Žmogus kult?ros k?r?jas ir kult?ros produktas

Žmogus kultūros kūrėjas ir kultūros produktas

Nuo tada, kai žmogus pradėjo suvokti save ir supančią tikrovę, jis vienaip ar kitaip bandė atspėti savo prigimties mįslę. Mėginimų rasti atsakymą į šį klausimą istorija tokia pat sena kaip ir pati žmonija.

Ankstyviausias šios istorijos etapas tai mitologinė pasaulėžiūra, kurią vėliau, bent Vakarų civilizacijose, pakeitė teologinė, o šią – mokslinė.

Mokslas seniai įrodė gamtinę žmogaus prigimtį, tačiau ir šiandien mėginame atsakyti, kaip ant šios gamtinės prigimties pamato formavosi iš kartos į kartą vis ddidėjantis, vis įspūdingesnis kultūros pastatas. Žmogus, visuomeninė, kultūra – tik specialiuose tyrinėjimuose atskiriami pažinimo objektai – realiame gyvenime yra neišardoma vienovė. Be visuomenės nėra žmogaus, nėra kultūros. Tik žmonių visuomenė turi socialinę organizaciją, kuri specifinėmis kultūros priemonėmis vienija žmones gyvybinei veiklai, tenkinančiai jų materialinius ir dvasinius poreikiui. Žmogaus veiklą lemia jo organizmo struktūra, tačiau kur kas labiau ji priklauso nuo socializacijos proceso, per kurį žmogus perima biologiškai nepaveldimą visuomenės patirtį. Kultūra yra reiškinys, kuriamas žmogaus ir kuriantis žmogų. Kaupti iš kkartos į kartą, perduoti vis didėjančią patirtį gali tik žmonių visuomenė. Toks kultūrinių rezultatų kaupimas tautose ir pavieniuose žmonėse gali būti nesąmoningas. Visų kultūrų pradžioje glūdi dvasinis stebuklas: kalba, kurios šaknys slypi sieloje. Apskritai juo kalba ankstesnė, juo ji turtingesnė. AAukštoji dvasinė kultūra su meistriškais kūriniais atsiranda jau kalbai pradedant merdėti.

Pirmykščiam žmogui viskas egzistavo be pavadinimų. Santykis su pasauliu buvo emocionalus (matyti tai ką jauti šią akimirką) pirmykštis mąstymas – tai ne individo mąstymas. Įvykius mituose žmogus tapatino su savo gyvenimu.

Kultūra yra eliminavimas, tai grandinė citatų. Daug ko žmonija neišsaugojo. Liko tik mitai.

Mitologija – tai pirmapradžių vaizdinių giminės nuosavybė, kuri buvo perduodama iš kartos į kartą. Mitologinis mąstymas – kolektyvinis mąstymas, o kolektyvas, tai individų visuma. Nors mitai nėra istorija, tačiau jie, bei apeigos ir ritualai sudarė pagrindą kultūrai, o kultūra prasideda nuo kulto.

Kultas išaukštindavo žmogų, pakylėdavo jį. Nuo kulto prasideda ir pats žmogus. Seniausias yra ugnies kultas. Žmogus išmokęs suvaldyti ugnį, atsiskyrė nuo gyvūno. Žodis ttaip pat pasidarė labai svarbus. Žmogus kalba ir veikia, o kai žodžiai ir darbai nesutampa, tai iširsta visa kultūra. Pats žodis arba mintis gali tapti žmogaus poelgiu. Žodis žmogų gali užhipnotizuoti.

Mitologija – tai pirminis žmonijos mąstymo etapas. Dabartiniai žmonės suvokia mitologiją, kaip tolimos kultūros praeitį. Joje įžvelgiamos tolimesnės kultūros užuominos ir jų tęstinumas. Atsiradus kultams įvairių reiškinių garbinimui, pradėjo atsirasti įvairios religijos: pagonybė, budizmas, induizmas, krikščionybė, judaizmas, sikizmas.

Skirtingose vietose kūrėsi skirtingos religijos, jų poveikyje – skirtingos kultūros. Kiekvienai kkultūrai yra sava raida ir savas laikmetis. Kai Europa gyvena tamsią priešistorinę erą, rytai jau kuria didelių kultūrų eilę: Egiptas stato piramides ir amžinąsias šventoves, vakarų Azijoje gimsta, kovoja ir miršta įvairios valstybės, tautos. Jos kuria savo literatūrą, mokslą, savo meną. Ant jų pagrindo pasirodo persų paminklai: medų, achemenidų, partų, susanidų, kūryba, kuri sudaro tiltą tarp prieš biblinio ir viduramžio pasaulių. Visos Vakarų Azijos civilizacijos vystosi be didelių pertraukų. Tai yra vienintelis pilnas ciklas.

