J.Marcinkevicius

Justinas Marcinkevičius gimė 1930m. Kovo 10d. Jis debiutavo kartu su vienmečiais poetais – J. Degutytė, A. Maldoniu ir A. Baltakiu. Šį kartą ypatinga tuo, kad po ideologinės deformacijos metų jai sugrąžino bendražmogiškas vertybes, atgaivino tautinę savimonę, neoromantinę lyrikos tradiciją, estetinius literatūros vertės kriterijus.

Šios kartos bruožus nulėmė ir laikmečio aplinkybės, ir pačių poetų talentas. Svarbu prisiminti, kad iki tol pokarinėje Lietuvos literatūroje vyravo grubi ideologinė tematika bei deklaratyvi, su tikra poezija nedaug ką bendra turinti statistika. Pirmieji poetų rinkiniai rodė, kad ttalentinga kūryba gali įveikti ideologinių ir stilistinių deklaracijų klišes. J. Marcinkevičiaus ir kartu su juo debiutavę vienmečių poetų kūryba sutapo su bendru kultūriniu ir poltiniu 6-ojo dešimtmečio “atšilimu”. Ši lyrika iš bendro literatūros srauto išsiskyrė natūraliu poetiškumu, individualiu stiliumi, tai labai būdinga J. Marcinkevičiaus kūryboje. Šios kartos stilius artimesnis realybei. Pakilėta neoromatikų simbolika, grindžiama gamtos personifikacija ir tautosakos stilizacija. J. Marcinkevičiaus, bei kitų poetų kūryboje pasislinko socialinės aplinkos ir buitiškumo linkme, išsaugodama visuotinumo siekį, ir įgydama papildomų patriotinių akcentų. Eilėraščiai ssukonkretėjo, jame atsirado vietos aplinkos detalei, minties fragmentui. Nors kalbėjimo galimybės skyrėsi, bet estetiniu poezijos lygių, filosofinės minties krūviu kūryba beveik nenusileidžia dešimtmečiu vyresniems išeivijos žemininkams.

J. Marcinkevičiaus poezijos centre – Lietuva, tauta, kalba ir visos su šiomis sąvokomis susijusios vertybės. ŠŠios vertybės lietuvių literatūroje nebuvo naujos, jos svarbios visiems lietuvių poetams nuo Maironio ir J. Aisčio, iki K. Bradūno ir A. Mackaus. Didžiausiu Just. Marcinkevičiaus kūrybos ir populiarumo laikoktarpiu Lietuvoje šias vertybes sugrąžinti į viešumą, įvardinti jas kaip aukščiausias, nebuvo lengva. Melo ir prisitaikymo atmosferoje jas kur kas lengviau buvo ingnoruoti, į pirmą planą keliant sovietmečio primestas pseudovertybes – klasę, liaudį ar darbininkiją. Nemažai to meto literatų taip ir darė, knygynų lentynas užpildydami, jokios išliekamosios vertės neturinčia, rašliava. Net ir tarp neprisitaikiusių prie režimo savo kartos poetų Justinas Marcinkevičius išsiskyrė ypatingu suinteresuotumu skelbti meilę savo kraštui, tautai, kalbai.

Literatūrologės V. Daujotytės teigimu “Justinas Marcinkevičiaus kūryba buvo ir nelaisvos visuomenės laisvė, paremta žinojimu, kad sarbu ne tik tai, kas pasakyta, bet ir ttai, kas nepasakoma ir kodėl”. Ypač svarbu tai, kad Justinas Marcinkevičius kūryboje išaukštinta tautos, o su ja ir atskiro žmogaus laisvę.Ši laisvė Just. Marcinkevičiaus poezijoje įgijo originalią estetinę išraišką.

Visa Justino Marcinkevičiaus poetinė kūryba teka dviem vagomis – epine ir lyrine. 1955m. skaitančiai visuomeniai jis buvo žinomas kaip epinės poezijos autorius – poemų ir poetinių dramų kurėjas. Epinę poezija Justinas Marcinkevičius daugiausiai rašė 6-uoju ir 7-uoju dešimtmečiais. Tačiau lyrikos pradas jo kūryboje niekada nebuvo išknykęs.

