Epochos

Antika

|Dramatizmas |Išorinis konfliktas. Konflikto pagrindas – |

| |skirtingos moralinės nuostatos. |

|Santykis su |Mitologinis laikas. Amžinas judėjimas ratu,|

|laiku |amžinas grįžimas ir kartojimasis. |

| |Istorija kaip stebuklas, kaip dievų valios |

| |raiška. |

|Santykis su |Aplinka neturi reikšmės, žmogus yra |

|aplinka |visiškai priklausomas nuo dievų valios ir |

| |lemties. |

|Kiti |Glaudus ryšys su gyva tautosakine |

|estetikos |tradicija, kultūrinėmis apeigomis (graikų |

|principai |literatūra), su literatūros tradicija |

| |(romėnų literatūra). Visatos jėgų |

| |sužmoginimas – antropomorfizmas. Tematikos |

| |pagrindas – mitai. Gyvenimas vaizduojamas |

| |kaip mmaksimaliai gražus, kilnus ir gerai |

| |sutvarkytas pagal įsivaizduojamą grožio, |

| |tobulumo ir harmonijos idealą. Dėmesys |

| |kūniškam, žemiškam, materialiam grožiui. |

| |Kaliokagatijos postulatas. Žmogaus poelgiai|

| |turi tiek prasmės, kiek kartoja dievų |

| |įvestas nuostatas, anksčiau gyvenusių |

| |žmonių poelgius. Peržengęs saiką, žmogus |

| |yra griežtai baudžiamas. Visuomenės |

| |interesai vertinami labiau už asmeninius. |

| |Charakteriai taurūs, natūralūs, statiški, |

| |ryškinamas pastovus būdo bruožas. |

| |Priežasties ir pasekmės ryšys. Trijų |

| |vienumų (laiko, erdvės, veiksmo) taisyklė |

| |dramos kūriniuose. Deus eex machina. |

| |Romėnai kartoja ir papildo pasaulio |

| |harmonijos ir troškimo žmoguje sukurti |

| |darną ir grožį idėją, saiko principus. |

|Stiliaus |Detalus komponavimas ir platesnių, ir |

|bruožai |pavienių vaizdų apgalvotas išdėstymas. |

| |Epinis objektyvumas ir daiktiškumas. |

| |Monumentalumas. Patetika iir harmoninga |

| |ramybė. |

|Žanrai |Susiformavo pagrindimai epo, lyrikos, |

| |dramos žanrai. Grynieji žanrai. |

|Atstovai |Homeras, Hesiodas, Aischilas, Sofoklis, |

| |Euripidas, Vergilijus, Ovidijus, Horacijus,|

| |Ezopas, Fedras. |

Viduramžiai

(V – XV a.)

 

|Dramatizmas |Išorinis konfliktas, kurio pagrindas – |

| |skirtingos moralinės nuostatos ir |

| |idėjos. Konfliktas sprendžiamas Dievo ir|

| |dieviškumo naudai. Dvasinio tobulėjimo |

| |idėja. |

|Santykis su |Mistinis laikas, duotas Dievo, todėl |

|laiku |amžinas. Dievas sukūrė pasaulį ir laiką |

| |iš nieko. Laikas – tai linija, turinti |

| |pradžią ir pabaigą. |

| |Visuomeninis, buitinis laikas (liaudinė,|

| |riterinė, miestelėnų literatūra). |

|Santykis su |Žmogaus ir sudievintos aplinkos sąveika.|

|aplinka |Ne materiali realybė, o idealybė. |

| |Žmogaus likimą lemia Dievo valia. |

| |Pasaulį ne keisti, tobulinti, o jį |

| |vertinti, pažinti. |

|Kiti estetikos|Išaukštinti žmogaus aasketizmą ir |

|principai |kentėjimą. Kurti meną, kuriame išryškėtų|

| |ne daiktiškoji, o dvasinė – |

| |aukščiausioji idėja, amžina, nekintama |

| |tvarka ir pastovumas. Individas – luomo |

| |atstovas, jo veikla griežtai |

| |reglamentuojama. |

| |Liaudinė kryptis. Feodalinės ir |

| |krikščioniškosios ideologijos |

| |atspindžiai. Ryški kolektyvinė savimonė.|

| |Idealizuoti herojai. Pastangos |

| |psichologiškai pagrįsti veikėjus ir |

| |kovos epizodus. Tarnavimas ir ištikimybė|

| |tėvynei, karaliui, religijai. |

| |Bažnytinė literatūra. Sudvejinto |

| |pasaulio modelis, scholastiniai ginčai. |

| |Dievo baimė, asketizmas (kūniškojo |

| |gyvenimo niekinimas). Piligrimų ggyvenimo|

| |aprašymai, šventųjų regėjimai. |

| |Charakteriai – idėjų ruporai. Riterinė |

| |literatūra. Didžiausia vertybė – garbė, |

| |tarnyba siuzerenui ir ištikimybė. |

| |Garbingas žodžio laikymasis, drąsa, |

| |riteriškumas. Kurtuazinės meilės etika, |

| |avantiūros (nuotykio) motyvas, |

| |fantastikos elementai. Pagarba moteriai |

| |kaip asmenybei. Lemties ir atsitiktinumo|

| |problema. Riterio idealas. |

| |Miestelėnų literatūra. Žmogaus laisvė – |

| |cecho (korporacijos) ribose, smerkiamas |

| |perėjimas iš vieno visuomenės sluoksnio |

| |į kitą, laikomasi griežtos hierarchijos.|

| |Žmogaus dorovė – ne jo originalumas, o |

| |atvirkščiai – maksimalus įsiliejimas į |

| |korporaciją, dieviškąją tvarką. Satyrinė|

| |didaktinė dvasia. |

|Stiliaus |Alegorinis vaizdų pobūdis, |

|bruožai |fantastiškumas. Didingumas. |

| |Hiperbolizacija. Vaizdingumo |

| |primityvumas. Satyriškumas, komiškumas, |

| |didaktiškumas. Dėmesys lyrinio bei |

| |satyrinio žanro formai. |

|Žanrai |Herojinis epas, riterinis romanas, |

| |lyrikos žanrai, drama (mirakliai, |

| |misterija, moralitė, soti, farsas). |

|Atstovai |Kretjenas de Trua, Tomas Akvinietis, |

| |Dantė, F. Vijonas. |

| |Architektūros paminklai: gotikinės |

| |Šiaurės Prancūzijos katedros (Paryžiaus |

| |katedra), Perkūno namai Kaune, Šv. Onos |

| |bažnyčia Vilniuje. |

Renesansas

(Italijoje XIV – XVI a., kitur XVI a.)

 

