autoriu spera

Kristijono Donelaičio poemos “Metai” ištraukos analizė

Nė vienas grožinės

literatūros kūrinys negali prilygti unikaliajam K. Donelaičio kūriniui

“Metai”-

himnui lietuviškam žodžiui, gimtajai gamtai, lietuvybės skleidėjams

nutautėjusiame krašte. Tai lyg pirmasis negandų vėjuose išaugęs ir įleidęs

tvirtas šaknis medis, kurio užuovėjoje savo lapelius pradėjo kelti kiti

lietuviški kūriniai, kurie pražydo gražia, miela, skambia protėvių kalba.

“Metai”- tai lašas gyvybės merdinčiai lietuvių kalbai, kuria šiandien

kalbame.

Ši poema pažadino vos gyvą lietuvių tautinę savimonę, pareigą, išdidumą,

ryžtą

kovoti už tautos laisvę, nevaržomą žodį, už tai – ką žmogus gimdamas

privalo

turėti. Todėl šioje poemoje pasireiškia humanizmo iidėjos, kurios išaukština

žmogų (humanizmas – žmogaus samprata, teigianti, kad žmogus yra savita

dvasinė

būtybė, išsiskirianti iš gamtinių būtybių pasaulio). “Metai”- tai didaktinė

–

moralinė eiliuota poema. Ją sudaro keturios giesmės, atitinkančios metų

laikus.

Poeto meninė kalba pasireiškia senoviškų žodžių, jaustukų, ,mažybinių –

maloninių žodelių, personifikacijų vartojimu. K. Donelaitis labai įžvalgus,

puikiai išmanantis kaimo darbus, buitį, papročius, gamtą. Poema parašyta

hegzametru. Ši poema – tai pagrindinis poeto gyvenimo tikslas, kuriuo

įgyvendinama pagrindinė jo idėja – skelbti lietuvišką žodį. Didžiausia

vertybė –

laisvė. Kūrinyje autorius stengiasi įsiskverbti į žmogaus ir gamtos

santykius,

tad vaizdai alsuoja meile ggamtai, žmogui. Parodomas būrų sąmonėjimas. Erdvė

plati, apimanti “Vyžlaukio” valsčių. Laikas – visi metų laikai, nuo kurių

priklauso kūrinio nuotaika.

Šioje ištraukoje oratoriškai prabyla

“vėžlybasis” būras – Lauras, kuris išdidžiai, “ant kumpos lazdos pasirėmęs”

šlovina Dievą, dėkoja už pavasarį – gamtos pabudimo šventę. Jis nepamiršta

padėkoti uuž gerą gyvenimą, sveikatą, gamtos dovanas. Vėliau pasakotojas

nuspalvina gamtos peizažą vasaros metu. Čia, kaip ir kitose dalyse suskamba

saulelės ėjimo leitmotyvas. Ji yra nuolatinis būrų palydovas, nuo kurios

priklauso jų gerovė. Saulelė sugyvinama (personifikuojama), jai suteikiama

ne

tik gyvybė, bet ir kai kurios žmogaus ypatybės: ji kupina užuojautos būrams

bei

žaismingumas, kuris maloniai pradžiugina kiekvieną būrų širdį. Tai tarsi

galinga

gamtos širdis, nuo kurios priklauso augalų, gyvulių, žmonių egzistencija.

Įžvalgus Lauro žvilgsnis nukrypsta į mieliausius saulelės šlovintojus –

paukštelius. Jų skambios giesmės virpina jo širdį, sukelia pakilią

nuotaiką,

džiaugsmą. Žodeliai “ak”, “vei” pabrėžia gėrėjimąsi gamta. Toliau liejasi

seno

žmogaus apmąstymai apie visa, kas gyva. Jis mąsto apie gyvenimo ir mirties

prasmę, gyvybės pradžią lygindamas su pumpuru – gyvybės, grožio nešėju. Jis

iškyla, bręsta, peržydi, užaugina savo vaisius ir baigia “amžį”. Pumpuras

išskleidžia gėrio žiedą, o žmogus skleidžia iir blogio spindulius. Žmonių

gyvenimai prilygsta žolelėms: užauga, pražysta, užaugina vaikus ir

pasitinka

mirtį. Žolelėms ji dalgis, žmogui – giltinė. Lauras suvokia, kad nieko

šiame

pasaulyje nėra amžino: viskas turi pradžią ir pabaigą – tai lemtis, kuri

duota

dievo. Šis “vėžlybas” būras analizuoja visą gyvenimą, prisimindamas

jaunystę,

brandos kelią, kuriuo teko nueiti. Jo patirtis leidžia suprasti, kad žmogus

kilęs iš gamtos. Labiausiai išaukštinamas lietuvių bruožas –

sąžiningumas./> Visi poemoje esantys būrai skirtingi, tačiau juos visus

vienodai sieja

laisvės troškimo ryšys, nepriklausoma tautinė savimonė. Jie supranta, kad

žmogus

iš prigimties laisvas. Nors būrai skirtingi, bet jų vvisų moralė remiasi

dešimties Dievo įsakymų nuostatomis. Todėl jie apdovanojami Dievo, kurio

palaima

siunčiama per gamtą – saulelę. Kiekvienas turi savo gyvenimo kodeksą,

kuriuo

remiasi. Atskleidžiama kiekvieno veikėjo moralė, kuri mūsų mintis nukelia

ne

vien į kitus, bet ir į save. Suvoki, ką reikia ugdyti, o ką slopinti. Todėl

K.

Donelaičio “Metai” ugdo kiekvieno skaitytojo moralę.

Maironio

eilėraščio “Išnyksiu kaip dūmas” analizė

Dvidešimto amžiaus pradžioje

sutvisko nauja šviesa, nušvietusi kiekvieno lietuvio gyvenimo tikslą,

sujaukusi

pasyvų mąstymą, sudrumstusi giliausias pasąmonės erdves, sukėlusi praeities

didybės ir nuoskaudų akimirkas, privertusi “atsimerkti” ir žvelgti ne vien

į

praeitį, bet ir į ateitį. Tai – Maironis – didžiausias ir stipriausias

lietuviško orumo žadintojas, atsakomybės, pareigos, pasiaukojimo Lietuvai

šauklys. Jo raginimas kovoti už laisvę – brangiausią tautos turtą,

nuskriejo

kaip aidas, kuris tvirtai skambėdamas sutvirtino kiekvieno lietuvio drąsą,

ryžtą, valią vardan Lietuvos. Tad nenuostabu, kad Maironis vadinamas

tėvynės

meilės dainiumi. Maironio poezijos nemirtingumas slypi skambume, romantinio

Lietuvos vaizdavime, Praeities įvykių sužadinime, raginime kovoti už

laisvę,

didingame šlovinime.

Eilėraštis “Išnyksiu kaip dūmas” yra meditacinis, su

giliu susimąstymu. Kiekvienas posmelis turi vis kitokią “išnykimo” prasmę,

atskleidžia naują vaizdą. Kūrinys kupinas retorinių sušukimų ir klausimų,

kurie

paaudrina eilėraščio nuotaiką. Tai lyrinio “aš” apmąstymai, kurie

pasireiškia

sudėtingomis filosofinėmis mintimis apie laikinumą, emocijas, kančią,

paliktų

giesmių reikšmę ir užtarnautos garbės likimą. Vidiniu monologu

atsiskleidžia

dvejojimas, vidinės nuotaikos kaita, nerimastinga siela. Lyrinio “aš”

tiesumas,

nesulaikoma dvasia, veržimasis kilti į žvaigždes pro kančių kelią parodo ir

skyrybos ženklai: šauktukai, klaustukai, daugtaškis. Vidinė įtampa, dvasios

nepastovumas, nuotaikų kkaita dar labiau sureikšmina kraštutines lyrinio

“aš”

mintis. Tezėje “Išnyksiu kaip dūmas, neblaškomas vėjo” išryškėja požiūris į

gyvenimą, nesutramdomą jo tėkmę, galią ir asmenybės likimą laike. Tačiau jo

mintys kyla ne tik apie save, bet ir kitus: “Tiek tūkstančių amžiais

gyveno,

kentėjo.”. Neįvardintieji – kovoję už laisvę, kalbą, žemę, vilgytą jų

krauju.

Bet ar kas nors apie juos pagalvos, susimąstys, supras, kiek čia kentėta,

kovota? Ar kas atsimins didvyrius, kurių iškovotu laisvu žodžiu kalbame?

Poeto

mintys kyla į kitų kultūrų veikalus, narsius vyrus. Iš gilaus filosofinio

apmąstymo jis sugrįžta į realybę, kurią papildo naujos emocijų bangos.

Nerimastinga siela kelia naujus retorinius klausimus: “O kas mano kančios?

Ar

tas įkvėpimas?”. Eilėrašty ieškoma pasiaukojimo, kovos prasmės, keliančios

dvasinę kančią. Atsiskleidžia mąstymas apie kančią, kuri “kraują sujudina”,

abejojimą dėtomis pastangomis, gyvenimą, kuriam “nebeužilgo kapai”? Tai

pagrindinė kūrinio problematika, kuri neduoda lyriniui “aš” dvasios

ramybės. Jis

pradeda suvokti, kad įkvėpimas, kurio pagalba kuriamos giesmės, ir yra

kančia.