Svarbus seniausios civilizacijos židinys buvo Nilo pakrantė. Egipto faraonų menas gimsta su pirmąja dinastija apie 3500 m.pr.m.e tai viena ilgiausiai pasaulyje gyvavusių kultūrų. Valdomi faraonų ir prižiūrimi šventikų luomo egiptiečiai garsėjo statymo įgūdžiais, hieroglifų rašmenimis ir sudėtingu mirusiųjų kultu. Nuo Nilo deltos iki pat dabartinio Sudano pietų egiptiečiai statė įvairių stilių piramidinius kapus ir šventyklas savo dievams. Daug šių paminklų tebestovi ir dabar. Dar egiptiečiai statė burlaivius, išrado degimo krosnis.

Mesopotamija – didingas kraštas tarp Tigro ir Eufrato upių išmaitino keletą svarbiausių pasaulio civilizacijų. Šiame regione atsirado matematika, atlikti didieji drėkinimo bandymai. Be to Mesopotamijos gyventojai išrado ratą. Jų ratai buvo tvirti ir patikimi, tačiau sunkūs. Mesopotamijos gyventojai saulės ir mėnulio dievams statė didžiules plytų šventyklas, vadinamais zikuratais. Daugelis zikuratų buvo labai didelis ir tai perša mmintį, kad religija Mesopotamijos visuomenėje buvo ypač svarbi. Vienas Mesopotamijos miestų Baluloaas buvo tapęs teisės, matematikos, medicinos ir literatūros centru, o karalius savąjį (pirmąjį žinomą) įstatymų kodeksą liepė užrašyti ant granito stalų.

Didžiosios rytų kultūros nėra atskiros. Tiesa, kiekviena jų turi tik sau būdingų bruožų, bet visos jos sudaro vieną bendrą ciklą.

Naujas graikų – romėnų ciklas kyla iš jų griuvėsių ir skolina iš Egipto ir Mesopotamijos savo elementus. Toliau vystantis jos pačios dvasiai, menas darosi savarankiškas ir nepriklausomas. Tačiau senoji rytų kūryba nemiršta naujuosiuose amžiuose. Ji atbunda ne tik Persų kultūroje, bet ir su barbarų bangomis, su arabų kultūra ir atneša vėlesnėms formoms nesudrumstą senų vaizdų atspindį.

Senovės graikų kultūra Europoje pirmoji pasiekė aukščiausią išsivystymo lygį. Bet Graikijos savarankiška civilizacija išvysto menus. Šiaurės elementai atbunda ir pamažu įsigali senuosiuose ir naujuosiuose praduose. Šios kultūros klestėjimo periodas 5 a.pr.m.e trys graikų kartos sukūrė Europos kultūros pamatus. Tai nėra tipiškas reiškinys pasaulio kultūrų istorijoje. Graikų kultūros vertybės praturtino žmonių materialines ir dvasines vertybes. Ši kultūra garsi dievais. Graikai turėjo dvyliką pagrindinių dievų ir deivių atsakingų už skirtingas jų gyvenimo sritis:

Dzeusas – dievų valdovas, griaustinio dievas;

Hetera – dievų valdovė, moterų globėja;

Afroditė – meilės ir grožio deivė;

Apolonas – saulės ir pranašavimo ddievas;

Arijas – karo dievas;

Artemidė – medžioklės deivė, gyvūnų ir vaikų globėja;

Atėnė – išminties ir karo deivė;

Demetra – derlingumo ir žemdirbystės deivė;

Hefaistas – ugnies dievas;

Hermis – dievų pasiuntinys, keliautojų dievas;

Hestija – židinio, namų ir šeimos deivė;

Poseidonas – jūros dievas;

