Silvestras Viliunas

Bibliografija

1.Biruta (lietuvių kalba). 1828 pirmą kartą paskelbtas Varšuvos žurnale „Kolumbas“

2.Pas Jo mylistos D. Poškos( lietuvių kalba)

3.Šlovė Bachuso; Telšių miestas yr ant kalno; Eilos apie sprovą; Pasveikinimas valsčionių; Kalėdos – (lietuviškų satyrų ciklas)

3.Plungės – Telšių kontubernija (lenkų kalba) – satyrinė poema

4.Laiškas bičiuliui apie jūros maudynes Palangoj (lenkų kalba)

4.Pareiškimas (lenkų kalba) – satyrinė poema

5.Mąstymas (lenkų kalba) – refleksinių eil. ciklas: Apie poetų skurdą; Apie žmogaus menkybę; Skroblynas Aušbikavio girioj;

6.Jo mylistai Vincentui Sasnauskiui (lenkų kalba) – satyrinis eiliuotas laiškas

Trumpa gyvenimo iir kūrybos apžvalga

Valiūnas gimė 1789 m. liepos 11 Pūnikių vienkiemyje, Raseinių parapijoje, Pšeciševskių žemėje, buvo laisvojo valstiečio sūnus, mokykloje įrašytas bajoru. 1808 m. baigė Raseinių mokyklą ir tų pačių metų rudenį įstojo į Vyriausiąją Vilniaus kunigų seminariją. Čia, be teologijos dalykų, klausė paskaitų universitete, lankė E.Grodeko vadovaujamą klasikinės filologijos seminarą ir įgijo gerą literatūrinį pasiruošimą. Seminariją baigė 1812 m. teologijos magistro laipsniu, bet kunigu neįsišventino. Tais pat metais su akademinio jaunimo būriu įstojo į Napoleono armiją. Napoleonui pralaimėjus, Valiūnas grįžo įį savo gimtąją Žemaitiją, apsigyveno Aušbikavyje, netoli Tenenių, ir atsidėjo literatūrai. Jis palaikė ryšius su lietuvių kultūros veikėjais, ypač su D. Poška. Dalyvavo 1831 m. sukilime ir jame žuvo. R. Mikšytė linkusi manyti, jog S. Valiūnas sąmoningai pasitraukęs iš gyvenimo, nnuspausdamas savo paties ginklo gaiduką.

Valiūnas turėjo romantikams būdingų bruožų: buvo linkęs į melancholiją, susimąstymą, uždarumą. Tai buvo talentinga, tvirto charakterio, kompromisų nepripažįstanti asmenybė. Jau Raseinių mokykloje jis išsiskyrė stropumu, charakterio pastovumu. Amžininkai stebėjosi jo sąmojingumu. Pirmasis Viliūno biografas L. Jucevičius pažymi, kad „dėl savo išsimokslinimo, linksmumo ir iš prigimties didelės sąmojo dovanos buvo visų draugijų pažiba, dvasia ir džiaugsmas. Valiūnas kūrė lietuvių ir lenkų kalba. Iš lietuviškos kūrybos išlikę kūriniai: „Biruta“, literatūrins laiškas „Pas Jo mylistos D. Poškos“, eilėraščiai: „Šlovė Bachuso“, „Telšių miestas yr ant kalno“, „Eilos apie sprovą“ ir „Kalėdos“ . Dėl pastarųjų eilėraščių autorystės buvo ilgai ginčytasi.

Valiūno kūrybą lenkų kalba sudaro satyrinės poemos „Plungės – Telšių kontubernija“ , „Pareiškimas“, „Laiškas bičiuliui apie jūros maudynes Palangoj“, refleksinių eilėraščių cciklas, pavadintas „Mąstymu“, satyrinis eiliuotas laiškas „Jo Mylistai Vincentui Sasnauskiui“ ir kt. Iš tų kūrinių matyti Valiūno kritiškumas viešpataujantiesiems luomams. Poetas smerkia jų amoralumą, papročius ir buitį. „Plungės – Telšių kontubernijoje“ ypač smarkiai išpliekiamas girtuokliavimas. Valiūnas sako, kad tas, kas nuo vystyklų įsirašo į girtuoklių draugiją, įgyja aukštą stalo viršininko rangą; kas girtas vidunakty šaudo,- karo ministras, jis visų karingiausias; kas didžiausią butelių ir ąsočių bateriją sunaikina – sunkiosios artilerijos generolas. Sarkastiškai vaizduojamos ir girtuoklių laidotuvės. „Pareiškime“ poetas, smerkdamas girtavimą, aapibūdiną ir sunkią to meto poetų dalią: poezija gardžiuojamasi, o poetai už savo eilutes tegauną bizūnų ir guzų;Pegasas, jei kada ir duodasi užsėdamas, tai laurais vainikuotą plikšį nešąs į elgetyną.