Tačiau ji sulyginama su viltim, žvaigžde, šviečiančia iš tolo – tai poeto

įdėti

romantizmo įvaizdžiai. Vėliau žvelgiama į garbės reikšmę žmogui. Ji

lyginama su

šešėliu, “kuris bėga greta”, tačiau ji kaip ir žmogus – laikina. Čia

išryškėja

pagrindinė kūrinio prasmė, kuria poetas išreiškia savo darbų, garbės

laikinumą

žemėje.

Maironio didžiosios žmogiškosios vertybės yra meilė tėvynei,

gamtai. Lyrikoje jis poetizuoja liaudies žmogų, etninį lietuvių charakterį.

Liaudies žmogaus paveikslas, būdingas Lietuvos kraštovaizdis ir istorinė

praeitis sudaro Maironio Lietuvos vaizdą – jo poezijos pagrindą. TTačiau

kokia

Lietuva dabar? Kokie mes tapom? Ar mes verti Lietuvos?

Šatrijos Raganos

apsakymo “Irkos tragedija” Analizė

Kiekvienas rašytojas yra kažkuo įdomus

ir traukia savo kūryba. Iš kiekvieno kūrinio pasimokome, sužinome daug

naujo,

neatrasto. Kiekviename iš jų surandame skirtingą vertybių sistemą. Jos mums

diegia grožį, estetikos pagrindus. Šiame, mūsų gyvenimo tarpsnyje,

svarbiausios

vertybės yra mokslas, kultūra, menas. Todėl įdomu lyginti ir analizuoti Š.

Raganos apysakas, nes šių kūrinių vertybės ypač aktualios šiandien.

Didžiausią

dėmesį rašytoja teikia knygai – Mokslo ir žinių šaltiniui. Tai didžiausia

ir

vertingiausia žmonijos vertybė. Laimę papildo ir grožio pasigėrėjimai,

kuriuos

Š. Ragana diegia kultūros ir muzikos teikiamomis dvasinėmis gėrybėmis.

Tačiau

šios rašytojos nuostatos subyra apsakyme “Irkos tragedija”. Nors kūrinio

idėja

graži (vaikas moka mylėti ir turi būti mylimas ir reikalingas), bet siužeto

raida yra minorinė, skaudinanti jaunos mergaitės širdį. Nors ji dar maža,

tačiau

turi savo pasaulį, lakią vaizduotę, svajones, tikėjimą, meilę gamtai bei

gyvūnams. Mažoji Irka yra klusni, jautri, ryžtinga, drąsi, mandagi,

vieniša,

skaudžiai išgyvenanti tėvų skyrybas. Vaikystė – tai gyvenimo tarpsnis, kai

žmogus dar nesuvokia įvairių dalykų. Joje formuojasi charakteris, gyvenimo

samprata bei požiūrį į pasaulį. Jautrumas – stipriausias vaikų bruožas.

Todėl

jaunas žmogus yra ypač pažeidžiamas. Nors Irka maža, tačiau suvokia daugelį

dalykų, žino savo leistinas ribas. Tad nenuostabu, kad Irkos nuoskauda ypač

didelė. Apsakymo problematika atsiskleidžia Irkos vienišume, O

impresionizmas –

Mergaitės įspūdžiuose, kuriuos sukuria naujos situacijos, gamtos

paslaptingumas.

Ji yra artimiausia Irkai: šunelis, saulutė, žvaigždės. Tai yra dėl to,

kad

mergaitė praleidžia daugiau laiko su ja, negu su tėvais

Vinco

Mykolaičio–Putino eilėraščio “Tarp dviejų aušrų” analizė

Vincas

Mykolaitis–Putinas – lietuvių tautos grožinės, simbolistinės literatūros

klasikas, kurio kūryba užima ypatingą, išskirtinę vietą lietuviškoje

raštijoje.

Tai didingiausias ir garsiausias mūsų krašto intelektualiosios

literatūros skleidėjas. Jo neužmirštama kūryba lyginama su žymiausių šios

literatūros krypties atstovų darbais. V. Mykolaičio-Putino eiliuotoje

kūryboje

aukštinamos bei plėtojamos antikinės literatūros idėjos, kurios aukština

valingą

ir drąsų, laisvą ir pasitikintį savo jėgomis žmogų, kurio gyvenimo esmė –

protinis tobulėjimas, mokslo, meno pasiekimai, kuriuos jis paspartina

veikdamas

tvirtai, valingai, pasiaukojančiai. Tad nenuostabu, kad V. Mykolaičio-

Putino

eiliuotoje kūryboje aatsiveria mitų, legendų įvaizdžiai, o romantinėje ir

filosofinėje lyrikoje svarstomos amžinosios žmogaus problemos (gyvybės,

laiko,

žmogaus vietos gamtoje, visatoje). Taip pat iškyla tragizmo, heroizmo

motyvai,

kuriuos išryškina simbolių reikšmių prieštaringumas, sustiprinantis loginį

ir

emocinį įspūdį – tai rašytojo vartotos antitezės. Laisvė ir nelaisvė,

visagalė

meilė ir gilus sielvartas, beribis liūdesys ir didžiausias džiaugsmas –

pagrindinės poeto priešpriešos. Jis šlovina nesuvaržytą, po sielvarto bei

katarsio išgyvenimo nušvitusią, nuskaidrėjusią sielą. Todėl Putino kūryba –

tai

ėjimas į žmogų, į gamtą, nuolatinis dvasinis atsinaujinimas, atgimimas,

grįžimas

prie amžinųjų būties, Dievo temų.

Eilėraštis “Tarp dviejų aušrų”

priskiriamas ankstyviajai poezijai, išreiškiančiai veržimąsi, aatitrūkimą iš

pilkos kasdienybės į romantinį gamtos ir svajonių pasaulį, neramios širdies

skundą, vidinius dramatinius subjekto prieštaravimus. Eiliuotoje kūryboje

vyrauja vidinių išgyvenimų analizavimas, apmąstymas. Eilėraščio pirmosios

eilutės atveria paslaptingą, mistinį pasaulį, kuris sulyginamas su pasaka.

Kūrinio vieta tiksliai neįvardinta: “tarp dviejų aušrų”. Čia sugretinti du

simboliai, kkurių sintezė suteikia naują, netikėtą, neatrastą reikšmę. Aušra

–

tai pirmųjų saulės spindulių liepsna, pasiekianti tamsiausias pasaulio

erdves.

Tai tarsi gėrio ir blogio kova, paliekanti išnykstančius pėdsakus danguje.

Ši

vieta – tarsi pasaulio kraštas, idealumo viršūnė, proto išsilaisvinimo

aukščiausias taškas. Tik “tarp dviejų aušrų” lyrinis subjektas pajunta

“tolimą”,

“paslaptingą”, “nesibaigiamą”, “vientisą” būtį. Lyrinio “aš” siekimo

tobulėti,

pažinti, regėti idealas – “visareginčios” akys, kurios atskleidžia Dievo

galią.

Čia laikas neegzistuoja, tik “nuspėji besiartinančią šviesą”, pamatai

praeities

vaizdus, artėjančius “kaip seniai girdėtų giedojimų aidai”. Lyrinio

subjekto

glūdumoje esantys dangaus ir šios žemės pradai leidžia suprasti savo

unikalumą,

menkumą ir kartu esančią didybę. Šiame pasaulyje visi daiktai keičia savo

materiją, formą, reikšmę, suteikiančią lyriniam “aš” nežinomybės,

dvejojimo,

blaškymosi. Todėl didėja įtampa, sumaištis, jausmų prieštaringumas, kuris

išaugęs į disonansus sudrebina visą vidinį pasaulį, dar labiau atskirdamas,

supriešindamas “viršūnes” ir “gelmes”. Simbolių opozicijos sustiprina šio

eilėraščio reikšmę, sukuria jos daugialypiškumą. YYpatingai svarbi detalė:

“dvi

aušros”, “visareginčios akys”, “žvilgantys bokštai”, “giedojimų aidai” –

visa

kartu, šalia, o lyrinis “aš” vienas. Todėl ši problematika jam neduoda

stabilumo, ramybės bei jausmų dvasinės harmonijos.

Vinco Krėvės

apsakymo “Raganius” analizė

Labiausiai Vincas Krėvė mylėjo savo vaikystės

kaimą, paskendusį miškuose, apsuptą ežerų ir kalvelių. Apsakymų rinkinyje

„Šiaudinėj pastogėj“ ir novelių apysakoje „Raganius“ iškyla spalvingas ir

ryškus

XIX a.pab. – XX a. pr. Dzūkijos kaimo paveikslas. Rašytojas žmonėse ieškojo

gerumo, taurumo, šviesos. Jam rūpėjo principai, gėrio ir grožio supratimas.

Jie,

išlaikę natūralią prigimtį, būdingą kaimo žmogui, keri kiekvieną

skaitytoją.

Meniniu požiūriu vienas iš vertingiausių yyra apsakymas „Raganius”. Šiame

apsakyme rašytojas vertina žmogaus pasaulio vienybės suvokimą, artumą

gamtai.

Jis supranta senosios kartos pranašumą, įžvelgia jos didžiulį ir

nepaprastai

turtingą dvasios lobyną, sielos taurumą.