Visi dievai ir deivės turėjo didelę reikšmę graikų kultūrai. Jiems buvo statomos šventyklos, kurios žavi ir kelia nuostabą dar ir šiais laikais. Senovės Graikijos žmonėse dominuoja kontrastai, priešingybės, laisvos asmenybės reiškimasis. Saviraiška vienas iš svarbesnių graikų tikslų. Graikai nelaukė geresnių laikų, o bandė pasiekti maksimumą čia ir dabar. Juos ribojo tik kultūros ribos, o ne kokios nors taisyklės, dominuoja ryškiai išreikštas individualumo pradas. Pats demokratiškiausias buvo Atėnų polis, kuris gynė ne tik piliečių turtą ir laisvę, bet ir teises. Atėnuose organizuojami bendri liaudies susirinkimai gynė būtinybę atsižvelgti į kitų žmonių interesus, būti tolerantiškiems. Atėnų polyje buvo gana daug ryškių asmenybių, jos tapo miesto klestėjimo priežastimi. Atėnų kultūros pasiekimų laidas buvo asmenybių santrauka. Graikai ne viską sukūrė patys, daug ką pasisavino iš kitų tautų, tačiau transformavo savaip. Pvz.: iš Egipto – saulės veleną, iš babiloniečių – abėcėlę. Pasiremdami kitų pasiekimais sukūrė savo kultūrą. Kultūros originalumas – jų asmeninis nuopelnas, dvasios kultūros išraiška. Kurdami tokią kultūrą graikai sukūrė patys save – tai jų laisvumo ir

demokratiškumo rezultatas.

Tačiau ne viskas buvo labi gražu ir gerai. Visuomenėje buvo vergovinė santvarka, buvo daug tironijos. Graikai turėjo aukštą savimonę manė, kad jie niekada neklysta, todėl mirties bausme nuteisė Sokratą. Žmogus ir pasaulis sukurtas iš priešybių, taip ir graikų kultūra sudaryta iš priešybių, tamsių ir šviesių. Dar vienas miestas – valstybė Sparta, buvo tvarkymosi valstybėje pavyzdys. Spartoje gyvenimas buvo sukarintas, viską reguliavo karo stovio taisyklė. Spartą valdė negausi karinė aristokratija. Spartiečiai pradėdavo karines treniruotes sulaukę septynių metų, o silpnesni bberniukai būdavo paliekami likimo valiai.

Graikai sukūrė menus, filosofiją ir politines idėjas, kurios turėjo didelės ir ilgalaikės įtakos vėlesnėms visuomenėms, bei kultūroms, ypač vakaruose. Dar graikams esame dėkingi už Olimpines žaidynes.

Gana glaudžiai su graikų kultūra siejasi Romos imperijos kultūra, tačiau romėnai neturėjo graikams būdingo grožio pajautimo. Jie save vadino romėnais, iš to matyti, kad jiems dominavo ne žmogus, o valstybė. Pasaulėžiūra buvo taip pat labiau kritiška negu graikų. Protas susijungė su karišku narsumu, todėl užkariavo daug žemių (pasiekė net JJuodąją jūrą). Kariniu požiūriu romėnai dominavo, o kultūriniu visada liko graikų mokiniai. Graikų kalba tapo romėnų diduomenės kalba. Romėnai laikė negarbe nemokėti graikų kalbos. Romėnai perėmė daugelį graikų kalbų, tačiau suteikė jiems naujus vardus. Pagrindinė vertybė buvo Romos miestas, valstybė. RRoma buvo laikoma amžino gyvenimo miestu. Pergalingi karai diegė romėnų sąmonėje nenugalimumą. Visi svetimtaučiai buvo vadinami barbarais. Jie sakė, kad jų misija yra prijungti barbarus prie kultūros. Drausmė ir patriotizmas darė romėnus civilizuotais piliečiais, juos visus jungė religija. Greta religijos didelę reikšmę turėjo teisė. Romėnų teisė padėjo pagrindus dabartinei juristinei struktūrai. Romėnų teisė buvo labai ištobulinta ir tapo klasikiniu pavyzdžiu kitoms tautoms, bei kartoms. Tai sąlygojo universalumas, lankstumas. Norėjo išreikšti lygybę teisiniuose santykiuose. Išsimokslinimas, teisinių santykių žinojimas buvo priskiriamas prie gėrio žmoguje pasireiškimo. Mokslo pasiekimai buvo skiriami tam, kad priartintų žmogų dorovės gyvenimo, o ne ekonominiams santykiams. Bet koks Romos imperijos gyventojas ne vergas, buvo pasaulio sielos atvaizdas.

Romos imperijoje egzistavo žiauri vergovė. Vergais tapdavo nukariautų tautų gyventojai ir jais bbūdavo tol kol užkariautojai nesuteikdavo jiems laisvo piliečio statuso.

Vyravo du laiko supratimai: mitologinis ir istorinis. Mitologinis buvo lyg ir ne egzistuojantis, istorinis visada dinamiškas, kintantis. Egzistavo praėjusio laiko naikinimo apeigos.

