Vydūnas

Vydūnas – jo ypatinga figūra mūsų kultūroje, kaip ypatingas jo

gyvenimiškasis bei kūrybinis likimas, kaip ypatinga jo buvimo mūsų

kultūrinėje sąmonėje situacija. Nuveikęs didžiuliusdarbus, labai nusipelnęs

tautos kultūrai, jis ilgą laiką buvo paliktas beveik visiškoje užmarštyje.

Ir dabar apie jį težino nedidelė mūsų nteligentijos dalis. Galima

paprasčiausiai sakyti, kad laikas atstoja vertybes, ir gyvos, veiksmingos

lieka tik tos, kurios yra realiai tapusios tikromis vertybėmis, o tos,

kurios neišlaiko laiko išbandymų, lieka tūnoti pasyviame praeities fone.

Dažniausiai taip ir būna, bet ne visada pasiseka ir tikroms, reikšmingoms

vertybėms – jas kkartais tiesiog negailestingai palaidoja istorijos griūtys,

ir tada joms tenka ilgai laukti savo archeologų. Vydūną ištiko būtent tokia

lemtis. Po antrojo pasaulinio karo jaunesniųjų kartų žmonėms jis buvo tarsi

palaidotas. Užmaršties lentynose tūnojo į lietuvių dramaturgijos fondą

įeinantys jo dramos veikalai, o į jo filosofijos traktatus ilgą laiką daug

kam buvo baisu ir pažiūrėti, juo labiau sužinoti, kas juose parašyta.

Nebuvo Vydūno darbų ir idėjų mūų kultūros apyvartoje, jų tarsi ir

nereikėjo. Nereikėjo todėl, kad nežinojome iš viso tuos darbus esant. O tuo

nežinojimu labai save, savo kultūrinę sąmonę ir atmintį nuskurdinome.

Šiandieninė situacija yra tokia, kad labai pasigendame būtent tų vertybių,

kurias taip nenuilstamai su dideliu atkaklumu ir pasiaukojimu teikė tauati

Vydūnas.

Tad kas buvo lietuvių tautai Vydūnas, kokias vertybes jis jai

teikė? Gyvenimiškasis jo kelias, nors ir ilgas, bet gana paprastas. Gimė

1868 m. kovo 22 . Jonaičiuose (Šilutės raj.). Tikroji pavardė – Storosta,

vardas – Vilhelmas. Jo vaikystė ir pradžios mokslo metai bėgo Naujakiemy,

netoli Pilkalnio (dabar – Dobrovolskas), paskui – mokslas Pilkalnio

preparandijoje ir Ragainės mokytojų seminarijoje. Nuo 1888 iki 1892 m.

mokytojavo Kintuse (Šilutės raj.), o iki 1912 m. – Tilžės devynmetėje

vidutrinėje berniukų mokykloje. Buvo silpnos sveikatos (iš tėvo paveldėjo

džiovą,) todėl palyginti anksti, turėdamas 44 metus (1912 m.), buvo

išleista į pensiją. Vėliau epizodiškai dar įsitraukdavo į pedagoinę vaiklą:

1918 m. dėstė lietuvių kalbą Rytų seminare prie Berlyno universiteto, 1919

m. – Tilžės realinėje gimnazijoje mokė lietuvių kalbos suaugusius, 1920 –

1923 m. pavasariais atvažiuodavo dėstyti į Telšių gimnazija. 1924 – 1927 m.

dėstė kultūros istorija Klaipėdos muzikos mokykloje, 1923 m. vasarą skaitė

paskaitas mokytojų kursuose Palangoje.

Bemokytojaudamas vvasaros atostogų metu laisvo klausytojo teisėmis

studijavo Griefsvaldo (1896 – 1898), Halės (1899), Leipcigo (1900 – 1902),

o po 1912 m. – ir Berlyno universitetuose, kur, klausydamas įžymių to meto

vokiečių filosofų bei kitų sričių specialistų paskaitų ir savarankiškai

skaitydamas, gilinosi į filosofijos, literatūros ir meno istoriją,

kultūros, religijos, istorijos, meno, teisės filosofiją, sociologiją,

mokėsi anglų, prancūzų, sanskrito kalbų. Egzaminų nelaikė ir aukštojo

mokslo diplomo negavo.

Tokia yra tarnyinė Vydūno biografija. Su ja pynėsi ir daugiau

kaip dvigubai ilgiau tęsėsi kita – kūrybinė ir kultūrinės veiklos –

biografija. 1895 mm. Vydūnas ėmė vadovauti prie Tilžės lietuvių bažnyčios

įsikūrusiam chorui, kuris 1897 m. persiorganizavo į pasaulietinę Lietuvių

giedotojų draugiją, įvairiose Prūsų Lietuvos vietose rensusią lietuviškus

vaidinimus ir koncertus. Vydūnas pats dirigavo draugijos chorui, režisavo

vaidinimus, rašė jiems dramas, kūrė dainų tekstus, o kai kada ir melodijas.

