Grozines literaturos savybes

Pagrindinės grožinės literatūros savybės 

Grožinė literatūra (toliau tiesiog literatūra) yra žodžio menas.

Iš kitų raštijos sričių ją išskiria ir su menu suartina 1) savitas

vaizdavimo objektas, 2) gyvenimo atspindėjimas vaizdais, 3) esminė

visuomeninė funkcija – estetinė funkcija.

Pagrindinis literatūros vaizdavimo objektas yra žmogaus gyvenimas,

jo dvasios pasaulis. Dvasinio gyvenimo pasireiškimo sritys įvairios –

šeima, artimieji, draugų ratas, gamta, tautos, tėvynės istorija, kultūra ir

t.t.

Literatūroje vaizduojamas žmogaus darbas, moksliniai ir meniniai

ieškojimai, atradimai, išradimai ir kt. Kurią gyvenimo sritį rašytojas

bevaizduotų, jis kreipia dėmesį į žmogaus mintis, jausmus, iišgyvenimus,

aistras, siekius, reagavimą į aplinką, į pasaulį. Detalūs pačių gamybos

procesų, technikos bandymų aprašymai, ekonomikos aktualijos, medicinos,

archeologijos ieškojimai, politinės problemos ir pan. nedomintų skaitytojų

(arba domintų nedaugelį), nepaliestų suvokėjo jausmų, nepadėtų pažinti

žmogaus, drauge ir savęs. Gamybos procesai, ekonomikos aktualijos, gamtos

pasaulio reiškiniai atspindimi tiek, kiek yra reikalingi pavaizduoti

asmenybei, žmogaus būdui, likimui, – tam, kas domina visus. Tik vaizduojami

žmogaus santykiai su pasauliu, jo egzistencija, bendražmogiškos problemos,

emocijos nutiesia dvasinius ryšius per įvairiausias istorines epochas tarp

kūrinių ir skaitytojų.

Meninis vaizdas – tai gyvenimo paveikslas. Mokslininkas apie

gyvenimą kkalba teiginiais, tezėmis, loginėmis sąvokomis, o rašytojas apie

jį mąsto, jį „atkuria“ vaizdais. Kiekvienas kūrinys – atskiras pasaulis,

kurį sudaro rašytojo pavaizduoti žmonės, vienokie ar kitokie jų santykiai,

poelgiai, veiksmai, įvykiai, istorija, aplinka, gamta ir t.t. Dažnu atveju

(tačiau ne visada) meninis vaizdas – ggyvenimo paveikslas – panašus į mūsų

gyvenimo tikrovę, į realybę. O konkretus žmonių gyvenimas domina ir jaudina

skaitytojus, traukia imti knygą į rankas. Grožinė literatūra žmogaus protą

veikia per jausmus.

Kad geriau suprastume vaizdine formą, aptarsime pagrindines

Šatrijos Raganos apsakymo „Irkos tragedija“ vaizdo linijas.

Kūrinyje vaizduojamas svarbus mažos mergaitės gyvenimo momentas:

Irka suvokia, kad ji nėra nei mamytės, nei tėvelio mylima, kad ji svetima

ir nereikalinga naujose išsiskyrusių tėvų kuriamose šeimose. Konkreti

veiksmo eiga (saulei leidžiantis, iš sodo, kur žaidė su Džimu, Irka grįžta

namo į tuščius kambarius, kalbasi su žvaigždelėmis, laukia parvažiuojančios

mamytės, puola jos pasitikti, nori išsikalbėti, bet mamytė nutraukia jos

„čiulbėjimą“, ragina greičiau valgyti vakarienę ir gulti. Pasirodo mamytės

laukiamas ponas Gurskis, stiprėja Irkos nemeilė svečiui ir t.t.) ir yra

pagrindinė apsakymo meninio vaizdo linija.

Visi įvykiai, scenos, judesiai, ggestai įtraukiami į vieningą Irkos

gyvenimo, trukusio keletą dienų, paveikslą. Proceso vaizdavimą papildo

įvairūs aprašomieji vaizdai (saulėlydis, Irkos kambarys, krepšelis,

skrybėlaitė su „kokarda“ ir t.t.).

Taigi aptariamo Šatrijos Raganos apsakymo meninis vaizdas –

konkretus, individualus, nepakartojamas mažos mergaitės – Irkos – gyvenimo

paveikslas. Jam savitumo teikia pasaulio stebėjimas vaiko akimis,

pasakojimo stilizacija vaikiškomis intonacijomis. Apsakymo „Irkos

tragedija“ vaizdas nesudėtingas ir palyginti neplatus.

Vaizdo platumas, didumas priklauso nuo žanro. Romano, epopėjos

vaizdas apima daug veikėjų, situacijų, į jį įsiterpia įvairūs aprašymai.

Apysakos, poemos, dramos vaizdas siauresnis. Eilėraščiuose nubrėžti tik

keli gamtos, kkosmoso ar aplinkos brūkšniai, fiksuojamos kelios išgyvenimo

akimirkos. Tačiau platesnį ar siauresnį vaizdą „matome“ kiekviename

grožinės literatūros kūrinyje, kiekvienoje miniatiūroje, mįslėje, aforizme.

Savo rėžtu bendras, didysis, kūrinio vaizdas („makrovaizdas“)

susideda iš daugybės smulkesnių vaizdų – bendrojo kūrinio vaizdo fragmentų.

Iš kūrinio galima išskirti poelgių, veiksmų, aplinkos, gamtos, daiktų ir

kitokius vaizdus. Kiekvienas, kad ir smulkiausias vaizdas („mikrovaizdas“),

santykiauja su bendruoju kūrinio vaizdu kaip dalis su visuma.

Literatūros, kaip meno apskritai, ypatybė yra teikti skaitytojams

estetinių išgyvenimų, t. y. leisti pajausti pavaizdavimo grožį, malonų

dvasinį nusiteikimą, susidomėjimą, giedrą, palaimingą būseną skaitant,

apmąstant tai, kas perskaityta (gr. aisthetikos – prieinamas jutimams).

Literatūros ypatybė teikti estetinių išgyvenimų yra jos estetinė funkcija.

Ši funkcija specifinė: ji išskiria literatūrą iš mokslo, publicistikos,

kitų kultūros sričių. Literatūra atlieka ir kitas visuomenines funkcijas

-pažintinę, auklėjamąją, hedonistinę (pramoginę), komunikacinę. Tačiau tik

atlikdamas estetinę funkciją, menas (taigi ir literatūra) gali realizuoti

ir visas kitas funkcijas.

Literatūra ugdo žmogaus, ypač vaiko, meninį skonį, poreikį

skaityti, žadina kūrybines galias, norą kurti patiems.

Literatūra – žodinė kūryba. Kalba ją skiria nuo kitų meno šakų –

dailės, skulptūros, baleto ir t.t. Kitų meno šakų, išskyrus muzikos,

vaizdai yra materialesni, apčiuopiamesni, nes materialesnės yra jų kūrimo

priemonės – spalvos, garsai, gyvas žmogaus judesys, įvairios medžiagos –

molis, akmuo, marmuras ir kt. Literatūros kūrinių vaizdas abstraktesnis,

skaitytojų skirtingiau suvokiamas; jis tik pažadina vaizduotę, pakreipia ją

kuria nors llinkme. Tačiau žodinei kūrybai atsiveria didesnės galimybės

pavaizduoti žmogaus vidaus pasaulį, minčių tėkmę, įvairius atsitikimus,

gyvenimo istoriją.

Kalba iš dalies skiria grožinę literatūrą iš mokslo ir raštijos

apskritai. Grožinė kalba vaizdinga, raiški, žodis ne visada vartojamas

įprasta reikšme, atsisakoma gramatikos, ypač sintaksės normų. Mokslui ar

kitai objektyviai informacijai nereikalingos poetinės kalbos priemonės,

netinka netaisyklingi sakiniai ir kitokie stilistiniai „iškraipymai“.