Apsakyme „Raganius“ rašytojas

vaizduoja seną skerdžių Gugį, kuris nėra pamaldus, mėgsta išgerti. Tačiau,

nepaisydamas šių ydų, V.Krėvė parodo, kad Gugis yra daug geresnis ir

tauresnis

už pamaldų ir stropųjį kaimo ūkininką Kukį. Jis savo iškalbingumu net

pasiekia,

kad būtų įleistas dangun. Čia rašytojas dar kartą parodo Gugio širdies

gerumą:

skerdžius atkakliai reikalauja, kad šv.Petras įleistų dangun ir Kukį, nors

šis

ne kartą savo kaimyną piktai apibarė. Gugis atleidžia Kukiui visas

skriaudas,

nes „jis nekaltas, kad jam dievas davė tokį būdą.“

Taigi V.Krėvė savo

apsakymuose su didele pagarba, meile ir pasididžiavimu vaizduoja gerus

žmones.

Rašytojas puikiai suvokia jų beribį dvasios pasaulio turtingumą, gilaus

tikėjimo

prasmę, trapių ir jautrių sielų grožį.

Vinco Krėvės dramos

“Skirgaila” analizė

V. Krėvės dramoje “Skirgaila” vaizduojami istoriniai

įvykiai ir asmenys,- keturiolikto amžiaus pabaigos Lietuva, kova dėl jos

savarankiškumo, kova tarp senosios, pagoniškosios religijos, ir ką tik

atėjusios

krikščionybės. Skirgaila – dramatiškas, istorinis asmuo. Rašytojas kūrinyje

siekė parodyti “dviejų pasaulių kryžkelėje” stovinčio žmogaus ir valdovo

konfliktą. “Skirgailos” fabulos pagrindas – įvykiai Vilniaus pilyje. Čia

atvyksta Lenkijos pasiuntiniai, vadovaujami gudraus vyskupo Henriko

Mazoviečio,

o netrukus pasirodo ir kryžiuočių ordino pasiuntiniai Vartembergas ir

Keleris.

Jau dramos pradžioje matome Skirgailą besikalbantį su bajorais apie

senus ir naujus laikus. Skirgaila supranta, kad atsisakyti senųjų dievų ir

pripažinti krikščionybę yra istorinis įvykis, būtinybė, nes kitaip LLietuvą

ištiks prūsų likimas. Tuo metu pats Skirgaila, atsidūręs kryžkelėje,

supranta,

kad senųjų dievų reikia atsisakyti, bet jis negali priimti naujo dievo, nes

jis

jam yra svetimas, niekina jo gerbėjus. Skirgaila nutaria priimti naująjį

dievą,

bet jis vis tiek stengsis laikytis senųjų papročių, tradicijų. Skirgaila

niūriai

žiūri į pasaulį, matydamas aplink tik blogį. Susidūręs su didelėmis

valstybinio

gyvenimo ir pasaulėžiūros problemomis, pasimetęs savo vidiniuose

prieštaravimuose, nusivylęs žmonėmis, Skirgaila nežino kuo tikėti, nemato

idealų, kurie vestų į ateitį. Jis blaivus politikas, gerai suprantantis

priešų

intrigas. Šiurkštus, griežtas, despotiškas. Valdovas mažai atsižvelgia į

kitų

nuomones, svetimas skausmas ar skriauda jo nejaudina. Skirgaila valdovo

išmintimi pranoksta savo laiko žmones, mato toliau už juos, bet vis dėl to

sustoja pusiaukelėje, nepajėgia visiškai atsisakyti senųjų tradicijų,

nesusitaiko su naujomis, neranda išeities. Čia ir yra didžiausia tragedija.

Šios

dramos veikėjai – stiprios asmenybės, kuriose kunkuliuoja prieštaringi

jausmai,

aistros, siekimai. Tai labai sudėtingi charakteriai, kuriuose susipynęs

gėris ir

blogis, dideli užmojai, meilė ir neapykanta. Įtempčiausiose situacijose mes

pamatome, ko vertas veikėjas, kokia jo žmogiškoji vertė. Kiekvienas veikėjo

žingsnis labai gerai psichologiškai motyvuotas. Tokiomis veikėjų

charakteristikomis V. Krėvė mums norėjo iškelti senuosius laikus, parodyti

senųjų laikmečių žmogų, skatindamas pasirinkti skaitytojui idealą, perimti

teigiamas jo savybes.

Vinco Mykolaičio–Putino romano “Altorių

šešėly” analizė

Vincas Mykolaitis–Putinas – lietuvių tautos grožinės,

simbolistinės literatūros klasikas, kurio kūryba užima ypatingą, išskirtinę

vietą lietuviškoje raštijoje.

Tai didingiausias ir garsiausias mūsų

krašto intelektualiosios literatūros skleidėjas. Jo neužmirštama kūryba

lyginama

su žymiausių šios literatūros krypties atstovų darbais. LLaisvė ir nelaisvė,

visagalė meilė ir gilus sielvartas, beribis liūdesys ir didžiausias

džiaugsmas –

pagrindinės rašytojo priešpriešos. Jis šlovina nesuvaržytą, po sielvarto

bei

katarsio išgyvenimo nušvitusią, nuskaidrėjusią sielą. Todėl Putino kūryba –

tai

ėjimas į žmogų, į gamtą, nuolatinis dvasinis atsinaujinimas, atgimimas,

grįžimas

prie amžinųjų būties, Dievo temų. V. Mykolaičio-Putino romanas “Altorių

šešėly”

– tai sudėtingo žmogaus ėjimo į šviesą, į gėrį, į tiesą atspindys. Kūrinyje

iškyla kelios temos: pagrindinio veikėjo paveikslo vaizdavimas, veikėjo

vidinio

konflikto raida ypatumai, klerikalizmo bei dvasininkijos kritika. Tačiau be

šių

temų Putinas romane “Altorių šešėly” analizavo poeto, poezijos, kūrybinės

laisvės problemą.

Pagrindinis šio kūrinio veikėjas – Vasaris – drovus,

užsidaręs jaunuolis. Jame kyla daug gilių ir skaudžių prieštaravimų. Tai,

kas jį

neramina, Vasaris pabando išlieti eilėmis. Jis nori savyje suderinti kunigą

ir

poetą – gerą kunigą ir talentingą poetą. Jo maištinga asmenybė nesugeba

susitaikyti su šaltumu ir oficialumu, kuris dvelkia iš kiekvieno

seminarijos

kampelio. Romane vaizduojama kova tarp žmogaus, kunigo ir poeto. Poetas

pradeda

pasitikėti savimi. Remdamasis kūrybinėmis jėgomis, Vasaris bando apginti

savo

žemiškąją prigimtį (jis tik nori būti savimi). todėl jis ir ištaria: “Kaip

kunigas, aš ne poetas, o kaip poetas, aš ne kunigas. Liudas supranta, kad

tik

kūryba jam gali suteikti dvasinę pusiausvyrą, panaikinti skaudų vidinį

konfliktą. Žmogaus dalia – aštrūs vidiniai prieštaravimai, neviltis ir

kančia.

Kančia ir sielvartas – taurinantys žmogų jausmai. Svarbiausia žmogui yra

laisvė,

todėl romane išaukštinama kova dėl dvasinio išsivadavimo, reiškiamas

protestas

prieš žmogaus pažeminimą ir suvaržymą.

R. Granausko novelės

“Duonos

valgytojai” ištraukos analizė

Romualdas Granauskas – rašytojas,

kuriam rūpi ne tik mūsų praeities nuoskaudos, bet ir miglota ateities

vizija.

Žmonijoje egzistuoja socialinė problema, kuri turi dvi puses: ekonominę,

materialinę ir dvasinę, moralinę. Pastarosios pusės problematika šeimoje

nagrinėjama visoje R. Granausko kūryboje. Rašytojui svarbi ne tik šeima,

jos

vidinis grožis, savitumas, tradicijos, tačiau ir kartas skirianti

savitarpio

nesupratimo, atšiaurumo siena, kuria nyki realybė (miestų kūrimasis,

“naujasis”

pasaulis) perskyrė dvasinį žmonių vientisumą, savitarpio pagarbą,

prieraišumą

šeimai, namams, gimtajai žemei. Jis suvokia, kad šeima – svarbiausias

visuomeninis vienetas, kuris turėtų mokyti visuomenei priimtino elgesio,

papročių ir tradicijų (socializacija). Rašytojas iišryškina dabartinio

pasaulio

neigiamą įtaką, jos padarinius žmogui. Jis smerkia buvusią santvarką,

pripratimą

prie alkoholio, ideologiją, kuri pakeitė požiūrį į tėvus, namų dvasines

vertybes. Šių neigiamų poveikių “rezultatas” ypač išryškėja R. Granausko

novelėje “Duonos valgytojai“.