Raseinių pavieto mokykloje

Kur Valiūnas pradėjo mokytis skaityti ir rašyti, nėra žinios. 1804 m. Raseinių paviete veikė 4 vidurinės ir 25 parapinės mokyklos.Į Raseinių pavieto mokyklą jis įstojo jau trylikos metų ir čia mokėsi ketverius metus. Raseinių pavieto mokyklos dokumentuose Valiūno pavardė minima 1803 m. kovo 19 d. pirmos klasės mokinių sąraše. 1803 m. mirė jo tėvas, netrukus ir dėdė, tačiau Valiūnas mokslo nenutraukė.

Pirmoje klasėje kartu su Valiūnu mokėsi daugiau kaip šimtas mokinių. Juos mokė pirmus metus mokytojavęs Matas Šiteika, vienintelis pasaulietis vienuolių tarpe. Jis buvo kilęs iš Šiaulių, baigęs Kražių mokyklą. Antraisiais metais Valiūną mokė raseiniškis Ignotas Prialgauskas, dėstęs prancūzų kalbos pagrindus. Pirmoje klasėje buvo mokoma lenkų ir lotynų kalbų gramatikos, aritmetikos, skaitomi lotynų autorių išrašai, naudojami du vadovėliai: Vilniuje išspausdinta geografija ir R. Belarmino katekizmas. Antroje klasėje buvo gilinami tie patys dalykai ir supažindinama su daržininkystės pagrindais. Trečioje klasėje prisidėdavo bendroji istorija, geometrija, daržininkystės vadovėlis.Ketvirtosios klasės mokiniai turėjo mokytis iškalbos iš G. Piramovičiaus ir poetikos iš F. N. Golianskio vadovėlių.

Golianskio poetika įdiegė Valiūnui estetinių principų pagrindus. Jau mokykloje jam bbuvo įskiepyta, kad norint gerai rašyti, reikia gerai galvoti. G. Piramovičius kėlė pilietinio auklėjimo svarbą, reikalavo ne tik mokėti gimtąją kalbą, bet ir pažinti visuomenės papročius bei teises, orientuotis tėvynės istorijoje, ja remiantis, sugebėti daryti išvadas, sekti protėvių žygiais ir savo jėgas skirti tėvynei. Po 1831 m. sukilimo G. Piramovičiaus vadovėlis buvo uždraustas. Iš antikinių autorių mokiniai vertė ir aiškino Cicerono kalbas, Horacijaus odes, Vergilijaus „Georgikas“, ir „Eneidą“. Jie pratinosi rašyti proginius eilėraščius, sudėtingas prakalbas įvairiems atvejams ir jas viešai skaitydavo per mokyklos iškilmes. Originalumo niekas nereikalavo, užtekdavo perdirbti kitą kūrinį, atitinkamai sudėlioti senųjų ir naujųjų autorių citatas. Tad kiekvienas , baigęs mokyklą, sugebėjo būti poetu.

Jau ketvirtoje klasėje Raseinių mokiniai mokėsi iš Strojnovskio knygos „Prigimtos ir politinės teisės, politinės ekonomikos ir tautų teisės mokslas“. Autorius smerkė žmogaus esminių įgimtų teisių laužymą.

Fiziką ir matematiką Raseinių mokykloje dar nuo 1793 m. dėstė Jonas Augustinas Versockis, mokyklos perfektas. Būtent jis 1803 m. raporte Vilniaus universiteto kuratoriui A. Čartoriskiui pirmaklasį Valiūną apibūdino kaip geros sveikatos, stropų, pastovaus būdo mokinį, gerai išmanantį lotynų kalbą, aritmetiką ir moralinius mokslus. Iš šimto vos penki pirmokai nusipelnė labai gero įvertinimo už „charakterio formavimąsi“. Jų tarpe buvo ir Valiūnas. Apskritai jam sekėsi ir kalbos , ir matematika. Jis ir vvėliau buvo minimas tarp geriausiųjų mokinių. Valiūnas 1807 m. baigė Raseinių pavieto mokyklą.

Vyriausioji seminarija prie Vilniaus universiteto

Valiūnas jau pirmąją studijų žiemą sunkiai susirgo reumatu. Atrodo, kad tai buvo dažniausiai tuose rūmuose seminaristus kankinusi liga. Paguldytas 1808 m. gruodžio 15 d. infirmarijume, jis čia gydėsi visą žiemą. Barzdaskutys privalėjo palaikyti infirmariume tvarką, teikti vaistus ir maitinti ligonius pagal gydytojo nurodymus. Jis perrišinėjo žaizdas, traukė dantis, nuleisdinėjo kraują. Reumatinį uždegimą barzdaskučiai anuomet gydydavo tokiomis chirurginėmis priemonėmis: lancetu nuleisdavo kraują iš dešinės rankos ir statydavo dėles. Matyt, barzdaskučio pastangos buvo sėkmingos, nes Valiūnas pagijo.