Literatūrinio vaizdavimo įvairovė

Literatūrinis vaizdavimas turi savo logiką, savo tiesą. Rašytojas

nekelia sau uždavinio tiksliai atkurti istorinio įvykio vyksmą,

dokumentiškai pavaizduoti vienokį ar kitokį visuomenės gyvenimo faktą.

Kūrinyje daug kas pramanyta, menininko vaizduotės sukurta. Literatūra

vaizduoja ne tai, kas iš tikrųjų buvo, bet kas gali būti, kas apskritai

gyvenime esti. Rašytojas kuria savąjį pasaulio regėjimą, savąją viziją. Jis

pasirenka vaizduojamojo pasaulio formas, pavidalus, pobūdį. Literatūroje

gyvenimas vaizduojamas ir tikroviškai, ir sąlygiškai. Tikroviškuose

vaizduose kuriama realaus gyvenimo iliuzija, t.y. kūrinyje viskas vyksta

taip „kaip gyvenime“: tikroviški personažai, tikroviški jų santykiai,

veiksmai, tikroviškos gyvenimo aplinkybės. Taip gyvenimą paprastai

vaizduoja rašytojai realistai.

Būdinga realistinio vaizdavimo ypatybė – dėmesio sutelkimas į tai,

ką vadiname kasdienybe. Veikėjai gyvena įprastą kasdieninį gyvenimą,

veiksmas vyksta įprastose, kasdieniškose aplinkybėse – namie, darbe,

kelionėje, svečiuose, tarnyboje, gamtoje, o jeigu kokios – fronto

kasdienybėje ir kitur. Realistui pakanka kasdieniškų situacijų

charakteriams atskleisti, įdomiam siužetui sukurti, visuomenės gyvenimo,

egzistencinėms ar filosofinėms problemoms spręsti. Pavyzdžiui, B.Vilimaitės

novelės „Trys seserys“ veiksmas vyksta ligoninės palatoje, kur susirgusią

kaimietę lanko seserys: vviena – gyvenanti kartu tėviškėje, kita –

miestietė. Keliose trumpose jų apsilankymo scenose atsiskleidžia skirtingi

seserų charakteriai, skirtingi jų santykiai su nuosavu daiktu (siūlais) ir

pagalbos reikalingu žmogumi: darbas – mezgimas – stiprintų ligones, tolintų

mirtį, tačiau iš kaimo atsiųstus siūlus miestietė pasilieka sau. Novelės

vaizdą persmelkia egzistencinė tiesa: gyvenimas neamžinas, laikas naikina

viską ir nėra prasmės kaupti nelabai reikalingas materialines vertybes.

Romantiniuose kūriniuose taip pat dažnai išlaikomos tikrovės

formos, veikia tikroviški personažai, iš esmės tikroviškos situacijos (plg.

A. Mickevičiaus „Gražiną“ ar Just. Marcinkevičiaus „Mažvydą“). Tačiau

romantikai mato gyvenimą ne tokį, koks jis yra, bet tokį, kokį nori matyti.

Romantikai ieško to, kas gyvenime tauru, gražu, aukšta, didinga; jie

adoruoja laisvę, asmenybės kilnumą, dvasios jėgą. Romantikai veržiasi iš

kasdienybės, jos pilkumos, nuobodumo. Veiksmas dažniausiai perkeliamas į

senus laikus ar tolimus kraštus. Vaizduose daug vietos skiriama svajonei,

polėkiui. Poetiniai įvaizdžiai, simboliai impozantiški, viliojantys (vėjai

laisvūnai, aukštas dangus, žvaigždynai, saulė, beribis kosmosas, kalnų

viršūnės, okeanai, gelmės ir pan.). Romantinių vaizdų šaltinis gali būti

jaunystė, gamtos stichija, meilė, kova (plg. V. Mykolaičio-Putino eil.

„Margi sakalai“, S. Nėries „Gyvenimo giesmė“, „Jaunystė“). Romantiniam

vaizdavimui būdinga didesnė ar mažesnė hiperbolizacija (plg. E. Mieželaičio

„Žmogų“), fantastika, simbolika, vadinasi, tikroviškas vaizdavimas jungiasi

su sąlygišku.

Fantastiniai, alegoriniai, simboliniai, groteskiniai vaizdai – tai

netikroviškas, sąlygiškas gyvenimo vaizdavimas. Fantastika įeina į

alegorinius, groteskinius vaizdus; ji dominuoja pasakose, sakmėse.

Literatūroje yra ir fantastinių romanų (pvz., P.

Norbuto „Nemirtingumo

lygtis“), apsakymų.

Alegorinio vaizdavimo reikšmės yra perkeltinės. Alegorijų

perkėlimas vienaženklis (vienareikšmis). Loginis turinys – tikroji reikšmė

– lengvai suvokiamas, aiškus (plg. V. Kudirkos satyrinį apsakymą „Lietuvos

tilto atsiminimai“). Alegoriniai vaizdai neindividualizuojami,

nekonkretinami, veikėjai – schemiški, fabula (įvykių raida) nužymėta bendro

pobūdžio linijomis.

Alegoriški yra pasakėčių vaizdai. Tačiau galimi ir alegoriniai

apsakymai (minėtas V. Kudirkos kūrinys), ir pasakos (H.K. Anderseno

„Bjaurusis ančiukas“ – autoriaus gyvenimo momentų alegorija), ir kiti

žanrai.

Į alegoriją panašios parabolės (daugeliu atvejų nuo alegorijų jos

menkai skiriasi). Paraboliniai yra šventraščių, biblijų siužetai,

biblijinių pasakojimų vaizdai. Parabolės įįsitvirtino intelektualizuotoje XX

a. literatūroje. Tai sapnai, vizijos, perkeltiniai, neretai sufantastinti

pasakojimai – vaizduojamojo gyvenimo palyginimai; pvz., S.Šaltenio apysaka-

parabolė „Kalės vaikai“, A. Žukausko eil. „Jauni žirgai kultūrinėse

pievose“.

Alegoriniam vaizdavimui artimas ir simbolinis. Simboliniai

vaizdai, kaip ir alegoriniai, nekonkretūs, abstraktūs. Didelė simbolinių

vaizdų apibendrinamoji jėga. Pažymėtinos dvi simbolinių vaizdų grupės:

vienų reikšmė pastovi, kitų – neapibrėžia, individuali, kintanti. Pirmųjų

reikšmės įprastos, žinomos: kryžius – kančios, tikėjimo ir vilties

simbolis, balandis, alyvos šakelė – taikos ir meilės, ąžuolas – stiprybės,

rūta, lelija – nekaltybės simboliai ir t.t.

Įdomesni nauji individualūs ssimboliai. Paprastai jų reikšmės

nepastovios, kintančios, – jos kinta net tame pačiame kūrinyje. Antai taip

kinta katedros reikšmės Just. Marcinkevičiaus kūrinyje „Katedra“ (jas

nusako pagrindinis herojus Laurynas):

                              Ak, Motiejau,

Ne apie pastatą aš tau kalbu –

Kalbu apie lygybę, laisvę, šviesą,

Apie hharmoniją, teisybę, grožį,

Aš apie žmogų tau kalbu, Motiejau,

Apie tėvynę pasakoju tau.

Kūrinio veiksmo tėkmėje kuriasi naujos, šiame monologe neminėtos

simbolinės katedros reikšmės.

Simbolių reikšmės sunkiai nusakomos lopiniais sakiniais

(pavyzdžiui, sunku nusakyti J. Biliūno „Laimės žiburio“ logines prasmes).

Jas galima spėti, intuityviai justi. Simbolinis vaizdas teikia daug erdvės

individualiam suvokimui, savitoms įvairioms interpretacijoms.

