Žiniasklaida ir terorizmas

Aštuntajame dešimtmetyje atlikti tyrimai parodė, kad atsirado naujas

reiškinys – į žiniasklaidą orientuotas terorizmas. Paaiškėjo, kad teroristų

atakos dažnai surežisuojamos taip, kad patrauktų tarptautinės žiniasklaidos

dėmesį. Terorizmo drama tampa ypač reikšminga, kai paimami įkaitai. Patys

įkaitai teroristams nieko nereiškia: teroristinis veiksmas yra orientuotas

į naujienas stebinčius žmones, o ne į aukas.

Kai kurių autorių teigimu, modernios technologijos mažoms teroristų

grupelėms įteikė galingą ginklą – masinės komunikacijos priemones, –

tarnaujančias jų interesams. Pats terorizmo aktas, jeigu jis nebūtų viešas,

nieko nereikštų. Įvairių tarptautinio terorizmo incidentų analizė parodė,

kad labai ppadaugėjo teroristinių išpuolių, kurių aukomis tampa Vakarų

tautos. Taip siekiama patraukti Vakarų žiniasklaidos dėmesį.

Vieno įtakingiausių moderniojo terorizmo „teoretikų“ brazilo Carloso

Marighela’os knyga „Minimanual of the Urban Guerrilla“ („Miestų „geriljos“

mažasis vadovas“) tapo vadovėliu daugeliui įvairių teroristinių judėjimų

visame pasaulyje. Savo knygoje Marighela aptarė įvairius žiniasklaidos

naudojimo būdus. Jo manymu, moderni žiniasklaida tampa svarbiu propagandos

įrankiu jau vien todėl, kad praneša, ką daro revoliucionieriai, o

psichologinis, arba nervų karas – tai kovos technika, pagrįsta tiesioginiu

arba netiesioginiu žiniasklaidos naudojimu.

Tyrimų rezultatai byloja apie pritrenkiančią teroristų sėkmę, priraukiant

žiniasklaidos dėmesį. Teroristiniai įvykiai ppaprastai būna taip „verti“

dėmesio, kad žiniasklaida tiesiog negali jų ignoruoti. Galtung ir Ruge

(1970) išskyrė 12 veiksnių (pvz., intensyvumą, netikėtumą,

nedviprasmiškumą, retumą, susiejimą su elitine tauta ir/ar elitiniais

žmonėmis, įasmeninimą, neigiamą pobūdį ir kt.) ir teigė, kad kuo aukštesnis

įvykio rodiklis pagal šiuos veiksnius, ttuo didesnė tikimybė, kad jis taps

„naujiena“.

Terorizmo ir žiniasklaidos sąryšis neatsiejamas nuo žiniasklaidos „efektų“

sampratos. Mokslininkai, tiriantys žiniasklaidos efektus, tradiciškai

skirstomi į dvi „stovyklas“: „galingosios žiniasklaidos“ paradigma,

kalbanti apie didelę žiniasklaidos įtaką bei „silpnosios žiniasklaidos“

paradigma, teigianti, kad žiniasklaidos efektai yra minimalūs. Ankstyvieji

tyrimai buvo paremti visagalės žiniasklaidos bei masinės visuomenės

prielaidomis. Buvo teigiama, kad visuomenė sudaryta iš atomizuotų individų,

nesusijusių vienas su kitu bei visiškai „beginklių“ prieš žiniasklaidos

siūlymus. Tačiau vėlesni empiriniai tyrimai parodė, kad žiniasklaida vis

dėlto nėra tokia galinga, o komunikacija – tokia tiesioginė. Žiniasklaidos

įtaką riboja du veiksniai: auditorijos selektyvumas (atsirinkimas) bei

tarpasmeninė įtaka. Todėl auditorija vis dažniau laikoma autonimiška,

išvengiančia arba savaip „pakreipiančia“ jos nuostatas bei nuomones

liečiančius žiniasklaidos pranešimus. Šis selektyvumas bei tarpasmeniškumas

tampa filtru, lemiančiu ne tiek viešosios nuomonės kaitą, kiek jos

sutvirtinimą. Įvairių efektų teorijų kaitos rezultatas – ssudėtingesnis

žiniasklaidos efektų suvokimas. Tačiau atrodo, kad kai žiniasklaida yra

vienintelis informacijos šaltinis ir nėra išankstinių (bent jau priešiškų)

nuomonių apie įvykį, žiniasklaidos įtaka įvaizdžių, nuostatų bei suvokimo

formavimui padidėja. Kadangi daugeliu terorizmo atvejų publika informaciją

gauna tik iš žiniasklaidos ir neturi išankstinių nuostatų apie vykstantį

konfliktą, galima daryti prielaidą, kad žiniasklaida turės didelę įtaką

viešosios nuomonės apie teroristinį įvykį bei teroristų įvaizdžio

formavimui.

