Neįgalieji tarp mūsų

2002 01 23 10m kl. mok. Mindaugo Švobos

Neįgalieji tarp mūsų

Mūsų visuomenėje buvo, yra ir, mano manymu, bus daug neįgaliųjų žmonių. Dar prieš dešimt metų retai kada gatvėje sutikdavai negalios ištiktą žmogų. Tuometinė visuomenė ignoravo neįgalųjį, todėl jie dažniausiai užsidarydavo kambaryje tarp keturių sienų. Bėgant laikui, keičiasi ir visuomenė. Į dienos šviesą išeina vis daugiau neįgaliųjų.

Žmonės gali būti psichiškai ir fiziškai neįgalūs. Psichinę negalią turinčius žmones sunkiau įtraukti į visuomenę nei fiziškai neįgalius. Psichiniai sutrikimai dažniausiai atsiranda nuo pat vaiko gimimo ar kkokios tai galvos traumos, persirgtos ligos. Ne visų psichinė negalia yra vienoda. Pati baisiausia būsena, kai žmogus nebesiorientuoja erdvėje ir aplinkoje. Tokių žmonių likimas aiškus – uždarymas į psichiatrinę ligoninę, izoliavimas nuo visuomenės.

Neįgalieji, kurie nėra tokioje sunkioje būsenoje, gali mokytis ir net įgyti profesiją. Tokių mokyklų Lietuvoje tėra viena. Tai Lietuvos reabilitacinio profesinio rengimo centras, esantis Radviliškyje. Šiame centre mokosi daug jaunuolių iš visos Lietuvos. Jie pagal savo galimybes pasirinko sau tinkamiausią profesiją. O profesijų pasirinkimas gana didelis: ir stalių, iir virėjų, ir apdailininkų, ir lengvųjų drabužių siuvėjų, ir viešbučio darbuotojų, ir želdinių tvarkytojų, ir šaltkalvių.

Šiame centre mokosi ne tik psichinių, bet ir fizinių negalių turintys jaunuoliai. Tačiau jiems geriau. Fizines negales turintiems žmonėms yra ir daugiau mokyklų. Pavyzdžiui specialios mmokyklos yra akliesiems ir kurčnebyliams.

Kyla dar daugiau rūpesčių tiems neįgaliesiems, kuriems reikia protezų. Mat protezų gamyboje yra monopolija. Įmonė gaminanti protezus labai padidina kainas. Dėl monopolijos protezo kokybė nėra labai aukšta. Tai neidealiai nušlifuota, nėra labai patogūs. Jūs nepagalvokite, kad protezų gamintojai savo darbą atlieka atmestinai “šlept tept ir viskas”. Ne, jie savo darbą atlieka gerai, tik ne taip kruopščiai kaip atliktų esant konkurencijai.

Neįgaliesiems sėdintiems vėžimėliuose sunkumus sukelia laiptai. Visuose senai statytuose pastatuose nebūdavo padaromi užvažiavimai vežimėliui. Tik atkūrus nepriklausomybę buvo pradėti statyti tokie nuolydžiai. Iki šios dienos dar nėra visuose visuomeninėse įstaigos padaryti užvažiavimai. Mano žiniomis, tokių užvažiavimų nėra mokyklose, mažose parduotuvėse, ne visuose ligoninėse, bibliotekose, policijos komisariatuose. Daug kur nėra nuožulnių šaligatvių, kad galėtų užvažiuoti neįgalieji su vėžimėliu.

Kad iir kokie būtų neįgalieji, kad ir kokia nelaimė būtų juos ištikusi, jie niekados nenori išskirtinio globėjiško dėmesio. Neįgalieji nori, kad aplinkiniai į juos žiūrėtų kaip ir į kitus žmones, kad juos laikytų pilnaverčiais piliečiais.

Tad gerbiamieji, išvydę neįgalųjį, nebadykite jį pirštais ir nevarstykite žvilgsniais, bet ir nesielkite su juo, kaip su mažu vaiku.