Lietuvių liaudies dainos

Liaudies daina mus lydi visą gyvenimą, nejučiomis turtina mūsų dvasinį pasaulį. Vargu ar rastume žmogų, augusį be lopšinių, šmaikščių žaidimų, nepatyrusį gaivinančio liaudies dainos poveikio brandos metais. Ir dabar, masinės kultūros laikais, dar daug esama šeimų, kuriose liaudies daina tebėra įprasta, kasdienė, mėgstama darbo ir poilsio palydovė.

Ne be reikalo Lietuva vadinama dainų kraštu. Dažna kaimo moteris jų mokėdavusi po keliasdešimt ar net kelis šimtus. Tokių pateikėjų tautosakos rinkėjams ir dabar pasiseka užtikti.

Ko ne visos liaudies dainos mus pasiekė iiš amžių glūdumos. Savo tekstais, ritmika, intonacijomis jos nuostabiai susisieja su senųjų tautų žodine kultūra. Apstu jose senovinio žmonių mąstymo, archainės kultūros ir pasaulėžiūros atspindžių – tik reikia mokėti tai įžvelgti. Jos kupinos jausmo, išreikšto taupiu, taikliai parinktu žodžiu ir nugludinta melodija.

Dabartiniu metu liaudies daina gyvena prieštaringą gyvenimą. Daugumai senosios kartos žmonių ji – jaunų dienų reliktas, kurių pasinaudoti retai kada tenka. Todėl liaudies dainos tolydžio nyksta iš atminties. Kuo toliau, tuo mažiau lieka liaudies dainininkų, vis daugiau nueina uužmarštin ir jų mokamų dainų. Jaunoji karta liaudies dainas daugiausia paveldi ne kaip dvasinę vertybę tiesiogiai iš savo tėvų bei protėvių, o perima iš knygų, chorų, ansamblių.

II.LIETUVA – DAINŲ ŠALIS

Lietuva – dainų šalis. Lietuviams daina – antroji kkalba, jos gaida. Kai žmonės pradėjo kalbėti, pradėjo ir dainuoti. Dianos Lietuvos kaime skambėdavo nuo amžių. Dainuodavo būriais traukdami į darbą ir grįždami iš darbo vyrai ir moterys. Niūniuodavo motinos supdamos kūdikį, ir jaunos marčios, sukdamos girnų akmenį, susimąsčiusios apie savo sunkią dalią. “Dainuodavo jauni broleliai, tėvynės ginti ar naktigonėn išjodami. Daina skambėdavo piemenėliui gyvulius raliuojant, taip pat šienpjovio plačius dalgio mostus lydėdama. Ją traukdavo ir jaunas žvejys, išplaukdamas į jūrą, su ilgesiu žvalgydamasis kopomis vaikščiojančios žvejų mergytės. O ką besakyti, kai ateidavo darbo pabaigtuvės, vestuvės ar šiaip linksmos sueigos, pobūviai, kada kiekvienas, savo vargą, skurdą ir nedalią pamiršęs, traukdavo dainas, giesmeles iš pilnos krūtinės.

Taip darbo žmonės dainavo ir kūrė savo dainas, perduodami jas iš kartos į kartą-

Motina dukteriai, ttėvas – sūnui, vis naujais vaizdais jas praturtindami, naujais melodiniais vingiais ir puošmenomis pagražindami. Liaudis kuria ir dainuoja savo dainas ir dabar.” (J.Čiurlionytė) Liaudies dainose daug metaforų, epitetų, palyginimų. Kareivėlis ,,rasele pasikloja, miglele užsikloja’’, martelei ,,pražydo vargo žiedelis tarpe anytos vartelių’’, ,,daineles, giesmeles po kojų pamynė’’. Dainose juodoji žemelė yra geroji globėja. Saulelė šildo, globoja piemenėlius, našlaitėlius. ,, Šiaurus vėjas – nelaimė, negandas, likimo permaina. Tamsūs debesys – vargeliai, rūpestėliai. Aukšti kalnai – didi vargai, žemuogėlės – ašarėlės, akmenėliai – rrūpestėliai. Tipingi taip pat yra palyginimai dainose: motinos – su ,, balta gulbele’’, su ,,mėlynų marių putele’’; liūdinčios, dūsaujančios motinos – su siūbuojančia eilele. Tėvas lyginamas su ąžuolu, klevu, ,,pilku karvelėliu’’. Bernelis liaudies poezijoje – ,,dobilėlis’’, ,,bijūnėlis’’, ,,sakalėlis’’, ,,ąžuolėlis’’. Mergaitė lyginama su ,,balta lelijėle’’, ,,šilo uogele’’, ,,darže rūtele’’, ,,sedulėle’’, ,,liepele’’, ,,raiba antele’’.

Kas kelintoje dainoje ,, aukso pasagėlės’’, ,,šilko kamanėlės’’, ,,šilkiniai pasaitėliai’’, ,,rausvo vario laivelis’’, ,,deimanto langeliai’’ , Visa tai liudija, kad lietuvių liaudies dainos, kaip ir pati Lietuvos gamta, kaip ir jos žmonės, yra nepaprastai švelnios, pilnos tyro džiaugsmo, svajonių, prasmės.