|Dramatizmas|Pradžioje harmonija, vėliau – stiprėjantis|

| |vidinis dramatizmas. Herojaus susidūrimas |

| |su išorine aplinka – jo jausmų, prigimties|

| |ir visuomenės nuomonės, tam tikro elgesio |

| |normų konfliktas sprendžiamas arba |

| |kolektyvo, arba iindivido naudai. |

|Santykis su|Laikas yra kintantis žemiškas procesas. |

|laiku |Įtvirtinamas gamtinis, ciklinis laikas. |

| |Žmogus – gamtos laike. Ciklinis istorijos |

| |raidos aiškinimas. Grįžimo į praeitį |

| |idėja. |

|Santykis su|Gyvenimą tvarko ne dievai, o pats žmogus, |

|aplinka |jo prigimtis. Žmogaus elgesį modifikuoja |

| |aplinkybės, jo charakteris nepriklauso nuo|

| |aplinkos. Agresyvus santykis su |

| |daiktiškąja realybe, kurioje norima |

| |išsikovoti patogią vietą. Tikrovės |

| |kontūrai neryškūs, susiliejantys su tuo, |

| |kas fantastiška. |

|Kiti |Menas imituoja tikrovę; siekdamas |

|estetikos |perteikti jos grožį, menininkas pirmiausia|

|principai |turi orientuotis ne į pavienius tikrovės |

| |reiškinius, o į jos tvarką, harmoniją, |

| |atrinkdamas tai, kas ją išreiškia. |

| |Atsisakoma tiesioginės bei metafizinės |

| |būties suvokimo. Žmogus pasaulio centre. |

| |Teikiama žemiški žmogaus interesai, |

| |sveikų, natūralių instinktų pasireiškimas,|

| |džiaugsmas, pasitikėjimas ir optimizmas. |

| |Pasaulio meninio atkūrimo principas – |

| |vaizduoti tai, kas tikroviška, ir tai, ką |

| |įmanoma įsivaizduoti. Poetizuojama laisvė.|

| |Vaizduojama fantastiškos žmogaus |

| |galimybės, pabrėžiamas sumanumas, |

| |šmaikštumas, išradingumas, vikrumas. |

| |Universalus žmogus, nuolatinis žinių |

| |troškimas. |

| |Žmogus – neatskiriama gamtos dalis. Jis |

| |nepraradęs natūralumo. Meilė įgyja |

| |žemiškos pilnatvės, aistros, kūno grožio. |

| |Papročių ir elgesio laisvumas. Pastoralinė|

| |tematika Renesanso pabaigoje. Dėmesys |

| |nuotykiams, stebuklams, fantastikai. |

| |Materialistinis ir laisvamaniškas gyvenimo|

| |traktavimas. Idealų ir tikrovės |

| |prieštaravimas. |

| |Charakterių prieštaringumas, |

| |individualumas, dinamiškumas. |

| |Imitacija (mėgdžiojama labiau didžiųjų |

| |menininkų kūryba negu gamta). |

|Stiliaus |Derinami buitiniai ir fantastiniai pradai,|

|bruožai |panaudojama mitologiniai ir bibliniai |

| |siužetai, folkloro tradicijos, siekiama |

| |meninės harmonijos. |

| |Nėra aiškios ribos tarp komiškumo ir |

| |tragiškumo. |

| |Filosofiniai ir psichologiniai elementai. |

| |Humoras, satyra ir groteskas. |

| |Natūralistiškumas, kritiškumas. Lyrinis |

| |jausmingumas. Fantastinė hiperbolė. |

| |Įvairių stilių samplaika. Liaudies kalbos |

| |jungimas su humanistine erudicija. |

|Žanrai |Žanrinė įvairovė: novelė, romanas, |

| |pastoralė, sonetas, odė, poema, drama |

| |(tragikomedija, komedija, tragedija). |

|Atstovai |F. Petrarka, Dž. Bokačas, F. Rablė, E. |

| |Spenseris, V. Šekspyras, M. de |

| |Servantesas, L. de Vega. |

| |Lietuvoje: M. Husovianas, M. Mažvydas, M. |

| |Daukša. |

| |Architektūros paminklai: Šv. Petro |

| |bazilika Romoje, Luvras, Biržų ir |

| |Panemunės pilys, Vilniaus universiteto |

| |rūmai (Didysis kiemas). |

Barokas

(XVI a. pab. – XVIII a. vid.)

 

|Dramatizmas |Vidinis konfliktas, kurio esmė – |

| |egoistinė žmogaus prigimtis ir Dievo |

| |valia, hedonizmas ir asketizmas. |

| |Konfliktas susijęs su jausmais, |

| |aistromis, kurias sunku suvaldyti. |

| |Svarbiau intriga, o ne charakteris. |

|Santykis su |Dvilypis požiūris: realybės laikas, |

|laiku |paženklintas žemiško gyvenimo ir grožio|

| |netvarumu, bei amžinasis Dievo laikas.

|

| |Trumpalaikė gyvenimo realybė |

| |sugretinama su amžinybės mastais. |

| |Svarbu išnaudoti žmogui skirtą laiką. |

|Santykis su |Prieštaringas santykis: gyvenimas – |

|aplinka |iliuzija, sapnas ir kartu tiesa, |

| |džiaugsmas. Žmogaus gyvenimas nulemtas |

| |Aukščiausiojo valios – jo nenuspėjamos |

| |Malonės. |

|Kiti |Sugrįžta krikščioniški idealai. |

|estetikos |Nuostatos, eliminuojančios antiką. |

|principai |Religinis  sukauptumas, antgamtiniai |

| |siužetai šalia tikrovės vaizdų. Bandoma|

| |jungti priešybes: realybę ir tikimybę. |

| |Suvokiamas būties laikinumas ir |

| |tuštumas. Mokomasi džiaugtis žemės |

| |malonumais, bet kartu prisimenama |

| |mirties nneišvengiamumas. Dominuoja |

| |mirties tema. Iš |

| |čia išplaukia ironiškas požiūris į |

| |žemiškąsias vertybes. |

| |Garbės ir teisės pasirinkimo problema. |

| |Lemiamą vaidmenį turi nustebinimo |

| |būtinumas, vaizdų efektingumas. |

| |Monumentalumas. |

| |Menas turi atitikti subtilų, rafinuotą |

| |skonį (estetizmas). |

| |Kūrybinės žmogaus galios – aukščiau |

| |gamtos kuriamo grožio. |

| |Didaktinė, moralizuojanti tendencija. |

|Stiliaus |Specifinis menų pagrindas – metafora. |

|bruožai |Pompastiškumas, įmantrumas, vingrumas, |

| |retorinės puošmenos, daug išorinių |

| |efektų. |

| |Šnekamojo ir poetinio stilių derinimas |

| |tame ppačiame kūrinyje, burleska kaip |

| |prakilnumo gretinimas su tuo, kas žema.|

| |Visi meninio kūrinio elementai siejami |

| |su leitmotyvu. |

| |Emblemiškumas, alegoriškumas, |

| |fantastiškumas, elegiškumas, groteskas,|

| |bufonada, hiperbolizavimas. |

|Žanrai |Lyrika, drama, burleskinis romanas. |

|Atstovai |Dž. Marinas, P. Kalderonas, L. de |

| |Gongora. |

| |Lietuvoje: K. Sirvydas, M. Olševskis, |

| |M. K. Sarbievijus. |

| |Architektūroje: Šv. Petro ir Povilo |

| |bažnyčia Vilniuje. Rembranto tapyba. |

| |J. S. Bacho muzika. |

Klasicizmas

(XVII – XIX a. pr.)

 