Gyvenimas gali būti vaizduojamas ir groteskiškai. Groteskinį

vaizdavimą yra pamėgę satyrikai. Groteskas – būdinga tragikomiškų veikalų

forma. Grotesko pasaulis deformuotas, keistas. Jame susipina žmogaus ir

gyvulio, žmogaus ir augalo motyvai. Groteskuose skamba juokas (juokas pro

ašaras), blykčioja pajuoka, neretai ir panieka, drauge sklando liūdesys.

Situacijos neįprastos, dažnai fantastiškos. Siužetas supainiotas, sunkiai

suvokiama jo logika. Tikrovės spalvos sutirštintos, gestai, poelgiai

hiperbolizuoti. Grotesku paprastai atskleidžiama tai, kas gyvenime yra

nenormalu, absurdiška. Lietuvių literatūroje groteskinių dramų yra sukūrę

K. Saja („Abstinentas“, „Mamutų mmedžioklė“), J. Grušas („Pijus nebuvo

protingas“, iš dalies „Meilė, džiazas ir velnias“) ir kiti autoriai. J.

Grušas, V. Žilinskaitė, kiti kūrėjai yra parašę apsakymų groteskų.

Suprasti groteskinį vaizdavimą galbūt padėtų J. Apučio novelės

„Tylėdami važiavo greitai“ komentaras ir ištrauka.

Trys draugai nuolat didindami greitį lekia, skrieja mašina,

bijodami pavėluoti . nežinia kur ir į ką. Staiga paplentėje pasimaišo,

kelią perbėga katinas. Mašina akimirksniu sustoja, iššokę keleiviai pradeda

katiną gaudyti. Pagrindinis kūrinio veiksmas – katino gaudynės miške,

pelkėje. Vyrus gena nežmoniškas įniršis ir inercija. Kliūdami už medžių ir

kelmų, aapsidraskę, išsipurvinę pelkėje, pagaliau išsimuša į plentą: „Visų

trijų širdys, nusivariusios, pavargusios, ėmė skaudėti nuo įtampos. Katinas

jau išlėkė į iškirstą paplentės ruožą; kad ir prietemoj, dabar jį galėjai

gerai matyti, jo šonai buvo pliki, plaukai išpešioti šakų ir visokių dygių

žolių pelkėje, galva bjauriai perskelta ir viena akis užtinusi. Galbūt jis

buvo vertas pasigailėjimo. Galbūt kažkas yra vertas pasigailėjimo kiekvieną

mūsų gyvenimo valandą, o dažniausiai – mes palys, tačiau niekad

neatvėstanti lava mums degina kojų padus, mes lekiam tolyn, nespėdami

gailėtis nei savęs, nei kitų. O gal mes visi nesąmoningai suvokiame, kad

nieko negalima gailesčiu pateisinti“. Citatos pabaigoje sukoncentruota

pagrindinė filosofinė kūrinio mintis (groteskas dažniausiai filosofinis).

Spalva ir garsas vaizdo struktūroje

Spalvos ir garsai konkretina vaizduojamo gyvenimo paveikslą, daro

jį pilnesnį, išsamesnį, vaizdingesnį.

Žvilgterėkime į perkūnijos vaizdavimą I. Šeiniaus apysakoje

„Vasaros vaišės“: „Kad pliaukšterėjo, net ausyse suskambėjo. Nušvietė iš

vieno aplinkui. Ir ėmė dabar griausti, trinksėti ir toliau, ir arčiau, be

jokios paliovos. Lyg būtų du didžiausiu priešu į mūšį susikibę ir paleidę

visas patrankas. Ūžia tik, pleška, net kratos viskas. Ir lyg tai būtų kalnų

pajėgos susitikusios; tartum kalnai kitas ant kito griuvo.

Gražu! Tikras mūšis! Kad pleška, kad dunda, kas kartą smagiau ir

pikčiau. Rodos, tuojau visai susipiestuos ir žemė plyš.

Šaudo, ardo patrankos. Ir vis tik skrodžia žaibai tamsą. Tai

vienan šonan, tai kitan. TTai žalia ugnimi viską aplinkui uždega, tai

rausva, tai skaisčiai mėlyna. Va va tuojau užsiliepsnos vinkšnos. Matyt,

kaip jų lapai lyg ugnyje paskęsta; sužiba ilgais siaurais liežuviukais.

Paskum ir vėl viską juoda tamsa užgeso“.

Vaizduodamas perkūniją (bendras audros vaizdas apysakoje yra

platesnis), autorius į viena supina erdvių realybę („ir toliau, ir arčiau“,

„iš vieno aplinkui“), gaivališkus vaizdinius („lyg tai būtų kalnų pajėgos

susitikusios“), taip pat šviesos ir tamsos sankirtas, žaibų spalvų

permainingumą („Tai žalia ugnim viską aplinkui uždega, tai rausva, tai

skaisčiai mėlyna“). Tačiau svarbiausia šiame epizode – perkūnijos garsai,

trenksmų stiprumas, grumėjimo įvairovė. Akustinis (girdimasis) vaizdas

ryškinamas sinoniminiais veiksmažodžiais („pliaukšterėjo“, „ėmė dabar

griausti, trinksėti“, „Kad pleška, kad dunda“), įspūdingais palyginimais

(„Lyg būtų su didžiausiu priešu į mūšį susikibę ir paleidę visas

patrankas“) metaforomis, fonetiniu žodžių skambėjimu („šaudo, ardo

patrankos“). Perkeltiniai vaizdai tikslina, konkretina perkūnijos įspūdį,

kurio siekia pasakotojas – pagrindinis apysakos veikėjas. Raiškų,

ekspresyvų vaizdą turtina ir savaip konkretina pasakotojo reakcija į

stichijos šėlsmą: „Gražu! Tikras mūšis!“

Akustinė (girdimoji) vaizdo pusė dažnai sustiprinama vartojant

tikrovės garsų pamėgdžiojimus, tendencingai kartojant vienokius ar kitokius

garsus, jų derinius. Antai S. Nėris, sutankindama, kartodama kai kuriuos

garsus, imituoja miško ošima, medžių girgždėjimą:

Ąžuolai galingi

Kužda ąžuolams čia. –

Girgžda beržo lingė,

Ir lopšinė šlamščia.

Neretai grožinėje literatūroje fiksuojamos ne pačios vaizduojamo

pasaulio spalvos, o jų keliamas įspūdis. Pavyzdžiui, K. Binkio eilėraštyje

„Rugiagėlės“ impresionistiškai (lot. impressio –įspūdis) vaizduojamas

rugiagėlių žydėjimas, jo keliamas įspūdis:

Vien tik mėlyna akyse, –

Žemėj, ore ir danguj.

Daugiau nieko nebmatysi, –

Vien tik mėlyna akyse.

Mėlynas dažas nuspalvina vaikiško E. Selelionio eilėraščio

„Mėlynės“ vaizdą:

Mėlyna, mėlyna, kur tik eini –

Miškas nūnai – uogienojai vieni.

Mėlynas miškas, melsvas dangus,

Miškas mėlynėmis šaukia vaikus.

Spalvos ir garsai vartojami ir perkeltinėmis reikšmėmis, kaip

visuomenės ar žmogaus gyvenimo, dvasinės būsenos, nuotaikos metaforos,

simboliai ar paralelės. Palyginkime V. Mykolaičio-Putino eilėraščio

„Motinai“ vaizdus:

Pro langą saulė leidos                                       Kad

aš užaugčiau didelis,

Pašvaiste ugnine, –                                            Ir

sveikas, ir gražus, –

Tu poterį kalbėdama,                                        O

saulė žarstė vygėje

Meldeisi už mane,                                             

Tuos žėrinčius dažus.

                                       Paskui atėjo sutemos,

                                       Juoda rudens naktis.

                                       Per naktį alpo motinos

                                       Nerimstanti širdis.

Žėrintys saulės dažai eilėraštyje – ne vien fonas, bet džiaugsmo,

laimės, vilties metafora; sutemos, juoda rudens naktis -negandų, vargų

metaforinė raiška. Paprastai šviesios spalvos -gero, palankaus, ramaus

gyvenimo ženklai; tamsios išreiškia vargus, nesėkmes, sielvartą, netektį ir

kitokią nedalią.

