maironis

Maironis

(1862 – 1932)

 

Maironis (šiuo slapyvardžiu pasirašinėjęs Jonas Mačiulis) yra

iškiliausias XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios lietuvių poetas.

Biografija. Jonas Mačiulis-Maironis gimė 1862 m. spalio 21

(lapkričio 2) d. Pasandravyje (dab. Raseinių raj.), laisvųjų ūkininkų

šeimoje. 1883 m. baigė Kauno gimnaziją, 1883 – 1884 m. studijavo Kijevo

universitete, 1884 – 1888 m. mokėsi Kauno kunigų seminarijoje, kur ėmė

reikštis kaip garsėjantis poetas. 1892 m. baigė Peterburgo dvasinę

akademiją ir iki 1894 m. dėstė Kauno kunigų seminarijoje. 1894 – 1909 m.

buvo Peterburgo ddvasinės akademijos profesorius, po to iki mirties – Kauno

kunigų seminarijos rektorius. Įsteigus Lietuvos universitetą Kaune, 1922 m.

buvo Teologijos-filosofijos fakulteto dekanas, tais pačiais metais

išrinktas garbės profesoriumi, ėmė vadovauti Moralinės teologijos katedrai,

1923 – 1924 m. dėstė universitete lietuvių literatūrą. Turėjo aukštus

Lietuvos Katalikų Bažnyčios titulus.

1885 m. Aušroje Zvalionio slapyvardžiu pasirodė pirmas Maironio

eilėraštis „Lietuvos vargas“, 1895 m. išėjo pirmas eilėraščių rinkinys

Pavasario balsai, kuris, vėliau papildinėjamas ir redaguojamas beveik iki

gyvenimo pabaigos, liko visam laikui viena reikšmingiausių lietuvių lyrikos

knygų. Baigdamas seminariją, Maironis parašė A.Baranauskui dedikuotą

poemėlę LLietuva, 1895 m. išleido poemą Tarp skausmų į garbę, o jau antroje

kūrybinio kelio pusėje sukūrė klasikines mūsų literatūroje poemas Jaunoji

Lietuva (1907), Raseinių Magdė (1909) ir Mūsų vargai (1920). Pirmasis

dramos bandymas buvo libretas Kame išganymas? (1895). Istorinė trilogija

Kęstučio mirtis (1921 – 11930), Vytautas pas kryžiuočius (1925), Didysis

Vytautas – karalius (1930) ir libretas Nelaimingos Dangutės vestuvės (1930)

yra jau gyvenimo saulėlydžio vaisiai.

Be grožinės literatūros, jo plunksnai priklauso nemaža Lietuvos

istoriografijos, literatūros istorijos, taip pat teologijos darbų.

Jonas Mačiulis-Maironis mirė 1932 m. birželio 28 d. Kaune,

palaidotas Katedros kriptoje.

Kūryba. Maironis yra lietuvių poezijos kaitos (ir atskaitos)

taškas. Iki jo buvo jau ištobulintas poetinis žodis ne tik liaudies

dainoje, bet ir K.Donelaičio, A.Baranausko kūryboje, toje „naiviojoje“

poezijoje (nelabai tiksliai pasinaudojant Maironio pamėgto F.Schillerio

sąvoka), kur „poetų kūryboje mus jaudina gamta, jutiminė tiesa, gyva

tikrovė“, o ją persmelkiantis subjektyvumas ištirpęs pavaizduotame

pasaulyje, neatsiejamai su juo susilydęs. Buvo lyrika – besimeldžianti,

juokaujanti, dainiškai atverianti mylinčią ir kenčiančią širdį (nuo

A.Klemento ir A.Strazdo iki A.Vienažindžio), bet joje kalbantis žmogus

artimesnis tautosakos bendriniam sugestyviam emocingumui negu moderniosios

lyrikos subjekto nnepakartojamam individualumui. Visa ikimaironinė lyrinė

poezija – dainiška, ne visai atsiskyrusi nuo folkloro beribiškumo. Dar

Anykščių šileliui A.Baranauskas kūrė melodiją ir mokė anykštėnus ją

dainuoti. P.Vaičaitis dar jautėsi esąs „dainelių“ vargo žmonėms

eiliuotojas.

Iš dalies panaši buvo ir Maironio kelio pradžia. Jis pats

pasakojosi esą jaunystėje klierikai skleidę po žmones dainas jo žodžiais.

Tautosakėjo Lietuvos rankraštinio teksto fragmentai: „Jau pavasaris atėjo“,

o ypač „Lietuva brangi“ posmai su J.Naujalio melodija, iš kurių vėliau

išaugo žinomasis eilėraštis, kurio variantai kito iki pat 1920 m., kol

pagaliau Maironis autorizavo dabartinį tekstą. Ir vvėliau jo eiles žmonės

dainavo, bet su tautosaka jos nebesusiliejo, kaip A.Strazdo ar

A.Vienažindžio dainos.

Poezija. Maironis yra pirmasis esmiškai rašytinės poezijos

kūrėjas, iš pagrindų ją modernizavęs, parodęs, ką gali lyrika kaip

literatūros rūšis, lyrikos formomis išskleisdamas platų individualaus

subjektyvumo turinį, teigdamas asmens vertę ir reikšmingumą. Asmens vidinis

pasaulis, modernaus subjektyvumo sklaida yra svarbiausia jo poezijos tema.

Poeto vaidmuo ir samprata. Maironis yra pirmasis lietuvių

autorius, kuris suvokia save pirmiausia kaip literatūros žmogų, rašytoją,

poetą. Svarbu ne tai, kad tokį savojo aš įvaizdį jis ne visados išlaiko ir

kartkartėmis ima viršų kiti socialiniai vaidmenys, o tai, kad šitokia yra

jo nuostata esminiais gyvenimo momentais. Baigęs gimnaziją, jis renkasi

literatūros studijas, ketindamas atsidėti literato profesijai. Tiesa,

netrukus sprendimą keičia ir grįžta į tradicinį šviesuolio kelią –

kunigystę, joje įsitvirtina aukštame hierarchijos lygmenyje: Dvasinės

akademijos profesorius ir inspektorius, vėliau Kunigų seminarijos

rektorius, Kauno universiteto Teologijos fakulteto dekanas, profesorius.

Siekia vyskupo mitros ir jaučiasi giliai užgautas du kartu jos negavęs. Bet

svarbiausias jam lieka Poeto vaidmuo. Ne tik dėl to, kad poetinei kūrybai,

istoriografijai (kurią irgi globoja Mūza!) jis skyrė daug dvasinių jėgų

visais gyvenimo laikotarpiais, bet ir dėl to, kad suvokė, jog kaip poetas

save geriausiai realizuoja ir įamžina. Poemoje Tarp skausmų į garbę jis,

tarsi viduramžių dailininkas, tarp kitų personažų nutapo ir savo figūrą

paveikslo pakraštyje („Maironi! Tu giesmę nuo Dievo gavai“; „Maironis bbus

giesme garsus“); giliai įžeistas Vatikano, kuris nesuteikia jam vyskupo

žiedo, jis taria išdidų žodį:

Už darbą nelaukiau kaip tarnas algos,

Nei deimantais spindinčio žiedo garbės;

Manoji žvaigždė ir be to gal žibės!..

                                                                   

     „Taip atsilyginta“

Kai nuo jo nusigręžia neištikima mylimoji, jis žino: „<.> mūsų

pilietės / Ne jo slapčia tau pavydės“ („Nutrūko – nesumegsi“). Net pačios

mirties akivaizdoje jis visų pirma poetas („Poetui mirus“).

Maironis sukuria romantinę poeto ir kūrybos mitologiją, kuri

išreiškia lietuvių literatūros modernėjimą ir jos įsijungimą į romantizmo

tradiciją, kylančią iš svarbių XIX a. filosofinių ir literatūrinių motyvų.

Tai A.Mickevičiaus Vėlinių tradicija: poetas, kenčiantis už milijonus, taip

pat Konrado Valenrodo, kur dainius – Vaidila yra tautos atminties

saugotojas. Tokiai poeto sampratai rastis palanki buvo tautinio Atgimimo

dirva.

Keliamas poeto, einančio keliu, „kuriuo retai kas eiti gali“,

išskirtinumas („Poezija“). Tai kilnių džiaugsmų, paslaptingo, nežemiško

grožio, „stebuklingų žodžių“ kelias:

Bet kas pažino įkvėpimą,

Jo aukštus, dangiškus jausmus,

Kas gavo brangų atminimą,

Tas čia našlaičiu nebebus.

                                                          „Taip

maža paramos“

Bet ir kančia, kylanti iš širdies jautrumo, esmiška talentui.

Poetas dažnai būna vienišas ir nesuprastas

<.> tarp žmonių neras širdies,

Bet nemylėt jų nemokės.

                                                          „Taip

maža paramos“

Gal taip Dievo žadėta, kad nešviestų žvaigždė

Man, nuklydusiam skausmo keliais,

Kad per tai galingesnė gimtų mano giesmė <.>.