Tų dainų rinkinius bei vadintas dramas leido atskiroms knygoms. Draugija

veikė iki 1935 m., kol hitlerinė valdžia ją, kaip ir visus kitus lietuvškus

sambūrius, uždraudė. Svarbiausi Vydūno kultūrinės veiklos tiksliai buvo

žadinti tautinę Prūsų lietuvių savimonę bei savigarbą, kelti jų dvsinį

lygį, artinti juos prie estetinių vertybių, taip pat „kelti garbėn

lietuviškumą“, t.y. kitataučiams, ypač vokiečiams, rodyti savo tautos

kūrybinius sugebėjimus, jos kultūros turtingumą, savitumą ir patrauklumą.

Tąja linkme nuklripiama ir pačioje XX a.pradžioje prasidėjusio

Vydūno, kaip filosofo, veikla, kuri irgi laikytinajo kultūrinės vaiklos

dalimi. Bestudijuodamas Leipcige jis įsijungė į Vokietijos teosofų

draugiją, o 1902 m. Tilžėje pats įsteigė teosofų būrelį. Klaipedoje,

Šilutėje, Tilžėje bei daugelyje kitų Prūsų Lietuvos vietų jis skaitė viešas

filosofines paskaitas, kurias dar pagarsindavo ar atpasakodavo

lietuviškuose bei vokiškuose vietos laikraščiuose. 1905 m. pradėjo leisti

teosofinį dvimėnesinį žurnalą „Šaltinis“, o šiam sustojus, nuo 1907 m.

atskiromis knygomis ėmė pblikuoti filosofinius traktatus. Tada prdėjo

pasirašinėti Vydūno pseudonimu, tapusiu jo literatūrine pavarde.

Svarbiausiu tos veiklos tikslu Vydūnas laikė ne kurti savas filosofines

teorijas ar švietiejiškai mokyti tautiečius filosofijos, o žadinti juos

tam, kad „siektų tobulesnio žžmoniškumo“ ir kad „tokiu būdu tauta galėtų

stiprėti“. Tam žadinimui turėjo tarnauti iš pasaulinės filosofijos lobyno

paimtos idėjos. Tas idėjas. Tas idėjas jis dėstė ir paties ištisia

prirašytuose bei leistuose žurnaluose – „Jaunimas“ (1911 – 1914), „Naujovė“

(1915), „Darbymetis“ (1921 – 1925), – gausybė filosofinių ir publicistinių

straipsnių lietuviškoje Rytprūsių bei Lietuvos periodikoje, įvairomis

programomis skaitytuose pranešimuose.

Švenčiant Vydūno šešiasdšimtmečio jubiliejų, 1928 m. Kauno

universitetas jam suteikė filosofijos garbės daktaro laipsnį. 1925 m. jis

buvo išrinktas tarptautinės rašytojų sąjungos PEN Club garbės nariu, o 1933

m. – Lietuvių rašytojų drugijos garbės nariu. Buvo sumanymas Vydūną

pristatyti net Nobelio premijai.

Vokietijoje įsigalėjus fašizmui, Vydūnas buvo persekiojamas ir

šiurkščiai įžeidinėjamas. Didžiausią nacių neapykantą sukėlė 1932 m.

vokiškai pasirodęs jo istorijo veikalas „Vokiečių – lietuvių santykiai per

septynis šimtmečius“ („Sieben Hundert Jahre deutsch – lithauischer

Beziehungen“), kuriame parodoma, ką iš tikro davė septynis šimtmečius

trukęs Mažosiso Lietuvos nutautinimas. Knyga buvo traktuota kaip „kenkianti

gyvybiškai svarbiems reicho interesams“ ir policijos konfiskuota. Laimei,

tai buvo padaryta ne labai operatyviai, ir dalis tiražo buvo išplatinta.

Grasinimai ir persekiojimai Vydūno nepalaužė. Rami, gandiška

laikysena dar labiau siutino nacius, buvo ieškoma progų efektyviau

mąstytoją „pamokyti“. Tokia proga buvo surasta 1938 m. pradžioje: finansinė

policija aptiko pinigų laikymo užsienyje pažeidimą. To pažeidimo esmė

tokia. Lietuvoje buvo renkamos aukos Prūsų lietuviams (namui įsigyti).

Pinigai plaukė į vieną iš Lietuvos bankų. Vydūnas buvo Prūsų Lietuvių

draugijų (kol jos veikė – iki 1935 m.) tarybos pirmininkas ir

pasirašinėdavo banko atsiunčiamus popierius. Vadinasi, Lietuvoje, t.y.

užsienyje, Vydūno vardu buvo pinigų, o jis apie juos nepranešė valdžios

organams ir tuo nusikalto. Kad jau treji metai nebeveikė lietuviškosios

draugijos ir kad Vydūnas nesijautė tū pinigų savininkas, kalintojams

nelabai rūpėjo. 1938 m. kovo 11 d. jis buvo areštuotas ir įkalintas Tilžės

kalėjime. Pasigirdus pasaulyje protesto balsams (mat Lietuvių rašytojų

draugija buvo išsiuntinėjusios daugelio šalių kūribinėms ir filosofų

organozacijoms, literatųrinių leidinių redakcijoms, žymiausiems kultūros

veikėjams memorandumą), po poros mėnesiu Vydūnas buvo paleistas. Tačiau

kaltinimas buvo nepaneigtas, byla nenutraukta. Tai padaryta tebuvo tik 1940

m. pradžioje.