Kai kurių spalvų simbolinė reikšmė literatūroje pastovi,

nekintanti. Tai pasakoma ir E. Mieželaičio eilutėse:

Žydėjo meilė čia raudonu žiedu,

Viltis žaliavo kaip pirmi linai,

O ilgesys, tas amžinas poeto

Bičiulis, ak, kaip tvieskė mėlynai.

Simboliškai gali būti įprasminami ir garsai. Mūsų literatūroje,

ypač poezijoje, yra išpopuliarėjusi daugiareikšmė varpų skambėjimo

simbolika. Varpai,

dažniau varpas paprastai simbolizuoja naujo, geresnio

gyvenimo artėjimą, žmogaus atsitiesimą, tautos prisikėlimą. Plačios

reikšmės ne tik kultūroje, bet ir visuomenės gyvenime yra įgijęs V.

Kudirkos „Varpas“, kėlęs tautą, skelbęs jos atgimimą. Įvairi Vaižganto

pavaizduoto žmonių žadintojo, „skenduonies“ Alaušo Varpo semantika

(„Pragiedruliai“), tragiškai graudi Just. Marcinkevičiaus „nukabinto

varpo“, „nukabinto gaudesio tėvynės“ dalia („Mažoji trilogija“) ir t.t.

Garsai panaudojami ir muzikiniam kūrinio skambėjimui, melodijai,

gaidai. Tai ypač ryšku K. Inčiūros eilėraštyje „Tarp miglų mėlynų“.

Pacituosime pirmuosius eilėraščio posmus:

Tarp miglų mėlynų teškenu ties giria

Laiveliu prie tylių tų gėlių – eežere.

Kas vėlais vakarais čia ateis ir lankys,

Kai manęs neberas ir užges žiburys?

Kol pasens, čia gyvens tik vandens lelija,

Ir diena gesdama glamonėsis su ja.

Garsų sąskambiai eilučių viduje ir galūnėse, takto vienodumas,

išbalansuoti akcentai sudaro sąlygas savitam ritmui, melodijai, muzikai

atsirasti.

Spalvos ar garso vidinės funkcijos yra įvairios, kiekvienam

kūriniui savitos, individualios. Čia nurodėme tik dažnesnes jų prasmes.

Kūrinio struktūra

Grožinė literatūra egzistuoja kaip atskiri kūriniai, todėl

kiekviename kūrinyje rasime minėtas esmines grožinės literatūros savybes.

Kūrinys sudarytas iš daugelio elementu, arba ssistemų: iš žodžių,

sakiniu, veikėjų, veiksmų, įvykių, gamtos vaizdų, tematikos, idėjų ir t.t.

Įvairios sistemos viena su kita susijusios, priklauso viena nuo kitos,

integruoja (pereina) viena į kitą ir sudaro tam tikrą uždarą meninę

struktūrą. Kūrinys – įvairių sistemų (elementų) struktūra. Naujausiuose

literatūros mokslo šaltiniuose vvisos kūrinio sistemos skirstomos į tam

tikrus sluoksnius (lygmenis). Skyrimo, grupavimo pagrindas – elemento

(sistemos) abstraktumas ir konkretumas. Dažniausiai skiriami trys

pagrindiniai struktūriniai kūrinio sluoksniai,

I. Loginis (abstraktusis); jį sudaro temos, problemos, idėjos,

emocijos. Šias sistemas galima tik protu suvokti, galima numanyti, justi.

II. Vaizdinis (konkretusis): veikėjai, veiksmai, įvykiai, gamtos

ir kitokie vaizdai ir t.t. Šio sluoksnio sistemos konkretesnės: skaitant

kūrinį, jas galima įsivaizduoti, atgaminti sąmonėje kaip konkrečius

paveikslus, vaizdus.

III. Materialusis sluoksnis, arba kalbinė raiška (raiškos planas).

Materialusis sluoksnis suvokiamas pojūčiais – jis girdimas.

Kai kurie autoriai pagrindinių struktūrinių sluoksnių žymi ir

daugiau.

Literatūros rūšys ir žanrai

Pagal tradiciją literatūra skirstoma į tris rūšis: epą, lyriką ir

dramą, tačiau skirstymo pagrindai buvo ir yra skirtingi, nevienodi.

Tikslinga nurodyti tris skirstymo kriterijus: 1) žmogaus vaizdavimo

aspektą, 2) komponavimo principus ir 3) kalbos oorganizaciją.

I. EPAS – pasakojamoji, įvykius aprašanti eiliuota ir prozinė

literatūra.

Epo kūriniuose žmogus vaizduojamas įvykiuose. Pasakojama (gr. epos

– pasakojimas), kaip įvykiai įtraukia žmogų, kaip žmogus juose dalyvauja,

koks jo būdas atsiskleidžia. Žmogus vaizduojamas vienokiose ar kitokiose

aplinkybėse, tarp kitų žmonių, nuklystama į platų aplinkos, gamtos, buities

ir įvairiausių kitokių gyvenimo reiškinių vaizdavimą. Kompozicijos

pagrindas – veikėjai, fabula, įvairūs fabulą papildantys aprašymai. Dar

viena svarbi epinių kūrinių sistema – pasakotojas. Tarp pasakotojo ir

autoriaus beveik visada būna didesnė ar mažesnė distancija; tapatinti

pasakotoją ir autorių nėra tikslu. Tik ppradinėse klasėse pasakotojas

vadinamas autoriumi. Iš tikrųjų rašytojas kuria pasakotoją, kaip ir visa

kūrinyje. Paprastai pasakotojas meninio mąstymo lygiu, kalbėjimo stiliaus

ypatumais esti artimas tos aplinkos, kurią kūrinyje autorius vaizduoja,

žmonėms, tik šiek tiek aukščiau pakilęs išmanymu, protu. Vaizduodami kaimą,

rašytojai nesistengia demonstruoti savo erudicijos, intelektualumo, o

pasakoja taip, kaip mąsto ir kalba kaimo žmonės (plg. Žemaitės, V. Krėvės,

M. Katiliškio kūrinių pasakotojus). Rašantieji vaikams į pasaulį žvelgia

vaizduojamų veikėjų, dažniausiai vaikų akimis (plg. K. Sajos „Ei,

slėpkitės!“, V. Žilinskaitės „Robotas ir peteliškė“, V. Miliūno „Evalduko

metai“ ir kitus kūrinius).

Pasakotojas gali būti ir vienas (ar keli) veikėjas. Tokiais

atvejais dažniausiai pasakojama pirmuoju asmeniu.

Epinių kūrinių veikėjai yra „pasakotojo valioje“. Pasakotojas juos

„rodo“ skaitytojui: praneša, kuris veikėjas ką ir kaip veikia, ką mąsto,

kalba, išgyvena, kaip su kuo elgiasi ir t.t. Žodžiu, tarp veikėjo ir

skaitytojo yra pasakotojas.

Epinių kūrinių kalbos organizacijai būdingiausia yra tai, kad ją

sudaro pasakotojo ir veikėjų kalba. Veikėjų dialogai „grynuose“ epiniuose

kūriniuose neturėtų būti tokie įtempti, kokie jie esti dramoje. Tačiau

literatūroje yra daug kūrinių, kuriems būdingas draminis veikėjų pašnekesių

vaizdavimas. Naujojoje psichologinėje prozoje dažnai susilydo pasakotojo ir

veikėjo balsai, intonacijos: „Bei Vilius toks. toks akiplėša, visada

šaiposi ne tik iš senelio, bet ir iš kiekvieno kito ir visada dedasi esąs

baisiai gudrus. O eina iš mamos saldainių ar cukraus vogti. . . Ne, Viliaus

jis negali mmylėti. Anskis – visai kas kita. Jis ir mamytės klauso, ir dar

niekada nėra Martynuko apmelavęs ar bent subaręs“ (I.Simonaitytė).