                                                          

„Skurdžioj valandoj“

Kam širdį Aukščiausias man ddavė?

O tačiau juk be jos

Ant šios žemės karčios

Poetai negims nesapnavę.

                                                          „Nenoriu

sapnų“

Kūryba – atpirkimo auka:

Patsai ramumo nepažinęs,

Kitiems išganymą nešu.

                                                          „Poeta“

Poetas – kaip audros išdraskyto lizdo paukštis, kuris savo giesme

džiugina ir darbams skatina žmones; jo vienišumą ir skausmą atperka

nuojauta, kad jo „garbė per girias nuskambės! / Ir šiaurio kaukimai

nutils!“ (Jaunoji Lietuva). Kūryba yra paslaptis, jos kančios slepiamos po

kauke:

Žmonės spėja iš veido ramaus,

Būk man rožėmis klojas takai;

Jiems nematoma mano vidaus <.>.

                                                             „Ar

aš kaltas“

Apsiverkti nemoku, pasiskųst negaliu:

Nesupras žmonės mano kančios!

                                                           

„Skurdžioj valandoj“

Paslėpęs krūtinėje skausmo dūmas,

Praeisiu kaip verdą verpetai <.>.

                                                          

„Pasitikėjimas savimi“

Dievo globa. Poeto atsakomybė reiškiasi metafizinėje plotmėje, jis

yra ypatingu būdu Aukščiausiojo apdovanotas ir išskirtas, jis tokiu ir

jaučiasi – dėkodamas, guosdamasis, apgailestaudamas. Jis nuolatos stovi

Aukščiausiojo akivaizdoje, jis Dievo yra deleguotas būti tautos pranašu,

šaukliu, jis Dievo pateptasis tautos dainius. Tarp religinių ir tautinių

vertybių čia niekados nėra kolizijos, Aukščiausiasis sankcionuoja,

palaimina tautos būtį, kovas, siekius.

Esmingiausias žmogaus skleidimosi lygmuo Maironio poezijoje yra

dieviškasis, sakralumo sferai priklauso pagrindinės jo išpažįstamos

vertybės, kurios formuoja svarbiausius poetinio pasaulio akcentus. Tačiau

juos sudaro ne religinės tematikos eilėraščiai, kurių Maironio poezijoje

nėra daug ir kurie nėra įspūdingi – nebent populiarioji „Marijos giesmė“,

kurios įtaigumas nemenka dalimi priklauso ir nuo J.Naujalio

melodijos.

Krikščioniškosios vertybės daugiau skleidžiasi bendroje poetinio

mąstymo kryptyje. Maironiui Dievas yra istorijos ir žmogiškojo likimo

Viešpats. Istorijos tapsmas jam yra Teisingumo idėjos realizacija, kurią

nulemia kentėjimo, mirties ir prisikėlimo paslaptis:

O tačiau Lietuva

Tik atbus gi kada:

Ne veltui ji tiek iškentėjo!

Kanklių balsą išgirs,

Miegąs kraujas užvirs,

Nes Kryžius gyvatą žadėjo.

                                                            

„Jaunoji Lietuva“

Tai yra Maironio istorijos filosofijos branduolys. Dievas laimina

teisėtus tautų siekius ir kovas, garantuoja jų būsimus laimėjimus. Jo

pagalbos meldžiama tėvynei ir jos vargstantiems žmonėms.

Dramatizmo šaltiniai. Dievas yra ir žžmogaus individualios

egzistencijos saugotojas ir teisėjas. Jo akivaizdoje vyksta žmogaus

gyvenimo drama, skaudus stovėjimas tarp Dangaus, tobulybės ilgesio ir

siaura, trapia žemiškąja būtimi nepasitenkinančios širdies, nuolat gundomos

žemės vilionių ir laimės pažadų. Tai vienas svarbiųjų Maironio lyrikos

dramatizmo šaltinių. Jo eilėraščių aš nuolatos yra tarp skaudžios

desperacijos:

Išplėšk man širdį kruvinai,

Kad jos negundintų ta žemė,

Kur vienos kovos, kur sapnai

Galų gale tik kančią lemia.

                                                    „Kam širdį

davei?“

ir viltingo pasitikėjimo:

Aukščiausi, davei širdį man begalinę,

Ją vienas suprasti gali;

Tu vienas gali atgaivinti krūtinę,

Kad kryžkeliais žūna baili.

                                                     „Jei žemė

širdį viliojo“

Bet gražiausia yra ne tokia iš refleksijos kilusi poezija, o toji,

kur dramatinės prieštaros nėra tiesiogiai reiškiamos, o yra nugrimzdusios į

sielos gyvenimo podirvį ir maitina visą žmogaus vidinės patirties pilnį,

kai žmogus įvairiausiose situacijose sstovi tarp tikėjimo ir abejonės,

praeinamybės ir amžinatvės, vilties ir nusiminimo, baigtinumo ir begalybės.

Ilgesys ir džiaugsmas dažniausiai reiškiami gamtos vaizdų ir reiškinių

metaforomis. „Užmigo žemė“, „Nuo Birutės kalno“, „Vasaros naktys“,

„Pavasaris“ – šiuose ir kituose gamtos jausmo eilėraščiuose skleidžiasi

giliausi ir intensyviausi žmogiškosios pilnatvės išgyvenimai, išsakyti su

didžiausia poetinio žodžio energija.

Panašus vidinis dramatizmas yra ir Maironio meilės lyrikoje. Čia

daug ilgesio, išsiskyrimo skausmo („Sudieu“, „Išvažiuojant“, „Draugo

liūdesys“), taip pat šviesos, kaip eilėraštyje „Ant Drūkšės ežero“,

žavinčiame klasikinės darnos, taurumo ir kilnaus paprastumo jungtimi. Tai –

ne tik Maironio, bet ir visos lietuvių meilės lyrikos viršūnė. Dažname

kūrinyje Maironis aukština amžinojo moteriškumo trauką, moters paskirtį ir

vaidmenį vyro gyvenime. Moters idealizacija siejasi visų pirma su vokiečių

klasikinės literatūros tradicija, bet joje dvelkia ir lietuvių liaudies

dainų dvasia.

Poetas ir tauta. Tačiau, be abejonės, ssvarbiausia Maironio

kūryboje yra tautos problematika. Tauta Maironio poezijoje – pagrindinė

pasaulio istorijos kategorija. Pasaulio istorija jam yra pasaulio tautų

istorija. Iš čia kiekvienos tautos savaiminis būtinumas ir reikšmingumas.

Istoriją Maironis apibūdina etikos kategorijomis ir žvelgia į ją kaip į

kelią, vedantį į teisingumo būklę, atitinkančią Aukščiausiojo Būties

Principo tikslus. Lietuvos buvimas greta kitų tautų jam yra ir poetinė

svajonė, ideali vizija, ir įvykusio fakto džiaugsmas. Tauta poetui – ne

vien sava tauta. Visų tautų pastangos išsivaduoti iš priespaudos,

išsikovoti savarankišką būtį gauna aukščiausią – Amžinosios Teisybės ir

Meilės – ssankciją. Jis aukština čekų ir vengrų, suomių ir graikų, pietų

slavų ir sorbų tautinius sąjūdžius: „Laimėkite, jaunos, pakylančios šalys!“

(Jaunoji Lietuva).

Tautiniai sąjūdžiai suvokiami kaip būtina pasaulio istorijos

proceso grandis. Iš čia kyla Maironio poezijos džiaugsminga tonacija

jaučiant, jog lemta gyventi tokiame laike, kai aiškiai girdimas pasaulio

istorijos pulsas, sutampąs su savosios tautos istorijos tėkme:

Aplinkui jau žydi visur atgimimas;

Išpančiotos tautos gyvuoja plačiai.

Ir Lietuvai lemtas ne kitas likimas,

Ir Lietuvai laisvės išauš rytmečiai.

Gyvenamasis laikas Maironiui ryškiai atskleidžia tautų vertę, ypač

mažų pavergtų tautų, kurios ilgai buvo iškritusios iš pasaulio istorijos

vyksmo, o dabar vėl į jį sugrįžta, manifestuodamos visų tautų laisvės,

apsisprendimo, lygybės principų visuotinį galiojimą. Savo tautą jis mato

didžiojoje tautų bendrijoje, kaip bendro proceso dalyvę, seseriškų tautų

likimo bendrininkę. Išvesti tautą į laisvę jis suvokia kaip savo kartos

misiją, kurios sunkumas ir garbingumas uždeda jai ypatingą atsakomybę.

Tautos istorijos reflektavimas yra viena esminių Maironio kūrybos

atramų. Lietuvos istorijos poetinėje idėjoje atsiveria trys atžvilgiai: yra

herojiškoji praeities Lietuva, yra tragiški tautos „užmigimo“, „apmirimo“

amžiai ir yra atgimimo laikas.