Kaip ir graikams, romėnams nesvetimi buvo linksmybės ir žaidimai. Didžiausia aistra buvo cirkas, kruvinos kautynės, gladiatorių kovos. Buvo pastatytas Koliziejus. Klestėjo ir statybos menas, buvo išrastas cementas. Romos inžinieriai statė didžiulius akvedukus, pirmieji pradėjo statyti triumfo arkas.

Nors romėnams buvo malonesni ietis, kardas, lėbavimai, pirtys, pramogos, filosofija neliko nuošaly, ją ttaip pat perėmė iš graikų. Egzistavo nuomonė, kad dailininkas turi vaizduoti ne kūną, o sielą. O reikšmingiausia vertybė Romoje buvo laisvė. Laisvė buvo suprantama tampriame ryšyje su laisva ekonomika.

Tesiant įvairių žemės kultūrų nagrinėjimą reikia paminėti ir induizmą. Induizmas atsirado Indijoje apie 1750 pr.kr. Šiandien jis paplitęs didžiojoje Pietryčių Azijos dalyje. Induizmas neturi vieno įkūrėjo. Ankstyvuosius jo dievus atnešė įsiveržę į Aziją arijai. Šiva yra vienas iš svarbiausių induizmo dievų. Indų kultūroje buvo ryškus kastų susiskirstymas. Buvo būtina priklausyti kastai ir gyventi kastos apibrėžtą gyvenimą. Gyvenimas buvo suprantamas kaip apdovanojimas, o mirtis pasiruošimas kitam gyvenimui. Toks tikėjimas yra išlikęs ir iki šių dienų.

Žmogaus gyvenimas yra skirstomas į periodus:

1. Paauglystė, jaunystė (žinių kaupimas, saviugdymas).

2. Pasaulietiško gyvenimo periodas (darbas, šeimos kūrimas).

3. Nesavanaudiško tarnavimo visuomenei ir valstybei periodas.

4. Atsiskyrimas nuo bet kokios pasaulietinės veiklos, pasitraukimas į vienumą.

Svarbiausias teiginys: dori žmonės atgimsta aukštesne gyvybės forma, nedorieji – žemesne.

Seniausi indų literatūros paminklai – Vedos, kurios buvo užrašytos apie 1400 pr.kr. Jas sudaro himnai ir giesmės. Svarbiausia Vedų knyga yra Rigveda. Vedos davė pagrindą atsirasti indų epo kūriniams – Machapcharatai ir Ramajanai. Indų kultūroje, religijoje garbinami gyvūnai (karvė, gyvatė), kai kurie augalai (lotosai).

Šiuolaikinė Indija tai didelių kontrastų šalis, kurioje daugybė tautų, religijų iir kalbų.

Kita Indijoje gimusi religija – budizmas. Budizmas atsirado apie 500 pr.Kr. Šiandien jis paplitęs didžiojoje Pietryčių Azijos dalyje. Šio tikėjimo svarbiausias teiginys: dvasinis pasitenkinimas pasiekiamas teisingais veiksmais ir mintimis, bei gyvenimas yra gimimo, mirties ir atgimimo seka. Budizmo įkūrėjas Buda, nebuvo dievas, jį sudievino pasekėjai. Be to Budizmas ne iš karto tapo religija. Budizmo klestėjimo periodas 5 – 7 a. (tada tapo religija). Budizmas prasideda duodant, o baigiasi pasiekus tuštumą. Tuštumoje kažkas atsiranda. Pradžia tai pabaiga, o pabaiga tai pradžia. Gyvenimas tai ratas be pradžios ir pabaigos, tai giminų ir mirčių virtinė (ratas yra Budizmo simbolis). Duoti galima tik esant tuštumai, o tuštuma pasiekiama, kai žmogus duoda besąlygiškai ir nuoširdžiai. Kai duodantysis negalvoja, kad kažko netenka, o tas kuriam duoda negalvoja, kad kažką gauna. Taip susikuria „nulinė“ dvasios būsena: iš širdies į širdį. Įžengiama į beribiškumą žmonių santykiuose.

Tikrą supratimą galime išreikšti betarpišku buvimu. Kiekvienas žmogus turi būti laisvas nuo bet kokių autoritetų. Tik taip jis gali pasiekti sielos gilumą. Laisvas žmogus nepretenduoja į filosofiją, religiją ir neturi dievo. Norint kažką pasiekti, reikia gyventi be jokių siekių. Gyventi neprisirišus nei prie gėrio, nei prie blogio. Persikelti už žmogaus proto sukurtų vertybių ribos, nes tada ir atsivers tikrasis matymas, ttada žmogus pajus dvasinę ramybę ir tikrąjį gyvenimą. Tokie teiginiai ir mąstymo būdas buvo priimtini daugeliui, todėl Tibete, Kinijoje, Japonijoje Budizmas viduramžiais tapo viena didžiausių religijų. Kinijoje Budizmas tapo Čan – Budizmu, o Japonijoje Dzen – Budizmu.