Šioje ištraukoje girdėti pasakotojos ir veikėjo – jauniausiojo

Karalių sūnaus Martynuko – halsai: į autorinį pasakojimą trečiuoju asmeniu

įsipina vaikiškos berniuko mintys, vaikiška mąstymo tėkmė, reiškiama

atitinkamomis kalbos formomis.

Naujųjų laikų literatūroje rūšys jungiasi, sinkretizuojasi, tam

tikra prasme kūriniai atsinaujina, įvairėja – žanro grynumas nebėra

meniškumo požymis. Į epą ir dramą skverbiasi lyrizmas, į lyriką ir dramą –

epas ir pan. Turime lyrinę novelę (pvz., J. Apučio „Erčia, kur gaivus

vanduo“; į lyrinę novelę gravituoja J. Apučio, V. Dautarto, E. Mikulėnaitės

ir kitų autorių mažoji proza), draminę poemą (A. Baltakio „Vidurnakčio

poema“), poetinę dramą (B. Sruogos „Pavasario giesmė“, Just.

Marcinkevičiaus dramos – poemos), lyrinę – epinę S. Šaltenio dramą

„Jasonas“ ir daug kitų kūrinių, jungiančių dviejų ar trijų literatūros

rūšių ypatybes.

Epo žanrai

Apybraiža – nedidelis literatūros kūrinys, pagrįstas tikrais

įvykiais bei veikėjais.

Apysaka – pasakojamasis grožinės literatūros žanras, tarpinis tarp

romano ir apsakymo.

Apsakymas – trumpas grožinės prozos kūrinio žanras; novelės

atmaina.

Autobiografija – memuarinis pasakojimas apie save, organizuotas

chronologine seka arba probleminiais koncentrais.

Biografija – žmogaus gyvenimo istorija nuo gimimo iki mirties.

Dienoraštis – kasdieniai autoriaus užrašai apie save, aplinką,

istorinius įvykius be išankstinio konstrukcijos brėžinio.

Esė – mokslo arba literatūros kritikos rašinys, straipsnis, kuriam

būdinga kompozicinis iir stilistinis laisvumas, subjektyvus nagrinėjamo

objekto traktavimas.

Herojinis epas (epas siaurąja prasme, epopėja) – plačios apimties

kūrinys, dažniausiai eiliuotas, bylojantis legendinių arba istorinių herojų

žygius svarbiu tautai istorinių lūžių laikotarpiu.

Memuarai – kūrinys, kuriame autorius pasakoja praeities įvykius,

kurių dalyviu ar stebėtoju yra buvęs; atsiminimai.

Novelė – nedidelės apimties prozos kūrinys, kurio veiksmas

glaustas, o pradžia ir pabaiga labai išryškinta.

Padavimas – pasakojimas apie nepaprastus atsitikimus, susijusius

su konkrečia vietove – kalnu, ežeru, upe, akmeniu, medžiu, miestu, pilimi,

piliakalniu ir kt.

Pasakėčia – trumpas alegoriškas pamokomasis pasakojimas.

Poema – eiliuotas pasakojamasis kūrinys, paprastai siužetinis arba

pagrįstas idėjos išgyvenimu.

Didaktinė poema – tai ilgesnis eiliuotas pamokomojo pobūdžio

kūrinys.

Aprašomoji poema – toks ilgesnis eiliuotas kūrinys, kuriame

vyrauja ne pasakojimas, o aprašymas.

Filosofinė poema – eiliuotas traktatas, kuriame išdėstoma kokia

nors mokslinė, filosofinė ar pasaulėžiūros doktrina.

Romanas – didelės apimties, laisvos struktūros (paprastai

prozinis) kūrinys, vaizduojantis asmenybės susidūrimą su socialine istorine

aplinka, gamta, atskleidžiantis charakterio raidą ir savimonę.

II. LYRIKA – kūriniai (paprastai eiliuoti), perteikiantys individo

išgyvenimus, įspūdžius, nuotaikas, mintis. Lyrika yra žmogaus jausmų ir

minčių vaizdavimas. Lyrikoje dominuoja tai, kas yra subjektyvu – dvasinė

žmogaus būsena, jausmai, nuotaikos, emocionalios mintys. Išorinis pasaulis

vaizduojamas tiek, kiek jo reikia lyrinio subjekto išgyvenimams išreikšti.

Eilėraščio centre – lyrinis subjektas, arba lyrinis „aš“, rečiau vadinamas

lyriniu pasakotoju. Lyrinio herojaus sąvoka mokslininkų laikoma ne visai

tinkama

kūrinio subjektui pavadinti.

Lyrinis „aš“ neturėtų būti tapatinamas su autoriumi (skirtumas

nenurodomas tik žemesniosiose mokyklos klasėse). Nors dažnai teigiama, kad

lyrika – poeto asmenybės išraiška, tačiau iš tikrųjų tarp autoriaus ir

lyrinio „aš“ yra didesnė ar mažesnė distancija. Poetas išdainuoja ne vien

savo, bet apskritai žmogaus jausmus, siekius, idealus, įspūdžius,

nuotaikas, t.y. apibendrina žmonių išgyvenimus. Pavyzdžiui, B.Brazdžionis

eilėraštyje „Rudenio vėjuj“ išsako ir savo, ir didumos emigrantų skausmingą

tėviškės, tėvynės pasiilgima, norą sugrįžti:

Kai rudenio žemę, kai gedulo dangų,

Kai raudantį vėją aplinkui regiu,

Man šalta ir širdžiai, mman šalta ir rankoms,

Man liūdna be tėviškės lauko rugių.

                                  Be sodo žalių kadagių. ir t.t.

Lyrikoje poetas dažnai ir kalba daugiskaita – žmonių ar jų grupės

vardu:

Žiūrėk, mum saulė kelią                                  Nušviesk

ilgai, saulele,

Vaivorykštėm nudažo,                                    Gyvenimą

mūs gražų! –

Mus pusnuogius apkloja                                 Paskui

naktis akloji

Ji šilko spinduliais –                                        

Ties jūra nusileis.. .

                                             (S. Nėris. Saulės

kelias)

Ne visada sutampa autoriaus ir lyrinio „aš“ nusiteikimas: liūdną

eilėraštį gali parašyti džiugiai ar net linksmai nusiteikęs poetas,

humoristinį, satyrinį – liūdėdamas ir pan.

Autorių nuo lyrinio ppasakotojo skiria informacijos forma –

kalbėjimas eilėmis, meninis vaizdinis mąstymas, kalbos stilizacija ir kt.

Paprastai poetas, realus asmuo, kitose gyvenimo srityse, ne kūryboje, taip

nekalba. Taigi lyrinis „aš“ yra meninė figūra, „poetinė fikcija“, autoriaus

sukurta taip, kaip ir visa kūrinyje.

Kita vertus, yra kūrinių, kkuriuose distancija tarp kūrėjo ir

lyrinio „aš“ yra minimali arba visai išnykusi: skaitydamas gali justi gyvą

poeto širdį, realią biografinę patirtį, o ne prisiimtą lyrinio „aš“

vaidmenį. Toks įspūdis susidaro skaitant, pavyzdžiui, S. Nėries eilėraštį

„Beteisė“:

Akys man temsta nuo ašarėlių

–                                         Mieli šnekučiai, ar man

besuoksit,

Tokia

beteisė.                                                                

Draugai sparnuoti?

Ar beateisi,

pavasarėli,                                                      Noriu

šypsotis, noriu aš juoktis,

Ar

beateisi?                                                                   

   Noriu dainuoti.

                                       Trūksta žodelių tau

pasiskųsti,

                                       Krašte gimtinis.

                                       Balta snaige norėtau

priglusti

                                       Tau prie krūtinės.