Po kalėjimo buvo kiek ramiau, persekiojimai ir grasinimai

liovėsi. Tyliai kentėdamas dėl karo baisumų, Vydūnas atsidėjo vien rašymui,

susitelkė filosofiniam savo laiko veiksmų apmąstymui. Taip buvo parašyti

stambūs filosofiniai veikalai: „Žmonijos sąmoningumas jos tikybiniuose

padavimuose, šventraščiuose ir šventuose žymženkliuose“ ir „Svarstymai apie

sąmonės slėpiningumą“ (vokiškai). Abirjų likimmas tragiškas – pirmasis 1941

m. buvo išspausdintas, bet neduotas leidimas jį platnti, visas tiražas

žuvo karo metu, antrojo rankraštis buvo įteiktas Berlyno „Mehdem“ leidyklai

ir po šios griuvėsiais taip pat žuvo. Žuvo stambaus istorijos veikalo – „50

metų tautinių Prūsų lietuvių draugijų gyvenimas“ rankraštis. Karo ir

pokario buvo dar parašyti keli nedidelės apimties filosofinio,

literatūrologinio, autobiografinio pobūdžio veikaliukai – „Tauresnio

žmoniškumo užtekėjimas“, „Atsiminimai ir svarstymai tikybos atžvilgiu“,

„Kalėjimas – laisvėjimas“, „Religija per

žmonijos istorijos tūkstantmečius“

(vokiškai), „Daimonams paliktas“, „Didysis klausimas“ (vokiškai),

„Gyvenimas Prūsų Lietuvoje apie 1750 m., kaip jį vaizdavo Kristijonas

Donelaitis“ (lietuviškai ir vokiškai), – paskelbta nemaža staispsnių

lietuviškoje išeivijos spaudoje.

1944 m. spalio 2d. Vydūnas paloko bombarduojamą Tilžę ir traukėsi

į Vokietijos gilumą. Trumpam buvo apsistojęs Povarbių dvare (netoli

Karaliaučiaus), paskui – Riūgenvaldėje. Nuo 1945 m. balandžio 6 d. iki 1946

m. liepos 17 d. gyveno Eikfyro kaime Pomeranijoje. Pasitraukęs iš ten, dvi

savaites buvo prisiglaudęs pabėgėlių stovykloje Štetine. Dėl labai sunki

sąlygų stovyklą palikęs, pateko į Liubeko ligoninę. Po mėnesio, 1946 m.

rugsėjo 4 d., bičiulių lietuvių padedamas atvyko į jaukų anglų zonoje

buvusį Vestfalijos miestą, buvusį Lipės kunigaištystės centrą Detmoldą. Čia

prabėgo dar gana darbingi ir ramūs paskutinieji septyneri gyvenimo metai.

Susirgęs gripu, kuris komplikavosi į plaučių uždegimą, Vydūnas mirė 1953 m.

vasario 20 d., mėnesio neišgyvenęs iki savo 85-mečio. Palaidotas Senosiose

Detmoldo kapinėse.