Šis klausimas domino Haifos universiteto komunikacijos profesorių bei

Anenbergo komunikacijos mokyklos (Pensilvanijos universitetas) vizituojantį

profesorių Gabrielį Weimanną, atlikusį žiniasklaidos efektų tyrimą (tyrimas

aprašytas Gabriel Weimann. Modern terrorism, the mmedia and public opinion.

// Rothman S. The Mass Media. 1992). Tyrime buvo naudojamas eksperimentinis

situacijos dizainas – terorizmo situaciją apibūdino televizija bei spauda.

Taip buvo tiriama jų įtaka auditorijai.

Gabrielio Weimanno tyrime dalyvavo 200 atsitiktinai suburtų Izraelio

gyventojų. Jie pildė Likerto skalių principu sudarytus klausimynus, skirtus

bendros nuostatos apie terorizmą nustatymui. Atsakymai į šiuos klausimynus

bei socialinės/demografinės respondentų charakteristikos leido išskirti

panašiausias eksperimentines bei kontrolines grupes (4 eksperimentinės, 4

kontrolinės). Kiekviena eksperimentinė grupė buvo supažindinta su vienos

žiniasklaidos priemonės (spaudos arba televizijos) reportažu, nušviečiančiu

vieną iš dviejų terorizmo incidentų. Šie incidentai buvo:

1. Pietų molukiečių užgrobtas traukinys Olandijoje (1975 metų gruodžio 2

d.), motyvuotas Molukų nepriklausomybės nuo Indonezijos reikalavimu.

Incidento metu buvo nužudyti trys žmonės, o „prijaučiantieji“

organizavo Indonezijos konsulato Amsterdame puolimą.

2. Kroatų užgrobtas lėktuvas (1976 metų rugsėjo 10 d.), kai kroatai

užgrobė iš Niujorko į Kanadą skridusį lėktuvą ir nukreipė jį į Europą,

kur virš Londono ir Paryžiaus buvo mėtomi lapeliai su atsišaukimais,

raginančiais atkurti nepriklausomą Kroatijos valstybę. Prieš palikdami

Niujorką, pastate teroristai paliko bombą, kuri sprogdama užmušė vieną

policijos pareigūną.

Dviems eksperimentinėms grupėms buvo duoti perskaityti laikraščiai su

reportažais, iš kurių viename buvo pasakojama apie pirmąjį, kitame – apie

antrąjį teroristinį incidentą. Atitinkamoms kontrolinėms grupėms buvo duoti

laikraščiai be šių reportažų. Kitoms dviems eksperimentinėms grupėms buvo

pateiktos peržiūrėti televizijos naujienos, kuriose taip ppat buvo

reportažai iš vieno arba iš kito incidento (kontrolinės grupės stebėjo tas

pačias žinias be reportažų apie teroristinius incidentus). Po reportažų

skaitymo/žiūrėjimo visos aštuonios grupės iš naujo užpildė klausimynus.

„Prieš“ ir „po“ atliktų tyrimų rezultatai parodė, kad žiniasklaidos

reportažai įtakoja teroristo įvaizdžio pasikeitimus. Nors teroristų

vertinimai eksperimentinėse grupėse išliko neigiami, tačiau jie

„pasislinko“ į teigiamą pusę. Spaudoje pateiktų reportažų atveju tiek

vieno, tiek kito incidento aprašymai įtakojo gana panašius pokyčius, nors

patys įvykiai gana ženkliai skyrėsi savo veiksmais, motyvais bei

pasekmėmis. Tuo tarpu įvykių pateikimas televizijoje lėmė kiek skirtingas

pasekmes. Šiuo atveju teroristų įvaizdis taip pat „pagerėjo“ abiem

atvejais, tačiau skirtingu mastu. Šį skirtumą greičiausiai lėmė skirtingų

reportažų specifika – pietų molukiečių incidentas buvo vizualiai pateiktas

kaip daug labiau smurtinis, nei kroatų, ir pastarąjį reportažą stebėję

žmonės buvo linkę labiau “sušvelninti” teroristų įvaizdį.