Kartais mokiniai lyrinį „aš“ (eilėraščio subjektą) painioja su

kūrinio objektu. Objektas tai, kas kūrinyje apdainuojama. Dažnai objektas

iškeliamas į pavadinimą (plg. A. Baltakio „Pienės pūkas“, J. Degutytės

„Rasa“, „Balandis“, „Artojas“, „Lietuvė motina“, V. Mačernio „Poetas“ ir

kt.). Kai kuriuose kūriniuose pirmuoju asmeniu kalba apdainuojamasis

objektas. Pavyzdžiui, B. Brazdžionio eilėraštyje „Vyturio giesmė“ kalba

vyturys („Man pakanka arimų grumstelio“.), A. Matučio „„Gintarėlių sauja“

– maža mergaitė {„Bėgu skrieju kopų smėliais / Aš greita, aš greita .“),

J. Degutytės eilėraštyje „Geltona“ -vėdrynas (Aš – vėdrynas, / Tavo

kaimynas. / Per pievų žalią / Nešu dainelę- / Tokią geltoną, / Tokių

geltoną!“). Vyturys, mergaitė, vėdrynas – minėtų eilėraščiu objektai, ir

jiems pavadinti netinka lyrinio „aš“ sąvoka.

Žvilgtelėkime atidžiau į J.Aisčio eilėraščio „Našlaitis“ objektą

ir subjektą – lyrinį „aš“. Šio eilėraščio objektas – berniukas, situacija –

vaikui iškilusi grėsmė likti našlaičiu. Eilėraščio turinio raiška – vaiko

monologas, kreipimasis į mamą, prašymas, meldimas nnepalikti vieno („Nepalik

manęs vieno, mama, / Nepalik manęs vieno.’“), našlaičio dalios priminimas

(„Kas budės mano miegą neramų? / Kas paseks karalaitę? / Juk aš būsiu

pasaulyje, mama, / Vienų vienas našlaitis“). Eilėraščiui būdingas vaikiškas

mąstymas, vaikiškas kalbos stilius. Laikyti našlaitį lyriniu subjektu,

lyriniu „aš“ netikslu. Dar labiau netikslu tapatinti jį su autoriumi

(galima prisiminti ir tai, kad poetas šį eilėraštį parašė būdamas

trisdešimties metų).

Šio eilėraščio lyrinis „aš“ (subjektas) – kita meninė figūra. Ji

artimesnė autoriui, ne našlaičiui. Temos – našlaičio dalios -pasirinkimas,

sujaudintas poetinis kalbėjimas, laisvas jausmų atsivėrimas, mąstymo

elegancija, muzikalus frazių skambėjimas („Kas užriš, kas užriš tad, mama,

/ Man skarelę ant kaklo?“), emocingi padidinimai („Nežydės čia pavasarį

žemėj / žibutės ir purienos.“), švelniom sinkopėm klumpantis ritmas – tai

lyrinio subjekto, lyrinio „aš“ būdas, kitaip tariant, lai meninis autoriaus

„antrasis aš“. Kitas dalykas yra tas, jog šio eilėraščio veikėjas,

berniukas, toks emocingas, toks stiprus, kad stelbia, gožia subjektą –

meninį autoriaus atvaizdą, dėl to ir gali susidaryti klaidingas įspūdis,

jog kalbantysis (našlaitis) yra lyrinis subjektas.

Atvira problema, kaip vadinti eilėraštyje apdainuojamus asmenis:

sūnų (J. Strielkūno „Sūnus paklydėlis“), močiutę (S. Nėries „Močiutė“),

senelę ir pasakų veikėjus (S. Nėries „Senelės pasaka“), sesutę (J.

Degutytės „Mūsų mažoji sesutė“), našlaitį ir mamą aptartame J. Aisčio

eilėraštyje ir t.t. Literatūros teorijoje jiems pavadinti tinkamos tvirtos

sąvokos nėra. Vadinti veikėjais, personažais netiktų, nes eilėraštyje

apdainuojami asmenys ssavarankiškai neveikia, apie juos tik poetas kalba,

juos vertina. Literatūros mokslo ir kritikos darbuose jiems įvardyti

taikomos įvairios sąvokos: eilėraščio žmogus, apdainuojamas asmuo,

objektas, lyrinis herojus, net personažas (K.Nastopkos terminas). Pradinėse

klasėse apdainuojamus asmenis reikėtų vadinti veikėjais – ši sąvoka

prieinamiausia vaikui suvokti.

Savita lyrikos kūrinių kompozicija. Nėra savarankiškai veikiančių

personažų, išplėstos fabulos. Tik kai kuriuose kūriniuose gali būti fabulos

apmatai, punktyrais nužymėtas įvykis. Nėra ir veiksmo. Lyrikoje jį atstoja

lyrinis vyksmas – išgyvenimo raida, vaizdų ir minčių kaita. Lyrinis vyksmas

eilėraščio kompozicijos pagrindas.

Lyrinių kūrinių kompozicija priklauso ir nuo sintaksinės sąrangos,

ypač nuo paralelizmų ir pakartojimų išdėstymo. Pagal pakartojimo būdą

skiriamos kelios kompozicijos formos: anaforinė, žiedinė, spiralinė,

amebinė. Dažnesnės jų – anaforinė ir žiedinė.

Anaforinė kompozicija – tai pirmos eilutės (ar tik pirmų jos

žodžių) pakartojimas visų posmų pradžioje:

Mėlynajam ežere                                      Mėlynajam

ežere,

Glūdi miestas sidabrinis.                          Po sidabro

stogu,

Neužpusto jo pūga                                   Trys žuvytės –

trys sesytės

Po skliautais lediniais.                             Linksmos

šoka.

                                       Mėlynajam ežere,

                                       Žalio dumblo patale,

                                       Po dryžuota geldele –

                                       Tyliai miega lelija.

                                   (J. Degutytė. Mėlynajam ežere)

Eilutė „Mėlynajam ežere“ padeda eilėraštį skaidyti į kompozicinius

vienetus – posmus.

Dažna ir žiedinė kompozicija. Žiedą sudaro pirmųjų eilučių ar

pirmo posmo pakartojimas kūrinio pabaigoje. Paprastai kartojamas tekstas

gauna naujų prasmės niuansų:

Mano tėviškės tolimos liepos,                                     

Man jūs gaudžiate tartum vargonai

Mano tėviškės sodai

balti,                                           Ir sapne, ir ddarbe, ir

maldoj,

Pasakykit, kada jūs man buvot                                   Ir

aplink, kai sustoju kelionėj, –

Prie širdies taip

arti?                                                   Krinta jūsų žiedai.

 

Aš jaučiu jūsų žydintį kvapą,                                     

Mano tėviškės tolimos liepos,

Aš kaip gyvas visur jus matau,                                  

Mano tėviškės sodai balti,

Ir kiek jūsų, be rudenio

lapų,                                      Pasakykit, kada jūs man buvot

Kiek dienų man nukrito, skaitau.                              

Prie širdies taip arti!..

                                                 (B. Brazdžionis.

Tėviškės sodai)

Pirmame posme tėviškės sodų artumas širdžiai skamba šiek tiek

retoriškai. Kūrinio pabaigoje tas pats tekstas yra įgijęs tų gilių ir

nuoširdžių jausmų, kurie veržiasi iš poeto širdies, jam, tremtiniui

keleiviui, kalbant apie „žydinčio kvapo“ ir krintančių žiedų vizijas.

Jausmų niuansus paryškina ir posmo pabaigos skyrybos ženklas.

Spiralinė lyrinio kūrinio kompozicija grindžiama eilutės (ar kelių

eilučių) tolydžio kartojimu kūrinyje – mintis tartum slenka tam tikra

spirale:

Mėlynai balta kregždutė

Iš pietų pas mus sugrįžo,

Mėlynai balta kregždutė, –

Pažiūrėk – ant stogo žydro.

Mėlynai balta kregždutė

Kasa žvyrą, rausia molį,

Mėlynai balta kregždutė

Žydrumoj dangaus prapuolė. ir t.t.