Vydūno kūrybinis palikimas – didžiulis. Jį sudaro daugiau kaip 60

grožinių, filosofijos, istoriografijos, kalbos, autobiografinių knygų, jo

paties ištisai prirašytų ir leistų žurnalų komplektai, daugybė filosofinių,

literatūros kritikos, publicistinių staipsnių Mažosios ir Didžiosios

Lietuvos periodikoje, keliolika neskelbtų darbų. Šis daugiašakis palikimas,

taip pat milžiniška darbas, kurį Vydūnas nuveikė kultūrinės veiklos

baruose, puikūs to darbo rezultatai sudaro fundamentalų tautos gyvenimo

reiškinį, kurį galima pavadinti vydūnizmu. To reiškinio pagrindą sudaro

filosofija. Būtent joje telpa idėjinė programa, kuria Vydūnas realizavo

pačiu savo gyvenimu, kūryba ir visokeriopa veikla. Tačiau Vydūną laikydami

tik filosofu, jį gerokai susiaurintume r netgi sumenkintume, jame, kaip

tokiame, rastume šokių tokių silpnybių, neišbaigtumų, pavyzdžiui, tokių

kaip filosofinės sistemos neryškumas, jos loginio karkaso blankumas,

kriticizmo, grižtesnio filosofinio apibrėžtumo stoka, filosofavimo stiliaus

poetinis pobūdis ir pan. Įspraustas vien į filosofijos rėmus, Vydūnas musų

sąmonėje tiesiog neegzistuotų kaip toks fenomenas, kokį mes jį, būtent kaip

Vydūną, įsivaizduojam ir suvokiam. Tarp šio šimtmečio filosofų Vydūnas

atrodo labai neįprastai: nebaigęs jokių aukštųjų mokslų, negynęs jokių

disertacijų, neprofesoriavęs, specialiai nekūręs savos filosofinės

sistemos, negriovęs ir nekritkavęs kitų mąstytojų pateiktų sistemų ar

koncepcijų. Filosofija jam nebuvo toji raiškos sfera, iš kurios jis būtų

valgęs duoną. Tačiau nebuvo ji ir laisvalaikio pomėgis, atsitiktinio

domėjimosi dalykas ar iš neturėjimo ko veikti susikurta galimybė mėgėjiškai

pafilosofuoti ir kai ką iš tų ffilosofavimų pagarsinti. Gal ir paradoksaliai

tai skamba, bet filosofija, nors ir nebūdama profesinės raiškos sfera,

Vydūnui reiškė žymiai daugiau negu daugeliui tų, kurie tituluojami

filosofais, kurie iš jos yra suvalgę po gerą pūdą druskos. Vydūnas labiau

primena ne tiek XX amžiaus intelektualą, o kokį nors senovės išminčių,

kuriam filosofija sudarė tiesiog gyvenimo būdą ir esmę. Jam buvo svarbu ne

tik ir ne tiek skelbti išmintį, o labiau realybėje, savo elgsenoje ir

darbuose ją įkūnyti. Ir susikaupimo rimtyje gimstanti mintis, ir josios

tapsmas žodžiais, o šių – poelgiais, darbais ir kūriniais sudaro, V.

Mykolaičio – Putino žodžiais tariant, „vientisą harmonišką visumą, kuri

imponuoja savo susiderinimu bei vieningumu“. Vydūnizmo, kaip fenomeno,

paskirtis-žadinti tautą tam, kad ji vykintų žmogaus ir tautos gyvenimo

prasmę, tai esti, kad ji siektų tobulesnio žmoniškumo. Todėl filosofijos

veikalus Vydūnas rašė taip, kad „skaitytojai leistųsi jų gundomi pasišvęsti

daugiau negu paprastai gyvenimo esmei ir prasmei“. Būtent toks sugestijuoti

turįs filosofijos pobūdis ir sąlygojo jos, kaip filosofijos neįprastumą,

neakademiškumą, nepakankamą loginį ryškumą, specifinį, daugiau literatūrinį

negu filosofinį, dėstymo stilių. Matyt, dėl to daug kam atrodė ir dabar

atrodo, kad Vydūno filosofiniai samprotavimai nelaikytini rimta filosofija,

kad juose neverta ieškoti kokios nors sistemos ar nuoseklumo, kad jų visuma

– tai eklektinis iš visur prisigraibytų pusiau religinių, pusiau

filosofinių idėjų mišinys.

Atidžiau pasigilinus į Vydūno filosofiją paaiškėja ne tik tai,

kad ji iš tikro formavosi, veikiama daugelio įvairių kraštų bei laikų

filosofinių bei religinių koncepcijų, bet ir tai, kad joje yra ryški tų

koncepcijų pasirinkimo logika ir kryptis, kad tos pasirenkamos koncepcijos

yra tipologiškai ar genetiškai tarpusavy labai artimos. Išryškėja taip pat

ir jas pasirenkanti, jas grupuojanti, iš jų savą, vientisą pasaulio

suvokimą konstruojanti mąstytojo asmenybė. Viename iš pagrindinių savo

filosofinių veikalų „Samonė“ Vydūnas sakosi, kad jis neteikiąs „visai

naujų, grynai savo pažinimų“, kad jo veikaluose „atsispindi visokių amžių

žmonijos mąstytojų išmanymai, prasidedant nuo senųjų indų, egiptiečių,

parsų, graikų ir vėlesnių tautų išminties mmylėtojų ir einant iki mūsų

laikų“. Iš tų „visokių amžių mastytojų išmanymų“ visumos tarsi savaime

išaugo logiškai nuosekli, pakankamai suderinta ir motyvuota filosofinė

sistema, kurios pats autorius specialiai neryškino, dirbtinai

neintelektualino ir neafišavo.

Įstabu yra tai, kad filosofija, sudarydama Vydūno kūrybinio

palikimo pagrindą bei idėjinią programą, kurią jis stengiasi realizuoti

gyvenime, nebuvo pagrindinis raiškos tikslas. Filosofiniai Vydūno

ieškojimai prasidėjo ieškant atsakymų ne į teorinius, o pirmiausia į

praktinius, į gyvenimo realybės skaudžiai keliamus klausymus. Eidamas šių

ieškojimų keliu, Vydūnas ir susiformavo kaip originalus praktinės

orientacijos mąstytojas, siekęs esmingai atsiliepti į svarbiausias tautos

gyvenimo aktualijas, reikšmingai prisidėti prie to gyvenimo tobulinimo.