Maironio kuriama senosios Lietuvos vizija iš dalies pratęsia XIX

a. pradžios ir vidurio tradiciją, kuriai poetas randa lakonišką ir

įspūdingą išraišką. Maironiui būdingas atrankos ir koncentracijos menas

leido duoti tautai senovės mitologiją – Gedimino, Kęstučio, Birutės

Lietuvą, kur „Vytautas didis garsiai viešpatavo, / Ties Žalgiriu priešus

nuveikęs ppiktus“, kur „bočiai už laisvę tiek amžių kariavo“, kur „mūsų

tėvynė ir buvo, ir bus“ („Kur bėga Šešupė“). Tai Lietuva, plytinti

mitiniame laike, kai „Kalbos nemindžiota gimtinės / Nei dainų mūsų

Lietuvos“ („Tėvynės dainos“). Šių vaizdų įtaigą lėmė ne tik poetinė

energija, bet ir autoriaus bei adresato gyvai suvokiama analogija su

gyvenamuoju metu. Tolimų laikų karinė heroika ir šlovinga karžygių mirtis

siejosi su pasipriešinimu Rusijai ir su jo aukomis:

Ten už upių plačių žiba mūsų pulkai:

Jie mylimą Lietuvą gina;

Kam nusviro galva, tam Dangaus angelai

Vainiką iš diemantų pina“.

                                                    „Oi neverk,

matušėle!“

Senoji Lietuva, pagal Maironio istoriosofinę koncepciją, pasaulio

istorijos procese dalyvavo visų pirma kariniu ir politiniu būdu. Ji sukūrė

valstybę, organizavusią Žalgirio pergalę ir gynusią Europą nuo turkų ir

totorių. Kultūros sferoje ji davė unikalaus poetiškumo mitologiją ir

dainas, kurias, anot Maironio, didžiausias vokiečių poetas Goethe vadino

„poezijos perlu“. Bet dėl tragiškų istorinių aplinkybių jai nebuvo lemta

įsitvirtinti Europos tautų bendrijoje. Pragaištingą vaidmenį atliko tai,

kad pavėluotai priėmusi krikštą, lietuvių tauta pasijuto „tarytum

perblokšta, mirtinai nugalėta, neteko pasitikėjimo savimi ir ėmė merdėti“.

Laipsniškai ji neteko savo šviesuomenės, valstybinio savarankiškumo. Ji

tarsi apmirė ir penketą amžių laukė Atgimimo.

Atgimimo meto tautos būtis Maironio siejama su mirties ir

prisikėlimo mitologija – tiek bibline, tiek ir senosios agrarinės kultūros.

Tikėjimo tautos atgimimu negali palaužti jokie kentėjimai, nelaimės,

vargai, nes atgimimas, pprisikėlimas yra nenugalima pasaulio vyksmo jėga: po

žemę sukausčiusios žiemos visados ateina pavasaris, Žemėje palaidotas

grūdas visados pakyla gyvybės želmenimis, po nakties visados išaušta rytas,

po Gavėnios liūdesio ateina Velykų džiaugsmas:

Palaimintas laikas, kada vėversys,

Į dangų iškilęs, viešai apgarsys

Pavasario auštantį rytą <.>.

 

Pavasaris kitas nabašninkus gali

Prikelti, kad bočių užmirusią šalį

Iš amžino miego vadina!

                                                             

„Jaunoji Lietuva“

Iš tokių ir panašių vaizdinių formuojasi būdingiausios Maironio

metaforos.

Idealus pasaulio būvis poetui – laisvų tautų bendrija. Galutinių

istorijos tikslų požiūriu jis yra moralus. Užtat tautų pavergimas yra

nusikaltimas „švenčiausioms teisybėms ir tiesoms“, ir už jį baudžia pati

istorija:

Bet amžių baisi Nemezidė užslinks!

Ji eina kaip Dievo rūstybė.

Galingą pirmiausiai gal sau išsirinks:

Prieš ją krito Romos galybė.

                                  „Tarp skausmų į garbę“

Teisybe, teisingumu yra pagrįsta moralinė pasaulio tvarka. Teisinė

sąmonė yra poetui svarbi kultūros sudėtinė dalis. Su juridinės veiklos

sritimi yra susiję daugelis Maironio poemų personažų, o ir jo paties

daktaro disertacija yra „Paskaitos apie teisingumą ir teisę“. Visoms

tautoms jis nori teisingumu pagrįstos demokratinės tvarkos:

Tauta tai nėra savastis

Karalių! Josios ateitis,

Ir jos valdžia, ir jos likimas

Tur prigulėt nuo jos Žmonių.

Atgimimas yra Maironiui esminis posūkis tautos kelyje, tai

sugrįžimas į pasaulio istorijos eigą, atbudimas iš ilgaamžės neistorinės

būties. Maironio istorinė koncepcija yra nauja savo atvirumu, istorija

suvokiama

kaip nukreipta į ateitį, jis duoda tautai naujus laiko matmenis

ir kalba su ja ne tik būtuoju, bet ir būsimuoju laiku.

Tautos kultūra ir kalba. Senąją Lietuvos valstybę pakirto kultūros

prado silpnas reiškimasis – tokia Maironiui svarbiausioji Lietuvos

istorijos pamoka. Dabartis privalo visas tautos jėgas sutelkti kultūros

kūrybai – vien tai laiduoja gyvybę ir ateitį. Maža tauta yra stipri

kultūros didumu. Kultūros vertės motyvas į jo poeziją ateina

ankstyviausiuose kūriniuose. Poemėlėje Lietuva greta praeities politinės

istorijos didvyrių stojasi K.Donelaitis, L.Rėza, broliai Juškos,

A.Mickevičius ir ypač A.Baranauskas, kuris laikomas ddidžiausiu atbundančios

Lietuvos dainiumi, pirmuoju Atgimimo reiškėju. Keičiasi žmogaus asmeninės

vertės kriterijai: su senovės Lietuva siejosi „milžinų“, „didvyrių“

figūros, dabar didvyriai ir milžinai nebe karinių žygių herojai, o

kovotojai ir kentėtojai už naują tautos būvį, už pergales dvasios

regionuose, kovotojai ne ginklu, o valios jėga ir ištverme.

Dvasinė kultūra Maironiui yra tautos gyvybės apraiška ir garantas

– toks požiūris yra jo tautinės programos kertinis akmuo. Aukščiausioji

kultūros vertybė jam yra kalba. Ji ne tik poetizuojama eilėraščiuose, bet

visa kūryba atskleidžia jos galimybes. Maironis sukūrė tokių įvaizdžių ir

metaforų, tokį žžodžio intonacinį ir ritminį lankstumą, kad galėjo išsakyti

visą žmogaus gyvenimo pilnatvę. Jis kalbėjo apie tokius dalykus, kurių

ištarti ir pavadinti niekas iki jo nemokėjo ir net nebandė. Jis suvokė

svarbųjį savo laiko uždavinį: lietuvių kalbą iš buitinės kalbos paversti

kultūros kalba. Čia jis mmatė savo, kaip poeto, esminę misiją. Pirmosios

savo poemos Tarp skausmų į garbę pratarmėje 1893 m. rašė būgštaująs, kad jo

skaitytojams poemos „rūbai pasirodys dar šiurkštūs ir stori, eisena gana

sunki“, ir toliau tęsė: „Bet neužmirškite, broliai, jog einu keliu visai

nauju ir neišmintu, jog lietuviškas liežuvis ypatingai poezijoje visai dar

neišdirbtas, ir ant vieno sakinio reikia ne kartą rymoti ilgomis

valandomis, iki išrandi atsakantį išreiškimą savo mislies.“ Maironio

poezijos leidimai rodo, kaip rūpestingai jis dailino ir tobulino savo

kalbą, kol ji lietuvių poezijai tapo klasikine norma.

Maironiui rūpėjo ne tik meno, bet ir mokslo kalba. Ja lietuvių

šviesuoliai rūpinosi nuo seno, rašydami teologinius, filologinius tekstus.

Maironis rungėsi su kalbine medžiaga, versdamas iš lotynų kalbos savo

„Paskaitas apie teisingumą ir teisę“, stengdamasis turtinti filosofijos ir

teisės terminiją. Jam rūpėjo lietuvių kalbos situacija mmokyklose, ir kai

tik po 1905 metų tautinės revoliucijos atsirado galimybė įvesti lietuvių

kalbą bent kaip atskirą dėstomąjį dalyką, jis dalyvauja sudarant lietuvių

kalbos pirmąją programą. Džiaugdamasis 1920 m. steigiama aukštąja mokykla

(būsimuoju universitetu), jis į pirmą vietą kėlė tai, kad mokslas čia bus

kuriamas lietuvių kalba, turėdamas mintyje, kad juo platesnės

intelektualinės veiklos sritys atsivers lietuvių kalbai, juo ji taps

reikalingesnė tautos gyvenime.