|Dramatizmas |Viešųjų ir privačių reikalų, pareigos |

| |ir jausmo konfliktas. Asmeninės laimės|

| |aukojimas aukštesniems dalykams. |

| |Žmogaus bejėgiškumas lemties |

| |akistatoje. |

|Santykis su |Istorinis laikas – kartojimosi |

|laiku |procesas (pakilimai ir nuosmukiai). |

| |Istorijos įvykių priklausomybė nuo |

| |žmogui nepavaldžių faktorių (Dievo |

| |valios). |

|Santykis su |Žmogaus elgesį sąlygoja idealūs, bet |

|aplinka |žemiškos kilmės veiksniai – visuomenės|

| |nuomonė, etinės normos ir elgesio |

| |principai. Žmogaus prigimtis ir |

| |charakteris – iš anksto (gamtos) |

| |nulemti. |

|Kiti |Gamtos ir visuomenės tvarka |

|estetikos |sukilninama pagal aiškumo, darnumo iir |

|principai |saikingumo, griežtos simetrijos |

| |dėsnius. Antikinis menas – grožio |

| |etalonas. Antikinės medžiagos gausa |

| |(siužetai, atspindintys visuotinius |

| |prigimties ir situacijų dėsningumus, |

| |griežta žanrų reglamentacija, kalbos |

| |grynumas, dėmesys dvasiai, o ne |

| |išoriniam veiksmui). |

| |Orientavimasis į reikšmingą tematiką, |

| |neeilines asmenybes, aistras, |

| |taisykles, turinčias garantuoti tobulą|

| |meno kūrinį. Pagrindinis klasicizmo |

| |reikalavimas turi atitikti įprastinę |

| |gyvenimiškąją patirtį, kuri būtų |

| |logiška, aiški ir paprasta, |

| |neprieštarautų tiesai, gamtos |

| |dėsniams. Protas vertinamas llabiau už |

| |jausmą. Siekiama universalumo |

| |prisilaikant racionalizmo filosofijos |

| |postulatų. |

| |Laikomasi griežtų meno taisyklių. Kas |

| |neatitinka proto ir logikos |

| |reikalavimų, tas negali žavėti, veikti|

| |estetiškai. Meninio vaizdo ir |

| |charakterio visuotinumas, |

| |objektyvumas. Griežtai atskiriami |

| |teigiami ir neigiami bruožai. |

| |Psichologinis elgesio pagrįstumas. |

| |Žmogaus aistra vaizduojama jau |

| |susiformavusi, nėra jos plėtros, |

| |augimo. Charakterių statiškumas. |

| |Grožio sąvokos visuotinumas. Moralinių|

| |vertybių gradacija. |

|Stiliaus |Normatyvinė stilistika – aukštuosius |

|bruožai |ir žemuosius žanrus atitinkantys |

| |kalbos stiliai. |

| |Dėmesys kompozicijos griežtumui ir |

| |darnai. |

| |Didaktizmas. Simetriškumas. |

| |Autoriaus objektyvumas, nešališkumas. |

| |Aforistiniai apibendrinimai. |

| |Suprantama, aiški, be retorinių |

| |vingrybių kalba. |

|Žanrai |Drama (komedija, tragedija). |

| |Pasakėčia. Satyra. Aforistiniai |

| |žanrai. |

|Atstovai, |P. Kornelis, Ž. Rasinas, Moljeras, |

|kitos meno |vėlyvoji J. V. Gėtės ir F. Šilerio |

|rūšys |kūryba. Atskiri bruožai D. Poškos, S. |

| |Stanevičiaus, A. Strazdo, K. |

| |Donelaičio kūryboje. Architektūroje: |

| |Versalio rūmai ir parkas. |

| |Lietuvoje: Arkikatedra, Dailės |

| |muziejus (aut. L. Stuoka-Gucevičius), |

| |Verkių rūmai, Prezidentūros rūmai |

| |(vėlyvasis klasicizmas). |

Švietimo epocha

Racionalusis laikotarpis

(XVIII a. – XIX a. pr.)

 

|Dramatizmas |Dominuoja išorinis konfliktas (vidinio |

| |konflikto elementai). Konfliktas tarp |

| |individo ir visuomenės rutuliojamas kaip|

| |kova su lluominėmis tradicijomis, |

| |prietarais, religiniu fanatizmu, |

| |sugedusiais papročiais. |

|Santykis su |Laiko samprata panaši kaip XVII a. Ji |

|laiku |praplečiama, apima šeimos ir |

| |bendruomenės gyvenimą. |

|Santykis su |Žmogaus ir aplinkos santykiai kinta |

|aplinka |keičiantis ne žmogui, o kintant |

| |visuomeninėms ir buitinėms sąlygoms. |

| |Žmogus suprantamas kaip gamtos dalis, |

| |sumodeliuotas pagal mechanikos dėsnius. |

|Kiti |Meno paskirtis – utilitari: meninė |

|estetikos |kūryba turi skatinti pažangą ir kultūrą,|

|principai |moksliškai aiškinti pasaulį, šviesti ir |

| |mokyti liaudį; vaizduoti nesuvaržytą |

| |žmogų, sujungti dorovę su grožiu. Tuo |

| |būdu iškyla auklėjamoji meno funkcija. |

| |Darbo tema. Vaizduojami žmogaus ir |

| |aplinkos santykiai. |

| |Didaktizmas. Tikslas – ugdyti |

| |sąmoningumą bei patriotizmą. Pažintinė |

| |patirtis veda į reiškinių (papročių ir |

| |t.t.) santykinumo sampratą. |

| |Proto primatas. Dorybių teorija (perimta|

| |iš antikos): teisingumas, išmintis, |

| |nuosaikumas, drąsa. Dorybės suprantamos |

| |kaip prigimties dovana. Svarbi jų |

| |gradacija. Literatūrinė tradicija |

| |pripažįstama. Kuriama pagal taisykles, |

| |ankstesnių taisyklių laikomasi tik |

| |sąlyginai, tačiau išlieka svarbesni |

| |klasicizmo principai: visuotinumo |

| |ieškojimas, prigimties pabrėžimas, |

| |meninio kūrinio logiškumas ir aiškumas. |

|Stiliaus |Tęsiamos klasicizmo stilistinės |

|bruožai |tendencijos, tik daugiau akcentuojamas |

| |išgyvenimų natūralumas. Pamokantys |

| |siužetai, didaktika ir moralizavimas. |

| |Ryški autoriaus |

| |pozicija. Charakterių statiškumas. |

| |Stiprėja sentimentalumo apraiškos. |

| |Nevengiama ironijos, satyros, grotesko. |

| |Dialogiškumas – kaip antikinio palikimo |

| |kartojimas. |

|Žanrai |Proza. Romanas (kelionių, nuotykių, |

| |satyrinis, fantastinis, alegorinis), |

| |filosofinės apysakos, drama (tragedija, |

| |komedija), didaktinė ir aprašomoji |

| |poezija. |

|Atstovai |Volteras, D. Didro, D. Defo, Dž. |

| |Sviftas, J. V. Gėtė, F. Šileris. |

| |Atskiri bruožai K. Donelaičio, D. |

| |Poškos, A. Strazdo, S. Daukanto, S. |

| |Stanevičiaus, M. Valančiaus kūryboje. |

Švietimo epocha

Sentimentalizmas

(XVIII a. vid. – XIX a. pr.)

 

|Dramatizmas|Dominuoja išorinis konfliktas (vidinio |

| |konflikto elementai). Individo ir |

| |visuomenės, asmenybės ir luominių |

| |tradicijų konfliktas sprendžiamas individo|

| |naudai. |

|Santykis su|Individualus laikas. Dabarties laikas |

|laiku |(natūralios prigimties pažeidimai) |

| |supriešinamas su praeities (gamtos) laiku.|

| |Teigiamai vertinama praeitis, negatyvus |

| |požiūris į dabartį ir ateitį. |

|Santykis su|Žmogaus likimas nepriklauso nuo šeimyninės|

|aplinka |ar visuomeninės padėties. Socialinė ir |

| |buitinė aplinka – žmogui svetima ir |

| |priešiška jėga, žeidžianti asmenybę, |

| |žmogus turi jai atsispirti. Žmogaus |

| |charakteris statiškas, prigimties |

| |suformuotas. |

|Kiti |Reiškiamas išgyvenimų natūralumas. |

|estetikos |Racionalų pradą stelbia sentimentalusis. |

|principai |Intymaus gyvenimo tematika. Dėmesys |

| |kasdienei buičiai. Moralinė problematika. |

| |Auklėjimas derinamas su gamtos |

| |reikalavimais. Kančia, skausmas stiprina |

| |dvasią. Iškeliamos krikščioniškos vertybės|

| |(gėris, kilnumas, jautrumas kito kančiai).|

|

|Demokratiškas herojus, individuali, |

| |nepakartojama asmenybė. Pabrėžiama |

| |natūrali žmogaus prigimtis, prigimtinė |

| |lygybė, ryšys su gamta. Žmogaus dorovinė |

| |savivoka ir autoanalizė. Psichologijos |

| |atskleidimas. Jausmo dominavimas. |

| |Teigiamas veikėjas – trečiojo luomo |

| |atstovas. Moteris kaip grožio |

| |įsikūnijimas, ironija intelektualiai |

| |moteriai. |

| |Meninio vaizdo sąlygiškumas. Kūrybos |

| |laisvė. |

|Stiliaus |Jausmingumas ir sentimentalumas. Gamtos ir|

|bruožai |žmonių santykių idiliškas vaizdavimas. |

| |Peizažo vaidmuo. Psichologinės prozos |

| |užuomazgos. Subjektyvus pasakotojas (turi |

| |autoriaus asmenybės bruožų). Lyrizmas. |

| |Menka iišorinės aplinkos aprašymo reikšmė. |

| |Dažnas mirties motyvas. |

| |Ironija, humoras. Folkloro imitavimas. |

|Žanrai |Poezija (daina, idilė, elegija), proza |

| |(memuarai, dienoraščiai, epistoliniai |

| |romanai, apysakos, apsakymai). |

|Atstovai |Ž. Ž. Ruso, S. Ričardsonas, L. Sternas. |

| |Atskiri bruožai D. Poškos, A. Strazdo |

| |kūryboje. |

Romantizmas

(XVIII a. pab. – XIX a. pr.)