Pagrindinė aktualija, nulėmusi Vydūno intelektualinių ieškojimų kryptį bei

filosofijos problematiką, buvo būtinybė padėti tėvynainiams efektyviai

atsispirti prieš metodiškai vykdomą tautinę asimiliaciją. Jo veikla

prasidėjo XIXa. pabaigoje ir tęsėsi iki XXa. ketvirtojo dešimtmečio

pabaigos, t.y. tuo laiku, kai atkakliai vykdoma germanizacija beveik baigė

pasiekti savo tikslą. Dar jaunystėje mąstytojas suvokė, jog radikali

Rytprūsių lietuvių kova su galinga vokiečių valdžios jėga yra beveik

beprasmiška, nes dar labiau suagresyvintų bei pagreitintų ir taip spartų

intensyvaus kapitalizmo vystymosi Vokietijoje stimuliuojamą tautinės

asimiliacijos procesą.

Ieškant priemonių, padedančių užguitiems tėvynainiams atsispirti

nacionaliniam pavergimui, ir vyko filosofiniai būsimojo mąstytojo

ieškojimai, atvedę jį prie dvasinio žmogaus ir tautos tobulėjimo

koncepcijos, kurios praktinis pritaikymas, anot jo, turėtų tautą ne tik

išgelbėti nuo pražūties, bet ir skatinti ją intensyviai kultūriniai

kūrybai. Būtent tuose ieškojimuose formavosi, tvirtėjo iir visu įstabumu

pasireiškė išskirtinis lietuvių kultūroje vydūnizmo fenomenas, nepaprastai

panašus į to paties laikotarpio indiškąjį fenomeną – gandizmą. Anologija su

gandizmu – ne atsitiktinė. Vydūną ir Mahatmą Gandį (1869 – 1948) vienija ne

tik analogiškomis aplinkybėmis vykusi kova su nacionaline priespauda, bet

ir tie patys teoriniai šaltiniai, kuriuose jie rado atsakymus į tai, ką ir

kaip reikėtų veikti su tąja priespauda kovojant. Mat filosofiniai

ieškojimai, bestudijuojant Vokietijos universitetuose, Vydūną atvedė į

senąją indų filosofiją, kurioje jis pasijuto radęs esminius atsakymus į

pagrindinius jam rūpėjusius klausimus, į tai , kuo jau vaikysttėje

domėtasi.

Į tą filosofiją tarsi vedė pačios gyvenimo aplinkybės,

besiformuojančio mąstytojo prigimties savumai. Būsimasis Vydūnas augo

religinėje aplinkoje. Tėvas buvo baigęs misijų mokslus Berlyne, bet dėl

silpnos sveikatos negalėjo vykti misijonieriauti į tolimus kraštus, turėjo

pasirinkti mokytojo darbą. Tačiau vaikams subtiliai diegė religinę

pasaulėžiūrą, ją glaudžiai siejo su dorovine žmogaus esme. O ir patį Vydūną

dažnos ligos, mirties nuolatinis dvelksmas anksti skatino gilintis į savo

vidines būsenas, galvoti apie gilesnę, paprasta akimi ne visada įžvelgiamą

supančio pasaulio prasmę. Tos prasmės paaiškinimo būsimasis mąstytojas

pirmiausia bandė ieškoti Biblijoje, kurią, motinos paragintas, perskaitė

būdamas devynerių metų. Susiformavę tvirti doroviniai įsitikinimai vaiko

sąmonėje gerokai kirtosi su Šventojo rašto, ypač Senojo testamento,

daugeliu epizodų, kur „tūli dalykai dėl jų žiaurumo ir beširdiškumo sukėlė

skausmą“. Pats mąstydamas ir tėvo tuose mąstymuos padedamas, vaikas gana

anksti priėjo išvadą,

kad Bibliją reikia suprasti ne paraidžiui, o

simboliškai, joje aprašytiems dalykams suteikiant gilesnę filosofinę

prasmę. Būsimasis mąstytojas įniko į teologijos, krikščionybės istorijos

veikalus, susidomėjo ikikrikščioniškais germanų, graikų, romėnų, parsų ir

kitų senovės tautų tikybiniais padavimais. Ypač jį užvaldė viename

krikščionybės istoriko J. H. Kurco (Kurtz) veikale išdėstyta mintis apie

dievo imanentiškumą bei transcendentiškumą – buvimą visame kame ir virš

visko. Ypač imponavo imanentiškumo idėja, kuria remdamasis, vėliau savo

filosofijoje Vydūnas aiškins dvasinę žmogaus esmės prigimtį, jos tolygumą

dieviškumui.

Tokie ieškojimai atvvedė Vydūną į filosofinių dalykų studijas.