Per kultūrą reiškiasi tautos gyvybė, ir kultūros tautinis

savitumas Maironiui nėra problemiškas, koks jis taps ateinančiai menininkų

kartai. Jam lietuvių kultūra remiasi neabejotinu etniniu valstietišku

pagrindu:

Jei nori atrasti lietuvį šiandieną,

Ieškok, kur aprūkę šiaudiniai stogai.

                                                                   

            „Jaunoji Lietuva“

Kalba, tautosaka, papročiai, dorovinės normos – visa tai, pakelta

į aukštesnį sąmoningumo lygį, susieta su istorinio tęstinumo mintimi, su

pilietine ir politine savivoka, ir sudaro jam lietuvių kultūros visumą,

kurią jis reiškia ir aukština poetinėmis emblemomis. Jo santykio su tautos

kultūra poetinė glausta išraiška yra Raseinių Magdės įžangos pirmieji

posmai:

Mylėk, lietuvi, tą brangią žemę.

—————————————

Mylėk jos kalbą, senovės būdą.

—————————————

Mylėk prabočių kapus garbingus.

Tautos kultūros savitumas Maironiui ne tik savaime suprantamas,

bet ir labai svarbus. Tačiau ji nefunkcionuoja poetui uždaroje ir

apribotoje erdvėje, o yra atvira pasaulio kultūrai, dar daugiau – jos

egzistavimo prasmė ir pateisinimas yra jos įnašas į tą kultūrą, jos

dalyvavimas visuotinės pasaulio tautų kultūros kūrime.

Maironio tautos ir kultūros samprata esmingai susijusi su augimo

ir tobulėjimo idėja. Tikroji tėvynės meilė jam yra norėjimas, rūpestis ir

pastanga, kad tautos kultūra įgautų universalią prasmę, taptų žmonijos

kultūros dalimi.

Istorijos vyksmas. Tautos gyvenimas istoriniame laike nėra

sklandus ir savaiminis, jis „neina kaip saulė ramiai, be karionės“: jis yra

grumtynės tarp istorinio regreso ir pažangos jėgų. Keitimasis, mainymasis

ir drauge augimas, tobulėjimas yra esminis istorijos slinkties ypatumas.

Toks požiūris kyla iš krikščioniškos eschatologijos: pasaulis eina Dievo

Karalystės link, grumdamasis su pagunda ir nuodėme, ir gėrio, teisingumo

pergalė šioje grumtyje yra išpranašauta ir ppažadėta („Juk kryžius gyvatą

žadėjo“). Kita vertus, tokį pasitikėjimą ateitimi rėmė ir pozityvistinė

progreso idėja, kuria neabejojo besibaigiantis XIX amžius ir kuri tvyrojo

visoje ano meto intelektualinio gyvenimo atmosferoje, Maironiui savoje dar

nuo Kauno gimnazijos laikų, o paskui stiprėjo Varpo idėjų veikiama.

Tikėjimas, jog darbas, visuomeninis pasišventimas pagaliau atneš geidžiamų

vaisių, buvo visuotinis.

Žmogus šiame procese nėra bevalė ir bejėgė istorijos jėgų blaškoma

būtybė, užtat Maironio kūryboje, ypač poemose, svarbi yra tautinio

apsisprendimo situacija. Ji susieja individą su pasaulio istorijos eiga,

rodo žmogaus priaugimą arba nepriaugimą prie gyvenamojo momento, istorijos

proceso krypties suvokimą arba nesuvokimą. Šis apsisprendimas nėra vien

intelektualinis aktas, jis Maironiui susijęs su etinėmis pareigos ir

atsakomybės kategorijomis. Žmogui neduota kitokio buvimo, kaip buvimas

tautoje. Tradicinėje kultūros fazėje šis būvis natūralus, instinktyvus,

nereflektuojamas („Ten močiutė užlingavo / Raudomis mane <.>“, „Ten

užaugau, iškentėjau / Aš kančias visas <.>“). Bet vėlyvesnėse ir

dinamiškesnėse kultūros stadijose tautinė priklausomybė tampa

problematiška, ji reikalauja sąmoningo identifikavimosi su viena ar kita

tauta; reikalauja mąstymo, argumentuoto pasirinkimo; reikalauja

neužsisklęsti bemintėje, inertiškoje buityje, nepasiduoti žemiems

savanaudiškumo ir servilizmo potraukiams. Žmogus atsistoja prieš išdavystės

arba ištikimybės dilemą. Išsižadėti savo tautos Maironiui – tai išduoti

motiną. „Išgamos“, „tautos pabėgėliai“ Maironio smerkiami piktose satyrose.

Priešingai – žmogaus sutapimas su savąja tauta aukštinamas ir

poetizuojamas. Ši žmogaus situacija pasaulyje Maironio poezijoje yra ypač

pabrėžta ir sureikšminta. Mūsų kultūroje būtent Maironį suvokiame kaip

iškiliausią žmogaus ir ttautos ryšio reiškėją.

Maironio poetinio pasaulio žmogus yra įsišaknijęs savo meto

istoriniame laike, o kartu būna universalioje žmogaus paskirties ir lemties

situacijoje. Žmogus čia nėra savo paties matas, jis susietas su kuo nors

didesniu ir bendresniu. Pasaulio vyksmas yra žmogaus, jo individualios

būties reiškimosi scena, ir jo gyvenime galioja tie patys kovos ir įtampos

dėsniai. Kaip istorijos procese neteisybė, priespauda, smurtas žadina ir

tvirtina viltingas, gyvybingas tautos jėgas, taip ir žmogaus gyvenime

kliūtys, kančia, skausmas sužadina dvasinę energiją ir kūrybingumą:

Taip prūdas, platus ir tamsus nuo vandens,

Kad audra paleidžia upes,

Išlauždamas spragą – kastinę akmens,

Krantus, rodos, savo pames.

 

Bet audra prabėgo; nušvito dangus;

Vėl užtvenktas — prūdas plačiai;

Tik mala, sujudinęs girnų sparnus,

Ir miltais išeina rugiai.

                                                              

„Tarp skausmų į garbę“

Istorijos procese Maironiui žmogus ne dalyvis, o veikėjas, klausąs

vidinio sielos balso, skatinančio kurti naujas gyvenimo formas. Esamybė

niekados jo nepatenkina. Veiklos orientyrai jam – Tiesos ir Meilės

principai. Gyventi pagal tiesos reikalavimą – tai visomis savo dvasios

pajėgomis stengtis suprasti pasaulį ir savo vietą jame.

Meilė. Tiesą suradusi protą veiklai, kūrybingam ir pilnam

gyvenimui įkvepia meilė. Ji yra pagrindinė gėrį kurianti jėga. Ką žmogus

daro iš meilės, mylėdamas, tas lemia gėrio ir teisybės laimėjimą:

Į darbą, vyrai! Šalį jauną

Prižadins meilės rytmetys;

Galybė meilės viską griauna:

Žiemos ledus

ji sutirpdys.

                                                             

„Užtrauksime naują giesmę“

Meilė – universali jėga, jungianti žmogų ir pasaulį:

Vien meilę norėtum dainuoti,

Apimti pasaulį, priglaust prie širdies,

Su meile saldžiai pabučiuoti!

                                                              

„Pavasaris“

Mylėdamas žmogus pajunta savo dvasios jėgą, išgyvena šviesiausias

būties akimirkas:

Man ranką padavei jautriai

Ir jauną širdį atdarei

Bendros žvaigždės vardu:

Dabar ar juokias ateitis,

Ar sopa, verkia mums širdis –

Jaučiu ašai už du.

                                                         „Ant

Drūkšės ežero“

Poetinėje pasaulio sampratoje aukščiausia meilės forma – tėvynės

meilė. Maironio poezijoje ji nėra retorinė deklaracija, o pavergia yypatingu

poetiniu temperamentu. Ji yra aistra, gimininga Platono Erotui, keliančiam

sielą į grožio ir gėrio sferas. Maironio talento prigimtis, jausenos

pobūdis lėmė tai, kad jo poezijoje dažnu atveju tėvynė ir mylimoji

susilieja viename vaizde, Tėvynė personifikuojama moters idealizuota

figūra. Šitaip yra ne tik jo ankstyvojoje poezijoje, bet ir vėlesnio

laikotarpio kūryboje.

Aptardamas Maironio poeziją 1924 m. jam skirtų paskaitų cikle,

J.Tumas yra kalbėjęs, retoriškai kreipdamasis į poetą: „Jaunas būdamas, tu

skaisčiai degei erotine meile. Erotizmu gaubei viską, gamtą ir žmones. Iš

erotizmo gi kilo ir veiksmai, tie pranašavimai, ta uugnis, kuri lyg elektros

srovė badė ir žadino kitus į veiksmą.“ Tai viena tiksliųjų Vaižganto

įžvalgų.