Nepaisant silpnos sveikatos , Valiūnas jau pirmaisiais mokslo metais labai gerai mokėsi prancūzų kalbą, gerai geometriją, lotynų kalbą. Vokiečių kalbos paskaitas jis metė, bet antraisiais metais pareiškė norą mokytis hebrajų kalbos. Valiūno žinios ir sugebėjimai buvo aukštai įvertinti, nes jis buvo pakviestas į profesoriaus G. E. Grodeko vadovaujamą filologinį seminarą. Vilniaus universitete tas seminaras buvo įkurtas 1810 m. ir Getingeno universiteto pavyzdžiu dar vadintas filologijos institutu. Valiūnas seminarą lankė 1811/ 12 m. Apie tų metų seminaro dalyvius G. E. Grodekas atsiliepė, kad jie dirba su entuziazmu.

1811 m. gruodžio 9 d. Valiūnas išlaikė moralinės teologijos egzaminą. 1812 m. balandžio 11 d. jis išlaikė egzaminus subdiakono, gegužės 28 – diakono

šventinimams gauti.

Bet 1812 m. pavasarį seminarijos alumnų namus ir dvarelį Lukiškėse užėmė caro kariuomenė arklidėms. Keletas karininkų ir kareivių apsigyveno ir seminarijos rūmuose. Ištisas naktis būdavo atviri vartai . Paaiškėjo, kad auklėtiniai naktį išslenka į miestą. Balandžio pabaigoje buvo sulaikyti nusikaltėliai, begrįžtą iš naktinių nuotykių. Sučiupti jų meilės laiškučiai. Netrukus, gegužės viduryje, iš seminarijos buvo pašalinti septyni drausmės laužytojai. Į pastarųjų tarpą patekęs ir Valiūnas. Auklėtinių moralės likučiams išsaugoti paskubomis buvo užkalinėjami seminarijos langai.

1812 m. liepos 17 d. Silvestras Valiūnas vvis tik baigė Vyriausiąją seminariją teologijos magistro laipsniu, bet kunigu neįsišventė.

Napoleono armijoje

Valiūnas kartu su akademinio jaunimo būriu įstojo į Napoleono įsakymu liepos 17 d. suformuotą lietuvių gvardijos 3 – jį lengvosios kavalerijos pulką, vadovaujamą brigados generolo J. Kanopkos. Visai iš Lietuvos gyventojų sudarytai kariuomenei fatališkai nesisekė: skurdžiai aprengta, menkai apmokyta, blogai maitinama, ji kas akimirką tykojo dezertyruoti ir visai neturėjo kovinės dvasios. Visi Lietuvos pulkai (vos keliasdešimt karabinų batalionui), buvo visiškai sumušti.

Gruodžio 11 d. į Vilnių atvyko pats caras. KKitos dienos manifestu buvo amnestuota 12 000 politinių nusikaltėlių, prisidėjusių prie Napoleono, įpareigojant juos per du mėnesius grįžti į savo gyventas vietas. Valiūnas grįžo į gimtąją Žemaitiją.

Gyvenimas ir kūryba pokario metais

Valiūnas „visur, kur tik pasirodydavo, būdavo laukiamiausias svečias. Dėl ssavo išsimokslinimo, linksmumo ir iš prigimties didelės sąmojo dovanos buvo visų draugijų pažiba, dvasia ir džiaugsmas,- rašo poeto biografas L. Jucevičius. – Visada pilnas naujų išmonių, visada pasirengęs kiekvienam atsakyti, nemėgęs likti skolingas, Valiūnas nežinojo, kas yra nuvalkiotų sąmojų kartojimas.“

Gal poetą masino epikuriškas jaunojo Voltero, anuomet valdžiuso visos Europos protus, gyvenimo būdas didikų dvaruose ir salonuose. Volteras linksmindavęs jų pokylius lengvais eilėraščiais, sąmoju, apie jį sklido sąmojingo satyriko garsas. O gal Valiūnui, dar nuo mokyklos pamėgusiam Horacijaus eiles, įstrigo ir šio atkaklaus viengungio biografija? L. Jucevičius pastebėjo nemažai bruožų, siejančių jį su šiais iškiliais žmonėmis. Dar šis pirmasis Valiūno biografas teigė, jog Žemaitijoje klajoję tūkstančiai Valiūno anekdotų, šį teiginį pakartojo ir B. Smigelskis, sakydamas, kad „amžininkų atmintyje išliko daug jjo humoristinių epigramų žemaitiškai.

Štai tada, 1817 m., anot paties Valiūno, po smagaus Bakcho ženklu gimė jo satyrinės poemos „Plungės – Telšių kontubernija“ ir „Pareiškimas“. Šie kūriniai rodo poetą neabejotinai bendravus su to meto žymesniaisiais žmonėmis, dalyvavus jų pramogose, o gal ir lėbavimuose. Valiūno talentas, išsilavinimas ir biografija darė jį neeiline figūra Žemaitijos dvaruose ir gaubė romantiškumo šydu.

Suintensyvėjusi visuomeninė veikla Lietuvoje reiškėsi visų pirma draugijų kūrimusi. Steigėsi viešos ir slaptos draugijos: Medicinos, Labdarybės, Tipografinė, Universiteto neturtingiems studentams šelpti, Biblijos ir t. tt. Stambiausia jų buvo masonai.