Pirmosiomis kūrinio eilutėmis supažindinama

kiemo erdvė ir aplinka. Joje atsispindi mistiška, gili senovė, kuri

glaudžiai

susieta su supančia gamta. Ypatingą reikšmę turi šulinys, slenkstis,

pastogė,

pailgas slenksčio akmuo ir žvyro takas. Nors dar tamsa, tačiau senoliams

jau

laikas keltis. Jie bunda su saule – su gamta. Tai seno žmogaus ir gamtos

vienybė. Todėl jaučiama jo ir gamtos pusiausvyra, harmonija. Paprastas

slenksčio

akmuo ssugyvinamas (personifikuojamas) – jis namų siela: “.tačiau viena pora

atsimerks anksčiau, ir slenksčio akmuo išgirs, palei priemenės duris tyliai

slankioja pabudusios mintys, jau norėdamos išeiti į lauką”. “Pabudusios

mintys”

– tai senasis Rimkus, jo išmintis ir ryšys su senove, gamta: vos tik jis

pabudo,

klausėsi “ar nneišgirs krentant lašų nuo medžių”. Čia atsispindi seno tėvo

rūpestis, pareiga gamtai, rugiams. Tačiau ši tradicija nyksta: “Pavakary

jau

keps duoną vieninteliam duonkepy visame kaime, jaunosios šeimininkės nė

kepti

nebemoka”. Iš pasakotojo apmąstymų grįžtame į realybę, kuri parodo seno

namo

nykimą, pasireiškiantį trekštelėjimais “trekšt“. Ši, ir kitos

pasikartojančios

garsinės kūrinio detalės (motyvai) nuolatos primena apie senovę, jos, kaip

tradicijų nykimą. Seno žmogaus Rimkaus pasaulėžiūra pasireiškia mintimis

“nevalia taip ilgai gulėti”. Kūrinio laikas – ankstus rytas. Ryto erdvė

plati,

paslaptinga, atkartojanti senovę. Novelės problematika išryškėja jaunosios

kartos (duktės ir žento) atitrūkimu nuo šeimos, jos tradicijų ir apeigų,

šventų

namų daiktų niekinimas, kurį sukelia alkoholio įtaka žmogui. Senuosius

Rimkus

skaudina duktės ir žento dvasinis tuštumas, tradicijų, ritualų mirimas.

Jaunieji

geria, nesirūpina kitais, niekina tėvų namus, dvasines vertybes. Jie

galvoja

gyventi mieste, tuo pačiu nutraukti šeimos tradiciją, ritualą – duonos

kepimą.

Tai neeilinis gyvenimo įvykis, kuris vyksta kkartą metuose, šventą dieną –

sekmadienį. Kepimu atskleidžiami Rimkų santykiai, pagarba duonai. Jos

valgymas –

tai žemdirbio gyvenimo įprasminimas. Kūrinyje parodomi skirtumai

(opozicija)

tarp gimtųjų namų ir miesto, naminės duonos ir duonos iškeptos mieste. Namų

vertybių nykimo lėmėjas – susiklosčiusi istorija (miestų augimas, “naujoji

civilizacija”). Novelės tekstas turi stiprių sąsajų su šiandiena, kuri

verčia

susimąstyti apie gimtuosius namus ir jų reikšmę žmogui.

/> R.Granausko apysakos „Gyvenimas po klevu” analizė

Romualdas

Granauskas – rašytojas, kuriam rūpi ne tik mūsų praeities nuoskaudos, bet

ir

miglota ateities vizija. Žmonijoje egzistuoja socialinė problema, kuri turi

dvi

puses: ekonominę, materialinę ir ddvasinę, moralinę. Pastarosios pusės

problematika šeimoje nagrinėjama visoje R. Granausko kūryboje. Rašytojui

svarbi

ne tik šeima, jos vidinis grožis, savitumas, tradicijos, tačiau ir kartas

skirianti savitarpio nesupratimo, atšiaurumo siena, kuria nyki realybė

(miestų

kūrimasis, “naujasis” pasaulis) perskyrė dvasinį žmonių vientisumą,

savitarpio

pagarbą, prieraišumą šeimai, namams, gimtajai žemei. Jis suvokia, kad šeima

–

svarbiausias visuomeninis vienetas, kuris turėtų mokyti visuomenei

priimtino

elgesio, papročių ir tradicijų (socializacija). Rašytojas išryškina

dabartinio

pasaulio neigiamą įtaką, jos padarinius žmogui. Jis smerkia buvusią

santvarką,

pripratimą prie alkoholio, ideologiją, kuri pakeitė požiūrį į tėvus, namų

dvasines vertybes. Šių neigiamų poveikių “rezultatas” ypač išryškėja R.

Granausko apysakoje „Gyvenimas po klevu“.

Joje parodomas žūstančio kaimo

tragiškas likimas. R. Granauskas siekia pabudinti lietuvio savimonę,

suvokimą,

kad tik pats žmogus yra sau šeimininkas. Kad tik jis pats gali susikurti

savo

aplinką ir namus, kuriuose jam būtų malonu gyventi. Šiam rašytojui

“gyvenimas” –

tai ne tik egzistavimas, plaukimas pasroviui ar prieš srovę, bet ir jo

sodyba,

supanti gamta. “Gyvenimas po klevu” – tai trumpos apimties apysaka, kurioje

pasakojama Kairienės kelionė iš sodybos į gyvenvietę ir atgal. Tačiau pati

kelionė svarbios vietos apysakoje neužima. Didžiausią ir svarbiausią

apysakos

dalį užima Kairienės apmąstymai apie besikuriančias gyvenvietes, gatvių

triukšmą

ir žmonių nužmogėjimą. Visas dėmesys sutelktas į Kairienės kelionę iš

sutvarkytų

savo namų į bejausmę ir nemielą gyvenvietę. Jos kelionę galime skirstyti į

tris

dalis. Pradžioje atskleidžiama namų erdvė, kurią dar gaubia paslaptinga

klevo

galia. Klevas turi didelę reikšmę kūrinyje: mieste praleidžiamas tik

pusiaudienis, o po klevu vvisas Kairienės ir jos artimiausio žmogaus

gyvenimas.

Kapelių aplankymas Kairienei suteikia stiprybės, kurios senajai tikrai

prireiks,

nukeliavus į miestą. Antrąją dalis – tai plento ruožas, kuris keliaujančią

Kairienę išmuša iš vėžių: ji neprigirdi mašinų ūžesio ir nespėja

atsitraukti į

kelkraštį. O paskutinis etapas – tai miestelis – negyva, beveidė erdvė.

Neturi

ji prie ko prisiglausti, kam pasiguosti. Senoji atsimena, kaip sūnus vis

dažniau

grįždavo pas ją ramiai pasėdėti ir pamąstyti po senu giminės klevu.

Kairienės

kelias į gyvenvietę – tai jos atsiminimų kelias per gyvenimą. Moters,

motinos

kultas šeimoje buvo visada vertinamas. Tačiau pamažu šio kulto vertė nyko.

Gyva

Kairienė – gyva moters ir motinos pareiga. Ji praranda savo artimiausius

žmones,

užsiriša juodą skarelę ir keliauja per gyvenimą viena, gedėdama prarastų

žmonių,

paklydusių vaikų. Trūko Kairienei artimo meilės, užuojautos. Tačiau ir

paskutinę

gyvenimo minutę ji išlieka stipri ir drąsi. Gindama savo sodybą, ji

nepasitraukia nuo riaumojančio traktoriaus, o suklumpa po juo. Kūrinyje

parodomi

skirtumai (opozicija) tarp gimtųjų namų ir miesto. Namų vertybių nykimo

lėmėjas

– susiklosčiusi istorija (miestų augimas, “naujoji civilizacija”). Apysakos

tekstas turi stiprių sąsajų su šiandiena, kuri verčia susimąstyti apie

gimtuosius namus ir jų reikšmę žmogui.

Jono Aisčio eilėraščio analizė/> J. Aistis – vienas didžiausių lietuvių

lyrikų, kuris turėjo ypatingą

įsigyvenimo, įsijautimo į tikrovę galią. Jo lyrikos graudumas, kylantis iš

lietuvių tautos pasaulėjautos gelmių, turi nuostabią atsvarą – tyrą

džiaugsmą,

spindintį giedrumu. J. Aisčio lyrika tęsia klasikos tradicijas – siekia

harmonizuoti santykius tarp žmogaus ir ppasaulio. Tuo pat ji ir moderni,

tačiau

priešinga avangardiniam modernizmui, siekiančiam tiesioginių efektų. Poetas

savo

eilėraščiais apraudojo tėvynės žemę, todėl eilėraštis turi savyje kartaus

susimąstymo. Realybės netobulumas ir pasaulio bei žmogaus egzistencijos

tragiškumas yra gilioji Aisčio kančios priežastis. Kančią regi glūdint

visoje

pasaulio buityje, jos gelmėse. Tarytum kančia – pirmapradis visos būties

principas. Visa būtis yra tarsi pasaulio sielvarto aimana. “. Beveik apie

kiekvieną galime pasakyti, kad jis mylėjo gamtą. J.Aistis ne išimtis.

Tačiau ne

taip dažnai gimsta reto krištolinio skambėjimo eilutės, kurios užburia,

kurias

vis dainuoja širdis, kaip poeto eilėraštyje „Peizažas“. Skaitydami pirmąjį

eilėraščio posmą, galime įsivaizduoti, kaip poeto sąmonėje pirmiausia

pradeda

skambėti laukas, po to daiktų vardai: kelias, kryžius. Tėviškės vaizdas

atrodo

kaip mūsų sukauptas ilgesys. Ilgesys tokio kaimo, kokio nebėra: su

samanotais

stogais, žirgeliais tarp klevų, klevuose sušlamėjusia daina. Eilėraštis

labai

paprastas, kasdieniai žodžiai, bet nepaprastas skambėjimas. Kiekvienas

žodis

alsuoja giliu jausmu – tai kūrėjo dovana. Gamtos vaizdas eilėraštyje

sukonkretina dvasinį išgyvenimą, o žmogiškasis buvimas ir mintis sudvasina

gamtą. Prasmingas Aisčio vakaras alsuoja ilgesiu. Kūryboje viską lemia

jausmas,

melodija, nuotaika. Poetui artima liaudies daina, jo muzikalūs eilėraščiai,

graudus žavesys.