 

|Dramatizmas |Išorinis ir vidinis konfliktas. |

| |Atskleidžiamas psichologinis veikėjų |

| |dramatizmas, parodoma žmogaus prigimties |

| |sudėtingumas, prieštaringumas. Gėrio ir |

| |blogio kova pasaulyje ir žmoguje. |

|Santykis su ||Subjektyvus laikas. Svarbiausia – |

|laiku |amžinybės matas, požiūris į žemiškąją |

| |dalią. Staigus žmogaus, jo sielos |

| |atsivėrimas. Žmogus universalus ir |

| |fatališkas. Dėmesys viduramžiams |

| |psichologiniu aspektu: ieškoma universalių|

| |dvasinių vertybių. Taip pat domimasi |

| |dramatiškomis praeities epochomis (XVII aa.|

| |ir kt.). |

|Santykis su |Žmogus iškeliamas virš aplinkos. |

|aplinka |Aplinkybės – menkniekis, viską lemia |

| |charakteris. |

|Kiti |Priešingybė klasicizmo estetikai, jos |

|estetikos |racionalumui priešpriešinamas „laukinis |

|principai |skonis“, gamtiškojo ir natūralaus, |

| |originalaus ir pagal antikos meno kanonus |

| |neidealizuoto grožio samprata, atnaujinama|

| |kūrybos nuostabos ir stebuklo, naivumo ir |

| |paprastumo estetinė vertė. Improvizacijai |

| |suteikiama didelė reikšmė. Tikrovės |

| |perkūrimo principas. Teigiama, kad |

| |tikrasis pasaulis yra ne tas, kurį regime,|

| |juntame ir girdime; sielos pasaulis yra |

| |tikrasis, nes jis yra amžinas ir |

| |begalinis. |

| |Kultūros, civilizacijos kritika. |

| |Paneigiamos kūrybos taisyklės, todėl |

| |aukštinama intuicija, vaizduotė. Idealo ir|

| |tikrovės priešprieša. Veržiamasi į erdvės |

| |ir laiko tolius. Jų pažinimas siejamas su |

| |jausmų patyrimu, o ne ssu protu. Dabarties |

| |ir praeities opozicija iškeliant tautos |

| |idealus: didvyriškumą, darbingumą, gėrį, |

| |optimizmą. Didingas tautos senovės kultas.|

| |Charakteriui būdingas konfliktiškumas, |

| |nesutapimas su išoriniu pasauliu. |

| |Trokštama to, kas nepasiekiama, norima |

| |pakeisti egzistencijos ribas. Tai vienišas|

| |maištaujantis individualistas, linkęs |

| |aukotis, nesuprastas, todėl visuomenės |

| |atstumtas. Tai asmenybė su stipriomis |

| |aistromis, apdovanota talentu, linkusi į |

| |melancholiją, svajones, ironišką būties |

| |traktavimą. Dominuoja dvi tendencijos: (1)|

| |pabrėžianti gamtos, paprastumo, |

| |tautosakos, natūralumo pradus ir (2) |

| |transcendentinė, išaukštinanti kūrybą, |

| |atskleidžianti komplikuotą būties esmę. |

|Stiliaus |Kompozicijos laisvė. Fragmentiškumas, |

|bruožai |fantastika, ironija, paslapties, |

| |fatališkos meilės ir siaubo motyvai, |

| |religinė mistika, mirties poetizavimas. |

| |Emocinis kūrinio nuspalvinimas, |

| |poetiškumas ir muzikalumas, tautosakinės |

| |tradicijos panaudojimas. Subjektyvus |

| |pasakotojas. |

|Žanrai |Lyrika (baladė, eilėraštis, daina). Lyrinė|

| |draminė poema. Romantinė tragedija. |

| |Romantinė proza – apysaka, psichologinis |

| |ir istorinis romanas. |

|Atstovai |Dž. Baironas, V. Hugo, H. Heinė, V. |

| |Skotas, A. Puškinas, A. Mickevičius, M. |

| |Lermontovas, P. Šelis, Ž. Sand, E. Po. |

| |S. Daukantas, A. Baranauskas, Maironis. |

| |Atskiri stilistiniai bruožai V. Krėvės, K.|

| |Borutos, S. Nėries, J. Degutytės kūryboje.|

Realizmas

(XIX a. vid. – XX a.)

 