Jaunam mąstytojui ypač krito ssąmonėn, nes atitiko jo paties dvasinių

ieškojimų kryptį, Greifsvaldo universiteto profesoriaus Vilhelmo Šupės

(Schuppe, 1863-1913) skelbiamos idėjos, ypač sąmonės koncepcija, pagal

kurią tikrovė esti tik šios sąmonės turinys. Ši koncepcija ne tik tapo

atspirties tašku pradedančio mąstytojo filosofinei sistemai formuotis, bet

ir vienu iš pamatinių tos sistemos postulatų,kurio fundamentalų

patvirtinimą jis vėliau jausis radęs ir indų filosofijoje. Stiprų įspūdį

Vydūnui darė ir nemaža davė kiti ano meto vokiečių filosofai idealistai ir

mokslininkai, su kuriais susidūrė studijuodamas, – E. Triolčas, A. Rylis,

J. Rėmkė, K. Breizigas. A. Laosonas, A. Hensleris, KK. Lamprechtas, J.

Folkeltas, V. Vuntas, V. fon Vilamovičius – Molendorfas, E. Lemanas, A. fon

Hernakas, G. Runcė. Iš jų paskaitų mąstytojas galėjo ne tik susidaryti

anuometinės idealistinės vokiečių filosofijos vaizdą, bet ir susipažinti su

filosofijos, ypač vokiečių klasikinės filosofijos, istorija, kurią, Vydūnui

studijuojant, kai kkurie iš minėtų filosofų dėstė ir vasaros semestrų

klausytojams. Tiesioginė pažintis su to meto vokiečių mąstytojais tęsėsi ir

vėliau, nes Tilžėn dažnai atvykdavo skaityti paskaitų žymūs mokslininkai ir

filosofai A. Radė, A. Deismanas, H. Veizelis, R. Eukenas. Su jais tilžiškis

filosofas kalbėdavosi asmeniškai, diskutuodavo ir „patirdavo visokių

skatinimų tolimesniam svarstymui“.

Tarsi pratęsdamas vaikystėje prasidėjusią pažintį su

nekrikščioniškomis religijomis, Vydūnas vėl gilinosi į jų (daugiausia Rytų-

egiptiečių, parsų, kinų, indų, arabų) šventraščius, aprašymus bei

interpretacijas. Tai – ne atsitiktinio domėjimosi objektas, tai – irgi

ieškojimas atsakymų į tuos pačius labiausiai rūpimus klausimus.Tik dabar

tie klausimai įgauna labiau konceptualią prasmę – mąstytojui vis labiau ima

rūpėti žmoniškumas, kaip filosofinė problema, kaip galimybė paaiškinti

kultūros procesą bei jo prasmę. „Visos mano studijos ir visi mano mąstymai

mane vis traukė prie sąmonės slėpiningumo ir sąryšyje su tuo pprie to, kas

tikyba ir kultūra iš tikrųjų būtų, – rašė Vydūnas apie to meto savo

ieškojimus.– <.>. Vis aš stengiaus iš to, ką visokie žmonės ir tautos

tūkstantmečiais yra mąstę ir kūrę, atspėt dvasinį jų lygį ir tame jų

kultūrą“. Ypatingu šia kryptimi tęsiamų Vydūno ieškojimų etapu galima

laikyti Leipcige praleistas vasaras. Čia į jo akiratį patenka tautos

problematika, kuriai didelį dėmesį skyrė eksperimentinės psichologijos

kūrėjas filosofas V. Vuntas (Wundt, 1832-1920) ir pozityvistinės

liberaliosios krypties istorikas K. Lamprechtas (Lamprecht, 1856-1915). Ne

be jų įtakos tai, kas Vydūną jau kkeleri metai jaudino kaip praktinį

kultūros veikėją, kaip sunkios nacionalinės priespaudos slegiamos tautos

narį, Leipcige tapo ir filosofinių apmąstymų objektu. Leipcige naujų

impulsų įgavo ir ankstesnioji – žmogaus, kultūros, religijos, sąmonės

problematikoje vykusi – ieškojimų tėkmė. Tų impulsų suteikė pažintis su čia

veikusiais teosofais (tada Leipcige buvo Vokietijos teosofų draugijos

centras). Vydūnas susižavėjo jų skelbiamomis idėjomis ir veikiai tapo

aktyviu draugijos nariu. Tą susižavėjimą, matyt, nulėmė tai, kad šios

idėjos suprantamiau ir įtaigiau negu painoki vokiečių filosofų

išvedžiojimai jam atsakė į labai rūpimus klausimus, kad savo pobūdžiu jos

„pataikė“ į jo paties dvasinių interesų centrą, geriausiai atitiko jo

paties vidinį nusiteikimą, buvo lyg patvirtinimas to, „kuo jau iš vaiko

dienų domėtasi“.