Tyrimas atskleidė ir ryškią žiniasklaidos įtaką tvarkaraščio sudarymui bei

statuso suteikimui. Skaitę spaudos pranešimus žmonės buvo labiau linkę

tikėti, kad įvykis yra svarbus, reikalaujantis tarptautinio įsikišimo ir

nusipelnęs žiniasklaidos bei visuomenės dėmesio. Įvykių pateikimas spaudoje

sukėlė susidomėjimą bei susirūpinimą, tačiau nesukėlė viešų diskusijų ar

debatų. O televizijos reportažai padidino tarpasmeninių diskusijų tikimybę,

sustiprino žmonių įsitikinimą, kad būtina informuoti visuomenę apie įvykį.

Žiniasklaidos įtakos palyginimas atskleidė įdomius panašumus bei skirtumus:

tiek spauda, tiek televizija lėmė įvaizdžių pokyčius ir padidino įvykiui

skiriamą reikšmę. Spaudos reportažai pasirodė esą efektyvesni, formuojant

nuostatas bei supratimą, nei televizija, ttačiau televizijos pateikimas buvo

efektyvesnis, skatinant tarpasmeninę komunikaciją. Šie skirtumai gali būti

paaiškinti skirtingomis kiekvienos žiniasklaidos priemonės funkcijomis, į

kiekvieną iš priemonių nukreiptais skirtingais auditorijos poreikiais bei

skirtingu pristatymo formatu ir turiniu. Spaudos reportažai yra detalesni,

jie pateikia daugiau informacijos bei analizės ir geriau patenkina

kognityvinius publikos poreikius. Televizijos pristatymai yra labiau

„kondensuoti“, jie koncentruoti į vizualinius, o dažnai ir dramatinius

įvykio bruožus. Taigi televizija yra efektyvesnė emociniu, o ne

kognityviniu aspektu. Be to, televizijos stebėjimas paprastai yra grupinė

patirtis, tuo tarpu spaudos skaitymas – labiau izoliuota veikla.

Stebinantis šio tyrimo atradimas – įvaizdžio „pagerėjimas“. Tiesa, reikia

pažymėti, kad šie atradimai yra tik trumpalaikių efektų išmatavimas, tai

yra, atskirų teroristinių išpuolių įtakos matavimas, atsiejus juos nuo

bendro tokių įvykių konteksto. Kaip ten bebūtų, aiškinant, kodėl

teroristinio įvykio pateikimas žiniasklaidoje pagerina teroristų įvaizdį,

pabaigoje galima išskirti kelis aspektus:

1. Terorizmo racionalizavimas. Žiniasklaida, pateikdama

teroristinius įvykius, turi paaiškinti prieš nekaltas aukas

nukreiptos žiaurios agresijos priežastis. Ieškodama motyvų,

pristatydama politinį ar socialinį kontekstą, žiniasklaida

dažnai „racionalizuoja“ terorizmą. Atkreipiant dėmesį į tai, kad

teroristai dažnai turi realiais politiniais, socialiniais ar

kultūriniais skundais pagrįstus motyvus, šis žiniasklaidos

pateikiamas priežasčių nustatymas ir paaiškinimas gali lemti

simpatiją bei tapatinimąsi su teroristais.

2. Terorizmo etiketės klijavimams. Teroristai yra vadinami

įvairiais vardais, pradedant „žudikais“ ir baigiant „kovotojais

už laisvę“. Kai kurios etiketės yra susiję su

teigiamomis

vertybėmis, o tai irgi gali paveikti jų įvaizdį bei visuomenės

nuostatas jų atžvilgiu.

3. Teroristai kaip „vieniši vilkai“. Nušviečiant teroristinius

įvykius, dažnai pabrėžiamas nevienodas santykis tarp mažos

teroristų grupelės, atsidūrusios prieš didžiules saugumo

pajėgas, antiteroristinius dalinius, snaiperius bei policiją.

Tas faktas, kad teroristai, pasiryžę paaukoti savo gyvybes, gali

dar labiau sustiprinti teroristų, kaip praradusių viltį „vienišų

vilkų“, įvaizdį.

4. Žiniasklaidos „Stokholmo sindromas“. Teroristinių išpuolių

aukos, ypač pagrobimo atveju, kartais pradeda save tapatinti su

teroristais bei jų motyvais ir net ppadėti jiems. Šis reiškinys

iš dalies paaiškinamas aukos nustebimu, netikėtai teroristuose

įžvelgus „žmogiškumo“. Žiniasklaida, kuri akcentuoja šiuos

netikėtus teroristų poelgius (pavyzdžiui, besilaukiančios moters

paleidimas, verkiančio vaiko galvos paglostymas, pagalba

vyresnio amžiaus įkaitui), gali pati perimti šį sindromą ir

perteikti jį didelei auditorijai.