Masonai – etinė organizacija, įsisteigusi LDK 1776 m. ir siekusi sukurti tobulą visuomenę. Po 1812 m. karo masonai Lietuvoje vėl atsigavo. Vilniuje veikė penkios ložės: „Uolusis lietuvis“, „Sokrato mokykla“, „Gerasis piemuo“, „Slavų erelis“, „Lietuvos tobuloji vienybė“. Raseiniuose buvo įkurta „Palemono“, o Ukmergėje sumanyta steigti „Dorovės triumfo “ ložė. Valiūno pavardės nerasta masonų sąrašuose, bet jis savo kūryboje masonus minėjo. Dedikaciniame eilėraštyje Telšių pavieto maršalkai Leopoldui Gorskiui poetas priminė, kad jo dėka susibūrusi Telšių girtuoklių draugija „Palemono kontubernija“ esanti tarsi kita masonų draugija.Ar iš tikrųjų koks nors ryšys siejo šias draugijas, sunku pasakyti. Telšių „Palemono kontubernija“ savotiškai parodijavo Raseinių masonų ložę „Palemonas“. Susikūrė šios draugijos tais pačiais 1816 m. Savo ruožtu jos rodo, kad Palemono, arba romėniškosios bajorų kilmės, teorija dar tebebuvo populiari.

Dar XV a. „Lietuvos ir Žemaičių Didžiosios Kunigaikštystės metraštyje“ buvo užrašyta legenda apie Romos kunigaikštį Palemoną, kuris su savo žmonėmis išplaukė mariomis saulėlydžio link ir Nemunu pasiekęs Dubysą. Valiūnas ne viename kūrinyje pakartojo Palemono įvaizdį. Palemono karalystę prie Baltijos krantų jis minėjo „Pareiškime“ ir dedikaciniame eilėraštyje „Kontubernijos Restauratoriui“. J. A. Giedraičio 75- erių metų sukakčiai parašytame eilėraštyje „Pasveikinime valsčionių“ poetas žemaičius pristato kaip Palemono vaikus, o jubiliatui priskiria Saliamono epitetą. Saliamonas – vienas pagrindinių ssimbolių masonų apeigose

Žymiai glaudžiau nei su masonais, Valiūno kūryba siejosi su triukšminga šubravcų („nenaudėlių“) draugija ir jos leidžiamu laikraštėliu „Wiadomošci brukowe“ („Gatvės žinios“). Šubravcų draugija susikūrė Vilniuje 1817 m. Joje buvo susitelkusi daugiausia bajorų kilmės inteligentija, palyginti demokratiškai nusiteikusi. Pasivadinę „nenaudėliais“, jie šmaikščiai išjuokdavo visuomenės ydas, bajorų titulomaniją, juromaniją, obskurantizmą, kėlė krašto ekonominės gerovės, kultūros, švietimo, humanistinio požiūrio į žmogų klausimus. Sąmojo, satyros ir parodijos žanrai, ezopinis stilius, aliuzijos, metaforos šubravcų rašiniuose ne visada buvo suprantami ir susilaukė atvirų priešininkų.

Tačiau nei masonų, nei šubravcų sąrašuose nepavyko aptikti Viliūno pavardės. Ir viena, ir kita draugija veikė slaptai, įslaptinti buvo ir jų narių sąrašai, posėdžių protokolai. Vis dėlto „Gatvės žiniose“ 1817 m. kovo mėn. išspausdintas pranešimas apie rašomus „Šauniųjų girtuoklių gyvenimus“, pasirodo buvo susijęs su Valiūno vardu. „Įvairiais amžiais, rašoma čia, – buvo ruošiami įvairių mokslų žodynai. Yra istorijos, mineralogijos, botanikos, geografijos, meno, amatų ir kitokių žodynų. Dabar, kai mokslas pasiekė aukštesnį lygį, kai daugiau atsirado žmonių rašančių, negu skaaitančių ir perkančių knygas, viena mokslininkų draugija numato išleisti „Šauniųjų girtuoklių gyvenimus“, kur vardai ir pavardės bus sudėtos abėcėlės seka su tiksliomis žiniomis apie gėrimus, kuriais kiekvienas jų vaišinosi arba vaišinasi, taip pat išgeria per dieną, valandą, savaitę, metus, kiek metų tarnauja po BBakcho vėliavomis (Bakchas – vyno ir atgimstančios gamtos dievas, Dzeuso ir Semelės sūnus)“.

Valiūno satyrinė poema „Plungės – Telšių kontubernija“ sukurta 1817 m. liepos mėnesį. Satyros tekstą, rašytą lenkų kalba, sudaro trys dalys: 1. Plungės kontubernijai, Palinodija ir ir trys dedikacijos; 2. Garbingiausiajam Telšių- Plungės kontubernijos Restauratoriui. Tos pat draugijos nario raportas; 3. Laiškas bičiuliui apie jūros maudynes Palangoje. Antroji dalis pasirašyta gana įmantrios konstrukcijos slapyvardžiu: „Rašiau Šaipokuose Kontubernijos eros antraisiais metais bravorodykio mėnesio 12 dieną. Žemiausias brolis ir tarnas Visaregis Pastabulis, tikrasis Draugijos narys“. Pirmosios satyros dalies, palinodijos ir dedikacijos išliko tik L. Ivinskio nuorašas. Antrosios ir trečiosios dalių anoniminis nuorašas saugomas M. Brenšteino archyve Lenkijos nacionalinėje bibliotekoje Varšuvoje. Jį M. Brenšteinas įsigijo iš gydytojo V. Andriejauskio, garsaus Žemaitijos bibliofilo, rinkinių. Šiuo metu žinomas „Plungės – Telšių kontubernijos“ tekstas apima 878 eilutes. M. Brenšteinas turėjęs 1160 eilučių satyros tekstą.