|Dramatizmas|Vidinio ir išorinio konflikto ryšys. Vidinis|

| |konfliktas susiejamas su išoriniu, |

| |išryškinamas jų ryšys, vieno perėjimas į |

| |kitą. |

|Santykis su|Subjektyvus laikas siejamas su išoriniu |

|laiku |(pastarojo pirmenybė). Dėmesys dabarčiai ir |

| |ateičiai. Žmogaus ir visuomenės raidos |

| |variklis – objektyvūs tikrovės procesai. |

| |Aiškiai jaučiama istorijos raida. |

|Santykis su|Žmogus veikiamas aplinkos. Ji lemia jo |

|aplinka |likimą, išgyvenimus, poelgius, charakterį, |

| |kartu neatmetama ir žmogaus valios bei |

| |pastangų reikšmė. |

|Kiti |Atmetamas romantizmui būdingas |

|estetikos |subjektyvistinis, idealizuojantis pradas, |

|principai |iškeliamas meno objektyvumas, istorinis ir |

| |socialinis konkretumas. Principas &– būtina |

| |prilygti kai kurių mokslų tyrinėjimams, |

| |tikroviškumo kriterijumi grįsti meninės |

| |realybės kūrimą. (Tikrovės atkūrimo |

| |principas.) Tikrovė – estetinė vertybė. |

| |Pažintinė funkcija. Vaizduotę skatina |

| |gyvenimo sudėtingumas. Aiškios laiko ir |

| |vietos ribos. Laikomasi veiksmo ir įvykių |

| |chronologijos. Priežasties ir pasekmės |

| |ryšys. Dėmesys dabarties laikui. Jaučiama |

| |ateities laiko perspektyva. Tipizavimas – |

| |kaip charakterių ir veiksmų bendrybė, |

| |priklausanti nuo aplinkybių panašumo. |

| |Tipizavimas (tipiškas žmogus tipiškomis |

| |aplinkybėmis). Psichologizmas. |

| |Dažnai veikėjai turi realius prototipus. |

| |Charakterio ryšys su socialine, istorine, |

| |etnografine aplinka. Įvairūs konfliktai: |

| |socialiniai, psichologiniai, moraliniai, |

| |buitiniai ir kt. Dramatizmas. Dinamiški, |

| |išbaigti, pagrįsti charakteriai. |

| |Humanistinis patosas. Stengiamasi išlaikyti |

| |tipiškų ir individualių ypatybių |

| |pusiausvyrą. Nepripažįstama poetikos kanonų,|

| |dogmų. Galimos ir sąlyginės vaizdavimo |

| |priemonės: mitai, simboliai, groteskas, |

| |alegorijos. |

|Stiliaus |Vaizdų objektyvumas ir realistinis, |

|bruožai |socialinis konkretumas, žmogaus paveikslo |

| |įvairiapusiškumas. Epiškumas, objektyvumas |

| |ir daiktiškumas. Neutralus, nešališkas |

| |pasakotojas. Pasakojama 3 asmeniu. Dėmesys |

| |aprašymui (gamtos, darbo, buities), |

| |detalėms. Atviros prasmės sakinys. Ryški |

| |dialogo reikšmė. |

|Žanrai |Proza (romanas, apysaka, novelė). Rečiau |

| |drama (melodrama). |

|Atstovai |O. de Balzakas, Stendalis, P. Merimė, G. |

| |Floberas, Č. Dikensas, M. Tvenas, H. E. |

| |Byčer-Stou, L. Tolstojus, N. Gogolis, F. |

| |Dostojevskis, T. Manas. |

| |Veristinė muzika (R. Leonkovalis). |

| |V. Kudirka, Žemaitė, J. Biliūnas, A. |

| |Vienuolis, P. Cvirka, I. Simonaitytė, V. |

| |Mykolaitis-Puti |

Natūralizmas

(paskutinis XIX a. ketvirtis)

 

|Dramatizmas|Dramatizmo pamatas – žmogaus priklausomumas |

| |nuo biologinės prigimties, aplinkos |

| |atsitiktinumų, nenumatytų fizinę būklę |

| |lemiančių faktorių. Deterministinis požiūris|

| |į žmogaus būtį. |

|Santykis su|Požiūris į laiką primena realistų požiūrį. |

|laiku |Dėmesys dabarčiai, kartais ateičiai. Laiko |

| |tėkmėje žmogus mažai ką gali pakeisti savo |

| |gyvenime, tačiau gali modeliuoti visuomenės |

| |ateities perspektyvą. |

|Santykis su|Žmogaus elgesį lemia įgimtos savybės |

|aplinka |(charakteris, fizinė būsena, polinkiai). |

| |Aplinka padeda atsiskleisti biologiniams |

| |polinkiams, įgimtiems bruožams. Socialiniai |

| |santykiai – kaip biologinės kovos dėl būvio |

| |raiška. |

|Kiti |Tipizavimo metodas nenaudojamas; vaizduojami|

|estetikos |atsitiktiniai (dažnai net dokumentu paremti)|

|principai |įvykiai. Literatūroje nelieka „draudžiamų |

| |temų“, vaizduotini ir tie varguoliai, kurie |

| |likdavę „už literatūros“. Romanas – |

| |socialinė anketa (faktų pirmenybė). |

| |Eksperimentuojama kuriant situacijas ir |

| |stebima galimos personažo reakcijos į |

| |pasikeitusias aplinkybes. Charakterį nulemia|

| |paveldimumas, o veiksmus – fizinė būsena. |

| |Fotografiškas tikslumas. Ieškoma literatūros|

| |ir medicinos mokslų panašumo; liguistų |

| |psichologinių reiškinių analizė. |

| |Teatre: ansambliškumas, natūrali vaidyba, |

| |reikšmė aplinkos detalei: tikri buities

|

| |daiktai. |

|Stiliaus |Derinamas neutralus pasakotojo stilius su |

|bruožai |specifine veikiančio personažo kalba, gausu |

| |profesionalizmų, argo. Daug buities realijas|

| |žyminčių žodžių. Nevengiama vulgarių |

| |posakių. Peizažas kuriamas pagal dailininkų |

| |impresionistų principą: fiksuoti momento |

| |spalvas, atspalvius, įspūdį. |

|Žanrai |Romanas, novelė, natūralistinė drama. |

|Atstovai |E. ir Ž. de Gonkūrai, E. Zola, G. de |

| |Mopasanas, Ž. K. Huismansas, A. Dodė, |

| |G. Hauptmanas, Dž. Mūras. |

| |Natūralizmo elementų esama (patologijos |

| |atvejai, drastiškos detalės) Lazdynų |

| |Pelėdos, |

| |A. Vienuolio ir kt. kūryboje. |

Impresionizmas

(XIX a. II p. – XX a. pr.)

 