Teosofija jaunajam mąstytojui ypač imponuoja bandymu sintezuoti

filosofiją, religiją ir mokslą. Patraukiančiai veikia praktinis teosofijos

kryptingumas, pasireiškęs intencijomis rodyti kelią į dvasinį žmogaus ir

žmonijos išsivadavimą. Ši pusiau religinė, pusiau filosofinė kryptis padeda

Vydūnui atkreipti dėmesį į socialinę savo laiko situaciją, ima daryti

poveikį jo kultūrinės veiklos pobūdžiui. Teosofijoje jau jautėsi radęs

tokių idėjų, kurias, jo manymu, derėtų perimti pavergtiems tautiečiams. Tų

idėjų veikiami, Prūsų lietuviai turėtų tapti šviesesnės sąmonės,

dvasingesni, o kartu ir atsparesni tautinei asimiliacijai. Teosofų sąjūdis,

kurio aktyviu dalyviu tapo ir jaunasis Vydūnas, iš esmės buvo vienas iš

bandymų įveikti religijos, ypač krikščioniškos, krizę. Teosofija Vydūną bus

patraukusi kaip neortodoksinio „sufilosofinto“ religingumo forma, kai

doktrina, deklaravusi, jog neteikia primato jokiai iiš religijų, kurios

skirtingomis „kalbomis“ nusako tas pačias ezoterines tiesas.Šis momentas

padėjo mąstytojui sustiprinti pagarbą senajai lietuvių religijai, kuriai

tiek grožinėje kūryboje (trilogija „Amžina ugnis“), tiek istoriosofiniuose

ar filosofiniuose raštuose jis skyrė ypatingą dėmesį. Šiuose raštuose ypač

pabrėžiama mintis, kad senoji lietuvių religija nė kiek neprimityviau kaip

kitos religijos (tarp jų ir krikščionybė), o tik savaip skelbusi pasaulio

kilimo iš dvasinio absoliuto idėją, jog gamtos galių sudvasinimu

pasireiškiąs jos panteistinis pobūdis rodąs ne tik jos archaiškumą, bet ir

didelį brandumą.

Teosofija buvo ne paskutinė ir ne pagrindinė Vydūno, kaip

mąstytojo, brendimo kelyje prieita versmė. Tačiau ji buvo jam svarbi tuo,

kad atvedė į tą versmę, kuri labiausiai nulėmė jo paties filosofinės

sistemos pobūdį. Gilindamasis į teosofų (daugiausia H. Blavatskajos, A.

Bezant, E Šiurė, F. Hartmano, A. Sineto, B Čaterdžio ir kt.) veikalus,

Vydūnas turėjo progą įsigilinti į tas idėjas, kurias patys šie teosofai ėmė

iš įvairių šaltinių. Pagrindinis tarp tų šaltinių buvo senoji rytų, ypač

indų, filosofija. Ją teosofai papildė ir derino su kai kuriomis antikinės

filosofijos (ypač, pitagorizmo, platonizmo, neoplatonizmo), krikščionybės

mistikų bei naujųjų laikų europietiškojo idealizmo, ypač panteizmo idėjoms.

Tad, susipažindamas su teosofija, Vydūnas susipažino ir su svarbiausiais

indų filosofijos postulatais. Jų paveiktas, jis pasinėrė į pirminius indų

filosofijos šaltinius, kurių pagrindiniai teiginiai ir tapo jo paties

filosofijos branduoliu. Po tiesioginio sąlyčio su indų filosofija visos

kitos į Vydūno intelektualinį akiratį ppatenkančios idėjos jam yra tiek

aktualios, kiek patvirtina, papildomai argumentuoja tai, ką teigia šitoji

filosofija. Nelieka jam be poveikio ir Vakarų filosofija, nuo kurios

prasidėjo jo ieškojimai ir su kuria buvo plačiai susipažinęs. Tačiau ir į

ją gilindamasis mąstytojas savo dėmesį labiau sukoncentravo ten, kur esama

ryškių sąskambių su rytų, ypač indų, filosofija. Vydūnas be indų

filosofijos, nuodugniai susipažino su graikų antikine filosofija, kurioje

jam, kaip ir visiems teosofams, labiausiai imponuoja Rytams artimos orfikų,

Pitagoro, Platono bei neoplatonizmo atstovų idėjos. Lietuvių mąstytojas

atidžiai studijuoja ir krikščionybės mistikų Tomo Kempiečio, J. Bėmės, J.

Ekharto raštus, naujųjų amžių filosofų Nikolajaus Kuziečio, B. Spinozos,

Dž. Bruno, G. V. Leibnico ir kt. Veikalus, kuriuose irgi esama gana ryškių

analogijų ar sąlyčio taškų su rytietiškomis būties ir žmogaus

koncepcijomis.

Labiausia jį patraukusioje indų filosofijoje Vydūnas jautėsi

radęs tai, kas buvo artima jo dvasiniams ieškojimams ir kas, jo manymu,

buvo tinkamiausia rekomenduoti savo tautai, kuriai taip reikėjo vidinės

stiprybės. Indų filosofija jį ypač patraukė savo moraliniu kryptingumu,

dėmesiu žmogui, jo kentėjimo priežasčių ir kelių tam kentėjimui įveikti

aiškumu. Kiekviena idealistinė indų filosofijos sistema(jų yra aštuonios)

savaip sprendžia ontologijos ir gnoseologijos problemas, tačiau jos daugiau

ar mažiau vieningos, kai pereina į etikos problematiką, kai aiškina žmogaus

išsivadavimo principus ir kelius. Kitas beveik visai idealistiniai indų

filosofijai būdingas bruožas.– jos glaudus ryšys su religija, rliginės ir

etinės problematikos susipynimas joje –

Vydūnui, nuo pat mažens auklėtam

religingumo dvasia, irgi negalėjo nebūti artimas. Vydūnui indų filosofijos

idėjos buvo ypač artimos dar ir dėl tos aplinkybės, kad, kaip jau

pažymėjome, Vydūno pasaulėžiūrinių pozicijų ieškojimas laiko atžvilgiu

beveik sutapo su jo įsijungimu į nacionalinį Prūsų lietuvių judėjimą, su

kultūrinės jo veiklos pradžia, su tos veiklos principų ieškojimu. Būtent

indų filosofijos poveiktas, Vydūnas kaip tikslingiausią kelią pasirenka

savo tautos moralinio atgimimo ugdymą.

