J.Vaičiūnaitė“Vilnius. Archeologija”.

J.Vaičiūnaitė- poetė, subtiliai atskleidusi žmogaus praeities, jo šaknų svarbą laiko kryžkelėje. J.Vaičiūnaitės kūrybai svarbi kultūros erdvė, todėl savo lyrikos pasaulį ji kuria istorinėje plotmėje. Visa tai ryšku eilėraštyje “Vilnius. Archeologija”.

Eilėraščio pavadinimas sukonkretina vietą (Vilnius) ir susieja dabartį su praeitimi (archeologija). Tai tesioginė nuoroda į žmogaus atminties, savęs ieškojimo, o kartu ir praradimo užmarštyje idėją.

Jau pirmoje eilėraščio strofoje ieškojimas įgauna kasdienybėje realizuojamo veiksmo formą: “atkasėm mūro sienas, /Durų ar vartų angą”. Lyrinis subjektas- “mes”- įkūnija visos žmonijos, o kartu ir atskiro iindivido, sąvoką. Tai praplečia vizualinę eilėraščio erdvę, leidžia suvokti amžinybę kaip nekintamą žmogaus prieglobstį.

Vienas iš pagrindinių eilėraščio vidinės kompozicijos aspektų yra erdvės slinktis: vertikalią erdvę- skverbimąsi gilyn (daug kartų pakartojamas žodis “atkasėm”) keičia horizontali erdvė (“durų ir vartų angą”). Abi šios erdvės sukuria simbolinį prasmių klodą (ieškojimo motyvas), kurį dar labiau sustiprina trečioji- paradoksali- eilėraščio erdvė (“Gilyn vis grimzdantį dangų”).

Simboliai- tarsi eilėraščio atrama, realybę paverčia iliuzija. Eilėraštyje gausu amžinybę simbolizuojančių detalių: ”mūro”, “akmens”, “grindinio”, “amžių”, “požemio”, taip pat istorijos šviesos ppaliestų miestų įvaizdžių: “Atkasėm varganą troją / skurdžią mažą pompėją”. Lyrinis subjektas ieško savęs amžinybės (suvokiamos, bet nepatirtos) ir istorijos (žinojimo) plotmėje, “gūdžioje amžių atodangoje”.

Nuo bendrų, objektyvių išgyvenimų tarsi pereinama prie subjektyvumo: ”Atkasėm savo šaknis akmens- jos pilnos sopėjimo”. Žinojimas vvisada atneša skausmą, o nežinia- tuštumą. Šiuo filosofiniu principu ir paremtas vidinis eilėraščio vyksmas- ieškojimas.

Subjektyvią erdvę lemia ir trečiojoje strofoje atskleidžiama vidinė harmonija. Ši strofa skiriasi nuo pirmųjų, nes čia tarsi išblėsta dinamiškas nerimas, paremtas troškimu surasti kažką tikro, galbūt tiesą.Nuo “akmeninių” įvaizdžių pereinama prie trapumo, laikinumo simbolių. ”Mūrą”, “akmenį”, “klintis” keičia “sapnas”, “ledas”, “krištolas”. Amžinybę keičia akimirka. Tokia laiko slinktis sąlygoja subtilų eilėraščio prasminių atspalvių žaismą, būdingą tik J.Vaičiūnaitės kūrybai.

Paskutinėse eilėraščio eilutėse tarsi nusigręžiama nuo praeities ir pažvelgiama į ateitį, apgaubtą vilties: ”Tebeplakant širdžiai kairėj”. Praeityje randama ateitis: “atkasėm <.> žvakės ugnį, kurią / gobsim nuo vėjo delnais”. ”Žvakės ugnis” simbolizuoja šviesą, trapią, bet prasmingą būtį. Per visą eilėraštį pasikarojantį žodį “atkasėm” tarsi pakeičia veiksmažodis “gobsim”. Vidinis eilėraščio kilimas ppasiekia aukščiausią tašką.

Žmogaus būtis įsprausta tarp dviejų polių: preities ir ateities. Todėl, neturėdamas šaknų, jis neturės nieko. Žmogaus sąmonė ir siela gyva tik atminties ir kultūros erdvėje. Tokią būtiną žmogaus egzistencijos sąlygą J.Vaičiūnaitė atskleidė savo kūryboje.