|Dramatizmas |Stiprus vidinis dramatizmas. Būties |

| |trapumas ir nepastovumas. |

|Santykis su |Nepastovios laiko tėkmės įspūdis, įvykių |

|laiku |chronologija – neesminis dalykas. |

| |Praeitis išgyvenama daug intensyviau negu |

| |dabartis. Tai, kas tikra ir kas sukurta |

| |vaizduotėje, nėra griežtai atskirta. Laikas|

| |ir erdvė vienas nuo kito priklausomi. |

| |Svarbus trumpalaikis įspūdis. |

|Santykis su |Žmogus priklauso nuo pojūčių aštrumo, |

|aplinka |kintančių situacijų. Aiškių elgesio |

| |priežasčių nnegalima suvokti, nėra |

| |pastovesnių žmogaus savybių – viskas kinta |

| |kartu su situacijų ir nuotaikų kaita. |

| |Intymus santykis su aplinkos daiktais. |

|Kiti |Perkeliamas dėmesys nuo objekto į subjektą.|

|estetikos |Būdingas subjektyvus pasaulio suvokimas |

|principai |(trumpalaikis pojūtis, unikalus įspūdis, |

| |intymus jausminis išgyvenimas). Užuot |

| |vaizdavus visą realybę, stengiamasi |

| |vaizduoti nuolat kintančio pasaulio |

| |iškarpas, akimirkos nuotaikas, kaip jos |

| |atsispindi žmogaus sąmonėje. Maža buitinio |

| |konkretumo. Realybė nepastovi, ji piešiama |

| |švelniu kontūru, dažnai iš atminties. |

| |Realūs daiktai – tik atramos taškas, nuo |

| |kurio plėtojama asociatyvus mąstymas ir |

| |sutrūkusi greit besikeičiančių vaizdų |

| |tėkmė. Labiau domina ne daiktai, o jų |

| |formos, spalvos, judesiai, poveikis žmogui.|

| |Atsisakoma visuomeninės tematikos, |

| |socialinių apibendrinimų, domimasi meilės, |

| |draugystės, gamtos, kultūros, psichologine |

| |tematika. Kuriamas asmenybės vidinio |

| |gyvenimo paveikslas. Jausmas negrindžiamas |

| |argumentais. Visų vertybių matas – |

| |individas. Jis – autonominė, jautri, |

| |nervinga būtybė, linkusi į savianalizę. |

| |Amžinas nepastovumas, spontaniškumas, |

| |priešingybių įtaka. Gamtos iir kultūros |

| |sąskambiai. Veriasi pamatinė būties |

| |vienovė, kurios skaudžiausias ženklas – |

| |praeinamybė. Veikėjų išgyvenimai perkeliami|

| |į gamtą, riba tarp žmogaus ir gamtos tarsi |

| |išnyksta. Gamta – gėris, kurį žmogus ne |

| |visada suvokia. Dvasinė žmogaus būsenos |

| |įtampa (fatališkos lemties gaidos, |

| |nežinios, tragiškos nuojautos elementai). |

| |Neryškus veiksmas ir atsitiktinė veiksmų |

| |motyvacija. Žmogus determinuotas |

| |atsitiktinumų, fiziologinės būsenos, kitų |

| |nepastovių faktorių. Nesvarbi priešistorė. |

|Stiliaus |Poetika sumišusi su natūralizmo, simbolizmo|

|bruožai |ir kitų modernizmo srovių pprincipais. |

| |Pasakojimo subjektyvumas, intymumas, |

| |dramatiškumas. Autobiografiškumas. |

| |Fragmentinis siužetas, savarankiški |

| |lyriniai epizodai. |

| |Vaizdo tapybiškumas, greita, laisvai |

| |besikaitaliojančių epizodų ir nuotaikų |

| |kompozicija. Pabrėžiamos trumpalaikės |

| |reiškinio savybės. Detalė konstruojama |

| |pagal nuotaikos modelį. Impulsyvus vidinis |

| |monologas. |

| |Emocingumas. Nuoširdus ir jautriai |

| |paprastas kalbėjimo tonas. |

| |Būdinga pastraipos, daugtaškiai. Didelis |

| |dėmesys potekstei. Trūkčiojantis, nervingas|

| |ritmas. |

| |Puošni, stilizuota kalba. Nelaukti, |

| |neįprasti palyginimai, daiktų sugretinimai.|

| |Mėgstama personifikacija. Anarchija sakinių|

| |konstrukcijoje, juos jungiant (taikomasi |

| |prie nuotaikos, emocijos). |

|Žanrai |Drama, proza (romanai, apysakos), lyrika |

| |(eilėraščiai, proza). Etiudai, impresijos. |

|Atstovai |K. Hamsunas, R. M. Rilkė, I. Šeinius. |

| |Užuomazgos Šatrijos Raganos, K. Puidos, B. |

| |Sruogos kūryboje. |

| |A. Vaičiulaitis (stilius, iš dalies |

| |pasaulėjauta). |

| |Dailė: O. Renuaras, E. Manė, Ž. Dega, K. |

| |Pisaro, P. Sezanas, P. Gogenas, O. Rodenas.|

| |Lietuvoje: V. Eidukevičius, P. Kalpokas, L.|

| |Katinas, M. Cvirkienė. |

| |Muzika: K. Debiusi. |

Simbolizmas

(XIX a. II p. – XX a. pr.)

 

|Dramatizmas |Vidinė įtampa, amžinas nerimas, susimąstymas |

| |apie svarbiausias žmogaus būties problemas. |

| |Dramatizmo šaltinis – žmogaus gyvenimo |

| |laikinumas, jo polėkių ir realių galimybių |

| |neatitikimas, vienišumas. Konfliktus, |

| |problemas atspindi dvi vertybių sistemos. |

|Santykis su |Vaduojamasi iš llaiko kategorijų, stengiamasi |

|laiku |viską matyti amžinybės požiūriu. Menas |

| |atskleidžia tai, kas amžina, kas nepriklauso |

| |nuo jokių pasikeitimų ar atsitiktinumų. Kūryba|

| |svyruoja tarp dviejų pasaulių: išorinio, |

| |dienos (Apolonas) ir paslaptingojo, nakties |

| |(Dionisas). Amžino grįžimo idėja: istorijos |

| |vyksmas – tų pačių procesų nuolatinis |

| |kartojimasis. |

|Santykis su |Erdvė ir laikas ištirpsta begalybėje. |

|aplinka |Dualistinė pasaulio samprata. Viena pasaulio |

| |dalis (realybė, materialus pasaulis) svetima |

| |žmogui, ji tarsi kaukė, pro kurią prasišviečia|

| |dvasinis pasaulis. Tai kasdienybė, pilka |

| |buitis. Kita pasaulio dalis – paslaptinga |

| |širdies, išgyvenimų, svajonių ir vizijų |

| |karalija. |

|Kiti |Priešprieša pozityvistų racionalizmui, |

|estetikos |natūralizmo rašytojų tikrovės kopijavimo |

|principai |tendencijoms. Iš dalies plėtojamos romantizmo |

| |tradicijos (idealistinis pasaulis, Dievas, |

| |vienišumas, asmenybės išskirtinumas, šviesūs |

| |romantiniai lūkesčiai, bodėjimasis kasdienybe,|

| |gamtos jutimas, laisvės troškimas, maištas, |

| |lyrinio „aš“ dramatizavimas). |

| |Atsisakoma logikos mene. Pasaulis kupinas |

| |neaiškių emocijų, instinktų, troškimų, tokių |

| |trapių, kad protas negali jų suimti į aiškius |

| |vaizdus. Paslaptingi, mistinę reikšmę turintys|

| |simboliai, vaizdai. Simbolis – ideali tikrovės|

| |emblema, sąlygiškai pažyminti tam tikrą |

| |reiškinį, dvasinę būseną. Simbolizmas per |

| |asmeniškus išgyvenimus eina į visuotinumą. |

| |Simbolizmui būdinga „atitikmenys“: vieni |

| |daiktai atliepia kitus – garsuose yra spalvos,|

| |spalvose kvapai iir pan. Simbolistai save |

| |vadina „prakeiktaisiais“. Kūrybos procesas – |

| |nuo sąmoningų žmogaus pastangų nepriklausomas |

| |dalykas. Metafizinė kūrybos ir talento |

| |samprata. Realybė stichiška, miglota, neaiški.|

| |Apie tai, kas neaišku, kalbėti neaiškiai (A. |

| |Rembo). Praplėsta tematika: per intuiciją, |

| |simbolius, atitikmenis parodytas žmogaus |

| |jausmų turtingumas ir racionaliai |

| |neužčiuopiamų ryšių gausa. Poezija yra tarsi |

| |muzika; svarbūs poetiniai bei muzikiniai |

| |leitmotyvai. Dvejopa pasaulio samprata. |

| |Stebint buitį, stengiamasi ją pajusti (darną |

| |kosmose). Gyvenimas – tik akimirka amžinoje |

| |kelionėje. Dėmesys daiktams, išgyvenimams, o |

| |per juos skverbiamasi į esmes. Nauja žmogaus |

| |koncepcija: žmogus svyruojantis ir |

| |abejojantis, galingas ir menkas. Jis dvilypis,|

| |dramatiškas, neturįs pastovių bruožų, esąs |

| |nuolatinės kaitos ir tapsmo būklėje, |

| |besiblaškantis tarp būties ir nebūties. |

| |Tikroji jo esmė pridengiama savotiška |

| |(pesimizmo, vienatvės, ilgesio, skausmo) |

| |kauke. |

|Stiliaus |Simbolis – pagrindinė konstrukcijos ašis. |

|bruožai |Būdinga asociacijos, užuominos, nutylėjimai. |

| |Atnaujinama poetinė kalba ir poetinės formos. |

| |Ypatingas dėmesys žodžiui. Jo prasmę reikia |

| |įspėti, iššifruoti, juo kuriama vizija. Žodis |

| |- ne tik priemonė pasauliui pažinti, bet ir |

| |veiksmas, pirmapradė energija. Svarbiau ne |

| |žodžių prasmė, bet jų tonas, sužadinąs tam |

| |tikrą emocinį nusiteikimą, paslaptingas |

| |nuojautas.

Muzikalumas. Nepaprastas žodžio |

| |garsų ir prasmės ryšys. Aliteracijos, |

| |asonansai. Sudėtingos metaforinės |

| |abstrakcijos, beasmenė metafora. Daugiaprasmis|

| |dialogas, potekstė (dramoje), vidinis |

| |monologas (romane). Intelektualizmas, |

| |aforistiškumas. Semantinės priešybės. |

| |Improvizacinis stilius. Eiliavimo taisyklių |

| |nepaisoma. Netikėtos sintaksinės |

| |konstrukcijos, nauji ritmai, įvairūs |

| |naujadarai, pakartojimai (garsų, žodžių, |

| |eilučių). Laisva forma. Poetinė mintis |

| |formuojama dedukcijos principu. |

|Žanrai |Lyrika (lyrinis ciklas, lyrinė poema), drama, |

| |proza. |

|Atstovai |O. Vaildas, P. Verlenas, S. Malarmė, A. Rembo,|

| |M. Meterlinkas, V. MMykolaitis-Putinas, |

| |J. Baltrušaitis, B. Sruoga, F. Kirša, bruožai |

| |Vydūno dramose. |

| |Dailė: vientisos krypties nesudarė, apraiškos |

| |O. Rodeno, P. Gogeno, P. Seriuzjė darbuose. |

| |Turėjo įtakos M. K. Čiurlioniui, jo kūryboje |

| |gausu simbolių. |

Neoromantizmas

(XIX a. pab. – XX a. pr.)