(S. Geda. Mėlynai balta kregždutė)

Be minėtų, yra ir kitokių lyrikos kūrinių kompozicijos formų.

Savita ir lyrikos kalba. Dažniausiai ji yra eiliuota, nors pasitaiko ir

prozine kalba parašytų lyrikos kūrinių. Eilėraštyje paprastai kalba vienas

žmogus, stilistinė kalbos forma – monologas. Retais atvejais būna lyrinis

dialogas. Lyrikos kūrinių kalba glausta, kondensuota, ženkliai ritminė.

Lyrikos tipai

Lyrikos

kūriniai įvairūs. Tačiau yra galimybių juos tipologizuoti

– pagal vienokius ar kitokius požymius jungti į tam tikras grupes – tipus.

Tipologijos pagrindai taip pat įvairūs: tematika, lyrinio „aš“ reiškimosi

būdas, struktūra, kalbos specifika, intonacija ir kt.

Skiriama visuomeninė (socialinė, istorinė, patriotinė), peizažinė

(gamtos), filosofinė, intymioji (meilės), psichologinė, didaktinė lyrika.

Didumos tipų esmė aiški iš pavadinimų. Bendrais bruožais

apibūdinsime tik tuos tipus, kuriuos aptarinėdami mokiniai dažniau klysta.

Intymiajai (meilės) lyrikai priklauso eilėraščiai vyro ir moters

draugystės, meilės tema. Tai bene populiariausias ir turtingiausias lyrikos

tipas. Pirmasis lietuvių meilės llyrikos dainius – A.Vienažindys.

Filosofinės lyrikos turinys – individo ir pasaulio santykiai,

bendrieji žmogaus būties klausimai (gyvenimo prasmė, laimė, vienatvė,

meilė, mirtis, žmogaus dvasios esmė, akimirka ir amžinybė ir t.t.).

Filosofinės lyrikos kalba apibendrinanti, joje dominuoja gili mintis,

refleksija. Žymesni atstovai – V. Mykolaitis-Putinas, V. Mačernis, Just.

Marcinkevičius.

Filosofinis eilėraštis įmanomas ir vaikų poezijoje. Joje

apibendrinanti mintis pateikiama paprasta, neįmantria forma. Vaikiško

filosofinio eilėraščio pavyzdžiu gali būti J. Degutytės „Rytas“:

Saulė tarė: šildau ir šviečiu

Tavo kaktą spinduliu skaisčiu.

Tarė šaltinėlis: gerk mane.

Žvaigždės – mano šaltame ddugne.

Kriaušė tarė: aš visa tava.

Mano vaisiuj – vasaros gaiva.

Tarė žiemkentys: aš tau nešu

Duonos kąsnį su rasos lašu.

Žemė tarė: aš tave laikau.

Žaisk ir juokis. Ir dainuok. Ir auk.

Gražiais vaizdais kūrinyje išreikšta bendro pobūdžio egzistencinė

tema: žžmogaus ir žemės ryšys, ta augimo galia, kurią vaikui duoda gamta.

Lyrikos pasaulis visada susijęs su dvasine žmogaus situacija.

Tačiau yra kūrinių, kurių pagrindinė tema yra vienokia ar kitokia

psichologinė būsena. Tokiuose eilėraščiuose nedaug tekalbama apie tai, kas

sukelia išgyvenimą, juose įsižiūrima į savo vidų, išdainuojamas skausmas,

nerimas, džiaugsmas ar koks nors kitas sielos sujudimas, virpulys. Jokiam

iš minėtų tipų tokie eilėraščiai netinka. Galima kalbėti apie psichologinį

lyrikos tipą. Pavyzdžiams tiktų S. Nėries „Sunku“, „Kaip ašara“, „Akmenėlis

turi šaltą širdį“, V. Mykolaičio-Putino „Baimė“, „Noriu būti sveikas“ ir

kt.

Atskirą tipą sudaro didaktinė poezija. Ji stokoja lyrikai būdingo

gilumo. Didaktiniuose eilėraščiuose skaitytojai atvirai pamokomi,

moralizuojami – šiam tipui budingas auklėjamasis motyvas:

Jei voveriuką be mamos

Pikta ranka pagaus, kamuos,

O voveriukas klaus:

Už ką?

Padėk.

Tai tavo pareiga . ir t.t.

(R. Skučaitė. Pareiga)

Didaktinio tipo eilėraščiai tinka patiems mažiausiems

skaitytojams; bendrojoje literatūroje didaktika vertinama neigiamai.

Tipai, kaip ir žanrai, linkę jungtis, kryžiuotis, – dažname

eilėraštyje ne vienas motyvas, o keli. Dažni gamtos-patriotiniai, gamtos-

intymieji, gamtos-filosofiniai eilėraščiai.

Tarp įvairių lyrikos tipologijos pagrindų yra ir vaizdų raiška.

Šiuo pagrindu eilėraščiai skiriami į dvi dideles grupes: epinius ir

lyrinius, lipiniuose eilėraščiuose ne toks stiprus išgyvenimas, juose viršų

ima pasirinkto objekto pavaizdavimas. Tokiame eilėraštyje gali būti fabulos

apmatų, objektyvesnio pasakojimo:

Biržely, mataškuodamas bambuko spiningu,

Ėjau Antadrajos krantais. Paplūdymėly užkandžiavo

Šventoji šeimynėlė: ddu gimdytojai ir jų sūnus, bemaž

Studento metų pusvyris ir t.t.

                                  (A. Žukauskas. Duona)

Lyriniame eilėraštyje išorinį vaizdą gožia išgyvenimai, jausmai

(plg.: S. Nėries „Rudenio arimuos“, V. Mykolaičio-Putino „Pumpurėlis“,

Vytės Nemunėlio „Ar pavasaris jau“ ir kt.). Tačiau daugelio eilėraščių

vaizdo raiška tokia, kad kūrinio priskirti vienam ar kitam šių tipų

negalima, klasifikacija sąlygiška.

Lyrikos žanrai

Baladė – trumpas eiliuotas istorinių ar liaudies motyvų kūrinys,

vaizduojantis intriguojančius, paslaptingus, dažnai šiurpius įvykius,

tragiškus žmonių likimus; ypač buvo paplitusi romantizmo literatūroje.

Daina – rašytinės lyrikos žanras, kurio charakteringos žymės –

melodinga intonacija, refrenai, atsikartojantys kupletai, kreipinių –

atsakymų paralelizmas.

Eilėraštis – labiausiai neapibrėžtas, universaliausias lyrikos

žanras, dominuojantis nuo romantizmo laikų.

Ekfrazė – poetinis kūrinys, aprašantis paveikslą, skulptūrą arba

architektūros kūrinį.

Elegija – rimto turinio, susimąstymą reiškiantis kūrinys, kuriame

kalbama liūdno prisiminimo ar skundo tonais; kilusi iš laidotuvių raudų.

Enkomionas – giesmė, šlovinanti didvyrį arba sportinių varžybų

nugalėtoją.

Epigrama – aforistinio tipo kūrinys, pagrįstas sąmoju, paradokso

logika, netikėtu baigmės smūgiu.

Epitafija – eleginiu distichu parašytas eilėraštis mirusiojo

garbei.

Epitalama – panegirinio pobūdžio eilėraštis, skirtas vestuvių

iškilmėms; vestuvių daina.

Idilė (pastoralė, bukolika) – dažniausiai lyrinio monologo forma

parašytas kūrinys, tematiniu požiūriu susijęs su piemenų, žemdirbių, žvejų,

medžiotojų buitimi, kartasis į jį įsipina aprašymai ir dialogai.

Madrigalas – trumpas meilės tematikos eilėraštis, kuriame

kreipiamasi į moterį, sakomi jai rafinuoti ir sąmojingi hiperbolizuoti

komplimentai, supinti ssu pastoraliniais ir mitologiniais motyvais.