Liaudies it tautos kultūra. Nuo XIX a. pradžios buvo suvokta, kad

liaudies žmogus savo kultūros pagrindu turi kilti į rašto kultūros aukštį.

Tai rodo Vilniaus universiteto studentų būrelio oorientacija ir jos poetinė

raiška S.Stanevičiaus „Šlovėje Žemaičių“, taip pat A.Tatarės, M.Valančiaus,

A.Baranausko atveriamos perspektyvos. Bet Maironis kalba ne literatūrinės

didaktikos forma, o kuria vizionierišką pasaulio vaizdą, figūras ir

situacijas, su poetine įtaiga teigiančias ne švietimo, kultūros poreikį

apskritai, o būtent valstietišką lietuvių kultūros pagrindą ir iš jo

kylančias modernios, šiuolaikiškos kultūros sąmonę ir jos formas. Tautinio

sąjūdžio iškelta tautos kultūros idėja skleidžiasi poemoje Tarp skausmų į

garbę, punktyriškai nužymėta fabuloje, gyvybę gavusi dėlei kūrinio lyrinės

ekspresijos. Šios poetinės idėjos įkūnytoja yra moters figūra – Vilaičių

Anusė. Ji dukart pasirodo poemos vaizduojamame pasaulyje. Pirmąkart poetas

ją įkomponuoja (IV giesmėje) į apibendrintą ir idealizuotą Lietuvos peizažą

(„Malonios ir puikios pakalnės Dubysos“) kaip liaudies kultūros

reprezentante, pirmąją iš dainuojančių mergelių pulko („Tarp jų Vilaitučė

pirmobalsį veda, / Ir skamba nuo giesmių laukai“). Antrąsyk (VIII giesmėje)

ji svečiui &– tautinio atgimimo veikėjui Vaičiui – gieda giesmę Vytautui

Didžiajam pagerbti („Dvasia įkvėpimo užšvito ant veido, / O balsas

skardžiai taip skambėjo“). Jai baigus, Vaičius „<.> suprato, / Jog Juozo

sesuo tai tikra! / Ne kaimos mergaitę, bet apšviestą mato! / Ir kaip dar

lietuvė karšta!..“ Toje pat aplinkoje ji vaizduojama deklamuojanti

Donelaitį, tą „tikrą Homerą“, skanduojanti jo hegzametrus, gėrintisi

Anykščių šileliu ir jo kalbos grožiu; ji prašo, kad Vaičius papasakotų ką

nors apie brolio Juozo mylimą Schillerį; ji skaito naują poemą apie tautinį

atgimimą ir ateities šviesias ppranašystes (IX giesmėje). Taip Anusė, šeimos

židinio saugotoja, iškyla ir kaip aukštesnės dvasinės lietuvių kultūros

puoselėtoja. Ji atstovauja iš liaudies kilusiai kultūros pakopai, su kuria

Maironis sieja tautos ateitį.

XX a. pradžioje ši liaudies ir tautos kultūros problematika taps

viena centrinių kultūrologinėje refleksijoje. Susiformuos programa kurti

nebe „skaitymėlius liaudžiai“, o tautos literatūrą; poeziją ugdyti iš

įsijautimo į liaudies dainos dvasią; profesinę muziką remti liaudies

muzikos intonacijomis. Tai toji pati tautos kultūros koncepcija, kuri,

išplėtota ir suprobleminta, skleisis Pragiedruliuose; vaizduojamųjų menų

raidoje ji bus „arsininkų“ programos pagrindinė gairė.

Maironis bene pirmasis tautos kultūros kūrėjus pasirenka meninio

vaizdavimo objektu. Menininkai ir mokslininkai yra jo poemų veikiantieji

asmenys (epizodiniai). Pirmoji jo poema aukština talentingą biologą

Ažukalnį, kuris „paslaptis mėgsta gamtos“, Klimą, kuris yra „filosofas,

draugas tiesos, / Tautų apgynėjas smarkus“. Paskutinėje giesmėje iškyla

trokštamos ateities regėjimas, kur lietuviai mokslininkai yra įgiję

pasaulinį garsą. Savo muzikinį kompozitorės talentą Lietuvos atgimimui

paskiria Jaunosios Lietuvos svarbiausioji moters figūra Jadvyga

Goštautaitė, o Tarp skausmų į garbę Marinė dar garsėja ir Europoje kaip

pianistė. Jaunosios Lietuvos kultūrinė potencija skleidžiasi įvairialyte

kultūrinių draugijų menine veikla („Kaip lietuvių darželyje auga lelijos, /

<.> taip mūsų draugijos / Auga Vilniuje naujos kas dieną ir žydžia

<.>“). Himną Vytauto Didžiojo garbei repetuoja choras, kuriam diriguoja į

poemos fiktyvųjį pasaulį savo tikruoju vardu įėjęs Naujalis. Vytautui

Didžiajam lietuvių visuomenė pastato paminklą Pilies kalne, o Mūsų vargų

Danutė ppasirodo Daivos vaidmenyje Vydūno misterijoje.

Tačiau pagrindinė figūra tarp kultūros kūrėjų yra Poetas. Lyrikoje

daug kartų aukštinama jo garbinga paskirtis, o poemoje Z nad Biruty (Nuo

Birutės kalno) jis yra pagrindinis herojus.

Mokslo vaidmuo. Mokslo, realizuojančio aukštas pažinimo ir tiesos

vertybes, vieta Maironio tautos kultūros sistemoje svarbi, ir mokslo

šlovinimo motyvas jam būdingas: jis aptinkamas lyrikoje („Į darbą, broliai,

vyrs į vyrą, / Šarvuoti mokslu atkakliu“), Jaunojoje Lietuvoje („Daugiau

mokslo vyrų!“), Raseinių Magdėje („O, mokslas daug gali: / Jis vargstančią

šalį / Išpančios iš amžių skriaudos“). Jau buvo nurodytas šis motyvas

poemoje Tarp skausmų į garbę. Kadaise A.Baranauskas Pasikalbėjime

Giesminyko su Lietuva teigė mokslo teikiamų gėrybių iliuzoriškumą ir

skatino remtis vien tikėjimu, o Maironis į mokslinį pažinimą žvelgia kaip į

abejonių nekeliančią vertybę. Toks buvo jau pozityvizmo įtvirtintas

požiūris, kuris Maironiui, šios epochos vaikui, buvo visiškai savas.

Panašiai tuo metu mąstė ir kiti Maironio pasaulėžiūros žmonės (A.Jakštas,

J.Tumas). Maironis nemato mokslo ir tikėjimo supriešinimo galimybių ten,

kur jos buvo akivaizdžios A.Baranauskui, nes per jų kūrinius skiriantį

laiką – antrąją XIX a. pusę – daug kas pasikeitė katalikiškos visuomenės

mentalitete, pasikeitė ir Bažnyčios pozicija: ji atsivėrė mokslo pažangai,

popiežius atidarė Vatikano archyvus mokslininkams, buvo atgaivintas dar

patristikos laikais teigtas požiūris, kad mokslas ir religija yra viena

kitą papildančios žmogaus dvasinės veiklos sritys. Po ketvirčio amžiaus

Maironis sveikino Kaune steigiamus Aukštuosius kursus (nuo 11922 m.

universitetas), matydamas čia ir senos vilties išsipildymą, ir naujos

ateities pažadus: „Pilnas esu džiaugsmo, kad sulaukiau dienos, kada kuriasi

aukštoji Lietuvos mokykla. Juo aukštesnis mokslas, juo arčiau einame į

tiesą <.>.“

Bet Maironis nepasidavė scientizmo iliuzijoms – nuo to jį saugojo

bendras pasaulėvaizdis ir jame viešpataujanti vertybių hierarchija. Jam

aišku, kad mokslo vertybių negalima suabsoliutinti, kad žmogaus buvimas

kelia problemų, kurios yra ne mokslinių svarstymų kompetencijoje. Poetinėje

dramoje Kame išganymas herojus išsako karčią refleksiją:

O mokslas!.. Žinau, man nedaug atsakys:

Jis moka nuodais tik apduot kaip žaltys;

Kas šventa ir aukšta, jis viską naikina;

Kiek protą apšviečia, tiek širdį marina;

Jis moka išjuokti jaunystės sapnus,

O pelno nežino iš to ar bebus;

Jis moka vien griauti, o nieko nestato;

Ką apčiupi rankomis, tą ir temato.

Nesunku čia išgirsti Fausto pirmojo monologo atgarsį. Cituotą

tiradą išnašoje palydi toks autoriaus komentaras:

Kai kurie šaunūs kritikai, pasisavinę sau monopolį mokslo

apgynėjų, jau anais metais užmetinėjo autoriui, kad jis pasirodąs mokslo

priešu. Najiviški vyrai! Zonius dar ne pats autorius. Pats Zonius

klaidžiodamas ir tikro kelio dar tik ieškodamas, jei meilę, sociališką

klausimą ir mokslą skaudžiai apkaltina, tai dėl to, kad į juos žiūri

vienpusiškai, per tas pasėkmes, kurios su anais dalykais per žmonių

atkaklybę mūsų laikuose gana tankiai eina per nelaimę greta.