 

|Dramatizmas |Skaudžiai jaučiama tikrovės ir idealo |

| |nesantarvė. Ji – dramatiškų išgyvenimų, |

| |melancholiškų refleksijų, skepsio ar |

| |rezignacijos šaltinis. Kas gera ir bloga, |

| |didu ir žema išsiskiria į du polius, o |

| |konfliktas tarp idealiosios ir realiosios |

| |gyvenimo plotmės skausmingai |

| |atskleidžiamas. Konfliktai vertinami |

| |krikščioniškosios moralės požiūriu. |

|Santykis su |Kūrėjo mintis sukuria veiksmo lauką, |

|laiku |neapibrėžtą griežtais vietos ir laiko |

| |kontūrais. Istorinis koloritas išblukęs, |

| |nepaisoma istorinio konkretumo, |

| |akcentuojami tautiškumo momentai. |

|Santykis su |Realybė perkuriama, suromantinama, |

|aplinka |paverčiama pasaka ar svajone. Izoliuojamasi|

| |nuo socialinės aplinkos. Poetinė mintis ir |

| |išgyvenimas bręsta „paslaptingoje |

| |vienatvėje“. Realusis pasaulis atrodo |

| |suskilęs, priešingas ar svetimas kūrėjo |

| |asmenybei. |

|Kiti |Neoromantizmo sąvoka miglota, nes ir pats |

|estetikos |judėjimas neturi aiškių kontūrų, |

|principai |organizacinio branduolio, vieningos |

| |linijos. |

| |Neoromantizmas – paskutinioji romantizmo |

| |stadija, sujungusi naujausius poetikos |

| |(realizmo, impresionizmo, simbolizmo) |

| |atradimus bei paneigusi antiidealistines |

| |estetines sąmonės apraiškas (natūralizmą, |

| |pozityvizmą). Menas, suvoktas kaip savita |

| |estetinė vertybė, siejamas su dvasiniu |

| |pasaulio pradu – Absoliutu, o per jį su |

| |gėriu ir tiesa. Menininko individualybė, |

| |meno autonomiškumas bei grožio savaiminė |

| |vertė atskiriama nuo naudos. Kūrinys – |

| |pasaulio idealaus ir realaus pradų |

| |estetinis harmonizavimas. |

| |Dviejų pasaulių (realybės ir svajonių, |

| |pasakų) priešprieša. Trokštamas pasaulis – |

| |iliuzinis. Nėra visuotinio patoso, |

| |visuomeninių idealų, kurie skatintų |

| |maištauti. Dominuoja intymios temos, |

| |motyvai (meilės, kančios). Poetizuojama |

| |meilė. Gamtovaizdis įgyja pasakos bruožų. |

| |Kūrybos nacionalinio savitumo idėja. |

| |Idealistinio pasaulėvaizdžio atrama – |

| |religija. Dievybės idėja neturi kosminių |

| |mastelių, filosofinio aspekto kaip kad |

| |simbolistų kūryboje. |

| |Egocentrinė išpažintinė lyrika. Žmogaus |

| |psichika tarp nepajudinamų vvertybių: |

| |Tėvynės ir Dievo. Stiprūs pojūčiai, meilės |

| |išgyvenimai, ryšio su gamta gyvybinė |

| |energija. Katastrofizmo savijauta. |

| |Vienišumas. Panteistinis gamtos suvokimas. |

| |Emocinis konkretumas, subjektyvumas. „Aš“ |

| |dramatiškas, svajotojas, jautrus, trapus, |

| |linkęs į melancholiją, elegišką intymumą, |

| |švelnumą. Neapibrėžtas idealių vertybių |

| |ilgesys, amžinybės garantijų stoka, |

| |troškimas kuo nors tikėti – nuolatinės ir |

| |neišsprendžiamos žmogaus egzistencijos |

| |problemos. Psichologizmas. Folkloras, iš |

| |dalies orientalizmas – mėgstamiausi meninės|

| |vaizduotės šaltiniai. |

|Stiliaus |Tradicinių romantizmo formų ir bruožų |

|bruožai |jungimas su impresionizmo, simbolizmo |

| |formomis ir ypatybėmis. Polinkis į |

| |tautosakinę tradiciją (pasaka, daina, |

| |rauda, liaudiški frazeologizmai). Intymi |

| |pasakojimo tonacija. Lyrizmas, dramatizmas.|

| |Psichologinės meilės atodangos. |

| |Spontaniškumas. Asociatyvumas. Poetiškumas.|

| |Gamta sukelia išgyvenimą, jausmus, |

| |nuotaiką, ji poetizuojama. Išdailinta, |

| |grakšti poetinė kalba. Muzikalumas |

| |(garsinio, muzikinio prado akcentavimas). |

| |Deminutyvinis liaudies kalbos švelnumas. |

| |Fragmentinė poetinio vaizdo sandara. |

| |Racionaliosios logikos nevaržoma eilėraščio|

| |struktūra, judri strofa. Nutylėjimai, |

| |peršokimai. Potekstė. Mažas dėmesys |

| |sceniškumui, psichologinė bei simbolistinė |

| |pakraipa (dramoje). |

|Žanrai |Lyrika, drama (herojinė poetinė drama, |

| |misterijos, istorinė tragedija). |

|Atstovai |E. Rostanas, R. Kiplingas, Dž. Konradas. |

| |Bruožai G. Hauptmano, M. Meterlinko, O. |

| |Milašiaus, A. Achmatovos kūryboje. |

| |Lietuvoje: J. A. Herbačiauskas, V. Krėvė, |

| |Vaižgantas, Vydūnas, Šatrijos Ragana, |

| |J. Aistis, A. Miškinis, S. Nėris, B. |

| |Brazdžionis. |

| |Architektūroje: neogotika – Rokiškio, |

| |Palangos bažnyčios, Šv. Onos bažnyčios |

| |varpinė (Vilniuje). |

Ekspresionizmas

(srovė; XX a. pirmieji dešimtmečiai)

 