Vėlyvesnėje Just. Marcinkevičiaus kūryboje – 8-uoju iir 9-uoju dešimtmečiais – įsivyrauja lyrika. Epinės kūrybos pasirodo vis rečiau. Šiuo laikotarpių ypač išryškėjo elipsės iškalbingumas Just. Marcinkevičiaus kūryboje – eilėrasčio tekstas intonuojamas taip, kad nepasakytų reikšmių lieka daugiau nei pasakytu, tačiau nepasakytosios nesunkiai nuspėjamos iš prasminių teksto akcentų. Elipsė ir intonavimas Just. Marcinkevičiaus kūryboje yra savitos poetinės kalbos priemonės: pauzėmis, nutylėjimais, užuominomis ir prasminiais akcentais pasakyti tai, ko atvirai pasakyti negalima. Tokia kalba literatūros moksilininkų kartais įvardijama kaip Ezopo kalba.

Just. Marcinkevičiaus kūryba liečia visus pasaulio pažinimo aspektus, kelia pamatinius pasaulio prigimties ir didžiausių jo vertybių klausimus.

Tačiau teminis šios poezijos repertuaras nėra platus, jį galima nusakyti keletu žodžių – Tėvynė, tauta, žemė, duona, kalba, motina ar pan. Už šių žodžių Just. Marcinkevičius jautė plastančią gyvybę – tautos dvasią, siekė ją perteikti, neleido savo skaitytojams užmiršti, kad ši dvasia yra, pats savo kūryba ją gaivino. Kai Just. Macinkevičius šiuos žodžius ėmė vartoti savo poezijoje, jie nebuvo taip paplitę. Reikėjo ir pilietinės drąsos, ir poetinio talento, kad galėtum juos prakalbinti iš naujo. Sovietmečio idealogija tokius žodžius ir sąvokas stengėsi išbraukti iš kultūrinio Lietuvos gyvenimo.

Justino Marcinkevičiaus trilogija “Mindaugas”, “Mažvydas”, “Katedra” pasirodė lietuvių dramaturgijos pakilimo metu. Savito braižo, novatoriškas dramas tuo metu kūrė Juozas Grušas, Raimundas Samulevičius, Juozas Glinskas, Kazys Saja ir kkiti dramaturgai.

Just. Marcinkevičiaus trilogija lietuvių dramaturgijoje atgaivino poetinės dramos tradiciją, sukurtą V. Krėvės, Vydūno, Maironio, V. Mykolaičio – Putino, Balio Sruogos. Pasirodžius Marcinkevičiaus veikalams, eilėmis istorinės dramas pradeda rašyti, siekti poetiškumo Juozas Grušas.

Jonas Lankutis, apibendrinamas Marcinkevičiaus draminės trilogijos reikšmę, pastebi jog žymiausi lietuvių poetai-dramaturgai eiliuota drama daugiausiai kreipė lyrizacijos linkme, o Marcinkevičius atskleidė didžiules sceninio metaforiškumo, monodramatizmo išgales.

Marcinkevičiaus trilogija modernizuoja istorines dramos tradicija, konkrečiam įvykiui suteikia apibendrintą, simbolinę prasmę.

Skaitydami poetinę dramą mes esame ne tik žiūrovai, iš šalies stebintys kūrinio veikėjų gyvenimą ir išgyvenimus, – mes tarsi susitapatiname su pagrindiniu veikėju, daug ką regime jo akimis, suvokiame per jo mintis ir emocijas:

LAURYNAS

Bet aš mačiau.tikrai, aš juk mačiau.

O, koks tai buvo pastatas! Didingas,

Taurus ir paprastas. sunkus ir lengvas.

Toks žemiškas ir dangiškas drauge.

Kuklus ir iškilmingas. Dieve mano!

Nejaugi jo tikrovėje nėra,

Ir tai, ką aš mačiau, tiktai miražas?

Akių apgaulė? Tik vaizduotės žaismas?