Tautos kultūra, jos ugdymas ir

perspektyvos yra Maironiui centrinė

gyvenimo ir kūrybos problema. Tačiau šios kultūros jis netraktuoja kaip

uždaros, vien į save pačią orientuotos sistemos. Ji suvokiama kaip

neatskiriamas pasaulio kultūros komponentas. Beje, atvirumas pasaulio

kultūrai būdingas ne tik Maironio poetinėms vizijoms, bet ir jo

literatūrinei veiklai. Peterburgo dvasinės akademijos studentas, jis kovoja

dėl lietuvių kalbos teisių viešajame gyvenime ir kaip tos teisės

realizaciją skaito lietuviškai paskaitą apie Dantę Alighierį. Gyvenimo

pabaigoje jis verčia Rigvedos himnus, rašo visuotinės literatūros istoriją.

A.Mickevičiaus, F.Schillerio, J.W.Goethe’s poezija įeina į jo kūrybos

pavaizduotąjį pasaulį, drauge su rusų klasikine ppoezija formuoja jo paties

literatūrinę sąmonę. Jį domina Europos tautinių sąjūdžių kultūrinis

aspektas. Naują Lietuvos istorinę egzistenciją, visų pirma kultūrinę, jis

sieja su Europos tautų bendrija.

Požiūris į pagonybę ir krikščionybę. Šiame kontekste Maironis mato

ir Lietuvos krikšto problemą. Religiniu požiūriu jam krikščionybė, savaime

aišku, užima nepalyginti aukštesnę vietą vertybių skalėje negu pagonybė.

Bet yra dar kultūrinis atžvilgis, kurio istorinis procesas pasirodo

nevienareikšmis ir tragiškas. Krikščionybės priėmimas yra būtinas žingsnis,

atveriąs galimybę įsijungti į bendrą Europos tautų civilizaciją. Deja,

Lietuvai jis vyko nepalankiausiomis istorinėmis aplinkybėmis ir sukėlė

esminių negatyvių padarinių. LLietuvių tauta, sukūrusi savitą pagonišką

kultūrą, dėl kryžiuočių agresijos liko atskirta nuo Europos kultūros

progreso, o tai savo ruožtu lėmė tautinės tapatybės dalinį praradimą:

Lietuviai, amžiais gindamies nuo vokiečių priešų ir nuo brukamo

tikėjimo, jautė kariaują už savo būvį, už tautos gyvybę, ir jjų sąmonėje

ilgainiui krikščionių tikėjimas susikristalizavo kaip mirtinas tautos

priešas, o savo, stabmeldiškasis, kaip tautos gyvybės ir jos

nepriklausomybės reiškėjas. Kai tas krikščionių tikėjimas, lenkų atneštas,

galų gale vis tik ėmė viršų, Lietuvių tauta savo kovoje pasijuto tarytum

perblokšta, mirtinai nugalėta, neteko pasitikėjimo savimi ir ėmė merdėti.

Tai, kad neįsitvirtino Mindaugo krikštas, sužlugdė prielaidas

tautai išlaikyti pilną socialinę struktūrą ir naują mąstyseną, naujas

vertybes ir naujas civilizacijos formas integruoti į tautos paveldėjimą:

Mindaugo krikštas ir jo karaliumi apvainikavimas buvo labai

svarbus įvykis Lietuvos istorijoje. Jisai būtų turėjęs labai didžių ir

Lietuvai naudingų išdavų <.>.

Vokiečių ordinas būtų nustojęs pamato kariauti su stabmeldžiais

lietuviais, Lietuva būtų pusantro šimto metų anksčiau prisidėjusi prie

kultūringųjų vakarinės Europos valstybių kaip lygiateisė karalija, ir tai

be lenkų tarpininkavimo; pusantro šimto metų anksčiau būtų prasidėjęs mūsų

krašte ramus kultūros ddarbas. Kiek tai būtų sutaupyta jėgų, žmonių! Būtų

buvę sulaikyta ir gudų tikėjimo, ir jų kalbos įtaka Lietuvos rytų šone.

Patys prūsai būtų susilaukę nemaža paramos iš Lietuvos pusės ir bent dalimi

išlikę nuo pražūties.

Krikšto vertinimas – tai ryšio su Europos kultūra vertinimas ir

drauge atsakymas į klausimą, ar lietuvių savitai, tradicinei kultūrai būtų

buvę labiau pageidautina ir prasminga likti atsiribojusiai ir izoliuotai

nuo Europos tautų kultūros proceso, ar savo ateities ir gyvybingumo labui

įsijungti į jį.

Istorinės nelemties atitaisymo viltį ir galimybę Maironis sieja su

tautiniu aatgimimu, kuriam lemta tarsi iš naujo pradėti kadaise nutrukusį

procesą. Lietuvių kultūra per penketą šimtmečių išliko liaudies, žemdirbių

kultūra (tai Maironio požiūris, su kuriuo šiandien nelinkstama visiškai

identifikuotis). Ją turi apvaisinti šiuolaikiškos europinės kultūros

impulsai. Maironis įsijungia į tą kultūrologinės refleksijos kryptį, su

kuria siejasi Vydūno, V.Mykolaičio-Putino, bet ypač S.Šalkauskio vardai.

Artimiausias jis pastarojo idėjinėms nuostatoms. Vydūnui visų pirma rūpi

individo ir tautos santykio filosofiniai aspektai, Putinui – meno

egzistavimas tautoje ir jo galimybė pakilti iki visuotinių vertybių,

S.Šalkauskio filosofijoje brėžiamas bendriausias tautos ugdymo tikslas:

tapti nacija, apibrėžiant pastarąją kaip tautą, „kuri savo visuotinai

reikšminga kultūrine kūryba yra laimėjusi nebepakeičiamą vietą tautų

draugijoje“, kuri savo tautines ir kultūrines galimybes yra išvysčiusi iki

aukščiausio laipsnio ir pajėgia aktyviai dalyvauti sprendžiant universalias

kultūros problemas. Šis idėjų ratas yra giminingas Maironio

pasaulėvaizdžiui. S.Šalkauskio filosofinių formuluočių abstraktų bendrumą

atitinka ekspresyvūs poetiniai šūkiai, neapsunkinti konkretybe, įtaigūs

lyrinio jausmo energija:

Į eilę stok, sena tauta!

Europai buvus kitada

Prieš turkus siena iš granito!

Iš naujo auki pagarboj,

Kurios nepaprastoj kalboj

Girdėtis atbalsiai sanskrito!

Į eilę stok greta kitų

Europoj valdančių tautų

Ir nešk kultūrai savo dalį!

Tiek vyrų davus praeity

Didvyrių, – amžių paslapty

Parodysi, ką sūnūs gali.

Dar paskutinės paslapties

Nepasakei! Dar kibirkšties

Tos neišskėlei iš krūtinės,

Kuri ne vargo apmaudais –

Švies savo genijų vardais

Ir vyrais valios geležinės!

                                                             „Mūsų

vargai“

Ateitis, kai tauta „švies savo genijų vardais“, yra Maironiui

vienintelė pastangų verta istorinė perspektyva.

Požiūris į sulenkėjusią dvarininkiją. Šiame kontekste labai

svarbus yra sulenkėjusios dvarininkijos klausimas. XIX a. pabaigoje jis

rūpėjo visam tautiniam sąjūdžiui, nors ne visi jam teikė vienodą reikšmę.

Labiausiai jis rūpėjo konservatyviajam sparnui. Sąjūdžio iniciatoriai, be

abejonės, buvo valstiečių vaikai, pirmoji karta po baudžiavos, ir žvilgsnis

į visuomenę, kultūrą, tautos ateitį ir problemas buvo jų.

Tarsi iš kapo kėlėsi kultūra, kuri buvo laikoma jau palaidota ar

bent pasmerkta pasilikti „po šiaudiniu stogu“. Ji jautėsi galinti dalyvauti

modernėjančios visuomenės procesuose, suvokė savo istorines teises ir

perspektyvas. Bet ji jautė ir iškylančių uždavinių sunkumą, dairėsi galimų

sąjungininkų, ir žvilgsnis krypo į bajoriją, dvarą. Čia tų sąjungininkų ir

radosi – tai bajorijos dalis, daugiausia smulkesniosios, kuri nebuvo

praradusi ryšio su lietuvių kalba ir istorine tradicija, vienas kitas ir iš

aukštesniųjų sluoksnių. Radikalesnieji buvo įsitikinę, kad sąjūdžio

hegemonai gali būti tik nekilmingoji inteligentija, o įsijungiantieji

besąlygiškai turėtų priimti jos programą, konservatyvesnieji buvo linkę

„dvarponiams“ palikti privilegijų, nesiekti radikalesnių pasikeitimų su

viena sąlyga: jie turi vartoti lietuvių kalbą, dalyvauti lietuvių kultūros

kūrime, kovoje už šios kultūros teises. Maironis identifikavosi su

pastarąja kryptimi.