|Dramatizma|Vidinė žmogaus įtampa. |

|s |Konfliktiškumas. Atmetami socialiniai varžtai |

| |ir normos. Savotiškas romantinio genijaus |

| |pakartojimas. Individualizmas, anarchizmas, |

| |atsinaujinimas kaip iššūkis visuomenės banalių|

| |siekių dvasiniam menkumui. |

|Santykis |Laikas – pašėlęs amžiaus tempas. Nebėra laiko |

|su laiku |grįžtamumo bei nuoseklumo pajautos. |

| |Išpažįstama tik tai, kas yra dabar. Atsisakoma|

| |gyventi pagal tradicijas. Naujos kartos sąmonė|

| |pranokusi tą lygmenį, kuris inertiškai sutampa|

| |su praeitimi. Šiuolaikinis žmogus yra |

| |neistoriškas. |

|Santykis |Atmetamas smulkmeniškas priežastingumas. |

|su aplinka|Tikrovė drastiškai ardoma, deformuojama, |

| |perkuriama ir sumontuojama. Kuriami įvairūs |

| |būties chaoso ir apvirtusio pasaulio vaizdai. |

| |Erdvė neregėtai plati (visas pasaulis). |

|Kiti |Opozicija tradiciniam realizmui, natūralizmui,|

|estetikos |impresionizmui. Menas – pirmiausia kūrėjo |

|principai |idėjų ir emocijų raiška. Jis turįs skelbti |

| |absoliučias, universalias tiesas, vaizduodamas|

| |ir žadindamas įvairias pasąmonės būsenas, |

| |vizijas, antra vertus, jis turįs būti etiškai |

| |ir visuomeniškai prasmingas. |

| |Ieškoma naujų – labai įtaigių, nelauktų, |

| |drastiškų – formų, kad būtų sujudinta |

| |snūduriuojanti sąmonė. Gyvenimas – ne |

| |filosofavimas apie jo prasmę, bet džiugi |

| |buvimo laisvė. Gyvenimo kaip rūsčios komedijos|

| |samprata. Cirko, baleto, arlekinų, marionečių |

| |motyvai. Tikrovė ne vaizduojama, ne |

| |kopijuojama, o subjektyviai perkuriama. |

| |Vaizduojamą gyvenimo įvykį norima išplėšti iš |

| |kasdieniškumo, tipiškumo. Vengiama įprastinių |

| |buities ir etnografijos detalių, nepaisoma |

| |išorinio panašumo į tikrovę. Iškyla |

| |industrinio miesto vaizdas ir nauji garsai |

| |(daug triukšmo, ryškių socialinių bei |

| |moralinių disonansų). Nudvasinta gamta. |

| |Kataklizmų pasaulėjauta. Epochos žmogus |

| |traktuojamas labai apibendrintai, nusigręžiama|

| |nuo atskiro individo, uždaryto išorinių |

| |aplinkybių narvelyje, psichikos. Atsiranda |

| |naujas dvasinis tipas: vyriškai agresyvus, |

| |piktai pasipriešinantis, nervingas, pašaipus, |

| |jam nebūdinga pasyvi savistaba, filosofinė |

| |rezignacija, lyrinis graudumas. Demaskuojama |

| |etika, pridengta miesčioniško padorumo |

| |kaukėmis. Žmonijos išsigelbėjimo formulės tėra|

| |visuotinė meilė, laisvė, pasipriešinimas. |

| |Domimasi pasąmone, bandoma tirti psichines |

| |anomalijas. Konstatuojamas žmonių |

| |susvetimėjimas. Veikėjai nuasmeninami. |

| |Keturvėjininkų panašumai į ekspresionizmą: |

| |skelbia naujovišką žmogų, pasitikintį protu ir|

| |mokslo žiniomis, neigianti prietarus ir |

| |mistiką, atmetantį religinę pasaulėžiūrą. |

|Maištas |Maištaujama prieš visuomenės dvasinę |

| |degradaciją. |

|Žmogaus |Ateities žmogus – kilnesnis ir žmogiškesnis; |

|koncepcija|dabartinis – civilizacijos gniuždomas, |

| |vienišas, prieštaringas, susidvejinęs, mažas |

| |žmogus. |

|Technika |Sielos kova prieš mašiną. |

|Estetikos |Tikrovė perkuriama suprimityvintai ir |

|esmė |plakatiškai. Atsiranda naujasis daiktiškumas, |

| |realybė suvokiama

iš žiniasklaidos priemonių. |

|Stiliaus |Groteskinė pasaulio vizija, polinkis į |

|bruožai |sąlygines situacijas. Ironiška išskaičiavimo |

| |maniera. Siužetas neturi nuoseklios eigos, |

| |nutraukiamas įvairaus pobūdžio intarpų. Vienas|

| |svarbiausių struktūros elementų – nuotaika. |

| |Kraštutinis emocingumas. Disonansai ir |

| |vidiniai kontrastai. |

| |Stilius pabrėžtinai vyriškas. Daug |

| |improvizacijos. Familiarumas. Žurnalistinės |

| |emblemos (konkrečios pavardės, realūs faktai).|

| |Hiperbolė. Šūksmingas patetiškas tonas. |

| |Kalambūrinis posakis. Kapota frazė. Minčių |

| |dinamika. |

| |Potekstė, paslėpta prasmė. Vaizdų jungtis |

| |remiasi pasikartojančiomis situacijomis, |

| |vaizdų ir frazių rritmu. |

| |Poetinės ir prozinės kalbos samplaika |

| |(prozoje). Išsišakojimas į monologines |

| |refleksijas, menkai tejungiamas konflikto. |

| |Abstrahavimas, filosofinės sentencijos, |

| |plakatiniai simboliai (dramoje). Grynojo garso|

| |eilėraščiai. |

|Žanrai |Poezija, proza, drama. |

|Atstovai |J. R. Becheris, G. Benas, G. Heimas, F. |

| |Volfas, G. Traklis. |

| |Lietuvoje: J. Savickis, K. Boruta, bruožai J. |

| |Šimkaus, P. Tarulio, K. Binkio kūryboje. |

| |V. Ramonas (stilistika). |

| |Dailė: A. de Tulūz-Lotrekas, E. Munkas, O. |

| |Diksas, G. Grosas. |

| |Lietuvoje: P. Augius, VV. Petravičius, A. |

| |Galdikas. |

| |Muzika: G. Maleris. |

Futurizmas

(srovė; XX a. pirmieji dešimtmečiai)

 

|Dramatizmas|Maištas prieš tradicines praeities normas |

| |(anarchistinis maištavimas). |

|Santykis su|Neigiama praeitis (kultūros, tradicinės |

|laiku |visuomenės gyvenimo normos, papročių ir meno |

| |kanonai). Dėmesys dabarties iir ateities miesto|

| |civilizacijos ženklams, pavasario nuotaika |

| |sutampa su dvasine žmogaus būsena (Lietuvoje).|

|Santykis su|Mokslo laimėjimai pakeitę žmogaus santykį su |

|aplinka |pasauliu: žmogus tapo galingesnis, o žemė |

| |tartum mažesnė. |

|Kiti |Literatūroje neigiamas simbolizmas, |

|estetikos |estetizmas, idealizacija. „Futurizmas yra |

|principai |dinamitas, sprogstantis po pernelyg garbinamos|

| |praeities griuvėsiais“ (F. Marinetis). Menas |

| |turįs stebinti, sukelti reakciją, sužadinti |

| |aktyvumą. Meno kūrinys – kaip vienadienis, |

| |trumpam naudojimui skirtas daiktas, kurį |

| |panaudojus tuoj pat galima užmiršti ir |

| |išmesti. Pretenzijos kurti ateities meną. |

| |Miesto, technikos, mašinų, buities tempo |

| |kultas. Technika labiau vertinama už meną. |

| |Būdingos nestabilios materialios tikrovės |

| |formos, deformuoti daiktai, ryškių spalvų |

| |kontrastai. Išnyksta moralinė problematika. |

| |Pojūčio skausmas ir miesto dundesys be |

| |dvasingumo kkriterijų. Padūkusi gamta, |

| |dinamika. Šokiruojama neįprastais vaizdais ir |

| |jų deriniais, nepaisoma loginių mąstymo |

| |stereotipų. Grožimasi greičiu. Žmogus neturi |

| |dvasinio branduolio, vidinės istorijos. Apie |

| |jį tartum juda milijonai mechanizmų, ir tas |

| |judėjimas pereina į pasaulinį dinamizmą. |

| |Būdinga pasaulėjauta, neigianti bet kokį |

| |žmogaus uždarumą ir izoliaciją. Skelbiamas |

| |biologiškai sveikos visuomenės idealas, |

| |valingo ir agresyvaus žmogaus idealas. Jausmai|

| |suprimityvinami iki instinktų ir pojūčių. |

| |Moteris niekinama. Meilė – paprasta kūno |

| |funkcija. Neigiama bbūtinybė atskleisti žmogaus|

| |psichologiją. |

| |Keturvėjininkų bruožai: judėjimo, tempo |

| |aukštinimas; vėjavaikio – veržlaus žmogaus su |

| |polėkiu – įvaizdis; pavasarinės energijos |

| |kultas; fiziologinės aistros ir erotikos |

| |aukštinimas (S. Šemerys). |

|Maištas |Maištaujama prieš praeities tradicijas. |