Jurgio Savickio novelės “Vagis” analizė/> Jurgis Savickis kūrė prozą ne

idėjai, ne pamokymui, o įdomumui, intrigai,

žodžio paslapčiai atskleisti. Netikėtumas, kitoniškumas, ypatingumas yra

šio

rašytojo pasakojimo principai. Ypač ryškiai tai atsispindi jo novelėje

“Vagis”.

Kūrinys pradedamas namų aprašymu. Šaukiamieji sakiniai parodo

pasakotojo objektyvumą, susitapatinimą su kalbančiuoju. Namai dažniausiai

simbolizuoja saugumą, ramybę, šilumą. Jaustukai “Utata” parodo žmogaus

džiaugsmą, jausmingumą

dėl šiltų namų. Iš antrojo sakinio galima nuspėti

laiką

(žiema). Tai atskleidžia taikliai parinktos J. Savickio meninės priemonės:

epitetai (“pilna troba žmonių”) bei vaizdingi veiksmažodžiai… senosios

Lietuvos tradicijos. Paskutinis pastraipos sakinys labai netikėtas.

Pasakotojas

staiga nutolsta nuo kalbančiojo. Šiame sakiny autoriaus panaudotas

palyginimas –

žmogaus be namų, klajūno su “išguitu šunimi” tik dar labiau paryškina namų

reikalingumą, jų prasmę. Ši pastraipa – tai įžanga su potekste. Tik

antrojoje

pastraipoje skaitytojas supažindinamas su situacija. Jau pirmaisiais

žodžiais

nusakoma vieta (gryčia). Tai uždara, ankšta erdvė, kuriai blankumo,

savotiško

mistiškumo suteikia epitetai, vaizdingi veiksmažodžiai (“užrūkyta”, “dūmų

prileista”) bei “senų žžmonių” pasakojimai apie plėšikus. Šioje pastraipoje

nėra

išskiriamas koks veikėjas, priešingai nei kitoje. Visai netikėtai įvedamas

vaikas, kuris simbolizuoja nekalumą, tyrumą. Visiška priešprieša senų

žmonių

aprašymui. Berniukas svajoja pasidaryti smuiką ir klausosi pasakojimų apie

plėšikus. Jo įsivaizduojamas piktadarys suintriguoja, sudomina skaitytoją.

Tai

ironiškas plėšiko sulyginimas su kunigu. Kitoje pastraipoje pasakotojas

netikėtai pakeičia poziciją – susitapatina su vaiku. Tai atskleidžia

esamasis

laikas (”šiandien”) bei žodžiai, tariami iš vaiko perspektyvos (“pavogė

tėtei

arklį”). Savickis nesigilino į šią situaciją, labai greitai, lakoniškai jį

aprašydamas. Visą dėmesį žvilgsniui į situaciją vaiko akimis, jo

išgyvenimus,

poelgius. Sugautą vagį berniukas atidžiai stebėjo iir “negalėjo atspėti, kur

jį

matęs”. Pastraipos kulminacija – vagies sulyginimas su kenčiančiu Kristumi.

Vaiko tolesnis poelgis (šūdo? Kišimas); nosiklai, savotiškas drąsos

parodymas.

Jo galvoje vyksta minčių chaosas, netvarkingai išdėliotos vaikiškos mintys

suteikia savotišką atspindį novelei, padeda skaitytojui labiau įsijausti į

situaciją (pažvelgti vaiko akimis). Tėvui mušant vvagį, vaiko galvoje

klostosi

prieštaringas minties vingis: “Tėtė sako, geras, bet kam taip baisiai muša

vagį!”. Šiame sakiny slypi vaiko minčių chaoso kulminacija. Vaikas

nusprendžia

išlaisvinti vagį. Tai nauja įvykio atomazga. Bet dar paklausia: “ar tėtės

nemuši?” Toks elgesys vagį pribloškia vagį. J. Savickis pasirinko

netikėtumo,

psichologinio efekto ekspresionistų dažnai išbandomą kelią. Ir vaiko, ir

vagies

sąmonėje kažkas įvyksta, chaosas įgauna formas, kurios veda gilyn į žmogaus

dvasinę būseną, išgyvenimus, kurie pasireiškia vaiko išlaisvintu ir

bekūkčiojančiu vagimi. Tik pati pabaiga labai netikėta, kitoniška, visai

nelaukta, priverčianti skaitytoją susimąstyti ir visus įvykius pasverti iš

naujo. Paskutinėje pastraipoje vagį sugauna, tačiau vaikas neanalizuoja šio

atsitikimo. Iš potekstės “girdėti”: “Savo žmogiškumą “aš parodžiau.

Padariau,

kiek galėjau. Berniukas tik “jautė tvirtos valios ateičiai”. Jurgis

Savickis

šiame kūrinyje įkūnijo ir chaosą, ir žmogiškumą, ir netikėtumą . Į lietuvių

literatūrą įnešė daug naujo ir įdomaus savo nnaujais moderniais literatūros

principais.

Antano Škėmos romano “Balta drobulė” analizė

Žmogui

gyvenime yra duotas vienas pašaukimas – šioje žemėje siekti ir kovoti už

savo

dvasinę tobulybę. Šis pašaukimas, nors ir užbaigiamas amžinybėje, bet

vykdomas

šiame, ne tik laimės, džiaugsmo, bet ir kančios pasaulyje. Mes ne tik

gyvename,

mirštame, bet ir kenčiame. Daugelio baisiausių dvasinių kančių priežastis

esame

patys žmonės, mūsų žiaurumas. Ši dvasinė kančia ypač išryškėja išeivio iš

Lietuvos A. Škėmos kūryboje. Būtent ji išugdė ir iškėlė rašytojo pašaukimą

šioje

žemėje. A.Škėma – modernus vakarietiškas rašytojas. Jo

intelektualinis-psichologinis romanas “Balta drobulė” parašytas “sąmonės

srauto”

forma, su gausiomis iliuzijomis įį pasaulinę ir lietuvių kultūrą,

filosofiją,

literatūrą, istoriją, mitologiją. A.Škėmos romano pagrindinis veikėjas

Antanas

Garšva praeina sudėtingą kančių, dvasinių sukrėtimų kelią. Emigranto

padėtis

neatitinka dvasinio turinio ir interesų. Todėl atsiskleidžia ironiškas

santykis

su pasauliu ir savimi. Antano Garšvos samprotavimuose iškyla absurdiško,

bjauraus pasaulio vaizdas. Garšva – menininkas, savo gyvenimo kūrėjas. Jis

daug

kenčia, veržiasi iš vienišumo, trokšta dieviškumo šviesos, dvasinės atramos

ir

amžinybės. Iš veikėjo gyvenimo supratimo, patirties, iš suvokto pasaulio

vaizdo,

iš kančių ir minčių bei išgyvenimų kyla ir romano problemos. Garšva

sprendžia

amžinus būties klausimus, kokia gyvenimo prasmė, jei jos nėra – kam

gyventi.

Romano kompozicija pagrįsta retrospektyviu vaizdo kūrimu (praeities

vaizdavimas,

Garšvos vaikystė; jis užsibaigia dviejų savaičių senumo įvykiais).

Vaizduojamas

ir veikėjo dabarties gyvenimas (dabarties veiksmas tęsiasi vieną pusdienį

ir

nutrūksta kitos dienos rytą). Veiksmo erdvė uždara. Tai automatizuoto,

susvetimėjusio pasaulio, nepilnavertės žmogaus būties simbolis (darbe –

viešbučio keltuvo dėžutė, namuose – keturios kambario sienos). Laikas

nurodomas

smulkiai ir tiksliai – tai rodo veikėjo buvimo beprasmybę. Pasakotojas

romane

psichologiškai artimas herojui, iš pasakojimo trečiuoju asmeniu pereinama į

pirmąjį. Trečiasis asmuo skirtas epiškajam judėjimui erdvėje ir laike

perteikti,

o pirmasis atskleidžia vidinę veiklą: mintis, jausmus, reakcijas, sąmonės

srautą, pasąmonės impulsus. Rašytojas lieka ištikimas pesimistinei gyvenimo

sampratai. Atsakymas į klausimą, kas yra gyvenimas, lieka nevienareikšmis.

Žmogui lemta patirti viską. A.Škėmos herojus trokšta viso gyvenimo, teigia

būties pilnatvę. Tai idealūs siekimai. Juos sugriauna karas, Lietuvą

ištikusi

tragiška lemtis. Žmogus grąžinamas į laikus, kai jį valdo ne intelektas, o

instinktai. Jis priverstas kkovoti už savo gyvybę (akmeniu užmušti kitą

žmogų).

“Balta drobulė” – autobiografinis romanas, atskleidęs sunkų, kupiną

praradimo

skausmo paties autoriaus gyvenimą, emigranto dalią. Romanas skatina

mąstyti,

įpareigoja, ragina kovoti už geresnį pasaulį.

A.Škėmos novelės

“Žilvinėėli” analizė

Žmogui gyvenime yra duotas vienas pašaukimas – šioje

žemėje siekti ir kovoti už savo dvasinę tobulybę. Šis pašaukimas, nors ir

užbaigiamas amžinybėje, bet vykdomas šiame, ne tik laimės, džiaugsmo, bet

ir

kančios pasaulyje. Mes ne tik gyvename, mirštame, bet ir kenčiame. Daugelio

baisiausių dvasinių kančių priežastis esame patys žmonės, mūsų žiaurumas.