Katedrai suteikiama visuotinumo, idealumo reikšmė, joje, tiki Laurynas, telpa viskas. Tačiau Katedra nėra nusiraminimą teikianti vertybė, ji žadina dramatiškus vidinio gyvenimo konfliktus. Ji pirmiausiai iškyla vizijoje. Joje įprasminama dramatiška įtampa tarp žemiškumo ir dangiškumo, sunkumo ir lengvumo, tikrovės ir vizijos.

Politinis ir moralinis valdančiosios klasės susidėvėjimas, visų baudžiavinės sistemos resursų išnaudojimas, prancūzų buržuazinės revoliucijos idėjos, visuotinis liaudies masių nuskurdimas – tokia istorinio dramatizmo ssituacija “katedroje”. Ši revoliucinė situacija dramoje įgauna socialinio, politinio ir moralinio konflikto turinį, susidūrus dviem pagrindinėm jėgom, dviem pagrindiniam veikėjam – tikroms istorinėms asmenybėms. Iš vienos pusės – talentingas architektas, baudžiauninko sūnus Laurynas Stuoka-Gucevičius, iš kitos pusės – Vilniaus vyskupas Masalskis, stambus feodalas, įtakingas bažnyčios ir valstybės veikėjas, menų globėjas ir mecenatas, o iš tikrųjų – socialinis ir moralinis jų prievartautojas. Šis dviejų asmenybių, dviejų klasių konfliktas auga ir stiprėja Vilniaus katedros statybos metu. L.Stuoka mato katedroje socialinio teisingumo, gėrio, grožio idealą – idealą, kurį jis atsinešė iš liaudies meninės saviraiškos gelmių ir subrandino pažangių amžiaus idėjų veikiamas, o vyskupui Masalskiui šis didingas statinys – tik dekoracija įrančio feodalizmo fasadui, priemonė ir toliau laikyti mases dievo ir valdančiųjų baimėje. Daugiabriaunis konfliktas savo viršūnę pasiekia, įsiliepsnojus 1794 metų Vilniaus sukilimui. L. Stuoka ir jo mecenatą vyskupą Masalskį sukilimas pastato į skirtingas barikadų puses: architektas vadovauja sukilusių miestiečių gvardijai, o vyskupas bėga nuo išnaudotos liaudies ir išnaudoto meno keršto. Dramoje j.m. rūpi menininko tema, socialinis ir moralinis šios temos turinys. Liaudies drama yra ir menininko drama. Ši drama atveda jį, beieškantį pagrindinių kolonų savo katedrai, prie iškentėtos išvados, kad tiktai tarnaudamas savo liaudžiai, tiktai gyvendamas jos socialinio teisingumo gėrio ir grožio idealais,

jis gali realizuoti savo kaip meninės asmenybės, turinį. L.s. – asmenybės ir menininko – maištą irgi nulemia socialinės-politinės idėjos. Išsigimus diduomenė nepajėgia pasiūlyti menui aukštesnių idealų. Ji nepajėgia ir valstybės valdyti. O tuo tarpu baudžiavinė valstietija dar nesubrendus kaip socialinė-politinė jėga. To meto Vilniuje ir to meto Lietuvoje dar nebuvo sąlygų buržuazinei revoliucijai. Iš čia ir pagrindinio herojaus – praaugusios savo laiką asmenybės – vienišumas ir drama. Šioje tragiškoje tamsoje per klaidas, skausmą ir kančias herojui vis labiau ima ryškėti ttėvynės idealas, ta pagrindinė kolona, ant kurios kiekvienas žmogus privalo statyti savo katedrą.

Taigi Just.Marcinkevičius intensyviai dalyvavo skaudaus lietuvių tautos likimo apmąstymuose. Kūrė aktyvų dvasinį gyvenimą gyvenančio žmogaus lyrinį dienoraštį. Klausanti ir klausianti žmogaus dvasia kartu yra kultūros dvasia.Poetas įprasmino žemės, žemės darbų poetinę jauseną. Savo poetinėmis programomis Just.Marcinkeviąius siekė derinti, jungti, harmonizuoti. Buvo pripažintas kaip moralinis autoritetas.