesnės istorinės epochos žodžiai.

Sinonimai kalboje – tai ne izoliuoti žodžiai. Jie sudaro paradigminiais santykiais susijusių sinonimiškų žodžių poras arba stambesnes grupeles, dažnai vadinamas sinonimų eile. Vienas kuris tokios eilės žodis, turintis bendriausią reikšmę ir stilistiškai neutraliausias, yyra vadinamas dominante. Pavyzdžiui, sinonimų eilės darbas, triūsas, veikla dominantė bus darbas, sinonimų eilės pykti, giežti, niršti, siusti, širsti, tūžti – pykti ir t. t.

Sinonimų poras ir eiles gali sudaryti ne tik atskiri žodžiai (leksemos), bet ir žodžiai su žodžių junginiais arba tik vieni žodžių junginiai, pvz.; miegoti – knarkti – pūsti į akį; panašus – kaip iš akies įrauktas (luptas, plėštas) – kaip du vandens lašai; nekreipti dėmesio – pro ausis leisti; angl. make a conclusion „daryti išvadą“ – come to a conclusion „prieiti prie išvados“ – reach a conclusion „prieiti prie išvados (po ilgų svarstymų)“; vok. berücksichtigen „atsižvelgti“ – Rücksicht nehmen „turėti atsižvelgimą“; pranc. dissipateur – homme prodigue – boureau d’argent „eikvotojas, švaistūnas“. Kai sinonimų poras ar eiles sudaro frazeologiniai junginiai, tuomet turime frazeologinius sinonimus.

Be leksinių ir frazeologinių sinonimų, lingvistinėje literatūroje dar kalbama apie morfologinius, sintaksinius, darybinius sinonimus (pvz., apie sinonimines linksnių galūnes, sintaksines konstrukcijas, darybines morfemas). Tačiau pastarieji jau nepriklauso leksikologijos sričiai, nors ir įeina į bendrą sinonimijos problematiką.

Sinonimai yra didelis kalbos turtas. Jie padeda šnekančiajam ar rašančiajam tiksliau išreikšti mintis, perteikti subtiliausius minties niuansus, išvengti monotoniškumo ir šablono. Todėl dar Aristotelis rašė savo „Retorikoje“, kad „homonimai naudingi sofistui [.], o sinonimai – poetui“. Ir iš ttikrųjų sinonimai yra viena iš svarbiausių meninės raiškos priemonių tiek poezijos, tiek prozos kūrėjams, tiek ir apskritai visiems, norintiems prabilti į klausytoją ar skaitytoją nenuvalkiotu, ekspresyviu žodžiu.

d) Paronimai

Tai savotiškas tarpinis žodžių semantinis tipas tarp homonimų ir sinonimų. Paronimai – žodžiai, turintys panašią garsinę struktūrą, bet tą pačią ar skirtingą reikšmę, pvz.: abuojas „piktas, nedoras“ ir abejingas „nesuinteresuotas“, adresatas „asmuo, kuriam kas adresuojama, siunčiama“ ir adresantas „asmuo, kuris siunčia“, kampanija „tam tikras vajus“ ir kompanija „tam tikra žmonių grupė“, raiškus „ryškus; vaizdingas“ ir ryškus „aiškus, gerai matomas ar girdimas“; angl. plash „pliuškenti, taškyti“ ir splash „šlakstyti, drabstyti“; vok. blinken „blyksėti, mirgėti“ ir blinzeln „mirkčioti, mirksėti“; pranc. polemiquer ir polemiser „ginčytis, polemizuoti“ ir pan. Dėl savo garsinės struktūros panašumo paronimai šnekoje neretai supainiojami – vienas pavartojamas vietoj kito.

Dėl to, kaip reikia suprasti pačią „paronimo“ sąvoką, tarp lingvistų taip pat nėra visiško sutarimo. Vieni paronimais linkę laikyti tik panašiai skambančius skirtingos reikšmės, kiti – ir tapačios reikšmės žodžius. Be to, vieni esminiu paronimų požymiu laiko juos sudarančių žodžių painiojimą, o kiti tą painiojimą traktuoja kaip kalbos normų pažeidimą. Mums rodosi, labiau pamatuotas yra pastarasis požiūris: paronimai yra objektyvus kalbos leksinės sistemos elementas, o jų painiojimas – subjektyvi šnekančiojo ypatybė, atsirandanti dėl nepakankamo tos ssistemos pažinimo.

Suprantant paronimus kaip panašią garsinę struktūrą turinčius ne tik skirtingos, bet ir tos pačios reikšmės žodžius, juos (panašiai kaip homonimus ir sinonimus) galima taip pat skirstyti į absoliučiuosius ir neabsoliučiuosius. Absoliutieji yra tokie, kaip bimbti – zimbti – zvimbti „zirsti“, čežėti – čiužėti „šlamėti, šnarėti“, žiauksėti – žiaukčioti „sprengsėti“; angl. gourmet [‘guamet] – gourmand [‘guamand] „smaguriautojas“; vok. blitzen – glitzern „blizgėti, žaibuoti“; pranc. special – specifique „specialus, ypatingas“ ir pan. Kai kurių šios rūšies paronimų absoliutumas, žinoma, irgi nėra šimtaprocentinis.

