Jablonskis

Didysis mūsų kalbos ugdytojas Jonas Jablonskis gimė 1860 m. Kubilėlių kaime, netoli Kudirkos Naumiesčio. Pradinę mokyklą lanke Naumiestyje, o gimnaziją Marijampoloje. 1881 m. Įstojo į Maskvos universitetą, kur studijavo klasikinę filologiją (lotynų ir senovės graikų kalbas).

Baigusiam universiteto studijas J. Jablonskiui, kaip lietuviui, caro valdžia neleido dirbti mokytoju Lietuvoje. Todėl jis ketverius metus vertėsi įvairiais atsitiktiniais darbais arba privačiai mokė turtingųjų vaikus. Tik 1889 m. Jam pavyko įsitaisyti mokytoju Mintaujos (dab. Jelgavos, Latvijos Respublikos) gimnazijoje, netoli nuo Lietuvos. Iš ččia J. Jablonskis dažnai atvygdavo į Lietuvą, rinko kalbos duomenis. Tai carinei valdžiai nepatiko, ir 1896 m. jį iškėlė į Taliną. J. Jablonskis greit užmezgė glaudžius ryšius su rusų kalbininkais F. Fortunatovu ir A. Šachmatovu. Tačiau po kelerių metų caro valdžia J. Jablonskį atleido iš darbo. Kiek pagyvenusį Žeimėlyje pas gimines, 1902 m. ištrėmė į Pskovą.

1903m. J. Jablonskiui leidžiama apsigyventi Šiauliuose. Čia jis mokė vietos inteligentų vaikus lietuvių kalbos ir rinko kalbos duomenis. 1904 m. persikėlė į Vilnių, kur iiš pradžių, panaikinus spaudos draudimą, teisė pradėtų leisti lietuviškų laikraščių kalbą, vėliau vertėsi spausdindamas taisyklinga kalba parašytas pigias lietuviškas knygas. 1906 m. jam pasisekė įsikurti Panevėžyje. Čia rašė straipsnius bei recenzijas apie kalbą, su mokiniais vertė iš rusų kalbos pedagogines kknygas. 1908 m. gavo lotynų kalbos mokytojo vietą Breste. Po ketverių metų persikėlė į Gardiną, kur jį užklupo Pirmasis pasaulinis karas. Artėjant frontui, J. Jablonskis kartu su gimnazija evakavosi į Veližą, o vėliau į Voronežą, kur buvo susibūrę daug lietuvių pabėgelių. Čia mokė lietuvių ir lotynų kalbų įsteigtose lietuvių gimnazijoje. Dėl ligos jau nebegalėjo vaikščioti ir į pamokas jį tekdavo vežti račiukais. Tačiau, nepaisydamas silpnos sveikatos, J. Jablonskis ir toliau įtemptai dirbo.

1918 m. vasarą J. Jablonskis sugrįžo į Lietuvą. Apsigyveno Vilniuje, o 1919 m. Vilnių okupavus Lenkijai, persikėlė į Kauną. Čia vadovavo vidurinių mokyklų mokytojų kursams. 1922 m. įkūrus universitetą, išrenkamas jo profesoriumi. Kol leido sveikata, dėstė universitete. Dirbo labai daug iki pat mirties (1930 m.).

Per visą savo ggyvenimą J. Jablonskis nepaisydamas kovojo su lietuvių bendrinės kalbos negerovėmis. Jis buvo didžiausias mūsų rašomosios kalbos tobulintojas. Daugiausia sielojosi dėl mūsų kalbos ateities, ypač rašomosios kalbos sunorminimo, visokių šiukšlių išvalymo.

Svarbios J. Jablonskio gramatikos. Jose nustatytos ir įteisintos rašomosios kalbos normos. Reikšminga jo knyga „Linksniai ir prielinksniai“ (1928 m.).

Ypač vertingi mūsų bendrinės kalbos norminimui bei tobilinimui J. Jablonskio straipsniai praktiniais kalbos klausimais. Tokių straipsnių bei recenzijų jis rarašė apie šimtą. Juose teisė ano meto rašomosios kalbos klaidas, aiškino lietuvių rrašybos, gramatikos, žodyno ir stiliaus dalykus. Svarbiausiu bendrinės kalbos normų šaltiniu bei normų patikrinimo kriterijumi jis laikė liaudies kalbą. Iš liaudies kalbos pavyzdžių J. Jablonskis spręsdavo, ar gera žodžių daryba, ar lietuviška sintaksinė konstrukcija ir ar tinka rašomajai kalbai. J. Jablonskis sugebėjo įžvelgti ir atskleisti būdinguosius mūsų bendrinės kalbos dėsningumus bei raidos polinkius.

J. Jablonskis nepaprastai atkakliai ujo ano meto mašomosios kalbos blogybes: tas pačias kalbos klaidas kantriai taisydamas po kelis ar net keliuliką kartų, kol mūsų žurnalistai ir rašytojai nuo jų visai atprasdavo. Taip veikiamas jis yra išgujęs daugybę svetimybių, pvz.: abrozą „paveikslą“, aptieką „vaistinę“, koronę „bausmę“, zakomą „įstatymą“ ir kt. Apsaugojo lietuvių kalbą nuo anuomet įsaigalinčių nevykusių najadarų, pvz.: apšviestūnas „inteligentas“, buitpieša „biografija“, sandarbininkas „bendradarbis“ ir kt. Mūsų rašytojus ir šiaip jau inteligentus J. Jablonskis atpratino nuo svetimybių bei netaisyklingų sintaksių konstrukcijų: buvau ant stoties (= buvau stotyje), iš priežasties ligos neatėjau (= dėl ligos neatėjau), jis dirba per sargą (= jis dirba sargu), knyga nuo mokslininko parašyta (= knyga mokslininko parašyta) ir kt.

Kovodamas su kalbos negerovėmis, J. Jablonskis stengėsi įdiegti ir yra įdiegęs mūsų rašomojoje kalboje labai daug iš liaudies bei tarmių paimtų gražių lietuviškų žodžių ir posakių. Neradęs tinkamo žodžio tarmėse ar seniuosiuose rraštuose, jis stengdavosi pats jį sudaryti. Dabar mes vartojame daug J. Jablonskio naujadarų, dažniausiai net neįtardami, kad tai jo padaryti žodžiai, pvz.: vienaskaita, daugiskaita, asmenuotė, bendratis, nuosaka, giminė, galininkas, vietininkas, jungtukas, ateitis, atvirukas, bendradarbis, degtukas, deguonis, įspūdis, įtaka, mokykla, pažanga, pieštukas, pojūtis, šviesuolis, švietimas, tamsuolis, tautietis, teismas, vadovėlis, vaizduotė, valdininkas, valstietis, vandenilis, pirmadienis, antradienis ir kt.

J. Jablonskis ne tik teisė kitų kalbą, bet ir pats daug vertė, redagavo, leido ypač visai visuomenei skirtas knygas. Versdavo dažniausiai savo mokinių padedamas. Jo verstų ir redaguotų veikalų kalba labai gyva, aiški ir taisyklinga. Šiais darbais jis taipat yra daug prisidėjęs prie mūsų bendrinės kalbos ugdymo ir jos kultūros kėlimo.

J. Jablonskis išaugino didelį būrį lietuvių kalbos mokytojų, spaudos ir kultūros darbininkų, kurie vėliau vadovavosi jo nurodymais, tęsė ir populiarino savo mokytojo tradicijas.