III.APIE DAINŲ MELODIJAS

Bene svarbiausias lietuvių liaudies dainų bruožas – žodžių ir melodijos vienovė. Ir žodžiai, ir melodija beveik visuomet atitinka dainos turinį, idėją, nuotaiką. S.Stanevičius tvirtino: ,,Daina be natos rodos man esanti kaip kūnas be dūšios arba, žodžiais pirmosios dainos sakant, akmuo be kraujo’’.

Melodija įprasmina, išryškina žodžius, suteikia jiems meninę, jausminę išraišką. Jei ji ir plėtojama, keičiama, tai tik glaudžiai siejant su žodžiais. Antra vertus, dainos meninę vertę, populiarumą dažniausiai lemia melodijos grožis. Juk gražią melodiją norisi kartoti ir kartoti, ilgiau ja gėrėtis, mėgautis ta tik dainavimu sukuriama dvasine būsena. Todėl labai gražioms melodijoms žmonės prikurdavo vis naujų žodžių. Yra tokių dainų, kurios turi dvidešimt ir ddaugiau posmelių.

2

Lietuvių melodijos neilgos, dažniausiai vienos dalies. Tačiau jų melodinė- intonacinė sandara, ypač lyrinių, solo dainuojamų dainų, kartais esti labai įvairi ir sudėtinga. Be to, lietuvių melodijos gerokai skiriasi nuo Vakarų Europos tautų liaudies ir juo labiau pramoginės muzikos melodijų, neturi pastarosioms būdingų populiarių ir lengvai įsimenamų intonacijų. Todėl jos ne iš karto įsimenamos, ne iš karto pamėgstamos. Širdžiai brangios jos pasidaro kartais tik daug metų jų klausantis ir dainuojant. Tačiau tuo jos ir vertingos. Tik elementarios, ,,pigios’’ melodijos greitai įsimenamos, greitai pamėgstamos, bet greitai ir užmirštamos. Tuo tarpu gražiausios lietuvių liaudies dainos išlaikė šimtmečių išbandymus.

Lietuvių liaudies dainos atliekamos savita maniera, kuri gerokai skiriasi nuo profesionalaus chorinio ar solinio dainavimo.

IV.ETNOGRAFINIAI LIAUDIES DAINŲ BRUOŽAI

Lietuva maža, o joje tiek kalbos tarmių ir tarmelių! Vieno krašto senieji žmonės kartais net nesusišneka su kito krašto žmonėmis. Kartais net tame pačiame krašte už 20 – 30 kilometrų gyvenančių žmonių šneka labiau skiriasi, negu kitose šalyse už tūkstančio kilometrų gyvenančių. Mat mūsų protėviai ir jų gentys dabartinėje Lietuvos teritorijoje gyveno nuo seniausių laikų, jie buvo labai sėslūs, ne tik neklajojo po pasaulį, bet ir nesimaišė tarpusavyje. Todėl ir išsaugojo per šimtmečius beveik nekitusią mūsų kalbą, jos tarmes, kiekvieno krašto žmonių papročius, net ttam tikrus jų būdo skirtumus.

Didžiulė šių tautos dvasinių turtų saugotoja buvo ir tebėra liaudies daina. Greta kalbos ypatumų, kiekvieno Lietuvos krašto savitumas taip pat ryškiai atspindi dainų melodijos, ypač jų intonacinės bei balsų derinimo savybės, dainavimo būdas. Šiuo požiūriu ryškiausiai išsiskiria dzūkų, šiaurės rytų aukštaičių bei žemaičių dainos.

V.DZŪKŲ DAINOS

Dzūkija – pietryčių Lietuvos dalis. Tai bene dainingiausias Lietuvos kraštas, ne veltui Dainava vadinamas. Dzūkų dainos be galo melodingos, vingrios, kaip ir pati Dzūkijos gamta: jos kalvos, šilai, Nemuno ir Merkio vingiai. Dainos švelnios, kaip ir dzūkų žmonės, liūdnos, minorinės, nes dzūkų gyvenimas niekada nebuvo lengvas.

Pirmasis lietuvių liaudies dainą su melodija užrašė Karaliaučiaus universiteto studentas lietuvis Bridžius Gedkantas. Ji buvo paskelbta 1634 m.

Pirmąjį lietuvių liaudies dainų rinkinį ,,Dainos’’ su 85 tekstais ir 7 melodijomis 1825 m. paskelbė Liudvikas Rėza (1776 – 1840), gimęs Kuršių nerijos Karvaičių kaime. Apie lietuvių liaudies dainų melodijas minėtame rinkinyje L.Rėza rašė: ,,Užrašant ir pažymint ją gaidomis, dingsta tai, kas gražiausia ir ko negalima išreikšti. Nelyginant paukščių dainoje, liaudies dainos staigūs pakilimai, greiti keitimai ir švelnūs bangavimai, bandant juos sulaikyti ir ženklais išreikšti, nesiduoda pagaunami’’.

Tačiau praeityje daugiausia lietuvių folkloristikai nusipelnė Antanas Juška. Jis surinko apie 7000 dainų tekstų ir 2000 melodijų ir, padedamas

brolio Jono Juškos, jas išleido Kazanėje bei Petrapilyje. Jo surinktos dainos ir dabar turi didžiulę mokslinę ir meninę vertę.

3

LITERATŪRA:

1.Lietuvių liaudies dainos, Šviesa.Kaunas.1989 m. P. 4-5.

2.Eduardas Balčytis, 1990. Muzika 10 kl. P. 7 – 1