Balys Sruoga

Balio Sruogos figūra matyti iš toli visose lietuvių literatūros palaukėse. Į kurį žanrą beįšokdavo jo šmaikšti plunksna, ten ji rėžė naujas ir gilias vagas. Lyrika, dramaturgija, kritika, publicistika ir epistoliarija – visur B. Sruoga paliko neišblunkančius savo turtingos kūrybinės prigimties ir nerimastingos asmenybės pėdsakus.

Lyrika buvo pats brangiausias šio daugiabalsio talento ,,širdies kūdikis”. Kartais per ištisą dešimtmetį B. Sruoga neparašydavo nė vieno eilėraščio. Kartais jis pats tyčiodavosi iš savo poetinės kūrybos, prisidengęs kokiu nors slapyvardžiu. Bet B. Sruoga visados jautėsi esąs llyrikas – ar kurtų istorines dramas, ar rašytų kraupius savo sarkazmu ir tragika memuarus. Jis liko poetas su gyvais emocijų verpetais, kuriems pasiduodavo be atodairos, su spontaniškais sielos protrūkiais, kuriuose ištirpdavo gyvenimo pažinimas ir rafinuota kultūros išmintis, žmogiškumo ilgesys ir pikta ironija amžiaus niekšybėms.

B. Sruoga itin gerai išmanė didžiulį tradicinės kultūros ir literatūros kontekstą ir sugebėjo jį provokuoti. Nei vienas literatūrinis ir apskritai kultūrinis debiutas nelikdavo nepastebėtas smailios B. Sruogos – kritiko – plunksnos. Taip ir poezijoje. Jis išliko ggana artimas romantizmui, tačiau galėjo sukurti impresionistinio stiliaus eilėraščių. Daugeliu atvejų B. Sruogos simbolis išreiškia neįprastą gebėjimą jungtis ir žaisti su kitais žodžiais, nuolat mainant savo prasmę.