Vilniaus solidžiausiame žurnale „Dziennik Wilenski“ 1817 m. išspausdinta Viliūno satyra „Pareiškimas“ (t. VI. P. 384 – 392).Ji rodo autoriaus, jo talento ir kūrinio pripažinimą. Kaip ir „Plungės – Telšių kontubernija“ ji pasirašyta labai panašios įmantrios konstrukcijos slapyvardžiu, pažymint tą pačią vietą ir labai artimą datą: „Vyninėje, kontubernijos įkūrimo eros 2 – aisiais metais (1817) , bravorodykio (rugpjūčio) mėnesio 28 dieną. – Degtingurgys

Porteraitis, tikrasis kontubernijos narys. Negailestingai, akiplėšiškai Valiūnas šaiposi iš dvarininkų. Jei būtų uždrausta girtuokliauti, kaip sumažėtų dvarininkams pajamos, gaunamos iš smuklių, iš muito mokesčių. Toks įžūlus nutarimas atneštų daugiau nuostolių, negu išgarsėję dvarų padalijimai.

Valiūnas sukūrė ir lietuviškų satyrų ciklą, susijusį su Bakcho vardu, Palemono kontubernija ir Telšių palestra. Tai rodo ir L. Potockio tvirtinimas, kad „Palemono kontubernijos“ nariai užsakę poetui parašyti satyrą žemaičių kalba, ir B. Smigelskio užuomina apie amžininkų atmintyje išlikusias žemaitiškas epigramas, ir L. Jucevičiaus minimi tūkstančiai aanekdotų. Skirtingai nuo kitų Valiūno kūrinių, kurių autorystė žinoma iš slapyvardžių, kriptonimų ar bent amžininkų atsiminimų, lietuviškos poeto satyros yra anoniminės. Net ir jų tekstai paaiškėjo palyginti neseniai. Tai trumpi kūrinėliai: „Šlovė Bachuso“, „Kalėdos“, „Telšių miestas yr ant kalno“ ir stambesnė satyra „Eilos apie sprovą“. Satyra „Šlovė Bachuso“ rasta Simono Daukanto liaudies dainų rinkiniuose. Ji nurašyta kartu su „Birutės daina“ ir eilėraščiu „Kalėdos“ bei pasveikinimu J. A. Giedraičiui jo 75 metų proga. Sprendžiant iš šio pasveikinimo satyra nurašyta ne anksčiau kkaip 1829 m. Sukurta ji greičiausiai „Plungės – Telšių kontubernijos“ rašymo laikotarpiu.

Satyrinį eilėraštį „Telšių miestas yr ant kalno“ su „Plungės – Telšių kontubernija“ sieja lėbaujančios Telšių palestros motyvas.XIX a. Pradžioje palestra buvo viena svarbiausių pavieto įstaigų. Tai juridinė institucija, kuriai ppriklausė advokatai su padėjėjais ir mokiniiais, praktiškai atlikusi teisės mokyklos vaidmenį. Baigęs pavieto mokyklą ir nenorįs dirbti žemės, eidavo mokytis į palestrą kokio nors advokato, vadinamo mecenatu, priežiūroje.

Telšių palestros motyvas V. Jurgutį paskatino Valiūnui priskirti dar vieną stambią satyrą, rastą J. Pabrėžos archyve: „Eilos apie sprovą“. Satyroje poetas ne vien pasišaipo iš to, kaip palestros matadorai moka duokles Bakchui, bet žymiai aštriau atskleidžia to meto teismų sauvalę, kurią giliai susisielojęs J. Goštautas teisingai pavadino maru. Valiūno tarmei būdingi paprūsės germanizmai: gasas – takas, kurvis – pintinė; aišku joje nemažai polonizmų: iškada, pariškada, paziavai, sudas, sudavas, žertai, zlastis, čerts, sprova, pažitkas, smočnai ir kt. Pastarųjų nestokojo ir „Birutėje“, kurios kalbą apvalyti pasišovė D. Poška.

Tarp S. Daukanto nuorašų yra dar vienas nedidelis kkūrinėlis „Kalėdos“, nežinomos rankos nurašytas kartu su „Birute“ ir „Šlove Bachuso“:

Pasveikin Jumis kunigs klebonas,

Pralinksmintojis pons vargonų Jonas,

Žvakdegys, arba sens zakristijonas,

Maišvežys, kuris prašo Jūsų duonos,

Taipogi ir aš, mažas šambelionas,

Aplankydamas Jus visokis stonas,

Garbin kalėdas naujas lygiai senas,

O visi prašo kalėdų dovenos.

