Gimtieji namai Justino Marcinkevičiaus kūryboje

Kiekvieno menininko kūrybą lemia keletas faktorių, vienas jų – tai ta aplinka, kurios apsuptas jis užaugo, pradėjo pažinti pasaulį ir kur formavosi menininko asmenybė. Justino Marcinkevičiaus lyrikoje gimtieji namai užima svarbią vietą, nes jų pavyzdžiu kuriamas visas jo poezijos pasaulis.

Pats poetas tėviškę prisimena taip (“Dienoraštis be datų” 61psl.)

Iš čia suprantame, kokia pasaulėjauta formavosi J. Marcinkevičiaus viduje ir kodėl savo poezijoje jis kaimo kasdienybėje atskleidžia šventumą, gilią prasmę ir įžvelgia apeigiškumą, pvz.: jo eilėraščiuose dažnas rugio, ssėjimo motyvas (“Štai ir nemoku parodyti / širdy pražydusio rugio”, “Iš kur ta akių galia, kas užsimerkęs regiu / žmones, suniai linguojančius, šviesiam vakare prie rugių, prie rugių.” ). Šie vaizdai daro eilėraščius savitus, kuria lyrinio veikėjo paveikslą. Jie yra atėję iš vaikystės, tėviškės prisiminimo ir stipriai įsipina į bet kokios temos lyriką.

Taip pat Justinui Marcinkevičiui ypatinga yra duona. “Dienoraštis be datų” 56psl.

Šie poeto žodžiai paaiškina duonos ne kaip maisto, o kaip meilės bei atsidavimo simbolio, svarbą. Remiantis Marcinkevičiaus prisiminimais, ggalime teigti, kad ir toks duonos sušventinimas yra atėjęs iš gimtųjų namų. Norėtume paskaityti eilėraštį, kuris iliuostruoja šį teiginį. “Dienos drobulė” 86 psl

Duona taip pat yra susijusi su poeto tėvu, tiksliau jo portretu poezijoje. Čia šis portretas kuriamas kaip išmintingo, ddidelę patirtį turinčio kaimo žmogaus kaip V. Krėvės Skerdžius ar Donelaičio Selmas. Eilėraštyje “Paminklas tėvui(Velykos)” tėvas yra išaukštinamas, jo ūkiška išvaizda tampa ne buities, bet šventumo dalis. “Už gyvus ir mirusius” 93 psl

“Dienos drobulė” 12 psl

Tačiau motina Marcinkevičiui buvo ypatingas asmuo. Nors neradome daug eilių, skirtų jai ar apie ją, iš eilėraščio “Vėlinės” galime suprasti daug, nes jis atskleidžia poeto santykį su su motina jai esant gyvai ir po jos mirties. “Už gyvus ir mirusius” 51 psl

Kaip žinome, motina mirė, kai Justinui Marcinkevičiui buvo 14 metų, galbūt todėl jo lyrikoje ryšys su mama atskleidžiamas per religiją, kaip eileraščiuose “Vėlinės” ir “Motinos maldaknygė” 94 psl. Apskritai tėvai tikriausiai ir buvo pagrindiniai asmenys, poeto širdyje uždegę meilę tėvynei ir tradicijoms, kurios taip ppat yra kertinis akmuo poeto kūryboje.

Mūsų nuomone, gimtinė Marcinkevičiaus lyrikoje atsiskleidžia liaudies dainų motyvais. Pokalbyje su žurnalistu Tomu Sakalausku, poetas sako: “Dienoraštis be datų” 205 psl.

Mes radome eilėraštį, labai artimą lietuvių liaudies dainai:

LINŲ DAINA

Kai, motule mano,

Prie ratelio –

Tai, lineli,

Čiutela čiutyta.

Kai, motule mano,

Staklelėse –

Tai, lineli,

Tatato tatato.

Kai, motule mano,

Skrynelėse –

Tai, lineli,

Rytelio lingo.

Kai, motule mano,

Kalnelyje –

Tai, lineli,

Amžiną atilsį.

Taigi Justinui Marcinkevičiui gimtinė yra lyg viso pasaulio, o ypač Lietuvos, atspindys.

Nors jo dažniausios eilėraščių temos yra tėvynės, tautos, žmogaus likimas, vvisgi gimtieji namai yra ta plotmė, kurios pagrindu kuriami kiti vaizdai ir motyvai.

O TĖVIŠKE.

O tėviške, laukų drugeli margas!

Jau tavo pieva – mano atmintis,

Kur tu skraidai skambi, lengva, spalvinga,

Kaip atlaidų skarelės parugėm.

O tėviške, nuvirtęs vartų stulpe,

Nulūžęs šaukšte, peili be kriaunų,

Takeli, dingstantis vaikystės soduos,

Kur šviečia motinos graži galva.

O tėviške, suskilus tėvo klumpe,

Puodeli šilto pieno vakare,

Sesers maldaknyge, elementoriau,

Į dilgėles nukritęs obuoly.

O tėviške, sudžiūvus duonos rieke,

Ligonio kosuly nakties tamsoj,

Nutrūkęs panti, šiltas karvės snuki,

Komunija, prilipus gomury.

O tėviške, aprūkęs lempos stikle,

Praplyšus kojine, rugių šlitie,

Kuodeli pakulų, sulos puodyne,

Dūmeli, vinguriuojantis dangun.

O tėviške, kukuojantis beržyne!

Po tavo giliašakne širdimi

Lyg po užkeiktu akmeniu palindo

Vaikystė mano – tai baikštus žaltys.

O tėviške, drugeli mano margas!

Po tavo sutrūnijusiu slenksčiu

Lig šiol dar guli stebuklingi žodžiai,

Kurių turbūt jau niekam nevereiks.

1974