Ar Juza tragiskas herojus – Sakme apie Juza-.

Ar Juza tragiškas herojus?

(Pagal J.Baltušio romaną “Sakmė apie Juzą”)

“Sakmė apie Juzą” – geriausias J.Baltušio kūrinys, kuriame autorius

bandė pavaizduoti lietuvio charakterį, sukaupusį savyje ilgaamžę patirtį.

Šio kūrinio pagrindinis herojus Juza – įdomus, patraukiantis skaitytoją

savo charakteriu ir likimu, nesuprantamas keistuolis, mažakalbis, bet

giliai jaučiantis žmogus. Juza per tamsus, kad savarankiškai susigaudytų,

kas vyksta pasaullyje, per daug nepaslankus, kad aktyviai dalyvautų

gyvenimo permainose, bet darbštumu ir tvarkingumu, santūrumu ir pastovumu

kelia tvirtą pasitikėjimą.

Ar Juza tragiškas herojus? Manyčiau, jog taip. Juzos pasaulyje, tiek

išoriniame, tiek vidiniame, įvyksta keletas tragiškų įvykių ir

persilaužimų. Vienas jų – tai pasitraukimas iš namų. Svarbiausias žmogaus

gyvenimo pagrindas yra namai ir žemė. Todėl didelis dėmesys skiriamas Juzos

išėjimui iš jų. Juza negali susitaikyti su ta mintimi, kad prarado savo

gyvenimo meilę – Vinciūnę. Dėl to kaip sužeistas žvėris pasitraukia gyventi

į Kairablę, vengdamas kitų paguodos žodžių ir baimindamasis, kad pats

neimtų guostis. Taip Juza apsigyvena vietoje, kurios kiekvienas kitas

žmogus iš tolo lenkiasi. Tuo tarpu jis žino paslaptį, kaip pereiti į

neįžengiamas pelkes.

Juzos tragizmas nemažai susijęs su juo ppačiu, jo jausmais ir vidiniu

pasauliu. Juza be galo keistas, kai kuriuos jo elgesio motyvus taip pat

sunku paaiškinti. Gal dėl to, kad jame susipina meilė ir neapykanta,

dosnumas ir šykštumas, jausmingumas ir atžagarumas. Prisiminkim, karštai

Juza myli Vinciūnę, bet kartu jaučia jai ir nneapykantą. Jam be galo skaudu

žiūrėti ir matyti, kaip padėjo Vinciūnė galvą kitam ant peties ir žydėjo,

švietė, visa. Ir suprato tada Juza, jog jau viskas baigta. Šis skausmas ir

buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios jis paliko savo gimtus namus.

Juza gyvena vienas, turi gražų sodą, bičių avilių, lauką, karvę.

Matome, kaip jis rūpestingai ir kruopščiai kaupia savo darbo vaisius –

medų, uogas, rugius, sūrius. Kartas nuo karto dalį šių gėrybių Juza veža į

turgų, taip užsidirbdamas šiek tiek pinigų. Šitaip jo slėptuvėje vienas po

kito daugėja auksinių. Labai nustembame, kai pas Juzą ateina brolis Adomas

prašyti pagalbos – paskolinti pinigų. O Juza? Jis atsisako, jo atsakymas ir

pats Adomas: juk jis atidavė broliui pačius geriausius gyvulius, ūkio

padargus. O dabar šis atsisako padėti. Adomui išėjus, Juza perskaičiuoja

savo sutaupytus pinigus iir jau beveik gailisi nepadėjęs artimam žmogui. Bet

matome: Adomas ateina pas brolį antrą kartą. Juzos atsakymas vėl neigiamas.

Sakyčiau, net juoką sukelia ta detalė, kai jis vietoj pinigų pasiūlo medaus

statinaitę. Bet Adomui medus nebereikalingas, jam reikalingi pinigai. Galų

gale Juza liepia ateiti broliui po turgadienio, kai gaus pinigų.

Kūrinyje pavaizduoti nesuderinami dalykai: Juzai gaila pinigų

broliui, o nuo Tarybų valdžios besislapstantį Stonkiuką, iš okupantų nagų

parbėgusią žydo Karelio šeimą, sužeistą tarybinį partizaną prigaludžia ir

maitina, nesiaiškindamas ir nelįsdamas į jų reikalus. Juzos politika viena:

jeigu žmogus ššaukiasi pagalbos, vadinasi, jam blogai ir reikia padėti.

Kartą beuogaujant Juza susitinka Karusę, dar beveik mergaitę. Ši jį

įsimyli, ir su kiekviena diena jos meilė vis labiau įsiliepsnoja. Juza

nesupranta, kaip taip gali būti, nes, jo žodžiais tariant, Karusė dar tik

“piemenė”. Kiekvieną kartą jiems susitikus, Juza su ja elgiasi labai šaltai

ir atžagariai. Tačiau Juzos viduje pradeda vykti persilaužimas. netikėtai,

pats nejausdamas, jis pradeda šviesiau galvoti apie Karusę. Bet kaip

griaustinis iš giedro dangaus Juzai buvo žinia, jog ta “piemenė” tapo viso

kaimo paleistuve. Taip buvo palaidoti beužgimstantys Juzos jausmai Karusei.

Romano “Sakmė apie Juzą” pagrindinio herojaus juzos tragizmui daug

įtakos turėjo ir aplinkiniai žmonės. Dėl nesuderinamų charakterio savybių

Juza beveik netenka savo sesers ir brolio: šie vis rečiau pas jį

teapsilanko. Kaip jau minėjau, didelę reikšmæ Juzos gyvenime turėjo

Vinciūnė. Po jos praradimo jo gyvenimas smarkiai pasisuko kita linkme.

Nors Juza nesigilina į kitų gyvenimus, nesiaiškina jų reikalų, bet

net ir tokia laikysena neapsaugo jo nuo susidūrimo su mirtimi ir krauju.

Saugodamas ištikimybę Vinciūnei, jis paniekina Karusės jausmus ir tampa

(nors ir netiesioginiu) jos mirties kaltininku. Ši jauna mergina, bandydama

patekti į Juzos pasaulį, baigia savo gyvenimą tragiškai: nusiskandina

pelkėje. Taip pat Juza palydi į Kairabalės pelkės gelmes ir Vinciūnės sūnų.

O kūrinio pabaigoje išgirstame iš jos prakeikimą. Šis prakeikimas Juzai yra

lemtingas : “Kilo nuo uuslano Juza, žengė prie skrynios pasienyje. Pakėlė

sunkų geležies apkaustais nuvinguriuotą dangtį. Palinko prie baltai

išklojėtų drobės marškinių. Šonu palinko Juza”.

Juza vienas ir ilgai gyvena Kairabalėje. Daug įvairių išbandymų jam

siunčia gyvenimas. Nuo pat tos akimirkos, kai atėjo čia gyventi, Juza

išeikvojo daug jėgų, dirbo neatsikvėpdamas, daug naktų praleido

nemiegodamas, kol galų gale pasijuto išsekęs, išsunktas iki paskutinio

kraujo lašo. Daug skausmo jis patyrė per visus ilgus vienišo gyvenimo

metus, o jį dar labiau padidino Vinciūnės prakeikimas. Mano manymu,

šūksnyje “Būk tu prakeiktas.” slypi visas kūrinio “Sakmė apie Juzą”

pagrindinio herojaus tragiškumas.