Šis aštuoniaeilis stovi šiek tiek skyrium nuo kitų Valiūno satyrų. Bakcho temai jis priklauso tik tiek, kad jame suskamba linksmas kalėdininkų motyvas. Pasak amžininkų, XIX a. Pradžioje kaimiečiams buvę trys sunkiausi darbai: šeimyną samdyti, paršus pešti ir kalėdininkus atbūti. Kalėdininkai – kklebonas su giminėmis ir pažįstamais – rinkti metinės duoklės važiuodavę visu būriu, lėbaudami ir linksmindamiesi.

Paskutinis žinomas Valiūno eilėraštis „Pasveikinimas valsčionių“ buvo skirtas J. A. Giedraičio 75 – erių nmetų sukakčiai (1829) pažymėti. Poetas sveikino jubiliatą Palemono vaikų vardu, jam suteikdamas patį aukščiausią masonų epitetą, pavadindamas jį šviesiu Saliamonu:

Mes, ūkininkai valsčiaus vyskupo žemaičių,

Pakviesti čion nuog visų tarnų ir tarnaičių,

Kurie gyven ant kalno Kalvarijos skardo,

Alsėdžių, Bernotavo ir visokio vardo,

Regim šviesų ir linksmą šiandien garbingą:

Penkiasdešimtį metų pabengė laimingai

Kunigystės, šlovingą šitą atminimą

Septynias dešimtis penkių nuog Jo užgimimo

Pašventei, pašlovinti nūnai, Jo Mylista –

Aveles avinyčios per afierą čystą.

Mes prie dievo dūksėjam, vaikai Palemono,

Užlaikyk ilgai šitą šviesų Saliamoną.

O dieve! Duok mums laimą sulaukti toj vietoj:

Tegul vyskupas mūsų bus Metropolita.

Eilėraštis pasiekė mus anoniminiu nuorašu. Valiūno autorystę patvirtina kitiems XIX a. pr. Anoniminiams kūriniams nebūdingi, bet poeyo mėgstami dalykai – Palemono įvaizdis, vietovardžiai, leksinės realijos (Jo Mylista, visokio vardo).

D. Poškos testamentas, kurį pasirašė Valiūnas, padėjo iššifruoti jo laiško, surasto apie 1975 metus, adresuoto Vincentui Sasnauskiui, autorystę ir adresatą. Valiūnas eiliuotą laišką rašė 1822 m. Valiūno autorystę patvirtina ne tik rankraščio espertizė, bet ir teksto analizė. Kūrinio žanras, frazeologija, leksika, motyvai siejasi su kitais poeto kūriniais.

Trijose poeto satyrose iš ciklo „Mąstymas“, parašytose lenkų kalba , parodomas poeto konfliktas su ppasauliu.

Valiūno poetiniame laiške D. Poškai „Pas jo mylistos D. Poškos“- tvirtai sueiliuotas filologinis svarstymas, koks turėtų būti lietuvių kalbos žodynas.

Poeto mirtis

Ankstyvą 1831 m. pavasarį Valiūnas buvo įtrauktas į didelių įvykių srautą. Kovo mėnesio pabaigoje Raseinių paviete prasidėjo sukilimas. Keletas tūkstančių pavieto sukilėlių balandžio 8 d. išvijo iš Raseinių caro kariuomenę. Jai pasitraukus, Jurbarke, Tauragėje ir Pajūryje apsistojo sukilėliai saugoti pasienio. Valiūnas, mobilizuotas 1812 m. karo dalyvis, buvo paskirtas karininku pėsčiųjų šaulių pulkan.

Sukilimui gęstant, Valiūnas žuvo. Vienintelis dokumentas, paties Valiūno pasirašytas 1831 m. birželio 4 d., sugriauna L. Jucevičiaus nurodytą poeto mirties datą (gegužės 19 d.). Pateikęs pilną datą L. Jucevičius nė žodžiu neužsiminė apie nesulaukusio nė 42 m. amžiaus poeto mirties aplinkybes, prieš tai einančiame sakinyje pabrėžęs „dideliausiame skurde“. Vaizduotė gretino to paties biografo minimus poeto laiškus vieninteliam draugui Stanevičiui, kuriuose jis maldavęs atsiųsti pinigų duonai, gal net taurelei, kaip spėjo Vac. Biržiška. Šias spėliones išsklaidė lakoniška, bet labai reikšminga B. Smigelskio žinia: „Kartą eidamas pavargo ir užmigo lauke. Savo nelaimei, turėjo ginklą. Jį užkliudęs, jaunas žuvo nuo kulkos. Tai įvyko 1831 m.“ L. Jucevičius rašė, kad Valiūną palaidojo „tik keli pamaldūs sodžiaus žmonės“. O gal jie ir supylė jam kapą čia pat Aušbikavio kaimo kapinaitėse? Apaugusios šimtamečiais mmedžiais, jos dar ir šiandien tebestūkso ant kalvos, mažai kieno belankomos.