Senovės Kinijos kultūra mums asocijuojasi su garsiąja Kinų siena, su garsiąja Cinų dinastija, bei „šilko keliu“ , kuris suteikė vakarams šiokį tokį ryšį su Kinija, tačiau Kinijoje dominavo rytietiškas despotizmas, kariškiai, religijos šulai ir mokslininkai. Nepriklausomai nuo to kokiai grupei priklausei, buvai valstybės narys. Monarchas galėjo bet ką ir bet kurį kaip nori nubausti.

Senovės Kinijoje kiekvienas turėjo kelis vardus: nuo gimimo iki mokyklos vieną, kai pradėdavo mokytis gaudavo kitą, kai sulaukdavo pilnametystės – trečią.

Kinijoje, kaip ir Indijoje buvo vertinamas išsimokslinimas. Moksliškumo kriterijus – lojalumas valdžiai. Dominavo ritualai, protėvių kultas, prakticizmas. Įsigalėjo specifiškas kinietiškas etiketas. Žmogus negalėjo prasilenkti su galiojančiomis normomis. Ritualas suvokiamas kaip visuomenės klestėjimo laidas. Žmogui ne viskas leistina, jis turi leisti pasaulio įvykiams tekėti savo vaga, nes žmogus nėra pasaulio karalius, o tik maža to pasaulio dalis. Kinijoje toleravo pakantumą savo likimui, laikui. Toleravo ir priešingą principą, kuris orientavosi į jėgos poziciją.

Priešingybių principas tai „In“ ir „Jan“ , šviesa ir tamsa, vyras ir moteris. Didžioji riba – tai

specifiškas neapibrėžtumas, turintis tokią reikšmę, pagal kurią viską paverčia savo priešingybėmis. „In“ pasiekęs didžiąją ribą tampa „Jan“ ir atvirkščiai. 5 – 3 pr.m.e. įsigali kunigaikščių epocha. Tada prasideda filosofinės minties klestėjimas. Kinijos filosofijoje buvo sprendžiama žmogaus ir dangaus klausimo prasmė. Kelias, kuris suvienija žmogų su supančiu pasauliu, kosmosu, kelias, kurio niekas negali pakeisti, tai aukščiausia kiekvieno žmogaus gyvenimiškoji paskirtis. Buvo reikšminga mintys ir jausmai, o ne veiksmai. Kūnui buvo atliekami ritualai, kurie veikdami padėdavo taurinti sąmonę. Žmogaus sąmonė – jo šširdis (sin). Filosofinėms pažiūroms plisti turėjo įtakos klajojantys riteriai – savotiški švietėjai. Iki mūsų laikų žinomas išliko garsus kinų filosofas ir mokytojas Konfucijus. Šis filosofas savo pažiūromis buvo artimas Budai. Nesidomėjo pasaulio sukūrimu, ragino būti pačiu savimi, neveidmainiauti, neteisinti savo poelgių. Juk dangaus valia ir žmogaus širdis paklūsta moraliniam dėsniui. Jeigu tarnauji dangaus valiai – tarnauji žmonių gėriui. Tauriausia religijos forma – kultūra. Tikėti ir melstis reikia kultūrai, tik ji gali išgelbėti, pakylėti. Svarbiausias Konfucijaus teiginys: nedaryk kitiems to, ko nnenori, kad tau darytų. Kelio sąvoka yra esminė. Kiekvienas žmogus turi savo kelią. Teisingo kelio negalima nutiesti jėga ar grasinimais. Teisingo kelio ištakos žmogaus prigimtyje. Ne kelias išaukština žmogų, o žmogus gali padaryti kelią gėdingu.

Konfucijus buvo – konfucianizmo pradininkas. Ši rreligija atsiradusi Šantungo provincijoje apie VI a.pr.Kr. dabar išpažįstama visoje Kinijoje.

Konfucianizmo esmė – ne dievo garbinimas, o dao (kelio) laikymasis. Jis moko išminties gyventi harmoningą gyvenimą darnoje su gamta.