Atgimimui pritarė kai kas iš jaunosios bajorijos, tos pačios

kartos, kaip ir sąjūdžio dalyviai, demokratiškai nusiteikęs jaunimas. Bet

dauguma žiūrėjo priešiškai, o to priešiškumo šaknys buvo dvejopos ar,

tiksliau, dvilypės. Pirmiausia tai ppriešiškumas dar vakar buvusių

baudžiauninkų vaikams, kurie ėjo į viešumą su savais siekimais, su

savarankiškomis kultūrinėmis ir politinėmis aspiracijomis. Antra, tai iki

kaulų smegenų įsismelkusi unijinė ideologija, kuri žiūrėjo į „separatizmą“

kaip į Rusijos intrigą.

Sąjūdžio dalyviai savo ruožtu į juos žvelgė irgi priešiškai, kaip

į žmones, tarpstančius Lietuvos žemėje, užsisklendusius savo kastos

interesuose, svetimus jos žmonėms ir jų poreikiams, švaistančius jų tėvų,

dar tik vakar buvusių baudžiauninkų, uždirbtus turtus, socialiniu požiūriu

jiems tolimus, priešiškus, svetimus kultūriškai. Suartinanti grandis buvo

klebonija, vienintelė vieta, kur valstiečio sūnus galėjo su ponu jaustis

kaip lygus su lygiu. Suprantama, kad šioje terpėje ir radosi geidimas

atlietuvinti dvarininkus, patraukti juos į savo pusę. Tad jauni

pasauliečiai inteligentai – V.Kudirka, P.Višinskis – traukė į lietuvių

veikėjų gretas demokratiškai nusiteikusias jaunas dvarininkaites

bajoraites, o jauni kunigai siekė patraukti bajoriją, stambius dvarininkus,

nesikėsindami į jų socialines privilegijas, pripažindami visuomenės

hierarchiją.

Maironio poezijoje santykis su visu šiuo problemų kompleksu yra

ambivalentiškas: jis gana aiškiai matyti, pasekus satyros „Tautos

pabėgėliams“ evoliuciją. Pirmąkart ji paskelbta 1895 m., o galutinį

pavidalą įgavusi 1920 m.:

„Oičizna“ jums kvepia, ne žemė-tėvynė,

Maitinanti storus pilvus,

Ne prosenių žemė, kurios užsigynę,

Begarbinat lenkų dievus.

 

Tradicijų savo nuo vakar dienos,

Kultūros skelbikai užkimę!

Negarbūs pabėgėliai mūsų tautos!

Prabočių ainiai išsigimę!

 

Kiek kartų man virė iš skausmo krūtinė,

Tylėjau tačiau kaip naktis!..

O išgamos! Pirštinę

štai geležinę

Dabar jums metu į akis!

Tai vis posmai iš galutinės redakcijos, kuri skiriasi nuo

pirmosios kai kuriais papildymais ir stilistiniu paredagavimu, taip pat

antrašte: pirmoji buvo „Dėl išrinktųjų“, kuri, nors ironiška, vis dėlto dar

lyg pripažįsta adresato aukštą visuomeninį statusą; paskutiniajame variante

– „Tautos pabėgėliams“, konstatuojanti, kad adresatas atsidūręs už tautos

bendruomenės ribų. Tačiau itin pažymėtina 1895 m. varianto pabaiga, kurios

vėlesniame tekste nebėra:

Štai užbaigiau raudą, ir skausmas suspaudė

Krūtinę erškėčiais baisiais;

Nes giesmę rūstingą kaimynai išgaudė,

Ir džiaugias iš jos pašaliais.

 

Kam ranką pakėliau ant savo akies?

Aptemusios!. bet gi vis savo!

Dėl ko? Ar ant jos neturėjau širdies?

Ar mano ji meilę užgavo?

 

Gailiuos! Tai ligonis! Jam reikia sakytį,

Jog serga. Vienok patyliu!..

Bet žodžiai ištrūko, ir jų sulaikyti

Nenoriu, ar jau negaliu.

Čia dar esama jausmo, kad anoji dvarininkija yra savosios tautos

dalis, tik išsigimusi, skaudžiai išduodanti bendrą tėvynę. Pro skaudžią

rūstybę čia dar švysteli lyg ir vilties kibirkštis. Labai būdinga 1895 m.

pastaba eilėraščio pabaigoje:

Sergėk mane, Dieve, kad norėčiau ppažeminti ir atstumti diduomenę!

Gerai suprantu jos morališką intėkmę ir galę: ne esmi iš principo jos

priešu. Eilės man bėgo pačios, nenoromis.

Vėliau šių išlygų nebelieka. Dvarininkija jau buvo apsisprendusi

lenkiškosios tapatybės naudai. Antagonizmas ėmė įgauti vis aštresnį pobūdį

(kovos bažnyčiose, intrigos Vatikane), pagaliau jjis perėjo į karinę plotmę

kuriantis nepriklausomai Lietuvos valstybei, prieš kurią dvarininkai pakėlė

ranką. Ir tuomet Maironis tarė jau ne satyros, o kovos šūkio žodį:

Gana lietuviškos kantrybės!

Ginkluota kelkis, Lietuva!

                                                 „Želigovskiui

Vilnių pagrobus“

Toks buvo istorinio kelio finalas. Bet grįžkime į XIX a. pabaigą,

į satyros „Dėl išrinktųjų“ parašymo laikus. Dvarininkijos lenkėjimas ir

atsimetimas nuo Lietuvos buvo jau labai toli pažengęs, ir Maironis tai

matė. Bet A.Jakštas dar parengia kreipimąsi į kilmingąją jaunuomenę ir

gauna ryžtingą atsakymą „Niekados!“ Ir vis dėlto Maironio poemose šis

motyvas vis dar sugrįžta – Jaunojoje Lietuvoje, Z nad Biruty. Šalutinėje

siužeto linijoje jis traktuojamas satyriškai, bet pagrindiniuose poemos

veiksmo mazguose iškyla vis tuo pačiu pavidalu, kaip buvo poemoje Tarp

skausmų į garbę: valstiečių kilmės jaunuolis, Atgimimo veikėjas, pamilsta

didiko dukterį ir yra jos pamilstamas, bet jjuos išskiria luominiai

barjerai, paskui – herojaus mirtis. Bet taip laimimas aristokratų giminės

ir kilmingosios mylimosios atlietuvėjimas. Dvasioje glūdėjusi svajonė,

turinti pakankamai apčiuopiamą autobiografinį pagrindą (emocinis ryšys su

grafaite Marija Tiškevičiūte), maitina poetinę vaizduotę tuo, kas realybėje

išgyventa nepilnai ir netobulai ir kas mene iškyla labiausiai geidžiamais

pavidalais. Kalba kaip kultūrą integruojantis veiksnys poetinėje vizijoje

yra nenuneigiama sąlyga. Lietuviškai kalbantys ponų rūmai įsijungtų į

lietuvių kultūros visumą su savo puošniais pastatais, aristokratiška

buitimi ir vakarietiška civilizacija, su turtais ir ryšiais imperijos

aukštuomenėje – visa tai atpirktų istorinę diduomenės praradimo skriaudą iir

pastatytų lietuvių tautą viename lygmenyje su kitomis Europos tautomis.

Tokiomis idealinėmis vizijomis baigiasi trys minėtos poemos. Tačiau

netrukus vis dėlto atėjo prablaivėjimas. Dar kartą prie sulenkėjusios

bajorijos grįžtama Raseinių Magdėje (1909), bet čia ji traktuojama tik

pašaipiai, tik konstatuojant bajorijos istorinį kelią, vis tolstantį nuo

lietuvių tautos atgimimo, savarankiškos, modernios istorinės būties. Poemos

pabaigoje galutinai atsisveikinama su nuklydusia tautos dalimi:

Dabar jų tėvynė –

Ne mūsų tėvynė!

Jų norai – ne mūsų sapnai!

Į valstybingumą jau eina valstietiška tauta, neieškanti

sąjungininkų kituose luomuose (Mūsų vargai, 1920). Herojaus mylimoji Danutė

Staigvilaitė, nors ir bajoraitė, neteikia savo kilmei jokios reikšmės ir

dalyvauja grynai valstietiškos tautos programoje.

Maironio meninis pasaulėvaizdis aprėpia svarbias žmogaus ir tautos

buvimo sferas. Poetas suvokia jas savame istoriniame laike, o kartu

praskleidžia jų universaliąsias prasmes. Maironio poezija toli prašoka

savojo laiko prozos prasmių lauką, apimdama dramatišką žmogaus dvasios

gyvenimo visumą, o jai išsakyti suranda tinkamus literatūrinius pavidalus,

kurie buvo nauji jo kūrybos laiku ir reikšmingi tolimesnei lietuvių

literatūros plėtotei.