Biruta

Birutės kalno Palangoje kilmė, susijusi su romantiška legenda apie vaidilutės Birutės ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio susitikimą jo papėdėje, parūpo ne tik Lietuvos istorijos tyrinėtojams, bet ir pirmiesiems Palangos pajūrio lankytojams.

Palangoje Valiūnas pabuvojo tikriausiai 1817 m. vasarą, kylančios kurorto šlovės suintriguotas, smalsumo pagautas. „Eiliuotame laiške bičiuliui apie jūros maudykles Palangoje“ jis perteikė savo ironišką požiūrį į pramogaujančius vasarotojus.

Štai tada gal poetui ir įstrigo „aukštas kalnas, Biruta vadintas“.

Legendų ir žmonių lūpose poetiškai nupasakota Birutės istorija Valiūno dainoje atkuriama vaizdžiame senovės Lietuvos fone. Marių kraštas – tai ne vien pasienio miestelis, sunykęs po 1795 m. padalinimo. Ne taip seniai, dar XVI –XVIII a. Palanga buvo svarbiausias Lietuvos uostas. Marių kraštas – tai kryžiuočių keliai, kuriais traukė visos Europos plienas, Lietuvos didžiųjų kunigaikščių Kęstučio ir Algirdo pulkai. Marių kraštas – tai pagonybės dievų šventoji ugnis, tai Birutės kalnas, „žalioms pušelėms apsvadintas“, -pasakojantis apie didžiojo kunigaikščio ir vaidilutės lemtingą susitikimą.

Legendos ir žmonių pasakojimų sukurtą Birutės paveikslą Valiūnas praturtino pačių tauriausių liaudies moters dvasinių vertybių ir liaudies dainų poetikos atšvaitais. Priešingai legendai, poetas suteikė Birutei žmogiškesnių bruožų, įdėjęs į jos lūpas ne tik liaudies moteriai, neturėjusiai niekados teisės rinktis, lemtingąjį nuolankumą: „Bet kad

yr valia tokia tavo, pone.“, bet ir nesvyruojantį ryžtą grumtis vardan žmogiškos laimės. Akimirksniu įsižiebęs galingas meilės jausmas suteikia mergaitei drąsos sulaužyti dievams duotą priesaiką. Birutė pasirodo verta Didžiosios kunigaikštienės vardo. Priešingai legendai, tvirtinusiai, kad Kęstutis pagrobė Birutę prievarta, Valiūnas poetizuoja abipusę meilę.

Apie Birutę Valiūnas prabilo liaudies dainų žodžiais ir konstrukcijomis, suteikdamas jai dvasinių ir portretinių liaudies mergelės bruožų: „Viežlyva, skaisti kaip rožė ir rūta; su savo darbo marškiniais dėvėjo trumpą rainuotą sijoną turėjo, ant geltų kasų – rūtų vainikėlį, aant balto kaklo – gintaro šniūrelį“.

Tarsi iš seno, riterius vaizduojančio paveikslo oriai žvelgė didysis Lietuvos kunigaikštis Kęstutis:

Tasai Jogėlos dėdė Keistuts buvo,

Kursai Žemaičiais valdė ir Lietuva,

Jojo tuo kartu kryžiokus naikinti,

Kurie vožijos mumis užkabinti.

Ant širvo žirgo, po meškos kalpoku,

Sušviesiu ginklu, su rago saidoku,

Auksines kilpas su pentinais spardė,

O žirgs padkavoms šilo žemę ardė.

Kunigaikščio lūpoms poetas suteikė iškilmingą retorinį kreipinį:

„Kas nors tu esi, deivė ar mergelė,

Priimk čion ranką mano ant to kelio.

Aš visad buvau ponu žemės jūsų,

O nuog šio čėso vyru tavo būsiu“. <

Eilėraščio vaizdinis konkretumas, aiškus siužetas, gražiai t. y. glaustai, papasakotas šnekamąja kalba be stilizacijos, neįprastų puošmenų, keliaaukščių palyginimų ar figūrų, nusibodusių klasicistinėje poezijoje, Valiūno „Birutę“ darė visiems suprantamą ir prieinamą. Kūrinyje visa buvo kaip ir liaudies dainoje. Liaudies dainų poetikai bbūdingais epitetais poetas atkūrė Birutės dvasines savybes – liaudies dainų mergelės drovumą, tyrumą:

.mergelė gėdinga,

Jauna Biruta, skaisti ir išmintinga,-

Žemyn mėlynas akeles nuleido,

Atsidūksėjo ir puolė ant veido.

Jos portretas tapomas švelniausiomis liaudies dainų intonacijomis, kurias pagyvina deminutyvais: mėlynos akelės, rūtų vainikėlis, lauknešėlis, gintarų šniūrelis. Dar du kartus jis pavartoja deminutyvus kalbėdamas apie žemaičiams brangų Palangos miestelį, žalioms pušelėms apsodintą.

Kitų, kiečiau suręstų euforinių sąskambių poetas surado atkurti žmonių atmintyje išsaugotam dvasiškai stiprios, ryžtingos Birutės – kunigaikštienės orumui nusakyti:

Viežlyva, skaisti kaip rožė ir rūta

Kunigaikštienė gyveno Biruta.