Ši

dvasinė kančia ypač išryškėja išeivio iš Lietuvos A. Škėmos kūryboje.

Būtent ji

išugdė ir iškėlė rašytojo pašaukimą šioje žemėje. Tai atsispindi novelėje

“Žilvinėėli”, kuri pradedama inversija: “Sugriuvo jis”. Atsiduriame

Amerikos

didmiesčio erdvėje. Mirtis atėjo netikėtai, kaip dažnai atsitinka XX a.

katastrofų epochoje. “Jo žmona neverkė. Čia negalima rodyti jausmų. Čia

visi

užsidėję kaukes”. Sugriuvo “ne tik jis”. Sugriuvo ir jos gyvenimas. Bet “ji

gyveno”. Ji – tai XX a. moteris, likusi viena svetimame jos dvasiniam

pasauliui

didmiestyje. Mirtis nenutraukė ryšio, o gyvenimas tapo vargana

egzistencija.

A.Škėma mėgsta mozaikinę kompoziciją: autorius pateikia sąmonės ir

pasąmonės

procesus, įvairias asociacijas (tai psichologinio modernizmo bruožas).

Vienatvės

problema – svarbiausioji novelės problema. Dėmesys sutelkiamas į trapų

vidinį

moters pasaulį. A.Škėmos kūrybos žmogus dažnai suskilęs į keletą personažų,

kurie gyvena skirtingose erdvėse, tikrovėje ir pasakoje, dabartyje ir

praeityje.

Penktoje dalyje tikrovė traukiasi: transcendentinis (anapusinis) pasaulis

virsta

realiu. Vyras vaizduotėje virsta pasakos Žilvinu. Tačiau grįžimas į Rojų –

į

praeitį – yyra neįmanomas. Yra tik pragaras. Skamba Faustos sandėris su

Mefistofeliu: “Lėktuvai krinta, sprogsta bombos.”. Tokia šiurpi XX a.

realybė –

pragaras žemėje. Meilė galėtų išgelbėti pasaulį, Ją ir jos Žilviną, bet

pasaulis

jau pasirašė sutartį su Mefistu. Vaizduotė vėl gražina jaunystę į namus.

Vėl,

kaip ir pradžioje, yra du: vyras ir moteris. Viskas kas gražu, amžina,

prasminga, yra gimę iš meilės: ir “plonutėliai mezginiai”, ir “išdrožinėti

Kristūs”.

Nyka-Niliūno eilėraščio “Eldorado” analizė/> Laisvė ir nepriklausomybė

prasideda nuo žmogaus, nuo jo šeimos, namų,

gimtojo krašto. Svarbiausias žmogaus egzistencijos veiksnys – tėvynė. Jei

iš jos

išguisi žmogų, suteiksi didžiausią sielos skausmą. Žmogus esantis toli nuo

tėvynės jaučia nesustabdomą trauką grįžti, nes tai esminis žmogaus

instinktas –

grįžti prie ištakų. A. Nyka- Niliūnas – “Žemės” poetas, kuris toliausiai už

kitus “žemininkus” nuėjęs nuo pirmųjų poetinių atramų. A. Nyka-Niliūno

ištikimybė gimtajai žemei prilyginama ištikimybei žodžiui. Šis poetas

sukūrė

naują poetinį santykį su tikrove, kurioje jaučiama nebūties trauka, gyvybės

išsekimo momentas, kalbėjimas apie pranykusius daiktus. Nebūties momentas

Niliūno poezijoje yra toks stiprus ir savitas, kad iškyla klausimas, ar

poetas

mato tik mirties ženklus, ar ir jaučia artėjančią pabaigą. Poetui, kaip ir

laisviems žemės paukščiams, atėjo niūriausias metų laikas – žiema. Iš

gimtosios

padangės juos veja šaltis, vėjas, tamsūs debesys. Padangės skrajūnams teko

trauktis iš gimtinės, kaip ir A. Nyka-Niliūnui. Jis, kaip tie paukščiai,

išskleidė sparnus prieš baisiąją savo tėvynės žiemą, išvyko svetur,

pasiimdamas

savo gimtinės grožio atsiminimus, meilę

tėvynei. Pirmasis poeto rinkinys

“Praradimo simfonijos” išleistas 1946 m. Vakarų Vokietijoje. Ankstyvojoje

lyrikoje eilėraščio subjektas visa širdimi ilgisi realybės, todėl visus

savo

išgyvenimus perkelia į sapnų arba pasakų pasaulį. A. Nyka-Niliūnas Tėvynės

praradimo jausmą išreiškia sudėtingu praradimo simfonijos motyvu. Poeto

poetinė

pasaulėjauta neapsiriboja vien tikrove ar gimtąja žeme, bet prarasdamas

žemę,

Niliūno poezijos žmogus praranda ir dar daugiau. Niliūnas kuria tokią

poetinę

tikrovę, kurios lyg nėra, bet kuri yra taip trokštama, įsivaizduojama

laimės

šalis. Pačiame pirmajame A. Nykos-Niliūno rinkinyje atsiranda stebuklingos

šalies – Eldorado įvaizdis.

Juozo Grušo dramos „Herkus

Mantas” analizė

J.Grušas siekė sukurti apibendrintą epochos, tautos iir

žmogaus paveikslą. Amžinas problemas jis sprendžia, siekdamas parodyti

asmenybės

dvasią, jos konfliktiškumą, dramatizmą. Rašytoją domina žmogaus prigimtis

ir jos

atskleidimas kraštutiniais konfliktų atvejais. “Herkus Mantas” – tai

pirmasis

J.Grušo istorinis veikalas. J.Grušo dramos veikalai pagal tematines,

problemines, ir žanrines ypatybes gali būti skirstomi į tragikomedijas ir

istorines tragedijas. ,,Herkus Mantas” – istorinė tragedija. Šioje dramoje

vaizduojama prūsų kova už savo tėvynės laisvę. Šio veikalo pagrindas yra

konfliktas, užsimezgęs tarp prūsų ir kryžiuočių, pagonybės ir

krikščionybės.

Didelį vaidmenį šiame sukilime vaidina Mantas. Savo protu jis pranoksta

amžių,

kuriame jis gyvena bei savo gentainius. J.Grušo veikalas ggrindžiamas

Herkaus

Manto asmenybės drama. Herkus Mantas – prūsų tautos vadas. Svarbiausias jo

bruožas yra humanizmas. Šiuo bruožu jis ir skiriasi iš kitų prūsų. Mantas

supranta, kad žmonių žudymas yra betikslis. Jis deda visas pastangas, kad

ir

kiti žmonės tai suprastų. Tačiau tai sukelia jo pavaldinių nnepasitikėjimą.

Jie

mano, kad vadas nori kryžiuočius užstoti, apginti. Mantas visą savo

gyvenimą

atidavė Prūsijai. Herkus vardan Tėvynės išsižada ir savo asmeninio

gyvenimo. Jis

tvirtai tiki Prūsijos didžia ateitimi. Mantas nesutinka su tuo, kad gali

būti

žmonių nelygybė. Jis tam priešinasi ir stengiasi ją pašalinti iš prūsų

karių

tarpo. Herkus priešinasi prūsų fanatizmui ir žiaurumui. Sudeginus

Hirchalsą,

susvyruoja Manto tikėjimas žmogumi. Mantas gina kiekvieno žmogaus teisę į

laimę.

Herkus taip pat nori turėti teisę į laimingą asmeninį gyvenimą.

Pasipriešinus

Manto vedyboms su Kristina, jis daug svarsto: mirti už Tėvynę, ar mirti už

laimę, būti žmogumi, ar būti didvyriu. Prūsų vadas tvirtai laikosi savo

įsitikinimų ir nenori niekam nusileisti. Jis simbolizuoja visos prūsų

tautos

likimą. Herkus Mantas – tragiškas herojus, nes siekia nepasiekiamo – veda

mažą,

vienišą, pasimetusią tautą prieš europinę kryžiuočių galybę. Ši drama įdomi

ir

šiandieniam skaitytojui, nes Lietuvos likimas galėjo būti panašus įį

Prūsijos.

Autorius sako, kad jokia kaina už laisvę nėra per didelė, jokia

kovojančiųjų

auka negali būti beprasmė.

Janinos Degutytės

eilėraščio“Antigonė” analizė

Dievas apdovanojo žmogų, savo kūrinį, laisva

valia ir įpareigojo tęsti jo kūrybą. Laisvė yra mylinčio ir pasitikinčio

Dievo

dovana jam, o blogis ir kančia atsiranda tada, kai nemokame šia dovana

tinkamai

naudotis. Žmogus nuo gyvūnų skiriasi tuo, kad jis jaučia ne tik fizinę, bet

ir

dvasinę kančią. Ji gali būti ne tik skausminga, tačiau ir grūdinanti,

taurinanti, nuskaidrinanti, kūrybinga. Tad poetės J. Degutytės išgyventas

katarsis iškėlė ją į gilesnio mąstymo ir brandžios kūrybos pasaulį.