Odė – iškilmingas, patetiškas eiliuotas kūrinys, kuriame

šlovinamas žymus asmuo, svarbus istorinis įvykis, didi filosofinė, etinė ar

politinė idėja.

Parodija – literatūrinės stilizacijos žanras, satyriškai

imituojantis atskirą kūrinį, autorių, meninę kryptį.

Satyra – hegzametru parašytas laisvo pašnekesio formos, pamokančio

ar smerkiančio turinio kūrinys, kuris temų sėmėsi iš visuomenės papročių,

politikos ir literatūros.

Sonetas – 14 eilučių eilėraštis, sudarytas iš 2 ketureilių su 2

rimais ir 2 trieilių (italų ir prancūzų sonetas) arba iš 3 ketureilių ir 1

dvieilio (anglų sonetas).

Trioletas – aštuonių eilučių kūrinys.

III. DRAMA – kūriniai, kuriuose vaizduojamieji įvykiai, reiškiniai

atsiskleidžia per veikėjų kalbą (dialogus ir monologus) ir kurie paprastai

yra skiriami vaidinti teatre.

Drama (gr. veiksmas) – žmonių konfliktų, nesutarimų vaizdavimas.

Dramos veikalai paprastai skirti teatrui, scenai, ir tai lemia pagrindines

jos savybes, struktūros savitumą. Dramoje kitaip negu epe ir lyrikoje

beveik nėra literatūrinio subjekto. Veikėjai veikia savarankiškai, jie

tiesiogiai „pasirodo“ prieš skaitytojo ar žiūrovo akis.

Kiti dramos komponentai yra tie patys kaip ir epinių kūrinių –

veikėjai, veiksmas, fabula, laikas, erdvė. Tačiau dramoje viskas yra

ypatingai koncentruota, sutelkta apie pagrindinę problemą, pagrindinį

konfliktą. Dramos veikėjai, bent pagrindiniai, yra individualybės, ryškūs

konfliktiški charakteriai. Jie nėra tokie įvairiapusiai, kokie galimi epo

kūriniuose. Veikėjų interesai, veiksmai nukreipti į pagrindinį siekimą,

turimą tikslą. Gerai sukomponuotoje dramoje visi veikėjai įtraukiami į

konfliktą. Į platesnes socialines, iistorines aplinkybes veikėjai

„neįsivelia“. Dramoje daug siauriau nei epo kūriniuose vaizduojama aplinka.

Pagrindinis dramos pasaulio komponentas yra veiksmas. Vienas ar

keli veikėjai siekia kokio nors tikslo (valdžios, laisvės, vedybų, keršto

ir t.t.), kiti sudaro jam kliūtis, stiprina įtampą, sukelia atoveiksmį.

Tikslo siekimas kovojant su kliūtimis ir yra kūrinio veiksmas (akcija).

Dramos veiksmas kyla iš charakterių valios ir apsisprendimo. Dramos veiksmo

šaltinis, išeities taškas yra susidariusi konfliktinė situacija, vadinama

kolizija. Veikėjas (ar jų grupė) negali taikstytis su susiklosčiusiomis

politinio, socialinio ar privataus gyvenimo aplinkybėmis ir imasi vienokių

ar kitokių veiksmų. Taip kyla konfliktas. Dramos veiksmas dinamiškas,

koncentruotas, vieningas. Fabula nepertraukiama įvairių epizodų, istorijų,

atsainaus veikėjų pasikalbėjimo, dalijimosi įspūdžiais; ji neatsišakoja į

atskiras fabulines linijas. Dramoje nėra gausių detalių. Drama taikstosi

prie žiūrovų psichikos, prie galimybių išlaikyti dėmesį ir aprėpti veikalo

visumą.

Kondensuotas ir dramos laikas. Paprastai fabula apima neilgą laiko

atkarpą. Ilgai užsitęsęs veiksmas galimas pavaizduoti tik epizodais, tarp

kurių dideli laiko peršokiai.

Koncentruota ir erdvė. Dabartinis teatras turi daugiau galimybių

kaitalioti veiksmo vietą (sukamosios scenos), tačiau ir šių dienų

spektakliui reikia įvairių informacijos priemonių – radijo, telefono,

laiško, reikia veikėjo, kuris praneštų, kas vyksta už scenos – erdvėje,

kurios nėra kaip parodyti žiūrovui. Tam galimybių daugiau turi kino ir

televizijos drama.

Aptartos savybės būdingos klasikiniam dramos tipui. Dabartinė

drama linkusi epiškėti. Nebe toks vieningas veiksmas, daugiau svarstymų,

apmąstymų, keitimosi požiūriais, patyrimo pasakojimų. Išorinį

veiksmą

stelbia ideologinės prieštaros, etinių principų svarstymas, skirtingų

požiūrių susidūrimas. Fizinį veiksmą keičia minties veiksmas. Drama

intelektualėja, tačiau joje mažiau gyvumo, dinamikos.

Savita dramos kalbos organizacija. Dramos tekste beveik nėra

pasakotojo. Jo buvimo žymės išlikusios tik remarkose, kurios daugiau

priklauso kūrinio autoriui, ne pasakotojui. Pasakotojas dažniau pasitaiko

epinių kūrinių dramatizacijose, – tai išlikęs epiškumo požymis. Remarkose

pateikiama glausta informacija apie veikėjus (jų amžių, profesiją,

išvaizdą, judėjimą scenos erdvėje, scenovaizdį).

Pagrindinė dramos kalbos forma – veikėjų dialogas ir monologas.

Dramos dialogas konfliktiškas, veiksmingas. „Tai kirtis ir atkirtis,

puolimas ir gynimasis“ (V. ZZaborskaitė). Dialoguose sprendžiamas ginčas.

Ginčydamiesi veikėjai stumia į priekį dramos veiksmą. Žinoma, veiksmą į

priekį stumia ir veikėjų poelgiai, kai kurie veiksmai (smūgiai, nužudymas,

vagystė, svarbių dokumentų sunaikinimas, pagrobimas ir t.t.).

Konfliktiškas ir dramos monologas: čia veikėjas tarsi diskutuoja

su kitu asmeniu arba ginčijasi pats su savimi, svarsto motyvus, abejoja ir

sprendžia. Gali būti net vieno veikėjo (vieno aktoriaus) drama  –

monodrama.

Dramos žanrai

Drama siaurąja prasme (pjesė) – rimto (bet ne tragiško) konflikto

kūrinys, dažniausiai vaizduojantis gyvenamojo meto tikrovę, kasdieninius

žmonių santykius.

Farsas – iš juokaujamų, išdaigiškų bbuitinių intarpų į misterijas

ir iš karnavalinių mugių, liaudies vaidinimų viduramžiais susiformavusi

nedidelė pjesė, personažų–kaukių, šiurkštaus, storžieviško humoro,

balaganinių triukų priemonėmis vaizduojanti buitį ir papročius.

Komedija – komiškas, skaitytojo ar žiūrovo juoką sukeliančias

situacijas bei charakterius vaizduojantis draminis kūrinys, kuriame

išjuokiami neigiami žmonių bruožai ar yypatybės, o kartais ir visa

visuomeninių santykių visuma.

Melodrama – dinamiškos intrigos, labai aštrių situacijų dramos

kūrinys, pasižymintis patetišku aistrų vaizdavimu, kategoriška, pabrėžta

moraline-didaktine tendencija.

Tragedija – dramos kūrinys, atskleidžiąs aštrius ir neįveikiamus

prieštaravimus, gilią visuomeninę prasmę slepiančias stiprių, herojiškų

asmenybių kolizijas.

Tragikomedija – naujųjų laikų dramos žanras, kuriame, išlaikydami

autonomiją, jungiasi tragedijos ir komedijos elementai.

Vodevilis – linksma, lengvo pramoginio turinio komedija su

žaisminga, paradoksaliai netikėtos atomazgos fabula, kurioje dialogai

paprastai kaitaliojami su muzika, šokiu, kupletais.