kazys grinius

DR. KAZYS GRINIUS

Lietuvos valstybės prezidentas 1926.VI.7 – 1926.XII. 17

Dr. Kazio Griniaus, gimusio 1866 m., tėvai buvo tipingi Suvalkijos ūkininkai, turėję 17 ha žemės Salemono – Būdos kaime, Marijampolės apskrity. Išėjęs Marijampolės gimnaziją, Kazys baigė Maskvos universiteto medicinos fakultetą ir 1894 m. apsigyveno Marijampolėje, kur dirbo gydytojo darbą. Dar gimnazijoje būdamas, gyvai pasireiškė lietuviškoje veikloje, o studijuodamas dalyvavo slaptoje lietuvių studentų draugijoje, rašė spaudoje, savo straipsniais ir darbu rėmė V. Kudirkos leidžiamą “Varpą”, socialistinį judėjimą ir už gyvą patriotinę vveiklą buvo kurį laiką rusų kalinamas.

Gyvendamas Marijampolėje, buvo tikras lietuviškos veiklos ramstis: organizavo tautines demonstracijas, būrė ir sąmonino lietuvius, skelbdamas tautinius ir demokratinius idealus, veikdamas per slaptai leidžiamą spaudą,per lietuviškus chorus, spektaklius suburdavo jaunimą, kovojo su Lietuvos rusinimu. Už savo veiklą buvo ištremtas į Rusijos gilumą, į Poltavą, bet po 1905 metų revoliucijos vėl grįžo į Marijampolę ir toliau varė kultūros, bei švietimo darbą. Jo pastangomis buvo suorganizuota “Šviesos” draugija, kuri įsteigė pirmąją Marijampolėje mokyklą su lietuvių dėstomąja kalba. VVėl rusų valdžios persekiojamas, jis buvo priverstas keltis į Vilnių, bet ir čia nenustojo dirbęs,bendradarbiaudamas “Lietuvos Ūkininke” , “Lietuvos Žiniose” ir dalyvaudamas slaptoje plitinėje vekloje. Grįžęs į Marijampolę,vėl keletą kartų buvo rusų kalintas ir ištremtas.

I Pasaulinio karo metu atsidūręs RRusijoje, buvo išrinktas į Rusijos Lietuvių Tarybą, dirbo tremtinių globos darbą. Didžioji Rusijos revoliucija jį užklupo Kaukaze, kur jo taip pat labai veikli ir daug Lietuvai nusipelniusi žmona kartu su jaunute dukra buvo bolševikų nužudytos. Karui pasibaigus, dr. K. Griniui pavyko per Turkiją pasiekti Paryžių, kur jis tuoj vėl įsijungė įlietuvišką darbą, padėjo grįžti lietuviams belaisviams iš Vokietijos į Lietuvą.

1919 m. dr. K. Grinius grįžo į Lietuvą, dalyvavo Steigiamajame Seime kaip liaudininkų partijos atstovas, redagavo “Lietuvos Žinias”, dirbo Kauno savivaldybėje medicinos bei sanitarijos skyriuje, rūpindamasis suorganizuoti Lietuvoje motinos ir vaiko globą, kovą su džiova.Jo darbas pakėlė sveikatingumą ir švarą Lietuvoje.

1926 m. Lietuvos seimas jį išrinko Lietuvos prezidentu, bet jis iš tų pareigų buvo pašalintas, įvykus 1926 m. ggruodžio 17 d. perversmui. Po to jis vėl veikliai dirbo savivaldybėje, buvo daugelio draugijų narys, rašė spaudoje, stengdamasis palaikyti demokratiškumo idėjas tuo laiku, kada iš Vokietijos, Italijos skverbėsi į Lietuvą vadizmas ir nedemokratiniai sąjūdžiai. Vokiečių okupacijos metu parodė didelę pilietinę drąsą, kartu su J. Aleksa ir prelatu M. Krupavičium pasirašydamas įteiktą vokiečiams protestą dėl Lietuvos pikiečių žudymo. Už tą savo žygį jis buvo vokiečių ištremtas iš Kauno į Suvalkiją. Užeinant antrajai bolševikų okupacijai, Grinius pasitraukė į Vokietiją, nenustodamas bendradarbiauti kultūros ddarbe, spaudoje. Jau būdamas 80 metų amžiaus, beveik nustojęs regėjimo, rašė atsiminimus, straipsnius botanikos, istorijos klausimais ir kt., rūpinosi Lietuvos išsilavinimu.Tuo tikslu jis kreipėsi raštu į didžiųjų valstybių vyriausybes, leido atsišaukimus į lietuvių tautą.

Dr. K. Grinius Čikagoje 1950 m.,palaidotas Lietuvių Tautinėse kapinėse.

Literatūra:

Daugirdaitė- Sruogienė V. “Lietuvos istorija”-V.: Vyturys, 1990.