Eilėraščiuose iiškyla aukščiausia laimė ir giliausias skausmas. Gilinimasis

į

žmogaus jausmus atskleidžia poetės humanistinę pasaulėžiūrą (požiūris į

būties

visumą ir joje žmogui tenkančią padėtį bei paskirtį). Šios idėjos leido

plėtotis

intelektualiajai kūrybai, kuri leido lietis lyrikai – žmogaus dvasiniams

rūpesčiams, laiko problemoms ir klausimams. Poezijoje sprendžiami būties

klausimai, mąstoma apie žmogaus gyvenimo prasmę, remiamasi liaudies kūrybos

išmintimi, istorija. J.Degutytei svarbios tikros meilės, ištikimybės,

tiesos

temos. Ji – išpažintinės – impresionistinės lyrikos kūrėja. Jos gamtos

pasaulis

atviras, nepridengtas, dramatiškas. Jame žmogus susilieja su gamta, gamtoje

jis

nesijaučia vienišas, nejaučia baimės.

Eilėraštis “Antigonė” sukurtas

antikos mito apie Antigonę pagrindu, kuris iškelia meilės, ištikimybės

temas.

Antigonė – moteris, kurios meilė broliams buvo stipresnė už visus

draudimus. Ji

– meilės, grožio įsikūnijimas, ji nemirtinga, nes meilė amžina. Antigonė –

stipri, drąsi, ryžtinga, o kartu jautri, mylinti. Ji saugo tas vertybes,

kurias

ne žmogus, o dievai davė. Antigonės paveiksle randama įprasminta idėja –

žmogus

turi būti gražus, didingas savo siela, tada žavi mus ir jo kūno grožis. Tad

Antigonė ir yra gražiausias žmogus tragedijoje, nes laikėsi amžinų, dievų

nustatytų papročių ir įstatymų. Ji gimusi mylėti ir kitus to moko, Antigonė

vadovaujasi ne rašytais įstatymais, o žmogiškaisiais: saugo protėvių

moralės

nuostatus – draudimas palaidoti brolį prieštarauja žmogiškumo normoms./>

Kūrinys pradedamas atsisveikinimu su tai, kas jos laukė ateityje.

Kreipimusi

į būsiančio laiko veikėjus. Išsiskyrimas su laukiančiais, gražiausiais

gyvenimo

džiaugsmais. Vidiniu monologu išaukštinamas stipriausias jausmas- meilė.

Antigonę meilė atvedė į pasaulį, ji ir išves. Meilė broliams, žžuvusiems

mūšio

lauke. Meilė abiem, nepaisant jų praeities veiksmų. Paskutinėje akimirkoje

išliko virpančio “paryčio gūsis”, parodantis užgęstančios gyvybės

virpėjimą.

Nebaigtą, daugtaškiu nukirptą mintį pratęsia atsisveikinimo pabaigoje

įžiebta

viltis- “aš sugrįšiu”, kurią, antrame posmelyje, sutvirtina dar didesnis

ryžtas

ir įsipareigojimas: “aš tūkstantį kartų grįšiu”. Ir vienintelė priežastis:

“pusiaunakčiais laidoti brolių. Čia atsiskleidžia didžiausias Antigonės

pasiaukojimas broliams. Jai teks eiti per “ugniavietes”, “smėlį raudoną”,

“lietaus pritvinkusį molį”. Tačiau tai tik sustiprina jos ryžtą, kuris

pakartojamas: “grįšiu”. Iš ėjimo aplinkybių sužinome jos kilnių siekių

paprastumą: “aš eisiu basa. Mano rankos beginklės ir tuščios”. Bet tik

beginklis

žmogus visagalis. Jam nesutrukdo jokie įstatymai. Antigonei nesvarbūs jokie

keiksmai, aplinkinių abejingumas, pečių gūžčiojimas ar teisimas. Iš antrojo

posmelio sužinojome, jog ji tūkstantį kartų grįš, o iš paskutiniojo

posmelio,

kad ją tūkstantį kartų teis. Antigonei niekas nesvarbu. Kaip ir pirmojo

posmelio

tiesa apie meilės vaidmenį Antigonės gyvenime, taip ir teiginys, esantis

eilėraščio pabaigoje, jog jos “nuteisti negali” yra tvirti ir nepaneigiami.

Pabrėžiama beginklės Antigonės galybė ir nepažeidžiamumas prieš bet kokius

įstatymus, baisiausias bausmes. Paryškinamas ėjimas. Nesibaigiantis ėjimas,

“”kaip vaiduoklio”, per “žemę sūrią”. Sūrumas, druska – antikos mitų

įvaizdžiai,

stiprinantys žmogaus siekius, valią, kontrastas stipriems jo jausmams.

Eilėraštis pabaigiamas mintim, jog nėra jėgos sulaikančios “eiti per žemę”

laidoti brolių.

Broniaus Radzevičiaus novelės “Naktį” analizė/> B.Radzevičius – didžiulio

talento rašytojas, kurio modernioji proza atvira,

nuoširdi. Ji primena išpažinčių dienoraštį, atsiminimus, memuarus. Visa

Broniaus

Radzevičiaus kūryba – tai glaustų, ryškių, aiškių novelių, apysakų, romanų

visuma, kurioje aatsispindi nuotaikų, minčių, vaizdų, laikų žaismas,

atskleidžiantis didžiulį, neeilinį B. Radzevičiaus talentą. Jose

nepastebimai

“įsikeli” į kūrinio aplinką, matai namų buitį, ryškias detales, suvoki jų

prasmę

ir reikšmę, jauti tvyrančią nuotaiką, stebi visus veiksmus (kaip “žemės

keleivis”), kurie slinkdami sukuria, suteikia vis kitokį kūrinio atspalvį,

toną,

vaizdą. Rašytojo kūryboje tikrovės pasaulis sudvasintas, jis siekia

prasismelkti

į aplinkos gelmę, pajusti, kas yra tikra, žmogiška, dvasinga, o kas ne. Tai

išskirtinai sudvasinta proza. Joje pastebimas gilinimasis į žmogaus

dvasines

problemas, jų reikšmę ir pasekmes. Visa tai duoda pradžią mąstymui, minčių

plėtojimui, analizavimui, kurios kyla čia pat, mumyse. B. Radzevičiaus

novelė

“Naktį.” mus sudomina nebaigtu pavadinimu. Jame esantis daugtaškis suteikia

paslaptingumo, mistiškumo, nežinomybės, kuri mus lydi visame kūrinyje. Tai

pagrindinė kūrinio detalė, nuolatos pasikartojanti kūrinyje iki pačios

pabaigos

ir suskambanti liūdna, minorine gaida. Pirmieji teksto ženklai parodo

novelės

paros laiką – naktis. Naktis yra toks metas, kada įvyksta visi svarbiausi

gyvenimo įvykiai, užklumpa šeimos nelaimės: “kai ji nė šaukti nedrįso, –

visame

mieste sklido aimanos, – vaikas atėjo į pasaulį”, “traukinio ratų

sutraiškytą

atnešė jos vyrą”, “ji pastebėjo, kad sūnus neprimato kairiąja akim”,

“numirė jos

draugė Karolina”, “jai pranešė, kad jos sūnus iššoko iš ketvirto aukšto

balkono”.

Pirmosios novelės eilutės atskleidžia motinos nerimą, rūpestį,

nežinomybę, kuri išryškėja jos veiksmais: “Jau kelintą kartą ji ropščiasi

iš

plačios aukštos senobiškos lovos, stoviniuoja prie lango, paskui pasiima

šaukštelį ir geria valerijonų lašus.”. Langas jungia ramią namų erdvę su

šalta,

nykia miesto erdve. Čia

iškyla kūrinio problematika, jos subtilybės. Motiną

kankina retorinis klausimas sūnui. Kuris susikaupia mintyse: “Kodėl tu

senos

motinos taip negaili?”. Kūrinio pasakotojas neutralus, nevisažinis, nėra ir

kūrinio lėmėjas. Jis norėtų jai padėti, bet jam kelią užstoja nežinomybė.

Didžioji dalis – pasakojimas. Maža ir dialogų. Jie trumpi, lakoniški. Todėl

visą

novelės esmę perteikia pasakotojas. Įvykiai atpasakoti nenuoseklia tvarka,

todėl

vyksta nuolatinė laikų kaita. Novelė susideda iš mažų segmentų, kurių

turinys

šokinėja kaip ir laikas, erdvė. Lėmėjas neaiškus, nenuspėjamas,

paslaptingas –

tai žmogaus likimas. Motinos dvasinių vertybių visuma susideda iš jausmų,

meilės

sūnui: “Aš jį labai mylėjau“.

Teksto pradžia –– tamsos, negandų, nakties

pradžia, kuri tęsiasi visą novelę. Tik pabaigoje nuotaika šiek tiek

praskaidrėja

motinos viltim, tikėjimu, kad sūnus praregės ir “ims beprotiškai kūkčioti,

šnibždėdamas: Mama, kaip aš negalėjau matyti tavo šviesos?”. Nors viskas,

kas

galėjo nutikti, jau įvyko, tačiau motina ateinančios nakties laukia su

baime,

nerimu. Jos sielvarto nesušildo nei “Spindinti saulė”- viduje klesti

blogis,

“krečia šaltis”. “Naktį.” visada buvo motinos laukimas. Tik kas dabar bus,

“kai

nebėra ko laukti.“?

Marcelijaus Martinaičio Eilėraščio

“Ašara,-dar tau anksti nusirist į smėlį” analizė

Marcelijaus Martinaičio

kūryba yra įdomi, keista, pilna visokiausių rašymo įvairovių, stilių,

netikėtų

minčių šuolių, kurios suteikia nnaujų nuotaikų, minčių, prasmių kūriniui.