Lyrikos formos. Maironis yra daugelio lyrikos formų kūrėjas ir

pradininkas. Jo poezijoje yra visų lyrinės raiškos tipų repertuaras, kuriuo

naudojosi ir kurį plėtojo visa vėlyvesnė lietuvių poezija (K.Nastopka). Jis

sukūrė klasikinių sonetų, gražiausių baladžių, mūsų literatūroje irgi

turinčių klasikinio pavyzdžio vertę. Tą patį galima pasakyti apie satyras –

juvenališką satyros tipą, kur kalbantysis aš sarkastiškai aptaria adresatą

– adversarijų. Su Maironiu ssiejasi galutinis lietuvių eilėdaroje

silabotonikos įsigalėjimas ir ištobulėjimas, metrinių formų įvairovės

sukūrimas (J.Girdzijauskas). A.J.Greimas čia dargi įžvelgia „savotišką

kultūrinę revoliuciją, atsiskyrimą nuo lenkų kultūros nebe ideologinėje, o

formų pakopoje“. Maironis sukūrė lietuvių poezijos aukštąjį stilių,

atitinkantį jo poezijos turinį, orientuotą į aukštas ir pastovias

sakralines, tautines, žmogiškas vertybes. Idealizuojantis kalbėjimas yra

ryškiausias Maironio stiliaus bruožas, kurio fone didelio ryškumo įgauna

retkarčiais pasirodantys prozaizmų stilistikos elementai.

Poemos. Labai ilgam į lietuvių literatūrą įėjo Maironio sukurtas

lyrinės poemos modelis, geriausiai realizuotas Jaunojoje Lietuvoje (1907).

Jos pirmasis variantas buvo Tarp skausmų į garbę (1895). Tai romantinė

poema, tačiau ne baironiška, vaizduojanti ne egzotišką ir romantiniu

nepaprastumu apgaubtą pasaulį, bet poeto gyvenamąjį metą, jo žmones,

siekius ir problemas. „Poemos temą paėmiau iš dabartinių laikų, o ne

kuriuos dalykus gyvai iš man žinomų atsitikimų“, – rašoma poemos Tarp

skausmų į garbę pratarmėje. Poemos parašytos jau visuotinai įsigalėjusio

realizmo epochoje, bet realistinė proza labiausiai domėjosi kritišku

požiūriu į savąjį laiką, o Maironį įkvėpė stiprėjančios tautinės kultūros

reiškiniai, tautos atgimimo idealai ir jų realizavimo pastangos. Poemų

centrinės figūros – jaunoji inteligentija, „moksliškai apšviesta

jaunuomenė“, poemos protagonistas – „tautų pavasario“ veikėjas, sąmoningai

gyvenantis dabartyje taip, kad ji subrandintų trokštamą ateities vaisių.

Romantinį pobūdį šiai figūrai suteikia heroizavimas, veiklos ir išgyvenimų

nepaprasto intensyvumo, reikšmingumo, sprendimų dorovinės vertės

pabrėžimas. Herojus vaizduojamas tik iškiliausiais gyvenimo momentais, kai

atsiskleidžia jo emocijų jėga, valios tvirtybė arba polėkių kilnumas.

Tačiau hherojaus veikla ir išgyvenimai dar neišsemia jo charakterio turinio,

kurį papildo peizažai, įterptinės giesmės, liepsningi autorinės kalbos

aforizmai. Poemos herojus subjektyviai labai artimas autoriui – negalima

išskirti herojaus iš viso lyrinio poemos srauto, kur jo monologai susipina

su paties poeto svarstymais, o gamtos vaizdais pagrįstos metaforos,

charakterizuojančios herojaus būsenas, susilieja su bendru gamtovaizdžių

ūpu. Bet ir kiti veikėjai beveik ištirpsta poemos lyrizme – tematomi jų

kontūrai, vienas kitas portreto ar aplinkos bruoželis, vos nužymėta

situacija, pasigirsta retkarčiais tariama replika. Jų vidinė esmė

atsiskleidžia tik visos poemos peizažų, himnų, lyrinių refleksijų

kontekste.

Poemos kompozicinio vientisumo pagrindas yra bendras visam

kūriniui lyrinis impulsas, kuriam pajungti ir veikėjų išgyvenimai, ir

probėgomis nubrėžti fabulos įvykiai, ir gamtos vaizdai. Gyvą emocinę

įvairovę jungia viena – mažorinė – tonacija. Jausmas auga ir skleidžiasi

visados ta pačia kryptimi: iš kančios į džiaugsmą, iš tamsos į šviesą, o

akcentai krinta į šviesiuosius vaizdus; emocinis poemos turinys susilieja

su jos idėjine prasme, kalbančia apie tautos kelią „per skausmus į garbę“ –

taip yra be išlygų pirmojoje Maironio poemoje. Jos romantinį modelį

praturtino naujasis variantas – Jaunoji Lietuva, iškiliausioji Maironio

poema. Joje kiek sustiprėjęs epiškumas: meninė erdvė prisipildė detalių,

sustiprėjo fabulos rišlumas, veikėjai tapo reljefiškesni, aiškiau išsiskyrė

iš bendrosios lyrizmo tėkmės. Stilius pakito mimetinio vaizdingumo linkme,

prislopo atviras, viską persmelkiantis emocingumas, įvairesnis tapo

eiliuotinės kalbos metrinis piešinys.

Tokia pati žanro charakteristika iš esmės

tinka ir kitoms poemoms

– Raseinių Magdei, Mūsų vargams, taip pat lenkiškajai Z nad Biruty.

Dramos. Tris istorines dramas (Kęstučio mirtis, 1921 – 1930;

Vytautas pas kryžiuočius, 1926; Didysis Vytautas – Karalius, 1930) Maironis

sukūrė paskutiniuoju savo gyvenimo dešimtmečiu, sukaupęs jose žinias ir

idėjas, kurios klostėsi nuo pat jaunystės ir kurios jam visados buvo

brangios ir reikšmingos. Dramose yra keli gražūs lyriniai fragmentai, bet

šiaip jos po Krėvės istorinių dramų ir B.Sruogos Milžino paunksmėj lieka

lietuvių literatūros periferijoje kaip anachronizmas. Toks pat ir libretas

Nelaimingos Dangutės vestuvės. Istorinėmis ddramomis Maironis pabaigė,

galutinai išsėmė tą kryptį, kurią pradėjo A.Fromas-Gužutis, ištobulino

M.Šikšnys Pilėnų kunigaikštyje ir kurios tąsa trečiajame dešimtmetyje

nebebuvo prasminga.

Kitoks yra Maironio pirmasis draminis kūrinys – Kame išganymas?

(1895). Autorius jį pavadino libretu, bet muzikos jam niekas nesiėmė

rašyti, išskyrus kelias A.Kačanausko arijas. Atrodo, kad šis libretas

nelabai atitiko žanro kanoną: per sunkus jo racionalumo ir loginių

konstrukcijų svoris. Greičiau kūrinys vadintinas poetine filosofine drama,

kuri problematikos ir prasmės universalumu neturi sau lygių to meto

lietuvių literatūroje (žmogaus gyvenimo prasmė, meilės prigimtis,

teisingumas, visuomenės sutvarkymo keliai, mokslinio pažinimo rribos,

tikėjimo prasmė ir galia.). Deja, turiniui nesurasta adekvačios poetinės

išraiškos, ir jis didele dalimi liko racionalių išprotavimų lygmenyje.

Poeto lemtis. Maironio realioji biografija tęsėsi ilgiau negu jo

literatūrinė epocha, pasibaigusi antrosios Nepriklausomybės išvakarėse.

Teisybė, po to dar parašyti keli iškilūs eilėraščiai („Lietuva brangi“,

„Draugo lliūdesys“, „Vakaro mintys“), talentingai sukurtos satyros. Bet

svarbiausi literatūriniai įvykiai, vardai, tekstai jau buvo kiti: atėjo

pomaironinė karta, – taip ją pavadino K.Binkis Vainikuose 1921 m.

Atsiribojimą žymėjo neigimo, patyčių, parodijavimo banga. Tačiau netrukus

viskas atsistojo į savo vietą. Maironis jau seniai lietuvių literatūroje

suvokiamas kaip klasikinis poetas, teigiąs būties darnumą ir prasmingumą,

kuriam svetima tai, kas liguista, ekscentriška ir paradoksalu. Jo kūryba

gali būti apibrėžta klasikinio grožio idealu („taurus paprastumas ir kilni

ramybė“). Tautos sąmonėje jis gyvas kaip paties poetiškumo simbolis ir kaip

poetas, įspūdingiausiai išreiškęs tautines vertybes, ištaręs žodžius,

kuriais tauta mąsto save. Tai retas ir aukštas literatūrinis likimas, kurį

nulemia talento ir laiko dermė.