Didžiąją paronimų daugumą (bent indoeuropiečių kalbose) sudaro neabsoliutieji – tokie, kaip abonentas – abonementas, aliuzija – iliuzija, diplomatas – diplomantas; angl. runnel „upeliukas; griovys“ – tunnel „tunelis“; vok. glatt „lygus“ – plati „plokščias“; pranc. consommer „sunaudoti“ – consumer „sugriauti, sunaikinti“ ir kt.

Kilmės atžvilgiu paronimus galima skirstyti į skolintinius (adresatas – adresantas, kampanija – kompanija) ir neskolintinius (abuojas – abejingas, grakštus – graikštus, raiškus – ryškus). Kalbose dažniau pasitaiko skolintinių (ypač tarptautinio pobūdžio) paronimų; jų ir tarimas dažniau painiojamas.

Morfeminės struktūros atžvilgiu paronimai, kaip antonimai ir sinonimai, gali būti skirstomi į bendrašaknius ir nebendrašaknius. Bendrašakniai yra, pavyzdžiui, minėtieji diplomatas – diplomantas, grakštus – graikštus, polemiquer – polemiser, o nebendrašakniai – aliuzija – iliuzija, runnel – tunnel, blitzen – glitzern, consommer

– consumer (kai kurie šios pastarosios rūšies paronimai istoriškai taip pat gali būti kilę iš bendros šaknies).

Paronimais, kaip ir sinonimais, paprastai laikomi tiktai tie žodžiai, kurie priklauso vienai kuriai kalbos daliai. Tačiau nuo sinonimų jie skiriasi tuo, kad negali būti pakeičiami vienas kitu, nors šnekoje kartais ir painiojami. Paronimai, kaip ir sinonimai, paradigmiškai taip pat nėra izoliuoti: jie sudaro paroniminių žodžių poras ir net eiles (plg. minėtuosius bimbti – zimbti – zvimbti, be to, vok. blitzen – blinken – blinzeln –– glitzern, turinčius bendrą reikšmę „blizgėti, mirgėti“). Nuo homonimų paronimai atsiskiria savo nevienoda garsine struktūra.

Ligi šiol čia buvo kalbama apie homonimus, antonimus, sinonimus ir paronimus kaip apie tam tikriems kalbos semantinės sistemos tipams priklausančius žodžius, susijusius paradigminiais santykiais. Tačiau tie žodžiai konkrečiuose šnekos aktuose yra vartojami drauge su kitais, įjungiami į tam tikrą (sakytinį ar rašytinį) kontekstą ir tuo būdu susisieja dar ir sintagminiais santykiais. O šie pastarieji drauge su paradigminiais arba be jų kaip tik ir lemia žodžio homonimiškumą, aantonimiškumą, sinonimiškumą, paronimiškumą. Ypač esminį vaidmenį sintagminiai santykiai vaidina homonimų atveju: be minimalaus konteksto apskritai neįmanoma nustatyti žodžių homonimiškumo. Todėl tam tikra prasme visus homonimus galima laikyti kontekstiniais.

Kas kita antonimai ir sinonimai. Šių kalbos semantinės sistemos tipų žodžiams išskirti svarbūs ttiek paradigminiai, tiek ir sintagminiai santykiai. Kalbose yra nemaža žodžių, kurių antonimiškumas ar sinonimiškumas iškyla aikštėn ir be konteksto (plg. antonimus: laimė – nelaimė, šaltas – karštas, sinonimus: galvoti – mąstyti – protauti, stebėti – žiūrėti ir kt.). Todėl tokie antonimai ir sinonimai vadinami sisteminiais, arba nekontekstiniais. Jų priešybė – kontekstiniai antonimai ir sinonimai, kurių antonimiškumas ar sinonimiškumas išryškėja tiktai tam tikrame kontekste (plg. antonimus priežodžiuose: Nors medumi teptumi, vis degutu dvoks; Pradeda adata, baigia arkliu, sinonimus K. Donelaičio „Metuose“: Kiauliškas dainas dainuot ir žviegt užsimanė; Ir su rogėms vėl skraidyt ir čiuožt pamokino).

Savotišką padėtį paradigminių ir sintagminių santykių atžvilgiu užima paronimai. Iš vienos pusės, jie, kaip antonimai ir sinonimai, gali išsiskirti tiek kontekste, tiek ir be jo. Tačiau, antra vvertus, tam tikrais atvejais šnekos aktuose šiam semantiniam tipui priklausančių žodžių paronimiškumas gali (bet nebūtinai turi) išnykti, neutralizuotis. Todėl klasifikuoti paronimus į sisteminius ir kontekstinius nėra tvirto pagrindo.