Apskritai savo kūrinį Valiūnas konstruoja iš liaudies dainų leksikos. Jame ir populiariausi liaudies dainų vaizdiniai: rūta, vainikas, žirgas. Kaip ir liaudies dainoje, poetas įveda brangenybių spindėjimą, suminėdamas žemčiūgus brangius ir aukso auskarius, auksines kilpas. Su liaudies dainų intonacija „„Birutę“ sieja ypač kūrinio pradžioje dažnos dvieiliuose pasikartojančios vienodos kalbinės lytys:

Yr didis kalnas, Biruta vadintas,

Žalioms pušelėms viršuj apsvadintas

————————————————————————————————————-ypač veiksmažodinės:

Su savo darbo marškiniais dėvėjo,

Trumpą rainiuotą sijoną turėjo.

Valiūno kūrinyje, kaip ir liaudies dainoje, apstu simetrinių paralelizmų:

Su šviesiu ginklu, su rago saidoku

————————————————————————————————————–

Ant geltų kasų – rūtų vainikėlį,

Ant balto kaklo – gintaro šniūrelį.

Pastarojo dvieilio intonacinį paralelizmą sustiprina euforiniai sąskambiai – ne tik deminutyviniai rimai, bet ir garsinė instrumentacija pirmuosiuose puseiliuose:

Ant geltų kasų.

Ant balto kaklo.

Nuo liaudies dainų nutolsta poetas folklorinei eilėdarai nebūdingais labai tiksliais rrimais. Apskritai Valiūno „Birutė“ pasižymi be galo grakščiu silabiniu eiliavimu.

„Birutės“ autografas nežinomas, nors Lietuvių tautosakos archyve surinkta kone šimtas kūrinio nuorašų. Nusistovėjo trys pagrindinės teksto redakcijos. Seniausioji jų buvo publikuota lenkų geografiniame žurnale „Kolomb“ 1828 m., antroji žinoma iš D. Poškos rinkinio „Bitelė Baublyje“, kurį jis sudarinėjo apie 1824 m. D. Poška taisė kūrinio leksiką, šalindamas barbarizmus, redagavo savaip sintaksę, todėl XIX a. pabaigoje šis kūrinys buvo klaidingai priskiriamas D. Poškai.

„Birutėje“ ryškūs bendrųjų romantinės poezijos tendencijų atgarsiai, o kūrinio fabula atitinka XIX a. pr. susiklosčiusias baladės žanro ypatybes. Kūrinio veiksmas, atitinkamai baladės reikalavimams, sutelkiamas apie vieną pagrindinį herojų. Birutės vardas pasirodo pirmosiose kūrinio eilutėse, ir jos -Vytauto motinos pagerbimu užbaigiama baladė. Valiūno kūriniui būdingas svarbus baladės bruožas – teatrališkumas. Čia tarsi gyvajame paveiksle: dekoratyvus fonas, teatrališki herojų kostiumai. Herojai susitinka stebuklingame peizaže „ant krašto marės“. Iš riteriškų baladžių sferos kilusios Kęstučio šarvų detalės: meškos kalpokas, auksinės kilpos, pentinai, šviesus ginklas, rago saidokas. Etnografiškai tiksliai aprengta Birutė su lauknešėliu rankoje. Teatrališki herojų gestai, net mimika: „Birutė žemyn mėlynas akeles nuleido, atsidūksėjo ir puolė ant veido“.

Skirtingai nuo to meto lenkų baladžių Valiūno „Birutėje“ nėra egzaltacijos, egzotikos, siaubo elementų – kraujo, žudynių, vaiduoklių, šmėklų.

A. Strazdo „giesmių svietiškų ir šventų“, K. Donelaičio „Metų“, DD. Poškos „Mužiko“ fone Valiūno kūrinys buvo pirmas lietuvių poezijoje, atsigręžęs į liaudies dainą ir tautos istoriją. „Birutė“ iškart susilaukė visuotinio pripažinimo. Žmonės pradėjo ją dainuoti, dar poetui gyvam esant. Kaimo jaunimas ją dainavo kaip meilės dainą. Žmonėms giliai įsmigo į širdį pasakojimas apie nepaprasrą vargdienės mergaitės likimą.

Chronologiniai bei geografiniai, net socialiniai „Birutės“ paplitimo arealai vaizdingai byloja apie šio Valiūno kūrinio įvertinimo visuotinumą. Tokio populiarumo nesusilaukė joks kitas ano meto lietuvių poezijos kūrinys.

Literatūra:

1. Jonas Riškus. Lietuvių literatūra. XIX . pirmoji pusė. Vilnius „Mokslas“ 1982.

2. Regina Mikšytė. Silvestras Valiūnas. Vilnius 1978.

3. Valiūnas S. Rec. Vanagas V. „Ant krašto marės“. Naujos knygos 1975, Nr. 10. 30- 31 psl.

4. Valiūnas S. Rec. Lukšienė M. „Birutės autorius“. Pergalė, 1979 Nr. 3, 174 – 177 psl.