Poeto

pamatyti vaizdai, veiksmai, praeitis ir dabartis, lietuvių literatūra ir

tautosaka perpinama į naujas, literatūros meno kryptis. Jos Marcelijaus

Martinaičio kūrybą nuspalvina modernizmo atspalviu, suteikia absurdiškumo,

ironijos, pašiepimo. Tačiau poetas per daug nenutolsta nuo žemdirbiškos

pasaulėjautos, kuri išsiveržia gimtų laukų vaizdais, iilgu duonos “keliu

link

stalo”, namų aplinkos atsiminimais, senelės darbais, vaikystės nuotaikom ir

ašaromis, kurios žmogų lydi visą gyvenimą, kaskart įgaudamos vis kitokį

atspalvį, toną, reikšmę, išraišką. Metų laikus, saulę, dangų ir vėją poetas

įpina į savo kūrybos raštus, kuriuose jie įgauna visai kitokią,

išraiškingesnę

reikšmę. Šių raštų visuma sukuria nepakartojamą M. Martinaičio vidinį,

savitą

poetinį pasaulį, kuriame gali grįžti į praeitį ar stebėti šiandienos tėkmę.

Eilėraščiuose viskas pažįstama, bet kartu ir nauja, netikėta. Poeto kūryba

mus

žavimi savo atvirumu praeičiai ir dabarčiai, todėl turi didelę trauką./>

Ašara – tai išraiškos priemonė, jausmų, emocijų atspindys. Vidinio pasaulio

nepamatysi, neįsitikinsi jo tikrumu, skaistumu, tačiau ašara jį paverčia

matomu,

apčiuopiamu, realiu. Ji eilėraštyje aukštinama, sugyvinama

(personifikuojama).

Tai pagrindinis kūrinio objektas, kuris aprašomas visame eilėraštyje. Į ją

kreipiamasi asmeniškai. Kreipinys “tu” kartu parodo ir ašaros paprastumą.

Prašoma dar “nenusirist į smėlį”. Prašoma dėl tto, kad jos dar “neužkastų”.

Tai

parodo lyrinio subjekto prisirišimą, artumą jai. Pirmasis posmelis

netradicinis,

trijų eilučių, tačiau įžanga į eilėraščio turininio dėstymą aiški,

konkreti.

Vėliau lyrinis “aš” prašo ašaros nepalikti “namų, senelės akinių, atminimų

užstalėj, rožančiaus, žemės nepabaigiamų darbų”. Tai svarbiausi jo daiktai,

kurie sukelia prisiminimus. Jų visuma atskleidžia namų erdvę. Ji jauki,

šilta,

nukelianti į praeitį. “Žemės nepabaigiami darbai” – mieli rūpesčiai. Jie

leidžia

pajusti gyvybę, kylančią iš žemės, prisidėti prie jos dygimo, augimo.

Liepimas

pasivyti “išeinančius”, “karštai išbučiuoti jų kojas” rodo ašarų svarbumą,

jų

sugyvinimą – tai eilėraštyje esanti personifikacija, o kojų išbučiavimas

yra

tarsi mmeilės, atgailos ritualas. Jeigu antrajame posmelyje prisimenami

“išeinantys”, tai trečiajame didžiausias dėmesys skiriamas vaikui: “Vaiko

nepalik, iš jo akių pėdsaką nuvesk jam iki žemės”. Tai Marcelijaus

Martinaičio

“netikėtumas”. Prašymas “nuvesti pėdsaką iki žemės”- tarsi kūrimas likimo,

ateities, gyvenimo, vilties. Ašara yra viltis, “vienintelis regėjimas”

akliems.

“Aklasis” – tai aklas fiziškai, tačiau stiprus vidiniu dvasiniu pasauliu

žmogus.

Taip pat maldaujama “susimilti (pasigailėti) ant mūsų – ant luošų, ant

nelaimingų.”. “Luošieji”, “nelaimingi“- fiziškai, tačiau dvasiniame

pasaulyje

jie stiprūs. Ketvirtajame posmelyje lyrinis subjektas ašarą lygina su

“gyvybe”,

“vabalėliu”. Tai gamta. Ji taip pat beldžiasi į kiekvieno jausmus. Lyrinio

“aš”

prašo, kad ji neužšaltų “kaip eketė širdy”. ”Eketė širdy”- vienintelė

neužakusi

širdies atvirumo vieta, kuria dar galime sužadinti žmogaus jausmus, meilę.

Esantis posmelio kontekstas leidžia tiksliai suprasti tikrąsias

žmogiškąsias

vertybes. Lyrinis subjektas, ašaros prašo pasitikt “ir didelį, ir mažą”. Ji

kaip

beraščių “išmintis”- šilta. Šilta dvasiškai. Kūrinio laikas neįvardytas,

nes

ašara aplanko visus, bet kuriuo metu. Paskutiniajame posmelyje ji

sugyvinama,

išaukštinama, kad yra “greita”, kad “kiekvieną apeina, apvaikšto”.Jai visi

žmonės vienodi. Eilėraščio pabaigoje išryškėja kūrinio kulminacija –

lyrinis

“aš” pajunta, kad ašara eina per jo veidą, “lyg per sodą iškirstą”. Tai

lyrinio

subjekto jausmų pabudimas, pakilimas į dvasinę aukštumą.

Vandos

Juknaitės apysakos “Stiklo šalis” analizė

Vanda Juknaitė – rašytoja, kuri

negali nutylėti šiandieninės visuomenės problemų, kurios ardo svarbiausią

visuomeninį vienetą – šeimą. Dar Aristotelis yra pasakęs, kad šeima yra

ankstesnė ir būtinesnė negu valstybė. Todėl jos vientisumas ir vidinė

dvasinė

harmonija – didžiausias žmonijos rrūpestis. Vandos Juknaitės apysakoje

“Stiklo

Šalis” atskleidžiamos gyvenimo akimirkos šiandieninėje visuomenėje.

Kūrinyje

išryškinamos paprastos detalės, kurios tiksliai atvaizduoja niūrią

nuotaiką,

tuštumą, nežinomybę, tvyrančią žemėje. Visa tai sukuria “Stiklo šalies”

aplinką,

kurioje žmogiškieji jausmai virpa kaip žvakė vėjyje. Šiame atšiauriame

pasaulyje

jausmų gaida neskamba lyriškai, o yra tiesi, trapi, dūžtanti bei neturinti

vidinės šilumos, supratimo, meilės. Meilė – tai stipriausias jausmas, kuris

šeimą sukuria laimingą, neišardomą. Todėl šeima – meilės bendruomenė. Deja,

bet

ne visada šeimą galime taip pavadinti. Vandos Juknaitės apysakoje “Stiklo

Šalis”

vaizduojamas moters – Motinos pasaulis bei įtaka jai. Šiame “Stiklo

pasaulyje”

apsprendžiama viskas: net ir nekaltos, bejėgės gyvybės egzistencija.

Ši

apysakos dalis pradedama ankstyvu rytu, kai kalė atsivedė šuniukus: “Kalė

atsivedė paryčiui, vaikų kambario spintoje”. Vaikų kambario spinta –

jaukiausia

vieta kalei. Ne dėl to, kad vaikai ją labiausiai mylėjo, bet kad ji pati

turi

vaikus. Kiekvienai motinai vaikai svarbiausia, nes niekas kitas šios

trapios

gyvybės be jos neapsaugos. Žmogaus padėtas dubenėlis vandens reiškė gyvybę,

kurios pradžia – rytas. Visa tai – gyvybės rūpinimasis, išlikimo sąlyga,

kuri

peraugo į priešingą reikšmę – mirtį. Kalės gnybštelėjimas į ranką – tai

priešinimasis, kovojimas už savo vaikus. Kraujas pabrėžia gyvybės esmę, o

rankos

mirties nešimą, nors jų funkcija visai kita. Jos turėtų būti šilumos,

meilės

skleidėjos. Laikas segmentuose kinta su nuotaikomis. Gamta tarsi nujaučia

tolesnę įvykių seką. Artėjant mirties šmėklai, grįžta naktis, tamsa –

nelaimių

nešėja. Naktį ir vanduo pakeičia savo reikšmę – jis tampa žudymo įrankiu.

Moteriai sunku žžudyti šuniukus, nes jos prigimtis, inkstinktas – suteikti,

saugoti gyvybę, o ne ją naikinti, nutraukti. Šios moters motiniški jausmai

užšalę, į ledą: šalti, be jokio atsako. “Stiklo šalis” ją užšaldė,

persmelkė

visą kūną ir vidinį pasaulį. Atsiskleidžia pastangos pabėgti iš šio

pasaulio,

tačiau ir gamta paliesta blogio. Joje siautė vėjas, čežėjo palei sieną

gebenių

šakos, kurios buvo su pumpurais (gyvybe) – lapų motina. Bet ir tai moters

nesujaudino. Ji galutinai nusprendė šuniukų likimą, nors pastarieji troško

gyventi. Tačiau ir juos apėmė stiklo šalies sąstingis: “jie stingo”. Net ir

mažų

gyvybių mirtis nepabudino motinos jausmų. Ir po mirties šuniukai buvo

išniekinti: “.ir įdėjo į šiukšlių dėžę”. Erdvė, kaip ir laikas – kinta. Šie

dalykai nujaučia ateinantį veiksmą ir į jį reaguoja. “Stiklo šalis” tarsi

nulemia kiekvieną žingsnį, kurio nepakeisi – tai kūrinio lėmėjas.