Dabar panagrinėkime Islamą. Apie 600 – uosius metus Mahometas pradeda skelbti Mekoje Islamą. Nauja religija sukelia didelį sąjūdį. Ši plinta greitai ir pasireiškia vienu kartu Vakaruose ir Rytuose, nuo Bengalijos įlankos iki Europos, jungdama, tokiu būdu, Iraną ir Viduržemio kraštus. Gimęs abiejų pasaulių kontakto zonoje, Islamas randa kiekviename svarbius šaltinius. Jis gimsta Arabijoje, plinta į Vakarus ir į Rytus, sudarydamas tarp jų tiltą, decentralizuojasi, daug kartų susijungia iš naujo, civilizuoja mongolus ir turkus, tęsdamas, tokiu būdu, tavo įtaką iki Indijos ir Tolimųjų Rytų, pergali Bizantiją ir ilgam laikui stoja prieš VVakarų Europą. Jo menas gimsta, kaip ir Bizantijos menas, Viduramžių formų dirvoje. Pamažu stiprėja senieji aziatiniai pradai ir, pagaliau, išsirutulioja iš naujo. Jei Bizantijos pusiau Vakarinis, pusiau Rytinis protas ir sudaro jo pilnam žydėjimui svarbią kliūtį, tai arabų aziatinė mintis skatino jo naują pažangą. Vakaruose Islamo menas išsilaiko giliai Rytiniu. Įvairių Kalifatų decentralizacija kuria keletą vietinių mokyklų, bet, žiūrint iš pamatų, formos saugo visus pagrindinius stiliaus pradus. Po Mongolų invazijos jos pasiduoda tiktai Persijoje (dabar Iranas) tolimųjų Rytų, Indijos ir KKinijos įtakai, bet apskritai musulmonų menas, net eklektinis pasilieka stiprus ir vieningas.

Jei Bizantija steigia Vakarų ir Rytų kompromisą, tai musulmonų menas yra tikrai Rytinis. Jo architektūra atgaivina Mesopotamijos kiemą, achemenidų hipostiliaus salę, sasanidų fasadą, dekoracijos atektonizmą. Senoji aziatinė ornamentika išsivysto iš naujo ir įgyja naujos geometrinės galios. Abstraktus protas išimtinai stiprus. Net Senosios Azijos evoliucijos ritmas užsilieka. Po trumpo aktyvaus archaizmo, menas kristalizuojasi ir sustingsta. Jis palieka be judėjimo iki mūsų laikų. Paplitęs nuo Indijos iki Ispanijos šis menas vaidino Vakarų Viduramžių formų raidoje svarbiausią rolę. Didelių Rytų pasaulis įsibrauna į Europą, atsistoja prieš jos kūrybą ir sudaro stiprų tiltą tarp Naujųjų Vakarų ir Senųjų Rytų. Mūsų laikais Islamas paplitęs ir praktikuojamas visame pasaulyje. Svarbiausi islamo teiginiai:

• Musulmonai pasižada paklusti Alacho valiai;

• Islamas yra tikėjimas, Alacho skirtas žmonijai;

• Mahometas yra svarbiausias Alacho pranašas:

• Islamiškame kalendoriuje nėra keliamųjų metų.

Mahometas buvo paskutinis ir didžiausias iš dvidešimt šešių islamo pranašų. Švenčiausia vieta musulmoniškajame pasaulyje yra Saudo Arabijos miestas – Meka. Jame yra kubo pavidalo šventykla Kaaba. Musulmonai tiki, kad ją pastatė Abraomas ir Izmaelis beveik prieš keturis tūkstančius metų. Kiekvienais metais, ypač piligrimystės mėnesį, musulmonai suplūsta į Meką ir susiburia prie Kaabos. Musulmonai dažnai meldžiasi kartu, grupėmis. Veidu atsisukę į Meką, jie atsiklaupia aant švarios žemės arba audeklo; tai gali būti kilimas, šiaudinis patiesalas ar net nosinė. Švenčiausia ir svarbiausia musulmonų knyga – Koranas. Joje Alachas apreiškia Mahometui, kaip žmonija turėtų gyventi žemėje. Musulmonai labai gerbia savo šventraštį, jis laikomas švarioje vietoje, prieš jį paimant musulmonai nusiplauna rankas.

Musulmonai slepia savo moteris, jas gali matyti tik šeima. Musulmonų namų balkonai uždari: jie ne tik slepia moteris nuo pašalinių akių, bet ir neleidžia vidun šilumos. Irane net turistės moterys turi aklinai užsidengti kūną. Atidengti galima tik veidą, pėdas ir plaštakas.

Mūsų laikais musulmonų tikėjimas darosi vis labiau iškreiptas. Musulmonai prisidengia Džihadu (šventuoju karu), organizuoja teroristinius išpuolius visame pasaulyje.

