V. Krėvė – ‘Kūčių vakarą“ analizė

V. KRĖVĖS APSAKYMO “KŪČIŲ VAKARAS” ANALIZĖ

Vincas Krėvė – lietuvių rašytojas, kūręs įvairiomis temomis. Parašęs nemažai kūrinių istorine, Rytų kraštų tematika rašytojas gilinosi ir į kaimo, buities problemas. Jis parašė apsakymų rinkinį “Šiaudinėj pastogėj”. Jame V. Krėvė nagrinėjo kaimo žmonių gyvenimą, buitį. Rašytojas pergyveno du pasaulinius karus, todėl rinkinyje yra kūrinių ir karo tema. Toks apsakymas yra “Kūčių vakaras”. Apsakymo pavadinimas nieko nesako apie kūrinio tematiką, tačiau parodo veiksmo laiką. Veiksmas vyksta Kūčių vakarą Rambių pirkioje. Apsakymas pradedamas gamtos vaizdu. JJis tamsus, prislėgtas, niūrus: “Mėnesiena, kieme šalta, žverbla ir tylu. Tik tvora kai kada sutreška nuo šalčio, tai uo kieme suamsi kartą kitą ir vėl nutyla, tai sniegas sugurgžda einančiam po kojų.” Norėdamas paryškinti niūrią nuotaiką rašytojas vėliau šį gamtovaizdį įterpia kūrinyje. Tarsi gamtovaizdžio atkartojimas aprašoma Rambio: “Rambio pirkioj buvo niauru ir tamsu. Pas krosnį žibinte rūko skala ir leido mirgančią, nuksnėtą šviesą”. Autorius po kelis kartus naudoja žodžius “šalta”, “žverbla”, “tylu”, “niauru”, “gūdu”, “tamsu”, “nelinksma”. Šie būdvardžiai sukuria niūrų iir baisų vaizdą. Lauke mėnesiena – Rambio pirkioje rūksta skala. Tarsi šuns lojimas ar sniego girgždėjimas lauke, troboje girdisi Rambienės poteriavimas ir Alenos malda. Šiomis paralelėmis autorius sugretina gamtos ir žmonių nuotaikas. Baisų įspūdį palieka Alenos akys: “akys, įsmeigtos vienon vvieton, lyg ji stengėsi toli, kažkur už šaltos lygumų bekraštės, pamatyti kažin ką, buvo užsiašarojusios. Ji nieko nei matė, nei girdėjo, kas darėsi aplinkui”. Skaitytojas jaučia, kad kažkas atsitiko. Pagaliau raytojas atskleidžia viso šio kraupaus vaizdo priežastį. Alena guodžia sūnų: “užmik, užmik, vargdienėli mano mažas, užmik, našlaitėli, prisiverksi, bus dar laiko tėvelio netekusiam”. Aišku, kad šeima neteko tėvo. Autorius nieko nepasako tiesiogiai. Užuominomis ir niūriais vaizdais jis duoda suprasti skaitytojui , kad šeimą ištiko skaudi nelaimė: “gedula ir skausmas skraidė aplinkui, šaipėsi iš tamsių kampų, šešėliais mirgėjo ant sienų”. Žiauria personifikacija rašytojas parodo nelaimę, užgulusią veikėjų pečius. Tarsi viesulys ioje “aarų pakalnėje” sužiba Kūčių stalas. Senis Rambys pagal lietuvių papročius ant iaudų patiesia baltą staltiesę, Rambienė paruošia dvylika patiekalų. Senis RRambys visų patiekalų įdeda į stalo gale stovintį dubenį. Jis skirtas gyvuliams. Tačiau ir ią rimtį, ir šiokį tokį džiaugsmą persmelkia skausmas: “ir širdį jam taip skaudėjo, jog net susiraukė senis, lyg iešmu jį kas nuvėrė. Atsiminė jisai, kad gyvulių jau nebėra, kad tvartai stovi tušti, ir nėra nė kas kūčia erti”. Autorius panaudoja iraikingą palyginimą Rambio skausmui išreikšti. Čia iaikėja gyvulių nebuvimo ir apskritai viso skausmo priežastis – “karas suėdė”. Šį groteskiškai išraiškingą pasaulį autorius pakartoja porą kartų. Senis ppatiria tikrai didelį skausmą prisiminęs praeitį. Tai parodo alegoriški veiksmažodžiai: “apėmė skausmas”, “vos neapalpo”, “Širdį sugėlė”, “vos nepravirko”, “širdį suspaudė”. Rambio būseną Krėvė parodo hiperbolizuotu palyginimu: “krūtinėje lyg katės draskėsi”. Tačiau senis tramdosi, jis neverkia. Jis neleidžia verkti ir moterims, bet graudūs prisiminimai bėga visų jų mintyse. Tačiau jausmai negali ilgai slėptis žmogaus viduje: “Alena metė šaukštą ir, uždengusi delnais akis, nubėgo į lovą.”, “neiškentė dabar ir Rambienė, paleido balsą ant visos pirkios, numirėliškai marčiai pritardama, raudodama”. Jau vien žodis “numirėliškai” įveda skaitytoją į tragišką veikėjų būseną. Apsiverkia ir iki šiol palyginti linksmas Vikčiukas, o “lopy jam pritarė mažas broliukas”. Neilaiko ir taip tramdoma senio irdis: “jaučia senis, kad gerklėje lyg kažkoks kamuolys kopia vis aukščiau, aukčiau, tojoja, smaugia<..>Prikniubo ir užstriūbavo taip, jog net sena krūtinė sudiegė”. Tai apsakymo kulminacija. Kūrinio pabaigoje autorius palygina Rambį su mažu anūkėliu, o paskutine pesimistiška senio fraze autorius nepalieka jokios galimybės geresniam gyvenimui. is V. Krėvės apsakymas yra vienas liūdniausių rinkinyje. Jis trumpas ir persunktas skaudaus liūdesio, be jokios optimistiškesnės nuotaikos. Apsakymu autorius parodo, kaip karas sugriauna žmonių gyvenimus.