I. Simonaitytės romane “Aukštųjų Šimonių likimas

Ieva Simonaitytė (1897-1978) – lietuvių literatūros klasikė, kilusi iš Mažosios Lietuvos krašto. Jos gyvenimas buvo susijęs su šio krašto dramatiška istorija, žmonių gyvenimo būdu, jų kalba ir papročiais.

I. Simonaitytės romane “Aukštųjų Šimonių likimas” svarbiausia ne įvykiai, o likimai. Pasakojama graudi istorija apie seną bajorą Šimonį ir jo vaikus, apie marą, nuo kurio mirė dauguma Mažosios Lietuvos žmonių, apie vokiečius, kurie jėga užgrobė lietuvių namus.

Senasis Šimonis savo vaikus mokė, kaip gerbti ir ginti savo bajorišką kilmę bei garbę ir mylėti ssavo žemę. Jo protėviai buvo garbingi bajorai ir jis pats taip buvo išauklėtas. Motinai Šimonienei svarbiausia, kad vaikai būtų dievobaimingi ir ištikimi karaliui. Šimonių vaikai žinojo, kas jie tokie, ko verti ir prieš nieką nelenkė galvos.

Šimonis – stiprios valios žmogus, gimtoji žemė ir savi namai jam svarbiausia. Atėjusiems vokiečiams jis pasakė, kad niekados, kol jis gyvas, svetimi nešeimininkaus jo namuose. Ir mirė, primuštas vokiečių, paskutinis lietuvis bajoras Įsros pakrantėje, o jo namai buvo užgrobti.

Vyresnysis Šimonio sūnus Etmonas svajojo, kaip vvytų priešus nuo savo žemės ir jo kraštas būtų laisvas. Etmonas liko gyvas, kai siautėjo maras, kartu su tėvu ir broliu dirba dvare, padeda našlaičiams. Jis nori, kad Šimonių dvaras išliktų ateičiai. Deja, jo likimas taip pat tragiškas: gindamas tėvą nnuo vokiečių, jis žūsta.

Sūnus Lukošius irgi eitų ginti savo žemės, aukščiau visko jam – lietuvio garbė. Endrius, kaip ir kiti jo broliai, darbštus, pareigingas, mylintis tėvus ir gimtinę. Lukošius ir Endrius mirė nuo maro.

Jaunesnysis sūnus Matas – išdidus, mylintis savo kraštą, Šimonio sūnus, jis neleidžia skriausti engiamųjų.

Lydija ir Jonė labai geros širdies Šimonių dukterys. Lydija – gailestinga, ji padeda vargšams, slaugo sergančius. Žmonės, kaip ir kitus Šimonis, ją gerbia ir myli. Jos sesuo Jonė svajoja apie kunigaikštį, kuris atjos ir išsiveš ją į Lietuvą. Bet jos irgi mirė nuo naro.

Nuo maro miršta ir jų motina.

Lieka tik vienas Šimonis – Matas, kuris priverstas išeiti iš savo namų, nes ten šeimininkauja svetimi, o savųjų jau nieko nebeliko. Jis ateina įį Aukštujus ir čia įsikuria. Jis sukuria šeimą, turi tris vaikus: Katrytę, Ansį ir Etmoną. Matas dažnai pasakoja savo vaikams apie bokštą Įsros pakrantėje, jis labai ilgisi savo namų, jam norisi sužinoti, kas dedasi jų buvusiame dvare. Jis norėtų aplankyti savo artimųjų kapą dvaro sode. Ir kai jo sūnus Etmonas išeina į kariuomenę, jis prašo jo aplankyti senąjį dvarą. Etmonas, grįžęs namo, negalėjo meluoti tėvui, kad nieko toje vietoje nebeliko. Juk tėvai mokė niekada nemeluoti. Nuo to laiko Matas Šimonis ddaugiau nebepasakojo apie bokštą Įsros pakrantėje ir kapą bajorijos sode. Lieka užmiršta ir ta vieta, iš kur kilęs Matas Šimonis.