Kol Afrikoje, Azijoje ir Europoje gyvavo ir žlugo įvairios civilizacijos ir kultūros, kitame žemės pusrutulyje, taip pat virė gyvenimas. Kūrėsi savas pasaulis ir kultūra.

Olmekai buvo viena pirmųjų kultūrų Centrinėje Amerikoje (1300 – 400 m. pr.Kr.). jie gyveno tarp Meksikos įlankos ir Ramiojo vandenyno. Kai kurios jų tašytos milžiniškos galvos ir dabar stovi.

Čaninas buvo viena ankstyviausių Amerikos civilizacijų (apie 900 m.pr.Kr.). Šios Andų civilizacijos žmonės buvo žemdirbiai, jie nutiesė kanalą, kuris driekėsi devynis kilometrus, dalis šio kanalo buvo po žeme.

Centrinėje Amerikoje Majų civilizacija klestėjo nuo 300 – 900 m.po Kr. Majai statė didžiules piramidės fformos šventyklas. Jie turėjo raštą ir buvo tiksliai apskaičiavę saulės metus ir mėnulio mėnesio trukmę, galėjo numatyti užtemimus. Majai žaidė į krepšinį panašų žaidimą, kuris buvo pusiau religinė apeiga, pusiau sportas.

Actekai ir Inkai – pažangiausios civilizacijos Amerikos žemyne gyvavo gerokai anksčiau prieš atvykstant europiečiams. Actekų sostinė buvo gerokai didesnė už bet kurį Europos miestą. Klestėjo astronomija, matematika ir menai, dievų garbei buvo statomos didelės šventyklos. Actekai valdė penkis šimtus miestų ir penkioliką milijonų gyventojų turinčią imperiją dabartinės Meksikos teritorijoje. Inkų imperija driekėsi šimtus mylių palei Ramųjį vandenyną.

Actekai turėjo sudėtingą kalendorių sistemą, leidusią jiems labai tiksliai numatyti net po kelių amžių įvyksiančius įvykius. Deja Senajam Žemynui atradus Ameriką šios civilizacijos gyvavo nebeilgai.

Krikščionybė atsirado apie trisdešimtus metus Jeruzalėje (dabartinis Izraelis). Šiandien ji praktikuojama visame pasaulyje. Svarbiausi teiginiai:

• Švenčiausioji Trejybė yra Dievas Tėvas, Dievas Sūnus ir Dievas Šventoji Dvasia;

• Mylėti dievą ir savo artimą kaip patį save.

Pagrindinis šventraštis – Biblija. Šią šventą knygą sudaro dvi dalys: Senasis ir Naujasis Testamentai. Senąjį Testamentą sudaro šventi žydų raštai. Naujajame Testamente pasakojama apie Jėzaus gyvenimą ir mokymą. Po Jėzaus mirtie apaštalai paskleidžia jo mintis užsienyje. Krikščionybė sparčiai plito visoje Romos imperijoje (atsirado kaip maža sekta tolimame Romos imperijos užkampyje). Krikščionybės centrai Antiodrijoje ir

Edesoje perdavė ją į Rytus ir Persiją. Vėliau ji pasiekė Kiniją ir Indiją. 313 m. po Kr. imperatorius Konstantinas tapo krikščionimi ir Milano ediktu leido krikščionims laisvai melstis. Tai lėmė bažnyčios suklestėjimą.

Europos kultūrinis gyvenimas buvo glaudžiai susijęs su bažnyčia, religiją. Religija – tai žmogaus prigimtyje slypinčio amžino ir nepanaikinamo metafizinio poreikio išraiška.

Religijų didybė ta, kad jos reprezentuoja visą antijutiminį žmogaus skleidimąsi, visa tai, ko jis pats sau negali duoti. Kartu jos yra tautų bei kultūrų atsigręžimas į didįjį KKitą, arba antspaudas ir kontūrą, jų paliekamas begalybėje.

Neįmanoma pasakyti, koks procesas buvo svarbesnis: valstybės, religijos ar kultūros atsiradimas.

Be abejo, metafiziniai tautų pagrindai, bei likimai labai skirtingi. Čia galime palikti nuošalyje mažųjų rasių, negrų tautelių, laukinių ir puslaukinių religijas ir kultūras. Nagrinėjant pirmapradžius dvasinius dalykus, jos dar mažiau reikšmingos negu negrų valstybė, kai samprotaujame apie valstybės pradžią. Šios tautos nuo pat pradžių yra amžinos baimės nelaisvėje; jų religijos, bei kultūros nepateikia mums mato, leidžiančio suvokti dvasios laisvėjimo pradžią, kadangi jjose dvasiai niekada neleista spontaniškai išlaisvėti.

