J.Biliūno „Brisiaus galas“

“O juk buvo jaunas ir jisai, stiprus ir visų branginamas. Tada apsigint nuo žmonių negalėjo. Su juo vaikai žaidė, jį račiukuos įsikinkę, važinėjo: nepyko ant jų Brisius, kad ir kartais visai be reikalo jam skaudžiau suduodavo, – žinojo, kad mažas ir silpnas ir maža dar teišmano. Jį troboj kiekvienas į save šaukė ir duona penėjo, medžiotų su savim vedės. Ustovas ir varškės jam negailėjo, bet tik nuo jo namo nelėktų, galvijus dabotų. O kiek dar, jau senas būdamas, juokų piemenims ppridarydavo! Užmes jie, būdavo, ant Brisiaus galvos čerkazėlį ir turi, o vienam pasislėpti liepia, paskui paleidžia Brisių ieškotų. Ir visados surasdavo, nors tasai už pusvarsčio aukščiausioj eglės viršūnėj būtų pasislėpęs. Susekdavo jo pėdsakus, apuostydavo medį ir, pakėlęs aukštyn snukį, imdavo loti. Neidavo, kolei tasai nenulips. Pamatęs nulipantį, nesitverdavo iš džiaugsmo, šokinėdavo inkšdamas aplinkui ir, sugrįžęs į piemenis, iškišęs liežuvį, žiūrėdavo tai į juos, tai į krepšelius: žinojo, kad iš tenai būtinai gaus mėsos kruopelę ar duonos plutelę. Tačiau ir piemenys jjį užmiršo.

Guli senas Brisius ant spalių ir sapnuoja. Mato jisai per miegą antis, kurias jo šeimininkas šaudo, o jisai iš vandens neša. Ir tiek tų ančių daug, tokios jos riebios! Pramerkia Brisius akis ir saldžiai žiovauja, jas atsimindamas. Bet kaipgi jjisai stebisi iš tiesų priešais save šeimininką su šaudykle už pečių pamatęs. Savo akim nenori tikėti: turbūt ir jį sapnuoja. “

J. Biliūno apsakymo “Brisiaus galas” pavadinimas – konkretus, apimantis ir vainikuojantis pabaigą. Gyvenimo, egzistavimo, būties pabaigą. Šuo Brisius, gyvenantis paskutines savo trumpo gyvenimo akimirkas, susiduria su nereikalingumo problema. Ir tarsi ieškodamas paguodos, pasineria į atsiminimų pasaulį.

Ištrauka pradedama jaunystės prisiminimais. Svarbiausi žodžiai: ”jaunas, stiprus, visų branginamas”. Vertybių skalėje aukščiausią vietą užima reikalingumas, ryšys su kitais žmonėmis, meilė ir supratimas.

Piešiamas laimingos vaikystės paveikslas: “su juo vaikai žaidė, jį račiukuos įsikinkę, važinėjo.“ Bet net ir jaunas būdamas, Brisius jau mokėjo atleisti. Išryškėja neapsakoma meilė savo artimui, supratingumas. Atpildas už tai – dėmesys, reikalingumas.

Į viską žiūrima šuns akimis. Pasaulis vaizduojamas taip, lyg žmogus bbūtų antrame plane, bet vis tiek šuns gyvenime užimtų svarbiausią vietą. Taip susilieja žmogaus ir šuns pasauliai: kiekvienas į viską žiūri iš savo pozicijos, todėl ir supratimas apie vertybes skiriasi.

Visa ištraukos pradžia – atsiminimų pasaulis, prarastų jaunų ir laimingų dienų ilgesys. Ir viską nutraukia skaudus sugrįžimas į realybę: “Tačiau ir piemenys jį užmiršo.” Keičiasi pasakojimo nuotaika ir laikas – sugrįžtama į dabartį. Šis sugrįžimas labai skausmingas. Kiekviena nutraukta svajonė, kai į ją įsiveržia neviltis, tarsi smūgis iš vidaus, padidinantis nusivylimą. JJuk tada, kai į mūsų pasaulį įsiveržia vienatvė, kiekvienas gyvename tik svajonėse, susukurdami naują iliuzijų pasaulį.

Svajonę, prisiminimus keičia sapnas. Bet net ir į sapną pasibeldžia nostalgija. Laimingų dienų nostalgija. Išryškėja ryšys su artimiausiu žmogumi – šuns ir šeimininko ryšys, kurį nutraukti gali tik tas, kurio jausmai jau atbukinti gyvenimo paviršutiniškumo, o meilė pateisina žiaurumą. Ir tai yra žmogus.

Ištraukoje jaučiama laikų kaita. Atsiminimai – realybė, sapnas – tikrovė, praeitis – dabartis. Ši kaita sustiprina lekiančio laiko pojūtį. Kaip praūžusi gyvenimo audra, jis visur palieka savo pėdsakus. Skausmo ir palaidotos vilties pėdsakus.

Susilieja tikroviška, reali aplinka ir minčių, svajonių debesis: “Guli senas Brisius ant spalių krūvos ir sapnuoja. ”Spalių krūva ir sapnas. Du poliai: konkreti vieta ir abstrakti būsena. Ypač pabrėžiamas žodis “senas”. Senatvė – laiko tarpas, kai išgirsti vis garsiau tiksintį laikrodį, kai valandos virsta sekundėmis, o sekundės – ilgomis valandomis. Artėja tai, kas žmogui yra nepaaiškinama ir baisu. Bet ne mirtis kelia siaubą – ji yra neišvengiama. Baisi vienatvė, kelianti dar didesnę nereikalingumo baimę. Juk žmogui ryšys, bendravimas, kontaktas – patys svarbiausi dalykai. Tik jie užkerta kelią vienatvei.

Ištraukos erdvė – individuali, psichologinė. Šuns paveikslas simbolizuoja žmogų, jo pasaulį atskleidžia pasakotojas, kartu išryškindamas paties žmogaus nejautrumą. Nejautrumą ištikimai tarnavusiam šuniui, oo gal ir savo artimam žmogui.

Moralinio ir fizinio smurto priemonė – ginklas. Tai tarsi geležinės sąžinės žmogaus galios patvirtinimas. Pranašumo simbolis, kuris iš tikrųjų tėra tik silpnumo įrodymas. Ginklas, t.y. šautuvas, kurį Brisius sapnavo kaip medžioklės įrankį, dabar, jam pabudus iš sapno, kabo jo šeimininkui ant nugaros. Tik šįkart jie jau neis medžioti. Dabar tai bus ne linksmos jaunystės dienos, o sunki senatvės našta. Arba sąžinės išbandymas.

Paskutinis ištraukos sakinys dar labiau sustiprina bejėgiškumo jausmą. Tai tarsi paskutinė viltis, paskutinis pagalbos šauksmas, kuris taip ir lieka neišgirstas.

Pakeldamas ranką tada, kai turi ją ištiesti, žmogus žlugdo save. Darydamas žalą kitam, jis nusikalsta sau, pamiršdamas, kas yra žmogiškumas. Senatvė nepralenks nei vieno, primindama visas padarytas ir patirtas skriaudas.