Rasinys“motinos paveikslas zemaites kuriniuose“

Rašinys

Motinos paveikslas Žemaitės kūriniuose

,,Kiekvieno didžio rašytojo kūrybos versmes sudaro tikrovė, kuri jį supa.”

K. Umbrasas

Ant kuklaus knygos pavidalo jos antkapio Marijampolės kapinėse iškaltas paprastas, bet labai prasmingas užrašas: ,,Liaudies rašytoja Žemaitė”. Tokiu vardu vadinti Žemaitę turime visišką teisę: ji iš tiesų taip sutapusi su liaudimi, su jos gyvenimu, kasdieniniais rupesčiais ir kova už šviesesnę ateitį, kaip joks kitas lietuvių rašytojas. Iš jos kūrinių iškyla anuometinis (XIXa. pab. – XXa. pr.) etnografinis kaimas, niūrios tamsos ir giedrios šviesos reiškiniai, išnyra llietuvių – valstiečių tipai su savo rūpesčiais ir lūkesčiais.

Žemaitė – žymiausia lietuvių realizmo kūrėja, didžiausia Žemaitijos rašytoja. Ji sukūrė ryškių charakterių: Katrė, Petras Kurmelis, Vingių Jonas, Topylis. Bet pagrindinė kūrinių situacija – šeimos santykiai. Daugiausia dėmesio skyrė moters likimui. Kritiškai žvelgė į tradicinių moralinių normų pažeidimus. Kūrė teisingo ir gražaus gyvenimo vaizdą. Apsakymuose išryškėja pagrindinis Žemaitė rūpestis: meilė, šeima. Tai rašytojos kūrybos centras, tad apsakymų ciklas ir pavadintas – ,,Laimė nutekėjimo”. Atskiri šio ciklo kūriniai dar labiau pamaloninti – ,,,laimelė”, ,,laimelės.”. Ištekėti, vesti, sukurti šeimą, pereiti į kitą šeiminę bendriją – tai svarbiausi žmogaus gyvenimo žingsniai nuo amžių. Bet ar tikrai joje moteris patyrė laimę?

Itin svarbus vaidmuo Žemaitės kūriniuos tenka motinėlėms. Jos, ilgą amželį nugyvenusios, turi sukaupusios didžiulę ggyvenimo patirtį ir ja jos dalinasi su savo vaikais ir anūkais. Populiarų liaudies posakį – kokie tėvai, tokie ir vaikai – mes galime pritaikyti ir Žemaitės veikėjams. Senoji Vingienė (,,Marti”) yra tipiškas blogos motinos pavyzdys. Nevalyva, netvarkinga, mėgstanti išgerti, tinginė, rėksnė, grubios šnekos: ,,Tfu! tokios lengvadarbės neprašau! Man nereik cackų pacackų! man reik tokios pat purvabridės kaip ir aš pati”. Be to Vingienė šeimoje yra beteisė, neturi žodžio, ji pavaldi vyrui – šeimos galvai. Vingienė yra tikslus visos Vingių šeimos atspindys. Todėl nereikia stebėtis, kad ir jos sūnelis Jonas yra nesiprausęs, neapskalbtas, grubus ir išgeriantis stuobrys. Tokia motina savo atžalai negali parodyti tikrojo doros kelio, nes ji nežino, kaip jis atrodo.

Visiškas kontrastas senajai Vingienei yra kitų Žemaitės apsakymų veikėjos –– motinėlės. Senoji Petro Kurmelio motušėlė (,,Petras Kurmelis”) yra darbščios, protingos, geros, sugebančios patarti motinėlės pavyzdys: ,,Kiek ta rankelė yra prisidirbusi, kiek skatiko sukalusi. O tos kojelės! Kaip tik atmenu, tupinėjo ir tupinėjo. Visi takeliai kruvinai numynioti, viską ir visus paliks”. Jos paveikslas labai šviesus: didžiausia darbininkė, namų saugotoja, išauginusi darbštų ir dorą sūnų. Ji laikosi tradicinės lietuvių moralės, vertina žmogų ne tik už turtą. Petrui rengiantis piršlyboms, ji pasako lyg perspėdama: ,,Neturtingų tėvų, vargo mačiusi mergelė gali būti darbi iir prieplaiki.”. Iš jos kalbos (,,merga viena besmaližiaus”, ,,Juozukas nukritusį obuolį ir bekrapštąs pro žiogrius”) gali pasirodyti, kad motinėlė šykšti ir priekabi, bet tai kaimo žmogaus sunkaus gyvenimo taupumas, ūkininkės apdairumas – nieko negalima išleisti iš akių ir rankų. Tik apleisi ką, ir pradės griūti. Pačiam Petrui jo motinėlė yra moters idealas.

Panašiai galime pasakyti ir apie Juozapo motinėlę apsakyme ,,Sutkai”. Apsakymo veikėjai (Juozapo tėvai, Magdelė ir Juozapas, jų vaikai) puikiai suvokė, ką reiškia žmogui tikra meilė, grožis, užuojauta, artimo šiluma. Sutkų šeima gerbė tauriuosius jausmus, niekuomet nesišvaistė jais. Mamaitė visuomet sugebėjo įbrukti reikalingą patarimą: ,, Ačiū, mamaite, kad patarei daktarą vežti. Gal dar negausiu mirti.” arba rasti išeitį: ,,Tu, motin, visuomet moki išrokuoti”. Rodos, meilė artimui įaugus šiems žmonėms į kraują nuo gimimo dienos. O kas gi suformuoja tokias asmenybes, jei ne auklėjimas, motinos ir tėvo meilė?

Gerai pažindama pobaudžiavinį Lietuvos kaimo gyvenimą, Žemaitė negalėjo nepastebėti tos vergiškos būklės, į kurią šeimoje anais laikais patekdavo moteris. Lietuvių literatūroje nėra kito tokio rašytojo, kuris taip griežtai būtų iškėlęs moters asmenybės klausimą. Žemaitė apsakymų cikle ,,Laimė nutekėjo” parodė šeimos kūrimą, kai viską lemia materialiniai interesai, o ne žmogaus asmeniniai polinkiai. Moters vaidmuo šeimoje: darni šeima – tai ir moteris idealas, oo nesutarianti, sukurta dėl turto, ,,pasogos” šeima – tai moteris joje beteisė, nemylima.