Būtų neteisinga tvirtinti, jog Vydūną vienodai veikė visa senoji

indų filosofija. Jam visiškai buvo nepriimtinos materialistinės lokajatos

sistemos pagrindinės idėjos, o visos vviduramžiais susiformavusių

idealistinių sistemų – vedantos, mimansos, sankjos, jogos, niajos,

vaišešikos, budizmo ir džainizmo – koncepcijos nebuvo vienodai artimos.

Žiūrint į Vydūno filosofiją kaip į susiformavusia sistemą, kaip į

rezultatą, labiausiai krinta į akis jos artimumas tai indų filosofijos

krypčiai, kurią sudarė idėjos, skelbtos bemaž jo amžininkų, Indijos

nacionalinio judėjimo veikėjų, vienos iš pagrindinių šalies religijų –

induizmo – reformatorių. Žymiausi iš jų – R.Rojus, D.Tagorė, Ramakrišna,

S.Vivekananda, S.Dajananda, A.Gošas, B.Tilakas, M.K.Gandis. Neturime

duomenų, rodančių, jog mūsų mąstytojas būtų susipažinęs su jų raštais.

Niekur jų nemini (išskyrus Gandį), niekur necituoja ((išskyrus vieną kitą

Romakrišnos aforizmą, pateiktą žurnale „Naujovė“). O analogijos tarp jo ir

kai kurių induizmo reformatorių (ypač S.Vivekanandos, A.Gošo, M.K.Gandžio)

filosofinių koncepcijų, tarp keliamų problemų ir jų sprendimų yra itin

ryškios. Tos analogijos atsirado ne dėl betarpiškų ar literatūrinių

kontaktų, o dėl to, kad VVydūnas ir XIX a. pabaigos – XIX a. pradžios

induizmo reformatoriai išminties sėmėsi iš tų pačių senosios indų išminties

šaltinių ir kad veikė analogiškomis nacionalinės priespaudos sąlygomis.

Juos jaudino tos pačios nacionalinės bei labiau globalinės socialinės

aktualijos, o senoji indų išmintis diktavo panašius atsakymus į jas.

Daugelio jų tikslas, pasak tarybinio indologo R.Rybakovo, buvo „sukelti

savo tėvynainiams nacionalinio išdidumo jausmą ir gėdą dėl žeminančios jų

padėties, gėdą, kuri savo ruožtu žadintų norą keisti gyvenimą.

Labiausiai Vydūną ir induizmo reformatorius suartina tiek vieno,

tiek kitų santykis su savo kultūra, tos kultūros panaudojimo kovai su

nacionaline priespauda principai. Induizmo reformatoriai, siekdami

suaktyvinti kolonializmo priespaudą kenčiančią savo liaudį, stiprinti jos

nacionalinį išdidumą, stengėsi atgaivinti pagarbą senajai savo kultūrai,

atskleisti, kaip jiems atrodė, autentišką jos turinį, kurį per ilgus amžius

iškreipusi religinė ortodoksija. Ne aklai perimti, o mmodifikuoti ir

pritaikyti dabartinėms savo tautos reikmėms senąją kultūrą – esminis

induizmo reformatorių veiklos principas, kurį visiškai nepriklausomai nuo

jų panaudojo ir Vydūnas. Įstabiausia, kad jis, kaip ir induizmo

reformatoriai, tarp savo tautiečių propagavo universalią žmogiškumo

pasaulėžiūrą, kurios pagrindą turėjo sudaryti svarbiausi senovės indų

filosofijos postulatui. Naujoji pasaulėžiūra, jo įsitikinimu, turinti ne

slopinti, o stiprinti nacionalinę tautiečių savimonę. Tai ji galėsianti

padaryti dėl to, kad savo šaknimis siekianti gilią senovę, kad išreikštą

kitokią forma ją turėję ir senovės lietuviai. Tą protėvių pasaulėžiūros

esmę ir dera prisiminti atgyjančiai tautai. Šia prasme VVydūnas irgi buvo

savotiškas reformatorius, stengiąsis išugdyti neortodoksinį religinių

tautiečių požiūrį į jų išpažįstamą krikščionybę. Nesiūlydamas tikintiesiems

tautiečiams atsisakyti jų praktikuojamų protestantizmo ar katalikybės,

Vydūnas siekė jų sąmonėje formuoti supratimą, kad šios religijos, turi būti

traktuojamos kaip vienos iš daugelio universalios visai žmonijai priimtinos

teistinės pasaulėžiūros išreiškimo formų.

Vydūno ir induizmo reformatorinių pažiūrų analogijos turi ne tik

tipologinį, bet ir genetinį artimumą-tą patį filosofinį šaltinį.