Tačiau ir aukštos kultūros tautose galima išskirti daugybę pakopų – nuo karalystės dievų, nuobodžiai primestų užkariautiesiems, nuo orgijinių ritualų bei panašių nelaisvo dievybės apsėdimo formų – iki tyriausio dievo garbinimo.

Senosios tautos turėjo ir ggarbinantį ir gazdinantį gamtos galių ir reiškinių kultą, protėvių ir fetišų kultą. Pirmapradis baimės potyris tikriausiai buvo didingas, nes jo objektas – begalybė. Religija prasidėjo nuo apsiribojimų, sumažinimų, apibrėžimų, turinčių padaryti kažkokį labai gerą darbą; gal būt tikėtai sužinoti kas už viso to slypi.

Iki šiol religijų atsiradimas siejamas su valstybės atsiradimu. Kartais religija yra valstybės pamatas ir tai duoda pagrindus įvairioms kultūroms iškilti ir vystytis.

Gyvenime įvairios religijos įgyja nepaprastai skirtingas reikšmes. Jai palyginsime jas, pamatysime, jog kai kurios beveik neturi aiškesnių formų. Jos neturėjo pirminių liudijimų ar juos prarado, tad pasitelkė poeziją ar kitą meną. Filosofija bei švietimas tokias religijas gali anksti suardyti ir viską išpasakoti, jose nebelieka paslapčių.

Kultūra – mes vadiname visumą tų dvasios darinių, kurie vvyksta spontaniškai ir nesiekia universalaus ar prievartinio galiojimo.

Modifikuodama ir ardydama ji be perstojo veikia abu stabiliuosius gyvenimo institutus – išskyrus tuos atvejus kai pastarieji ją visiškai pajungę savo tarnystei ir apriboję savo tikslais.

Šiaip kultūra yra anų abiejų kritika, laikrodis, rodantis jokiu kitu pavidalu nepasirodančias valandas.

Apskritai kultūros išorinė forma yra visuomenė plačiąją prasme sutampanti su valstybe ir religija.

Kultūrų seka būtų tokia: nuo kalnakasybos (tai yra tam tikros metalurgijos pakopos), gyvulininkystės, žemdirbystės, laivybos , prekybos, verslų iki piliečių ggerovės; tada iš amatų atsiradę menai, iš pastarųjų mokslas.

Kultūros viduje tam tikros sritys išstumia, pakeičia ir sąlygoja viena kitą. Bangos nuolatos ritasi čia ir ten.

Įvairių kraštų kultūriniai elementai bei kultūrinės stadijos iš pradžių vieni kitus veikia per prekybą, kuri vienur gaminamus aukštos kokybės specializuotus produktus gabena į kitas šalis. Tiesa, ne visur atsiranda dvasinis sekimas. Etruskai ir Juodosios jūros tautos, užuot kūrę patys, mieliau užsisakinėdavę ir pirkdavę gražus graikų gaminius išliko mainų stadijoje. Tačiau kultūrų istorija žino nepaprastai daug lemtingų pritraukimų ir susilietimų – tautos su tauta, specialybės su specialybe, dvasios su dvasia.

Viena didžiųjų kultūrų ypatybė – tai jų pajėgumas atgimti. Ta pati arba vėliau atėjusi tauta su tam tikra paveldėjimo arba vien žinojimo teise praėjusią kultūrą iš dalies įtraukia į savąją.

Kultūra tai pastangos gerinti, tobulinti supantį pasaulį ir save patį. Tai žmogiškumo prasiveržimas. Žmogus siekdamas tiesos save tikrina ir analizuoja.

Kultūros progresas – ėjimas nuo vieno lygio prie kito. Nenoras gyventi taip kaip iki šiol gyventa – sąlyga.

Žmogus kopdamas nuo laiptelio ant laiptelio, pradedant nuo akmens amžiaus, mitologijos, Egipto, Graikų kultūros, Romėnų, Kinijos civilizacijomis, baigiant įvairių religijų suklestėjimu, kūrė kultūrą ir pats tapo neatsiejama tos kultūros dalimi. Mes esame tokie – kokią kultūrą turime. <

Naudota literatūra:

„Kultūra ir istorija“

Jurgis Baltrušaitis „Visuotinė meno istorija“

Edmundas Gendralis „Kultūros ištakos“

Vytenis Kavolis „Kultūros dirbtuvė“